-
Svetainės pradžia
- 24 Kronika 1976 m.
Kauno Kunigų seminarijos rektoriaus Viktoro Butkaus interviu Maskvos prancūziškam savaitraščiui „Les Nouvelles de Moscou" (1976.VII.31, Nr. 31) ir angliškam „Moscow News" (1976.VI.12).
Romos Katalikų Bažnyčia Tarybų Sąjungoje
Tarybų Sąjungoje yra religinių Romos Katalikų Bažnyčios bendruomenių, kurios veikia laisvai, kaip ir kitos religinės bendruomenės. Juridinė Romos Katalikų Bažnyčios būklė niekuo nesiskiria nuo protestantų, stačiatikių, nusulmonų, budistų, evangelikų ir kitų būklės. Iš penkiolikos sąjunginių Tarybų Sąjungos respublikų katalikų bendruomenių yra dešimtyje respublikų. Daugiausia Romos Katalikų Bažnyčios tikinčiųjų yra Lietuvoje, Latvijoje ir Vakariniuose Ukrainos ir Baltarusijos respublikų rajonuose.
Štai interviu, kurį maloniai davė Viktoras Butkus, teologijos daktaras, Romos katalikų seminarijos Kaune rektorius.
—Priešiška propaganda užsienyje skleidžia visokių prasimanymų apie Bažnyčios padėtį Tarybų Lietuvoje. Būkite malonus pasakyti, kaip yra iš tiesų.
— Lietuvos, kaip ir visos Tarybų Sąjungos, gyventojai naudojasi sąžinės laisve, kurią pripažįsta jiems Konstitucija (96 str.). Kiekvienas pilietis gali laisvai eiti į Bažnyčią arba melstis namuose; puošti savo namus kryžiais ir kitokiais religiniais paveikslais, pirktis maldų knygas, Bibliją ir kitus religinius veikalus. Tarybiniai įstatymai garantuoja tikintiesiems visų jų teisių gerbimą.
Maskvos prancūziškas savaitraštis „Les Nouvelles de Moscou" (1976.VII.31, Nr. 31) ir angliškas „Moscow News" (1976.VI.12) išspausdino interviu su Kauno Kunigų seminarijos rektoriumi dr. V. Butkum apie „Romos Katalikų Bažnyčią Tarybų Sąjungoje"
Tai jau nebe pirmas toks dr. V. Butkaus interviu ateistinei spaudai. Amerikiečių „Laisvė" (1965.XII.31) buvo atspausdinusi jį gana kukliai, su atitinkamais nutylėjimais. Maskvinis jau daug šaunesnis—su gausiais „tiesos" perliukais. Reikia manyti (taip jau mūsuose įprasta), kad čia dalyvauta dviejų autorių: dr. V. Butkaus pasisakymus, be abejo, bus kiek „pataisęs" laikraščio redaktorius. Tiesos dėlei reikėtų straipsnį dar papildyti bei patikslinti.
1. Skaitome: „Kiekvienas pilietis gali laisvai eiti į bažnyčią..." Gali, bet ar jis po to nebus „auklėjamas" atitinkamose įstaigose? Jei jis užima vadovaujantį postą, ar tai neatsilieps jo tarnybai, ar jam nebus prisegtas „tamsybininko" titulas? Kodėl daugumas žmonių prašo religinių patarnavimų slapta, naktimis? Kodėl prašo, kad jų santuokos ar krikštai nebūtų atžymimi religinių įrašų knygose? Kodėl iš kai kurių kunigų (Varėnos rajone, pirmininko pavaduotojas J. Visockas iš visų) buvo reikalauta, kad religinių įrašų knygas atvežtų į vykdomuosius komitetus. To yra reikalavę net prokurorai (Varėnoje).
1976 m. birželio 21 d. mirė Lietuvoje gerai žinomas savo gerumu ir kilniu gyvenimu kun. Zigmas Neciunskas, Kalvių klebonas. Su dideliu skausmu rinkosi velionio draugai ir parapiečiai į mylimo kunigo laidotuves. Ir kas buvo nepatyręs kun. Zigmo geros širdies? Ir pokario partizanai, ir kelių parapijų tikintieji, ir ilgamečiai lagerio draugai, ir broliai kunigai. Tačiau buvo žmonių, kurie kun. Z. Neciunsko nekentė. Kaišiadorių bedieviai planavo sutrukdyti laidotuves. Išvakarėse Kalvių apylinkės pirmininkas įsakė, kad kunigai prie bažnyčios nestatytų mašinų ir nedarytų demonstracijų. Birželio 23 d. gedulingoms pamaldoms Kalviuose vadovavo Kaišiadorių vyskupijos valdytojas kan. J. Andrikonis. Viskas buvo taip sutvarkyta, kad laidotuvės praeitų kuo blankiau. Pamokslininkas kun. Valatka pasakė blankų pamokslą, visai neužsimindamas apie velionio kun. Zigmo asmenį. Kunigai ir tikintieji buvo įžeisti ir įskaudinti: kaip toli nueita, pataikaujant bedieviams ir valdžiai! Kaišiadorių kurija apie kun. Neciunsko mirtį nepranešė savajam vyskupui Vincentui Sladkevičiui, kuris velionį gerbė, o velionis vyskupą nuoširdžiai mylėjo.
Kun. Z. Neciunsko artimieji nutarė velionį palaidoti tėviškėje—Santaikos kapinėse. Išlydėjus į šventorių, pasirodė, kad nėra sunkvežimių karstui ir žmonėms vežti į Dzūkiją. Paaiškėjo, kad Kaišiadorių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas su Kaišiadorių autoinspekcija nuvarė mašinas į Kaišiadoris, motyvuodamas, kad kunigo laidotuvėms neturėję teisės panaudoti kolūkio mašinų, nors gerai žinojo, kad rajonas laidojimui neturi specialių mašinų ir visi naudojasi valdiškomis transporto priemonėmis. Padėti išgelbėjo velionio Zigmo lagerio draugas kun. Alfonsas Svarinskas. Kun. Neciunsko karstą įdėjo į kun. A. Svarinsko „Žiguli" furgoną, aprišo virvėmis, nes dalis karsto kabojo ore, ant karsto sudėjo vainikus ir, lydimas vilkstinės lengvųjų mašinų, išvažiavo į Santaiką. Žmonės prašė, kad mašinos važiuotų lėtai ir dar gerą kilometrą išvargę ir verkdami lydėjo savo ganytoją į amžino poilsio vietą. Deja, daugelis žmonių dėl Kaišiadorių bedievių savivalės negalėjo nuvykti į Santaiką.
Žemiau pateikiame kun. Zigmo Neciunsko Lietuvos TSR Prokurorui paruoštą skundą, kurio, draugams pertariant, dar nebuvo išsiuntęs.
S k u n d a s
dėl LTSR Ministrų Tarybos
Valstybinio Televizijos ir radijo
komiteto veiklos, šiurkščiai
pažeidusios elementarias
teisingumo ir teisėtumo normas,
liečiančias asmens orumą ir
religinio kulto apeigas.
LTSR MT Valstybinio televizijos ir radijo komiteto pareigūnai maskuotos ir klastingos apgaulės būdu, be mano žinios ir sutikimo, suorganizavo manęs nufilmavi-mą Kaišiadorių rajono vykdomajame komitete ir laikantį Mišias Kalvių bažnyčioje. Tokį sumontuotą filmą per televizijos laidą, vardu „Ir per amžių amžius", kartkartėmis su šmeižiančia mane informacija demonstruoja Lietuvos tikintiesiems ir visuomenei.
Aš buvau oficialiai iškviestas atvykti į Kaišiadorių rajono vykdomąjį komitetą. Ten mane siuntinėjo iš kabineto į kabinetą, užduodami nereikšmingus klausimus: apie turistų lankymąsi Kalvių bažnyčioje ir pan. Pasirodo, atvykę televizijos darbuotojai su iš anksto paruošta aparatūra mane ten filmavo.
Vėliau Kalvių bažnyčioje, man belaikant sekmadienį šv. Mišias, susikaupusiai besimeldžiant gausiai susirinkusiems parapiečiams, į bažnyčią, sukeldami triukšmą, įsibrovė vyrai su televizijos aparatūra ir be mano leidimo ėmė filmuoti, šeimininkaudami bažnyčioje, tarsi nuosavoje studijoje.
1975 m. birželio 20 d., tuojau po teismo, Nijolės brolis nunešė seseriai šiltus drabužius, bet Vilniaus KGB izoliatoriaus viršininkas Petrauskas atsisakė juos priimti. Tos pačios dienos vakare Nijolę Sadūnaitę išgabeno į Mordoviją.
Pskovo kalėjimo kameroje N. Sadūnaitę laikė 7 paras. Kamera, kurioje reikėjo praleisti savaitę laiko, yra rūsyje, drėgna, šalta, tamsi, nešvari ir trūksta oro. Gulėjimui numetė tik nešvarų čiužinį, nedavė nei pagalvės, nei paklodės, nei antklodės. Tokiame šaltame ir drėgname rūsyje Nijolė peršalo. Kai paprašė kameros prižiūrėtoją vaistų nuo kosulio, tuomet pastarasis piktai atkirto: „Na, ir kosėk sau į sveikatą!" Po tokio atsakymo N. Sadūnaitė jokios medicininės pagalbos jau neprašė, nors jos buvo labai reikalinga.
Jaroslavlio kameroje Nijolę laikė pusantros.paros su viena kriminaliste.
Gorkyje, pusrūsio kameroje, Nijolę laikė su kriminalistėmis 7 paras.
Kaunas
1976 metais į Kauno kunigų seminariją tarybinė valdžia leido įstoti devyniolikai jaunuolių. Kandidatų buvo apie trisdešimt. Vienas iš valdžios patvirtintų kandidatų neatvyko, o jo vietą užimti kitam valdžia neleido.
Šiais metais stojantieji į seminariją buvo ypatingai uoliai verbuojami dirbti neetatiniais saugumiečiais. Tenka apgailestauti, kad šiais metais į Kunigų seminariją pateko kai kurie kandidatai, kurie ten neturėjo patekti, o nemaža tikrai rimtų kandidatų dėl tiesioginio Valstybinio saugumo įsikišimo negalėjo įstoti. Kai kuriems buvo pareikšta, kad net ateityje nebandytų stoti į seminariją, nes nebūsią priimti.
Taigi tarybinė valdžia šiais metais padarė nuolaidą, sutikdama padidinti stojančiųjų į seminariją skaičių, bet už tat padarė visa, kad būtų blogesnė kandidatų kokybė.
* * *
Vilnius
1976 birželio mėnesį muitas siuntiniams iš JAV pakeltas iki 800 procentų, šiandien lietuviai be medžiaginės pagalbos iš giminių, gyvenančiųužsienyje, gali išsiversti, todėl lėšos, anksčiau skiriamos medžiaginiam rėmimui, dabar galės būti panaudotos svarbiausiai pagalbai—kovai už tautos ir tikėjimo laisvę.
Arminai
1976 m. balandžio 20 d. Arminų vidurinės mokyklos direktorė J. Berentienė, atėjusi į X klasę, paklausė: „Kas per Velykas buvote bažnyčioje?" Klasėje įsiviešpatavo tyla. Tuomet direktorė pasakė: „Atsistokite patys, nes aš jau gerai žinau, kurie buvote bažnyčioje!" Dešimtokai atsistojo. Pasirodo, kad bažnyčioje buvo daug komjaunuolių ir mokyklos komjaunimo sekretorė. Prasidėjo kalbos prieš tikėjimą, bažnyčios išjuokimas, o po viso to vyko komjaunimo susirinkimai, kurių metu komjaunuoliai buvo kamantinėjami, kodėl ėję į bažnyčią. Komjaunuoliai buvo kviečiami net į Vilkaviškio rajoną. Čia rajono komjaunimo sekretorius A. Lengvinas paėmė iš pakviestųjų komjaunimo bilietus ir sprendė klausimą: palikti tikinčius mokinius komjaunime ar ne? Vienuoliktokei B. Ramanauskaitei pažadėjo bilietą sugrąžinti tuo atveju, jei pažadės daugiau neiti į bažnyčią.
* * *
Šilalė
1976 m. sausio 13 d. Šilalės vidurinės mokyklos mokytoja Vasiliauskienė dviejų klasių mokiniams vadovavo ateistiniam pokalbiui, kuriame dalyvavo apie 60 mokinių. Komjaunuoliai skaitė pranešimus, kuriuose įžeidinėjo kunigus, šmeižė bažnyčią, niekino tikinčiuosius. Paskui liepta pasisakyti mokiniams, tačiau šie tylėjo. Tada mokytoja Vasiliauskienė paklausė vieną mokinę:
— Tai tu dar tiki Dievą ir bažnyčios neatsisakai? Ar neatsimeni, kiek aš tau daviau skaityti knygų?
— Jūsų ateistinės knygos man ir atvėrė akis. Pamačiau, kad jose viskas iškraipoma.