Kaunas
1976 metais į Kauno kunigų seminariją tarybinė valdžia leido įstoti devyniolikai jaunuolių. Kandidatų buvo apie trisdešimt. Vienas iš valdžios patvirtintų kandidatų neatvyko, o jo vietą užimti kitam valdžia neleido.
Šiais metais stojantieji į seminariją buvo ypatingai uoliai verbuojami dirbti neetatiniais saugumiečiais. Tenka apgailestauti, kad šiais metais į Kunigų seminariją pateko kai kurie kandidatai, kurie ten neturėjo patekti, o nemaža tikrai rimtų kandidatų dėl tiesioginio Valstybinio saugumo įsikišimo negalėjo įstoti. Kai kuriems buvo pareikšta, kad net ateityje nebandytų stoti į seminariją, nes nebūsią priimti.
Taigi tarybinė valdžia šiais metais padarė nuolaidą, sutikdama padidinti stojančiųjų į seminariją skaičių, bet už tat padarė visa, kad būtų blogesnė kandidatų kokybė.
* * *
Vilnius
1976 birželio mėnesį muitas siuntiniams iš JAV pakeltas iki 800 procentų, šiandien lietuviai be medžiaginės pagalbos iš giminių, gyvenančiųužsienyje, gali išsiversti, todėl lėšos, anksčiau skiriamos medžiaginiam rėmimui, dabar galės būti panaudotos svarbiausiai pagalbai—kovai už tautos ir tikėjimo laisvę.
* * *
„LKB Kroniką" pasiekė pirmieji du pogrindžio leidinio „Dievas ir Tėvynė" numeriai. Daugelis skaitytojų yra nusivylę šio leidinio tonu, kuris religiniam leidiniui garbės nedaro. „LKB Kronika" linki, kad naujasis leidinys ateityje tikrai būtų vertas savo pavadinimo.
Lietuvoje taip pat pasirodė 2-sis ir 3-sis „Aušros" numeriai.
* * *
Vilnius
Grįžtančius iš Romos vyskupus L. Povilonį ir R. Krikščiūną Maskvoje iškrėtė muitinės pareigūnai. Atėmė visas devocionalijas. Krėsdami išardė net vysk. L. Povilonio kaklaraištį. Muitinės darbuotojos juokdamosios kabino sau ant kaklo rožančius, tuo giliai įžeisdamos aukštus Bažnyčios asmenis.
Lietuvoje įvairiai komentuojama ši krata. Vieni mano, kad vyskupai neatlikę jiems skirto valdžios uždavinio. Kiti—kad krata susijusi su kai kurių Eucharistiniame kongrese dalyvavusių kunigų intrygomis. Treti įtaria, kad tai buvęs apsukrus saugumo ėjimas, norint pakelti Vatikano akyse vyskupų autoritetą.
* * *
Kaunas
1976 m. rugsėjo mėnesį į Berlyno taikos konferenciją buvo nuvykęs Kunigų seminarijos rektorius, lydimas šakių dekano kun. J. Žemaičio, Tarybinė valdžia stengiasi dr. V. Butkui į palydovus įpiršti rimtus kunigus, kad pakeltų jo autoritetą. Kun. J. Žemaitis važiavo į Berlyną ne savo noru, tačiau tikintieji inteligentai ir daug kunigų šiai kelionei nepritarė. Berlyno taikos konferencijos Lietuvoje vertinamos kaip didelis melo burbulas, kurio rimtiems kunigams pūsti nederėtų.
* * *
KAUNAS
Lietuvos TSR Respublikiniam
P r o k u r o r u i
pil. Virgilijaus Jaugelio, s.
Vinco, gyv. Kaune, Markso 40-1,
S k u n d a s
1976 m. birželio 23 d., trečiadienį, Raseiniuose, man važiuojant į Kauną, prie manęs sustojo automašina „Moskvič" ir iš jos išlipę du vyriškiai (vienas milicininko uniforma, kitas civiliai apsirengęs, atrodo saugumietis, kurį lengvai pažinčiau) pareikalavo, kad sėsčiau į jų mašiną. Aš atsisakiau. Tada jie pareikalavo asmens dokumentų, ir aš jiems padaviau pasą. Jie klausė, iš kur aš važiuojąs ir į kur; reikalavo parodyti, ką turįs sakvojaže. Aš pasakiau, kad negaliu leisti kratyti nei sakvojažo, nei savęs, kol jie neparodys tam reikalingo dokumento. Tada prievarta mane įsodino į savo mašiną, bet nevežė į milicijos skyrių, o stovėjo vietoje ir rūkė. Paskui, nuvežę prie benzino kolonėlės, vėl ilgai stovėjo, ir galop privažiavome milicijos skyrių. Prie jų buvo prisidėjęs ir kitas jų „kolega", kuris liepė „nesiterlioti su snargliumi", o „sumušti ir sutvarkyti". Jie jam pritarė, kadangi ir patys ne mažiau grasino, taip biauriai rusiškai keikdamiesi, kaip keikiasi žemiausiai puolę kriminalistai. Visą laiką reikalavo, kad leisčiau iškratyti sakvojažą. Privažiavę milicijos skyrių ir sustoję, jie manęs neišlaipino, o nuvežė keliu link miško. Pavažiavę gerą kelio galą, jie mane išlaipino, ir saugumietis bandė jėga atimti iš manęs sakvojažą, o taip pat mane iškrėsti, grasindami sumušią ir keikdamiesi. Neleidus padaryti kratą, jie mane įsodino į mašiną ir vežė toliau miško link. Ir vėl sustoję, jie keikdamiesi ir grasindami reikalavo leisti padaryti kratą ir prievarta norėjo atimti sakvojažą. Kadangi jie manęs neišlaipino milicijos skyriuje, į kurį sakėsi vežą, o vežė man nežinomu keliu miško link, aš nė kiek neabejojau, kad šie „pareigūnai" yra ne milicijos ir saugumo darbuotojai, o kriminalistai, kurie nori mane apiplėšti, o gal ir nužudyti. Jų minėti veiksmai ir išvaizda nekėlė jokios abejonės, ir aš stebėjausi, kodėl jie susilaikė to neįvykdę. Toliau saugumiečiui metus repliką, „ne aš būsiu, jeigu aš jo iki nuogumo neiškratysiu ir nepasodinsiu", apsuko mašiną ir nuvežė į milicijos skyrių, kur vėl pareikalavo, kad leisčiau padaryti kratą. Man pasakius, kad leisiu tik tada, kai parodys reikalingą dokumentą, vienas civiliai apsirengęs vyriškis liepė paimti iš manęs sakvojažą ir pažiūrėti, kas jame yra, kas ir buvo prievarta padaryta.
Kratos metu iš manęs atėmė dvi knygas, iš kurių vieną grąžino, o kitą, Maceinos „Krikščionis pasaulyje", negrąžino. Suėmė mane apie 16 vai., o paleido po 20 vai. vakare. Po prievartinės kratos surašytame protokole (ant paprasto popieriaus lapo) pažymėta: „Aš, Raseinių raj. VRS atsakingas budintis milicijos vyr. leitenantas Zu-brickas, dalyvaujant kviestiniams: 1. Venckui Zigmui, Prano, gyv. Raseinių raj., Aiškainių k., 2. Šelkiniovui Nikalojui, Michailovičio, gyv. Raseinių m., Taikos g. 29, surašiau šį protokolą tame, kad pagal Raseinių raj. saugumo komiteto viršininko nurodymą iš pil. Jaugelio Virgilijaus, Vinco, gyv. Kauno m., K. Markso prosp. Nr. 40, bt. 1, buvo išimta knyga „Krikščionis pasaulyje" rašytojo A. Maceinos, išleista 1974 m. JAV". Protokolą surašiusio Zubricko parašo protokolo gale nėra.
Reikalauju ištirti šį įvykį ir nusikaltėlius nubausti. Taip pat reikalauju sugrąžinti knygą „Krikščionis pasaulyje".
Kaunas, 1976.VI.24 V. Jaugelis
Praėjus dviems mėnesiams iš Respublikinės prokuratūros V. Jaugelis negavo jokio atsakymo. Faktas nereikalingas komentarų—rajonų ir miestų milicijos ir saugumo pareigūnai gali savivaliauti, kiek nori, nes juos globoja Respublikinė prokuratūra.
* * *
Kaunas
1976.V.25 Petrašiūnų kapinėse buvo palaidotas Vilkaviškio vyskupijos kancleris kun. Bernardas Baliukonis. Gedulingose pamaldose už velionį dalyvavo visų vyskupijų valdytojai, Kauno ir Panevėžio vyskupai. Prieš pat pamaldas seminarijos rektorius kun. V. Butkus atvedė Religijų reikalų tarybos įgaliotinį K. Tumėną ir pasodino į prelatų ložę. Senesnieji kunigai prisimena, kad į šias ložes nepriklausomybės metais nesodindavo net respublikos prezidento. Tikintieji mano, kad kunigams derėtų gerbti savo šventoves ir nekviestiems bedieviams pastayti kėdę mažiau matomoje vietoje, kad netrukdytų melstis.
Autoinspekcija mieste reguliavo judėjimą, praleisdama be eilės karstą lydinčias mašinas. Per kapines K. Tumėnas ėjo procesijoje su vyskupais. Neapsiėjo be jo ir kunigų bei vyskupų pietūs. Visos laidotuvės buvo taip surežisuotos, kad be žodžių kalbėjo: kas su bedieviais, tam viskas—ir dignitoriai, ir autoinspekcija, ir valdžios palankumas. Palyginkime šias laidotuves su kun. Z. Neciunsko laidotuvėmis. Vienaip laidojami, kurie vyksta į Berlyno vadinamas taikos konferencijas, ir kitaip, kurie vežami į Mordoviją.
* * *
Kaunas
1976 m. gegužės 28 d. Kauno kunigų seminarija baigė mokslo metus. Seminarijos rektorius dr. V. Butkus kalbėjo klierikams valgykloje, kad atostogų metu klierikai vengtų reakcingų kunigų draugystės (terminus — „reakcingas", „chunveibinas" nukala saugumiečiai ir taiko aktyvesniems kunigams). Po neilgos įžangos rektorius į klierikų valgyklą atsivedė K. Tumėną, kuris pakartojo rektoriaus mintis ir įsakė, kad seminarijos auklėtiniai ypatingai vengtų dviejų kunigų: Juozo Zdebskio ir Alfonso Svarinsko. Įgaliotinio tvirtinimu šie kunigai daug yra nukentėję ir todėl neapkenčia tarybų valdžios.
Kunigams kyla klausimas: kokia teise seminarijos rektorius atsivedė įgaliotinį į klierikų valgyklą ir leido koneveikti Bažnyčios ištikimus kunigus?
* * *
Vilnius
Lietuvos kunigų grupei vykstant į Eucharistinį kongresą, Filadelfijoje Vilniaus aerouoste ją išlydėjo ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinis. Su koktumu žmonės stebėjo, kaip dalis kunigų atsisveikindami bučiavosi su K. Tumėnu, kuris yra Trojos arklys Bažnyčios sunaikinimui Lietuvoje.
Buvęs įgaliotinis J. Rugienis buvo grubus, kunigus koliodavo, žemindavo. Kadangi šitokia įgaliotinio laikysena norimų rezultatų nedavė, valdžia buvusį saugumietį pakeitė mandagiu ir švelniu politruku. K. Tumėnas stengiasi būti taktiškas, nevengia pabrėžti, kad jis esąs istorikas ir įgaliotinio pareigos jam esančios primestos. Jis kartais stengiasi neva kunigams padėti, bet skundžiasi, kad nieko negalįs. K. Tumėnas mielai lankosi klebonijose, rinkdamas valdžiai reikalingą informaciją.
Laikas kai kuriems kunigams suprasti, kad draugystė su Religijų reikalų tarybos įgaliotiniu piktina tikinčiuosius ir neša žalą Bažnyčiai—leidžia bedieviams skaldyti kunigus.
Vilnius
Tikintieji su skausmu pasakoja apie Vilniaus ligonines: miršta tikintis žmogus, o radijo taškas palatoje groja estradines dainas.
Kunigai ligonius dažniausiai aplanko, kaip paprasti lankytojai—slapta išklauso išpažinties ir duoda Komuniją.
* * *
ŠILUVA
1976 m. rugsėjo pradžioje į Šiluvą traukė minios žmonių švęsti švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidus, kurie tęsiasi visą savaitę nuo 8 iki 15 dienos. Ypatingai daug žmonių dalyvavo atlaiduose 11 ir 12 dienomis. Miestelyje buvo pilna autoinspektorių, milicininkų ir draugovininkų. Draugovininkai gaudė devocionalijų pardavėjas, krėtė net privačius namus, kur buvo nužiūrėję esant devocionalijų. Moterys rožančius pardavinėjo bažnyčioje prie durų, bet ir čia suįžūlėję draugovininkai jas gaudė. Rugsėjo 8 dieną vienas kunigas išvijo iš bažnyčios tris draugovininkus, vaikiusius devocionalijų pardavėjas.
Milicija gaudė fotografus, bandžiusius fotografuoti ar filmuoti besimeldžiančias žmonių minias, ir vedė juos pas Raseinių raj. saugumo viršininką, kuris buvo įsirengęs sau būstinę prie Šiluvos bažnyčios. Saugumiečiai foto juostas ištraukdavo iš aparato ir apšviesdavo. Vienas pareigūnas, ištraukęs iš fotoaparato juostą, savininkui pasityčiodamas pasakė, kad tokių juostų jau turįs pilną dėžę. Pareigūnai fotografams draudė fotografuoti besimeldžiančius ir siūlė fotografuoti žmones dainų šventės metu arba vykti į Šiluvą ne atlaidų metu ir tada nusifotografuoti.
Sulaikytų asmenų tarpe buvo ir kun. Antanas Lukošaitis. Ir jam pasiūlė fotografuoti dainų šventės dalyvius. Kunigas paaiškino, kad jis esąs katalikų kunigas ir jam daugiau rūpi nufotografuoti besimeldžiančius žmones. Raseinių saugumo viršininkas klausinėjo kun. A.Lukošaitį, kodėl jis čia atvykęs, pareikalavo paso, iš jo išsirašė ir pasakė, kad „bus viskas išaiškinta".
Tarybiniai pareigūnai bijo, kad po 30 metų ateistinės propagandos pasaulis nepamatytų minių, susitelkusių melstis, ir joje knibždančių milicininkų bei draugovininkų, ypač kad nebūtų foto juostoje užfiksuota draugovininkų bei milicininkų veikla, gaudant devocionalijų pardavėjas.
* * *
Kaltinėnai
Religijų reikalų tarybos prie TSRS ministrų Tarybos įgaliotiniui Lietuvos TSR
Nuorašas: Telšių vyskupijos kurijai
kun. Bernardo Talaišio, s. Jono, gyv. Kaltinėnuose,
Šilalės raj.,
P a r e i š k i m a s
Kretingos rajono laikraštis „Švyturys" 1976 m. sausio 15 d. 3 puslapyje išspausdino medžiagą apie rajono ateistų sąskrydį. Straipsnyje „Kalba sąskrydžio dalyviai" užrašytas Br. Mažonio, Darbėnų vidurinės mokyklos direktoriaus, pasisakymas:
„Kodėl nemažėja kunigų?
Laukuvos klebonas Bernardas Talaišis, mano geras bičiulis. Ateistas. Kodėl nemeta kunigystės? Sakosi, trūksta valios. O pinigų? Nesiskundžia. Taigi ir veidmainiauja".
Jau pats klausimas: „Kodėl nemažėja kunigų?" yra klaidingas. Juk Jūsų įstaigoje yra tiksliai žinoma, kiek bent per paskutinį dešimtmetį Lietuvoje sumažėjo kunigų ir taip pat, kad kun. Talaišis jau 9 metai yra Kaltinėnų klebonas, o ne Laukuvos.
Bičiulis, reikia prisipažinti, nesu blogas, nes šiuo vardu niekada nepiktnaudžiauju ir visus tiek klasės draugus, tiek kitus bičiulius gerbiu, nežiūrėdamas jų pasaulėžiūros ar įsitikinimų. Su Br. Mažoniu man teko kurį laiką mokytis vienoje klasėje, kartu sportuoti. Būdamas kunigu, Mažonį buvau sutikęs atsitiktinai tik vieną kartą apie 1958 metus koncerto metu, kur nieko nekalbėjome pasaulėžiūros klausimais. Nuo mokyklos laikų nė karto vienas kito neaplankėme, nepasikeitėme nė vienu laišku. Tai iš kur jam žinoti ypač apie mano vidinį gyvenimą? O dabar, matyt, pristigęs efektingo argumento ateizmui, Mažonis prisiminė mane ir, pavadinęs „geru bičiuliu", čia pat mane apšmeižė, vadindamas ateistu, ir melagingai išvedžiojo, kad aš veidmainiauju.
Oficialiai pareiškiu, kad aš, kunigas Bernardas Talaišis, visada tikėjau ir tikiu Dievą, ir kunigystės niekada nesiruošiau mesti. Tai žino šimtai mane pažįstančių kunigų ir tūkstančiai tikinčiųjų.
O kaip Tarybų Sąjungos pilietis, turiu pareikšti, kad man gėda dėl tokio „bičiulio" kaip Br. Mažonis, kuriam niekis tiesa, niekis draugystė, o, matyt, svarbu, kad ir suklastotas „argumentas" ateizmui.
Kad, melagingai argumentuodamas, jis žemina save kaip žmogų, kaip pedagogą, kaip mokyklos vadovą, kad klaidina visus sąskrydžio dalyvius, valstybės bei partijos liaudį,—kažin ar jam svarbu?
O valstybei ar svarbu? Manau, kad labai svarbu. Ir dar dėl to, kad aš esu paliestas spaudoje ne kaip privatus asmuo, bet kaip einantis kulto tarnautojo pareigas.
Labai prašau Didžiai Gerbiamą Ministrą tarpininkauti, kad Br. Mažonio viešai paskleista neteisybė būtų viešai ir atšaukta.
B. Talaišis
Kaltinėnai, 1976.1.28.
* * *
„LKB Kronikai" nieko neteko girdėti apie šio šmeižto atšaukimą. Tarybinė spauda gali kunigą apšmeižti, bet išteisinti—niekada.
* * *
Salos
1976 m. gegužės mėnesį į Salų parapiją buvo atvykęs Panevėžio vysk. R. Krikščiūnas.
Salų parapiečiai, norėdami pagerbti vyskupą, prie įėjimo į šventorių pastatė garbės vartus, o bažnyčią papuošė vainikais. Už žalumynų atvežimą iš miško Salų Žemės ūkio technikumo vairuotojas šutas direktoriui turėjo parašyti pasiaiškinimą. Už šį „nusikaltimą" iš jo buvo atimta vairuojama mašina, ir jis paskirtas prie traktorių remonto.
* * *
Salose terorizuojami net pensininkai. Kazimiero Trumpicko adresu ūkio vadovai pasakė: „Jam reikia ganyklą duoti toli nuo namų, kad neturėtų laiko eiti į bažnyčią".
* * *
Kaišiadorys
1937 Kaišiadorių tikintieji, minėdami 550 metų sukaktį nuo Lietuvos krikšto, katedros šventoriuje pastatė liaudies ornamentais meniškai papuoštą kryžių.
Prieš dešimt metų Kaišiadorių rajono valdžia įsakė nuimti tvorą ir sumažinti šventorių; buvo nugriauti įspūdingi gotinio stiliaus šventoriaus vartai ir dalis tvoros. Prieš kelerius metus vėl buvo įsakyta nugriauti dar dalį tvoros, o kryžius perkelti kitur. Klebonas jubiliejinį kryžių perkėlė į katedros prieangį.
1976.VIII.18 nuo šio kryžiaus nežinomi piktadariai nuplėšė Kristaus kančią. Tai nebe pirmas Kristaus kančių nuplėšinėtojų žygis. 1975 m. nuo daugelio Kaišiadorių kapinėse esančių paminklų dingo Kristaus kančios.
Šventybrastis
1976 m. vasarą Šventybrasčio parapijos klebonas kun. L. Jagminas padėjo būreliui vaikų pasiruošti pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai. Tai, žinoma, nepatiko bedieviams.
Rugpiūčio 16 d. klebonas buvo iškviestas į Tiskūnų apylinkės vykdomąjį komitetą. Apylinkės pirmininkas Smigelskas pareikalavo, kad klebonas nurodytų vaikų pavardes, tačiau šis atsisakė. Tuomet pirmininkas pareiškė, kad žinąs kai kurių vaikų pavardes, ir už vaikų mokymą surašė protokolą.
Rugsėjo 9 kun. L. Jagminas buvo iškviestas pas Kėdainių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Juškevičių, kuris, dalyvaujant rajono administracinės komisijos nariams, perskaitė šios komisijos nuosprendį, kad Šventybrasčio kleboną kun. L. Jagminą už vaikų mokymą nutarta įspėti. Pavaduotojas Juškevičius pridūrė: jei ateityje pasikartos panašus atvejis, klebonui būsianti iškelta baudžiamoji byla.
* * *
1959-1961 kun. L. Jagminas Tarpdiecezinėje Kauno kunigų seminarijoje dėstė šv. Raštą. Religijų reikalų tarybos įgaliotinio reikalavimu jis buvo pašalintas iš Kunigų seminarijos dėstytojo pareigų. Rugienis kaltino, kad kun. L. Jagminas per paskaitas skleidęs antitarybines nuotaikas. Iš tikrųjų Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui nepatiko rimtas ir nuoširdžiai savo pareigas einąs dėstytojas. Kartkarčiais Religijų reikalų taryba „apvalo" seminariją nuo panašių dėstytojų, norėdama, kad į gyvenimą išeitų neprincipingi ir mažai bažnytinės dvasios turį kunigai.
* * *
Pociūnėliai
Šioje parapijoje kunigai ilgą laiką privačiai nuomodavo butą, nes klebonijoje įrengtas internatas, o špitolė yra kolūkio nuosavybėje.
1975 m. gegužės mėn. klebonas kun. A. Jokūbauskas nupirko namą, kuriame galėtų gyventi parapijos kunigas. Sudarant notarinėje kontoroje pirkimo dokumentus, reikalinga kolūkio, kurio teritorijoje yra namas, pažyma, kad pirkėjui išskiriamas 15 arų žemės sklypas ir leidžiama pirkti namą.
Nusipirkęs namą, kun. A. Jokūbauskas kreipėsi į Pociūnėlių kolūkio pirmininką A. Stumbrą, prašydamas reikalingą pažymą. Pirmininkas pažymos neišdavė, motyvuodamas, kad neleidžianti rajono valdžia.
Po pusmečio klebonas vėl kreipėsi į pirmininką tuo pačiu reikalu, tačiau atsakymas vėl buvo neigiamas.
1976 m. liepos 23 d. kun. A. Jokūbauskas parašė Radviliškio rajono vykdomojo komiteto pirmininkui pareiškimą, prašydamas priminti Pociūnėlių kolūkio pirmininkui ir valdybai netrukdyti sutvarkyti namo pirkimo dokumentus.
Negavęs atsakymo, rugpiūčio 10 klebonas rajono valdžiai parašė antrą pareiškimą.
Rugpiūčio 13 klebonas gavo atsakymą iš rajono pirmininko pavaduotojo A. Krikštano, kad gyvenamojo namo pirkimo dokumentų sutvarkymas yra kolūkio valdybos kompentencijoje.
Rugpiūčio 18 kun. A. Jokūbauskas vėl kreipėsi į Pociūnėlių kolūkio valdybą. Nesulaukdamas atsakymo, klebonas rugsėjo 2 d. pasiteiravo kolūkio pirmininko, kada būsiąs valdybos posėdis ir kada gausiąs atsakymą. Pirmininkas griežtai pareiškė, kad jokios pažymos nerašysiąs ir namo pirkti neįeisiąs. Be to, piktai pagrasė: „Aš tave sutvarkysiu! žinoma, tik ne savo rankomis!" Klebonas pritarė, kad pirmininkas pajėgus esąs tokią niekšybę padaryti. Baigiant pokalbį, pirmininkas liepė apie šį susitikimą tylėti ir pažadėjo raštu atsakyti į klebono pareiškimą.
Rugsėjo 15 A. Jokūbauskas gavo atsakymą, kad „pirmenybę pirkti parduodamą Č. Mickevičiaus namą numato pasilikti pats kolūkis". Šitaip atsakydamas kolūkio pirmininkas žinojo, kad Č. Mickevičiaus gyvenamas namas jau klebono nupirktas, kad tarybiniai įstatymai nedraudžia kunigui nusipirkti namą ir kad pirmenybę turi tas, kas parduodamame name gyvena.
Ar tai nėra sąmoninga pastanga varginti uolų kunigą, kad jam mažiau liktų laiko' ir sveikatos tiesioginiam kunigo darbui?
* * *
1975 liepos 10 Pociūnėlių vid. mokyklos direktorius Taučius ir Pociūnėlių kolūkio partijos sekretorė Bžeskie-nė, atvykę pas kleboną kun. A. Jokūbauską, susirašė vaikus, kurie buvo atėję pas kunigą egzaminams dėl pirmosios išpažinties. Po to ištisus metus tie vaikai mokykloje mokytojų buvo visaip išjuokiami ir persekiojami. Vaikai bijodavo lankyti bažnyčią. Partijos sekretorė Bžeskienė su kolūkio pirmininku Stumbru terorizavo vaikų tėvus, versdami neleisti vaikų į bažnyčią, grasino neduosią ganyklos ir panašiai. Tėvai veždavosi vaikus sekmadieniais į kitas bažnyčias.
* * *
Pociūnėlių vidurinės mokyklos direktorius Taučius, pasitelkęs ateistų mokytojų, stengiasi mokinius išauklėti bedieviais. Matydami, kad kun. A. Jokūbausko įtaka jaunimui didelė, visomis priemonėmis bando suparaližuoti kunigo darbą arba jį iškeldinti iš Pociūnėlių.
1976 m. rugpiūčio 12 d. kun. A. Jokūbauską iškvietė į Religijų reikalų tarybą Vilniuje, šios įstaigos darbuotojas Murnikovas priminė klebonui, kad reikia laikytis tarybinių įstatymų.
* * *
1976 m. rugpiūčio 15 d. Pociūnėlių parapijos Noreikų kaimo gyventojas Kazimieras Vainauskas su šeima dalyvavo Krekenavo Marijos į Dangų paėmimo šventėje ir nėjo į darbą, nes buvo sekmadienis. Pirmadienį atėjusį į darbą K. Vainauską brigadininkas Sapkus ir „Tiesos" kolūkio vadovybė išbarė ir nubaudė—atėmė apie porą vežimų šiaudų, kuriuos jis buvo parsivežęs iš bendro miežių auginimo ploto. Kolūkiečiui tai didelė skriauda. Teismo keliu gal savo nuosavybę atsiimtų, tačiau iš praktikos visi žino, kad paskui kolūkyje nebus gyvenimo. „Tiesos" kolūkio pirmininkas Meilus laiko kolūkiečius didžiausioje priespaudoje, o ypač lankančius bažnyčią.
* * *
Pociūnėliai
1976 m. liepos 2 d. Pociūnėlių vid. mokyklos direktorius Taučius su mokytojomis—Baračiene, Sirtautiene ir Rutkauskiene, sužinoję, kad klebonas kun. A. Jokūbauskas, egzaminuoja vaikus pirmosios išpažinties proga, norėjo įeiti į bažnyčią, susirašyti vaikus ir paskui bauginimų ir įkalbinėjimų pagalba atitraukti juos nuo bažnyčios. Kun. A. Jokūbauskas atsistojo prie bažnyčios durų ir mokytojų į bažnyčią neleido. Ta proga mokyt. Buračienė sumelavusi, kad norinti apžiūrėti šia proga bažnyčią, įėjo į vidų, suskaičiavo apie 30 vaikų, pasižymėjo pažįstamų pavardes ir išėjo. Kun. A. Jokūbauskas reikalavo, kad direktorius parodytų leidimą terorizuoti vaikus. Mokytoja Sirtautienė sakė, kad iš rajono skambinusi partijos sekretorė ir liepusi patikrinti kunigo darbą su vaikais. Vėliau paaiškėjo, kad patys mokytojai savo iniciatyva ėjo „tvarkyti" vaikų ir klebono.
Liepos 5 d. A. Jokūbauską „auklėjo" Skėmių apylinkės pirmininkas, Pociūnėlių partijos sekretorė Bžeskienė ir mokytoja Sirtautienė. Jų nuomone, kunigas neturėjęs teisės neleisti mokytojų į bažnyčią, o taip pat egzaminuoti būriais vaikus. Klebonas ramiai paaiškino, kad jo pareiga buvusi apginti tikinčiųjų teisę į sąžinės laisvę, ir todėl mokytojų neleidęs.
Mokytoja Buračienė su direktoriaus pagalba kvietinėjo bažnyčioje pastebėtų vaikų tėvus ir reikalavo raštiško pasiaiškinimo, ar jie vaikus leidžią į bažnyčią, ar klebonas liepęs leisti. Tėvai rašė, kad patys ruošia vaikus išpažinčiai ir po to leidžia juos pas kleboną patikrinti žinias.
Vėliau mokyt. Buračienė bėgiojo po kaimus, gąsdindama tėvus ir reikalaudama pasiaiškinimo raštu iš tėvų ir vaikų.
Liepos 19 dieną kun. A. Jokūbauskas buvo iškviestas į rajoną pas vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Krikštaną. Pavaduotojas su partijos sekretore Januševičiene, remdamiesi mokytojų skundu, aiškino, kad mokytojai turi teisę tikrinti kunigo darbą su vaikais, kad kunigas galįs egzaminuoti tėvo ar motinos atvestą vaiką, tačiau negalįs egzaminuoti vieno. Pavaduotojas Krikšta-nas kaltino kunigą dėl pamokslų, dėl laidotuvių, nes nesilaikąs jų nustatytos tvarkos—vienus laidojęs, kitus— ne. Pavaduotojas rodė baudžiamojo kodekso 143 str. ir reikalavo paklusti.
Klebonas nesutiko su pavaduotojo ir sekretorės reikalavimais ir teigė, kad jis nenusikaltęs įstatymams ir ateityje jų laikysiąsis, o pavaduotojo savivališkų reikalavimų nevykdysiąs, nes jie prieštarauja Konstitucijai, Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai ir Helsinkio susitarimams.
Grįžęs iš rajono, kun. Jokūbauskas laidotuvių proga po pamokslo pranešė tikintiesiems apie mokytojų pastangas įsibrauti į bažnyčią, skundą ir apie pavaduotojo Krikštano reikalavimus. Tėvams priminė jų teises ir pareigą auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus ir ragino uoliai ruošti vaikus pirmajai išpažinčiai. Klebonas aiškino, kad mokytojai neturį teisės persekioti vaikų už bažnyčios lankymą.
Tikintieji džiaugiasi savo klebono uolumu ir drąsa, tik daugelis baiminasi, kad kunigas už savo drąsą gali skaudžiai nukentėti.
* * *
Kretinga
1976 m. gegužės 27 d. ateistai iš Kretingos kapinių koplyčios išvežė pilną sunkvežimį statulų, paveikslų ir kryžių. Paklausus, ką jie darysią su tomis statulomis ir kryžiais, atsakė, kad buvusiame pranciškonų vienuolyne ruošiamas ateistinis muziejus ir šie eksponatai būsią jame patalpinti.
Kretingos kapinėse taip pat liūdnas vaizdas— sulaužyti kryžiai, nudaužytos Kristaus kančios.
* * *
Telšiai
1976 m. liepos mėn. Telšių milicija sulaikė Kretingos gyventoją Šauklienę už tai, kad ji vežė tikinčiųjų lėšomis nupirktą bažnytinę vėliavą ir kryželius Plikių bažnyčiai, Šauklienė milicijoje išbuvo dvi paras: ją tardė, gąsdino, žadėjo perduoti teismui. Bažnytinė vėliava buvo paimta.
* * *
N. Uta
Skuigės kaime ilgus metus stovėjo švč. Marijos statula. Statulai suirus, gyventojai jos vietoje pastatė gražų akmeninį kryžių. Kartą, nakties metu, žmonės pastebėjo Žemaitkiemio kolūkio pirmininko pavaduotoją Pijų Danilevičių daužantį kryžių. Vyrai piktadarį nuvijo, tačiau po kelių dienų kryžius buvo pagrobtas (1975 m.).
* * *
Pagėgiai
1976 m. birželio 16 dieną, prieš pat pamaldas, į Pagėgių bažnyčios zakristiją įsiveržė Pagėgių miesto pirmininkė R. Dzedulionienė su dviem nepažįstamais asmenimis ir, pamatę kamža apsivilkusį berniuką, pradėjo jį tardyti: kas jis, iš kur ir pan. Po to įsakė: „Nusivilk kamžą ir išeik!"
Sekmadienį Pagėgių klebonas kun. A. Baškys bažnyčioje paaiškino tikintiesiems tarybinius įstatymus, kad už tikėjimą niekas negali būti persekiojamas. Ir vėl vaikai, kaip ir anksčiau, patarnauja šv. Mišioms.
Rūkai
Rūkų kapinių sargė, 73 metų senutė, šiais metais ruošė būrelį vaikų pirmajai Komunijai. Kasmet ji gražiai paruošdavo vaikus minėtai progai.
1976 m. birželio 18 d. ją užpuolė komisija iš rajono. Tardė ją pačią, tėvus ir vaikus.
Šiais metais valdžios pareigūnai pasitenkindavo išbarę „nusikaltėlius", mokiusius vaikus tikėjimo tiesų.
* * *
Jurbarkas
1976 m. vasarą buvo išniekinti Jurbarko bažnyčios šventoriuje keturių kunigų kapai—išlaužtos tvorelės, išspardytos gėlės, po visą šventorių išmėtytos cementinės plytelės. Gražiai Gerojo Ganytojo statulai numušta dešinė ranka ir galva.
* * *
Klaipėda
1976 m. birželio 29 d. trys milicininkai užpuolė prie Klaipėdos bažnytėlės devocionalijų pardavėjas. Moterys pabėgo, o milicininkai susigrobė visas žvakes, rožančius ir maldaknyges.
— Kur tikintiesiems nusipirkti rožančių ir maldaknygių?—klausia klaipėdiškiai. Didžiulėje Klaipėdos parapijoje kasmet šimtai vaikų ruošiasi pirmajai išpažinčiai. Iš ko jiems melstis? Kodėl milicininkai neparodo tokio uolumo, kai chuliganai net pamaldų metu daužo akmenimis bažnyčios langus?
* * *
Raguva
1975 m. birželio 10 d. Raguvos bažnyčios klebonas kun. A. Petrauskas tikrino bažnyčioje besiruošiančiųjų pirmajai išpažinčiai vaikų žinias. Tuo metu į bažnyčią atėjo Raguvos apylinkės pirmininkė Buinauskienė su nepažįstama moterimi ir išsikvietė kleboną iš bažnyčios. Prie šventoriaus vartų laukė Raguvos vidurinės mokyklos direktorius Nerečionis, kuris barė kleboną, kodėl šis nesilaikąs įstatymų ir katekizuojąs vaikus. Pareigūnai surašė aktą, kad klebonas katekizavęs vaikus.
Remiantis tuo aktu, Panevėžio rajono administracinė komisija, susidedanti iš pirmininko Indriūno, sekretorės Morozovos, narių—Skorochodovo, Kryževičiaus ir Tifo-vaitės, 1975 m. liepos 5 d. nubaudė Raguvos kleboną 30 rub. bauda.
— Tai ką, klebone, ar ši medžiaga pateks į Kroniką? — klausė pareigūnai.
— To jums negaliu pasakyti, nes apie šį įvykį daug kam pasakojau,—atsakė klebonas.—Jeigu apie šį įvykį Kronika parašytų, jūs negalėtumėte paneigti, kad ji rašanti tikrus faktus, ir sakyti, kad šmeižia tarybinę santvarką.
* * *
Černiachovskis
Rytprūsių kraštas, netekęs vietinių gyventojų, kurie pabėgo nuo raudonosios armijos, buvo išvyti arba mirė badu, yra priskirtas prie Rusijos Federatyvinės Respublikos. Dirvonuoją laukai, apaugę krūmais ir pievomis, liudija, kad čia nėra šeimininko rankos. Dauguma gyventojų—rusai, bet yra nemaža lietuvių, lenkų ir kt.
Nei Kaliningrade (buv. Karaliaučiuje), nei kituose dideliuose šio krašto miestuose, pavyzdžiui, Černiachovs-kyje (Jsrutėje-Instengurbe) nėra nė vienos veikiančios bažnyčios ar cerkvės. Vieną karo metu apgriautą bažnyčią Kaliningrade šią vasarą susprogdino.
1975 metais Vištyčio parapijos klebonas kun. Kazys Montvila pradėjo Černiachovskio mieste, tikinčiųjų prašomas, aptarnauti ligonius, išklausyti Velykinės išpažinties, krikštyti ir kt.
Mažame Janės Morkūnaitės bute kun. K. Montvila pakrikštijo keletą katalikų ir stačiatikių vaikų. Birštonų šeima Kirovo gatvėje pasiūlė maldai didesnį kambarį. Kun. K. Montvila čia retkarčiais atlaikydavo šv. Mišias ir pasakydavo pamokslėlį, kurio pasiklausydavo net rusai. Čia jis išklausydavo norinčių išpažinties, duodavo šv. Komuniją. Nepriėjusiems prie pirmos šv. Komunijos, padalino maldaknyges, ir visi mokėsi poterių ir katekizmo.
Po kelių apsilankymų Černiachovskio mieste kun. K. Montvilą pradėjo sekti. Kartais sekliai savo auką pamesdavo, o kai kada pamaldas tekdavo apleisti. Kirovo gatvėje ruai pradėjo kalbėti, kad kunigą areštuosią, tačiau šis per daug nesijaudino.
1975 m. vasario 20 d. ties Birštonu namu, Kirovo gatvėje Nr. 10, sustojo kelios automašinos. Namuose buvo likusi tik Birštonienė. Saugumiečiai pareiškė, kad Birštonai turi ryšių su Amerika, todėl jų bute darysią kratą. Vieni krėtė ūkinį pastatą, vertė šieną, šiaudus, malkas, išžiūrinėjo kiekvieną dėžę; kiti krėtė kambarius, virtuvę, sandėlį. Kai spintoje pamatė lagaminus, krėtėjai nudžiugo: „Čia rasime mums reikalingos medžiagos, o gal ir siųstuvą!" Lagaminuose nerado nei siųstuvo, nei antitarybinės medžiagos, o tik bažnytinius daiktus: žvakes, mišiolą, kamžą, šv. Raštą ir kt. Saugumiečiai viską vertė ant grindų. Išvertė kiekvieną lapelį, po keletą kartų apžiūrėjo kiekvieną daiktelį. Tikinčiai moteriai buvo skaudu, kad taip nepagarbiai mėtomi ant grindų šventi indai ir knygos.
Birštonienė buvo tardoma, kodėl kunigas jų namuose padarė bažnyčią, krikštija, klauso išpažinčių, dalina katekizmus? Krėtėjai įsakė, kad kunigas daugiau čia neatvažiuotų ir neklaidintų.
Baigiant kratą, buvo surašytas protokolas. Tokiu būdu visi buvo prigąsdinti, kad ateityje nė mintis į galvą neateitų pasikviesti į namus kunigą. Tikintieji, norėdami pasimelsti, turi vykti kartais daugiau negu 100 kilometrų į Pagėgius arba į Kybartus.
