K R O N I K A

Lietuvoje nebuvo nei vienos visuomeninės grupės, nei vienos politinės partijos, išskyrus neskaitlingą, apie porą tūkstančių narių turinčią, komunistų partiją, 1) kuri būtų siekusi sujungti Lietuvą su Tarybų Sąjunga. Todėl Lietuvos nepriklausomybės sulikvidavimas ir Lietuvos įjungimas į Tarybų Sąjungą įvyko ne lietuvių tautos valia, o yra Tarybų Sąjungos grobiamosios politikos aktas.

Tarybų Sąjunga, nors ji save reklamuoja kaip pavergtų tautų išlaisvintoja." nuo pat pirmųjų savo gyvavimo dienų buvo grobia moji - imperialistinė valstybė. Ji 1918 m. pasiuntė savo Vakarti armijos divizijas (Pakovo, Internacionalinę ir kt.) 2) Lietuvai užgrobti. Ji 1920-21 m. sulikvidavo nepriklausomas Azerbaidžiano, Armėnijos ir Gruzijos respublikas. Nepajėgusi Lietuvos pavergti, 1920 m. ji pripažino jos nepriklausomybę, bet neatsisakė minties, progai pasitaikius, ją užgrobti. Jei kartais diplomatinėje arenoje ir paremdavo Lietuvą, tai ne iš palankumo jai, o grynai egoistiniais sumetimais. Norėdama užgrobti pati, stengėsi neleisti tai padaryti lenkams ir vokiečiams.

Kai hitlerinė Vokietija, vykdydama savo grobiamuosius tikslus, pasiūlė Tarybų Sąjungai sudaryti nepuolimo paktą ir pasidalyti Lenkiją ir Pabaltijo valstybes, Tarybų Sąjunga to neatmetė. 1939 m. rugpiūčio 23 d. Maskvoje buvo sudarytas nepuolimo aktas ir pasirašytas slaptas susitarimas dėl Lenkijos ir Pabaltijo šalių teritorijos pasidalinimo. Slaptoje sutartyje buvo pasakyta:

1. Tuo atveju, jeigu įvyktų teritorinių ir politinių pertvarkymų Pabaltijo valstybėms (Suomijai, Estijai, Latvijai ir Lietuvai) priklausančiose srityse, tai Šiaurinę Lietuvos ribą laikyti ir Vokietijos - TSRS įtakų sferos riba. Sąryšyje su šiuo susitarimu, abi pusės pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus krašte.

. . . Daugiau...

A. Stanaitis ir P. Adlys 1973 m. išleistame informaciniame leidinyje "Lietuvos TSR gyventojai" kategoriškai tvirtino, kad lenkais save laiką 7,7% Lietuvos gyventojų (240.000) yra "dėl ilgų amžių trukusios polonizacijos, pamiršę savo kalbą lietuviai", kurių "tradicijos, papročiai ir pavardės dažnai lietuviškos, o pati jų kalba nėra literatūrinė lenkų kalba". Lenkų emigrantai sudarė nedidelę gyventojų dalį. Pokario metais dauguma jų išvyko į Lenkijos liaudies respubliką.
"Komunistas" piktai reagavo į šį visų pripažintą istorinį faktą. Kodėl?

1944 m. rudenį Vilniaus krašte buvo steigiamos vien lietuviškos mokyklos, nes TSRS - Lenkijos susitarimu visi lenkai galėjo laisvai išvykti į Lenkiją. Tik 1945 m. rudenį Vilniuje ir keliuose Vilniaus krašto miesteliuose buvo įsteigta keletas lenkiškų mokyklų. Padėtis iš esmės pasikeitė nuo 1950 metų, kada Kremlius nusprendė, kad Vilniaus krašto atlietuvinimas prieštarauja Rusijos interesams. Lenkais save laiką vilniečiai nesunkiai išmoksta rusų kalbą ir todėl juos lengviau surusinti kaip lietuvius. Be to, lenkų klausimo "išsaugojimas padeda lietuvių sąmonėje bujoti saugumiečių skleidžiamai minčiai, kad rusams išsikrausčius iš Lietuvos, Vilnių vėl užgrobtų lenkai".

. . . Daugiau...

Viena iš didžiausių nelaimių, skaudžiai nualinusi lietuvių tautą pastaraisiais dešimtmečiais, yra alkoholizmas.

Šio reiškinio priežastys yra gerai visiems žinomos: noras užslopinti sąžinės balsą, nuolatinė kova dėl normalesnių buities sąlygų, niūrus, įtemptas, be prošvaisčių dvasinis gyvenimas, gyvuliškas žmogaus traktavimas ir visiškas jo nuvertinimas. Todėl nenuostabu, kad dažnas, pavargęs nuo kasdieninės kovos, ieško bent laikinos atomazgos alkoholyje. Ši sąmonės impulsų nuslopinimo forma ir toks konfliktų sprendimo būdas visiškai patenkina valdančiuosius sluoksnius. Net ir stipriai geriantis laikomas normaliu žmogumi, net patikimesniu už negeriantį, jei jis šiaip taip atlieka savo pareigas ir jo girtavimas per daug nemažina darbo našumo. Dvasinio gyvenimo atrofavimasis, žmogaus fizinių galių nykimas, šeimų irimas, paleistuvavimo plitimas ir kitos alkoholizmo pasekmės pavergėjų nejaudina.

Vis dėlto pastebimas darbo našumo smukimas, padažnėjusios traumos gamyboje dėl girtuokliavimo ir šviesesnių visuomenės atstovų protestas dėl milijonų žmonių nuodijimo alkoholiu privertė vyriausybę paskelbti tariamą kovą su girtavimu.

1972 m. buvo priimtas TSKP CK nutarimas bei analogiškas TSRS Ministrų Tarybos nutarimas, apribojantis svaigių gėrimų pardavimą bei skatinantis plėsti antialkoholinę propagandą. Reikia pripažinti, kad po šių nutarimų paskelbimo sumažėjo alkoholinių gėrimų pardavimas. Tačiau netrukus Lietuvos Prekybos ministerijos vadovaujantys darbuotojai buvo iškviesti į Maskvą ir ten jiems kategoriškai pareikšta: "Nevykdomas valstybės pajamų planas, darykite viską, kad šis planas būtų įvykdytas". TAD VYRIAUSYBĖS PASKELBTOJI BLAIVYBĖS AKCIJA JOS PAČIOS BUVO NUTRAUKTA. Dar kurį laiką respublikų KP CK vedė slaptą susirašinėjimą su žinybomis antialkoholinės kovos klausimais, bet greitai ir šis susirašinėjimas buvo nutrauktas.

. . . Daugiau...

Nijole, Liudai,

"Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje" perskaičiau, kad Gulago Archipelagas gavo dar vieną Lietuvos laisvės kovų auką, -Tave, Nijole. Radau ir Tavo, Liudai, malonės prašymą Leonidui Brežnevui.

Radau ir Jūsų kalinimo vietos adresus, kurių baisenybes slepia užšifruotos skaitlinės "385/10" bei "385/3-4". Nekaltos skaitlinės. Jos nebylios, bežadės tiems, kurie nėra buvoję Potmoje - 2, kurie negirdėjo "Stolipino" ratų dundesio kai jie rieda nuo Potmos į šiaurę Temnikų link. Ten abejose geležinkelio pusėse Mordovijos miškas. Lieknos raudonos pušys savo viršūnėmis remia dangų; savo šaknimis slepia šimtus tūkstančių žmonių kaulus, o skarotomis šakomis maskuoja dar ir šiandien teberiogstančius niūrius lagerių barakus, apraizgytus spygliuotų vielų užtvaromis.

Bokšteliai... bokšteliai... bokšteliai...

. . . Daugiau...

Iš įvairių ateistinių straipsnių spaudoje jau seniai paaiškėjo, kad krikščionybė, nepajėgdama sunaikinti pagonybės, sugalvojo pasinaudoti ja savo tikėjimui platinti, t.y. ėmė ir sutapatino pagoniškąsias šventes su krikščioniškosiomis.

Ką padarysi? Tamsybininkai yra tamsybininkai! Jiems jokios priemonės nesvetimos, tuo labiau, kai tenka platinti krikščionių tikėjimą - reakcinę ideologiją. Visai kita kalba, kai žiūrime į marksistinės ideologijos - labai pažangaus tikėjimo - audringą plitimą mūsų visuomenėje. Plinta, sakyčiau, putoja ir net pro kraštus veržiasi. Tik pažvelkime, kaip savaime kuriasi naujos socialistinės - ateistinės tradicijos. Nekalbėsime jau apie tai, kad tokių švenčių, kaip Kalėdos, Velykos. Joninės ir t.t. niekas ir nebežino. Visuotiniam entuziazmui gatvėse išreikšti puikiai tinka dvi šventės - rudenį ir pavasarį. Tiesa, gimsta dar viena intymesnė tradicija: glaudus kolegiškas pagėrimas kolektyve (namuose - dar ne), skaitant prieš linksmąją dalį kalbas, centralizuotai išsiuntinėtas "Žinijos" draugijos. Tai kovo 8-ji - Moters diena, kaip ir gyvenime sėkmingai išstumianti Motinos dieną. 0 jeigu išeitų į demonstraciją mūsų Lietuvoje tos, kurios laiku nusprendė nebetapti motinomis, rasi, turėtume naują visaliaudinę šventę. Ne veltui, kaip revanšas, už kovo 8-ją prigyja tarybinės armijos ir karinio jūrų laivyno diena. Kažkaip natūraliai pasiskirstė ir patronai; dabar kas sekmadienį, o kitom savaitėmis ir dažniau galima pakelti taureles už radijo, pasaulinės sveikatos, visasąjunginės geležinkelininko ar fizkultūrininko dienas.

. . . Daugiau...

 Š.m. balandžio 10 d. "Tiesa", o vėliau ir "Gimtasis kraštas", išspausdino anoniminio autoriaus Vytauto Tytuvos straipsnį "Kam tarnauja šmeižikai", kuriame falsifikuotai pateikiami A. ir J. Jurašų šeimos išvykimo iš Lietuvos motyvai ir koneveikiama jų veikla Vakarų pasaulyje.

Lietuvos KP CK išsiuntinėjus ne per seniai laikraščių ir žurnalų redakcijoms slaptą instrukciją (rusų kalba!), įpareigojančią sustiprinti kovą prieš lietuvių nacionalizmą, užjūrio emigracijos veikėjus ir lietuviškuosius "disidentus", panašių straipsnių reikėjo laukti. Todėl Jurašų šeimos užsipuolimas "Tiesoje" nebuvo jokia staigmena tiems, kas domisi lietuvybės problemomis. Tačiau daugelį nemaloniai nustebino tas faktas, kad Jūs, žinomas ir populiarus Lietuvos dainininkas, sutikote tame administracinių organų (taip kukliai vadinama KGB) inspiruotame menkame ir niekingame paskvilyje prisiimti pagrindinio J. Jurašo pasmerkėjo vaidmenį.

Nejaugi Jūs tapote atsitiktinio nesusipratimo auka? Gal Jums nežinomi tikrieji J. Jurašo emigravimo motyvai? O gal Jums nežinoma ir šiuolaikinė Lietuvos teatro būklė bei vargana menininkų dalia? Argi Jus galėjo taip skaudžiai dezinformuoti?

. . . Daugiau...

Tarybinė valdžia nuolatos giriasi savo kultūra, humaniškumu, ypatinga gamtos ir meno paminklų apsauga, pamiršdama, kiek istorinių ir meno paminklų nesugrąžinamai sunaikino ir toliau tebenaikina.

Šia proga prisiminkime tik vieną, tačiau visos tautos labiausiai žinomą ir mylimą - Prisikėlimo bažnyčią Kaune.
Lietuvoje reta tokių paminklų, kuriuos visa tauta taip vertintų ir brangintų, kaip šią garsią Lietuvos šventovę. Nėra ko ir stebėtis - ją statė visa lietuvių tauta ir troško, kad ji amžiais stovėtų ir liudytų tautos prisikėlimą ir laisvę. Nerasime nė vieno vyresnio amžiaus lietuvio, kuris į tą statybą nebūtų įmūrijęs nors vieną plytą.

"Nieko taip vaizdžiai neprisimenu, - pasakojo šių eilučių autorius, - kaip to istorinio paminklo statybą. Visi, nuo žilagalvio senelio iki darželinuko gavome knygutes su įrašu: "Mes statome tautos šventovę!" Į knygutę įklijuodavome ženkliukus po 10 centų. Tai "plyta" Prisikėlimo bažnyčiai. Kas į knygutę įklijuodavo 24 ženkliukus, to vardas būdavo įrašomas į bažnyčios statytojų garbės knygą. Todėl mes, mokinukai, lenktyniavome, net užkandžio atsižadėdami, kad nusipirktume daugiau "plytų" ir įamžintume savo vardą Aukso knygoje. Mums nenusileisdavo ir darželio vaikai. Gavę iš mamyčių 10 centų ledams, pinigus atiduodavo bažnyčios "plytoms" - ženkliukams".

. . . Daugiau...

Į Lietuvos muziejus perkeliamos mūsų kultūrinės vertybės, kurios laikui bėgant negailestingai nyksta. Lietuvos muziejai organizuoja įvairias išvykas po respubliką, kaupdami medžiagą savo fondams. Visų muziejų darbuotojai tai daro atvirai, nesibijodami pasisakyti žmonėms, kas jie tokie. Muziejaus darbuotojo pažymėjimas neretai suteikia savotišką autoritetą jį turinčiam asmeniui. Kitaip elgiasi tik Ateizmo muziejaus atstovai.

Šio muziejaus darbuotojų pažymėjimai liaudyje sukelia baimę ir neapykantą. Pažymėjimo parodymas - reiškia kokios nors koplyčios apiplėšimą. Žmonės nenori duoti ateizmo darbuotojams jokių daiktų, žinodami, kad jie bus panaudoti ateistinei propagandai.

. . . Daugiau...