Lietuvoje nebuvo nei vienos visuomeninės grupės, nei vienos politinės partijos, išskyrus neskaitlingą, apie porą tūkstančių narių turinčią, komunistų partiją, 1) kuri būtų siekusi sujungti Lietuvą su Tarybų Sąjunga. Todėl Lietuvos nepriklausomybės sulikvidavimas ir Lietuvos įjungimas į Tarybų Sąjungą įvyko ne lietuvių tautos valia, o yra Tarybų Sąjungos grobiamosios politikos aktas.
Tarybų Sąjunga, nors ji save reklamuoja kaip pavergtų tautų išlaisvintoja." nuo pat pirmųjų savo gyvavimo dienų buvo grobia moji - imperialistinė valstybė. Ji 1918 m. pasiuntė savo Vakarti armijos divizijas (Pakovo, Internacionalinę ir kt.) 2) Lietuvai užgrobti. Ji 1920-21 m. sulikvidavo nepriklausomas Azerbaidžiano, Armėnijos ir Gruzijos respublikas. Nepajėgusi Lietuvos pavergti, 1920 m. ji pripažino jos nepriklausomybę, bet neatsisakė minties, progai pasitaikius, ją užgrobti. Jei kartais diplomatinėje arenoje ir paremdavo Lietuvą, tai ne iš palankumo jai, o grynai egoistiniais sumetimais. Norėdama užgrobti pati, stengėsi neleisti tai padaryti lenkams ir vokiečiams.
Kai hitlerinė Vokietija, vykdydama savo grobiamuosius tikslus, pasiūlė Tarybų Sąjungai sudaryti nepuolimo paktą ir pasidalyti Lenkiją ir Pabaltijo valstybes, Tarybų Sąjunga to neatmetė. 1939 m. rugpiūčio 23 d. Maskvoje buvo sudarytas nepuolimo aktas ir pasirašytas slaptas susitarimas dėl Lenkijos ir Pabaltijo šalių teritorijos pasidalinimo. Slaptoje sutartyje buvo pasakyta:
1. Tuo atveju, jeigu įvyktų teritorinių ir politinių pertvarkymų Pabaltijo valstybėms (Suomijai, Estijai, Latvijai ir Lietuvai) priklausančiose srityse, tai Šiaurinę Lietuvos ribą laikyti ir Vokietijos - TSRS įtakų sferos riba. Sąryšyje su šiuo susitarimu, abi pusės pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus krašte.
2. Jei įvyktų teritorinių ir politinių pertvarkymų, Lenkijai priklausančiose srityse, tai Vokietijos - TSRS įtakos sferos riba galėtų būti apytikriai pravesta pagal liniją upių Narev, Visla, San.
----------------
1) Mažoji tarybinė lietuviškoji enciklopedija, t. II, 1968, p. 38.
2) Lietuvos TSR istorija, t. III, 1965, p. 85.
Klausimas ar abiejų pusių interesams bus pageidautina palikti nepriklausomą Lenkijos valstybę ir kokios turėtų būti šios valstybės ribos, galėtų būti galutinai išspręstas tik tolimesnių įvykių eigoje. Bet kuriuo atveju abi vyriausybės šį klausimą spręs draugišku susitarimu.
3. Pietryčių Europoje tarybinė pusė iškėlė savo susidomėjimą Besarabija. Vokiškoji pusė pareiškė apie savo visišką politinį nesuinteresuotumą ta sritimi. 1)
Šis slaptas susitarimas vaizdžiai rodo, kiek Tarybų Sąjungai rūpėjo kitų tautų laisvė. Savaitei laiko praslinkus po nepuolimo pakto pasirašymo, Vokietija 1939 m. rugsėjo mėnesį puolė Lenkiją ir tuo pradėjo antrąjį pasaulinį karą. Dėl šio karo pradžios kaltė paprastai metama Vokietijai. Bet kalta ne vien ji. Kalta ir Tarybų Sąjunga. Sudarydama nepuolimo paktą ir slaptą sutartį, kurioje buvo numatytas Lenkijos teritorijos pasidalinimas, ji paskatino Vokietiją pulti Lenkiją ir pradėti karą.
Lenkija per 17 dienų buvo nugalėta. Tarybų Sąjunga, remdamasi Maskvoje padarytu "susitarimu" įvedė savo kariuomenę į Lenkijos teritoriją, užimdama Vakarų Ukrainą, Vakarų Baltarusiją ir Vilniaus kraštą.
Pagal 1939 m. rugpiūčio 23 d. slaptą susitarimą Lietuva palikta Vokietijos įtakos sferoje. Vilnius pagal šį susitarimą turėjo būti perduotas Lietuvai, kuri vėliau turėjo atitekti Vokietijai. Tarybų Sąjunga nenorėjo atsisakyti Lietuvos. Prasidėjo naujos derybos dėl Lenkijos teritorijos pasidalinimo ir dėl Lietuvos. 1939 m. rugsėjo 28 d. Maskvoje Ribentropas ir Molotovas pasirašė naują slaptą sutartį, kurioje buvo pasakyta, kad Lietuvos valstybės teritorija įjungiama į TSRS įtakos sferą, o Liublino vaivadija ir dalis Varšuvos vaivadijos - į Vokietijos įtakos sferą. Susitarime buvo dar pasakyta, kad kai tik TSRS vyriausybė pritaikys specialias priemones Lietuvos teritorijoje savo interesams apsaugoti, dabartinė Vokietijos-Lietuvos riba, siekiant ją padaryti paprastesne, bus ištaisyta tokiu būdu, kad lietuviškoji teritorija, esanti į pietvakarius nuo linijos pridedamame žemėlapyje, atitektų Vokietijai 2). Manoma, kad nurodytoji linija ėjusi Nemuno upe, nes Vokietija reikalavo jos sferoje palikti maždaug trečdalį Lietuvos teritorijos. 3 ).
------------
1) A. Rejo dokumentų rinkinys (rusų k.), p. 37.
2) A. Rejo dokumentų rinkinys, p. 39.
3) K. Navickas, TSRS vaidmuo ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920-1940 m., 1966, p. 274.
Kai Lietuva vedė derybas su Tarybų Sąjunga dėl Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai, tai Molotovas 1939 spalio 9 d. Vokietijos pasiuntiniui Maskvoje raštu nurodė, kad lietuviškoji teritorija, paminėta rugsėjo 28 d. susitarime ir nuspalvinta pridėtame žemėlapyje nebus Tarybų Sąjungos okupuota, jei Raudonoji armija bus įvesta į Lietuvą. Drauge pažymėta, kad Vokietijos kompentencijoje yra parinkti datą lietuviškos teritorijos prijungimui prie Vokietijos. 1)
Vėliau Tarybų Sąjunga išsiderėjo ir likusią Lietuvos dalį. 1941 sausio 10 d. Molotovas ir Vokietijos pasiuntinys Maskvoje Šulenbergas susitarė, kad Vokietija atsisako nuo Lietuvos teritorijos dalies, kuri turėjo tekti Vokietijai, bet Tarybų Sąjunga už minėtą teritoriją Vokietijai sumoka 7,5 mil. dolerių arba 31,5 mil. reiks-markių. Dalį tos sumos (3,93 mil. reiksmarkių) sumoka spalvotaisiais metalais, o 27,56 mil. reiksmarkių auksu. 2) Mokėjimas auksu buvo nurašytas nuo mokėjimų, kuriuos Vokietija turėjo atlikti T. Sąjungai 1941 m. vasario 11 d.
Abi paktą pasirašiusios valstybės vykdė savo grobiamuosius planus. Vokietija, nugalėjusi Lenkiją, ruošėsi smūgiui Vakaruose, o T. Sąjunga tvarkėsi Pabaltijo kraštuose. Ji pasiūlė Pabaltijo valstybėms sudaryti tarpusavio pagalbos sutartį, kuri duotų teisę jai laikyti savo karines įgulas Pabaltijo valstybėse. 1939 m. rugsėjo 28 d. sutartį pasirašė Estija, o paskui Latvija ir Lietuva. 3) Suomija sudaryti sutartį atsisakė. 1939 m. lapkričio 30 d. Tarybų Sąjunga su ja pradėjo karą. Suomija kovojo didvyriškai. Išsilaikiusi tris mėnesius, 1940 m. kovo 12 d. pasirašė taikos sutartį. Ji turėjo Tarybų Sąjungai atiduoti Viipurio (Viborgo) sritį, bet apgynė savo nepriklausomybę.
Pagal 1939 m. spalio 10 d. sutartį Lietuva sutiko leisti Tarybų Sąjungai savo teritorijoje laikyti karines įgulas (20 tūkst. karių) 4), o Tarybų Sąjunga grąžino Lietuvai Vilnių. Karinių įgulų įsteigimas - pirmas žingsnis į Lietuvos teritorijos užgrobimą ir nepriklausomybės sulikvidavimą.
----------
1) A. Rejaus dokumentų rinkinys, p. 45.
2) Ten pat, p. 45.
3) Istorija meždunarodnich otnešenij i vnešnoj politiki SSSR (1870-1957), M., 1957, p. 258.
4) Lietuvių archyvas, t. I, 1942, p. 118.
Vilniaus grįžimas Lietuvai sukėlė didelį lietuvių tautos džiaugsmą, bet, kai tarybinės karinės įgulos ėmė kurtis Lietuvoje, džiaugsmą pakeitė baimė ir blogos nuojautos. Plačiai ėmė sklisti aimana: "Vilnius mūsų, o Lietuva rusų". Pavojus grėsė didelis ir jau neišvengiamas. Įžvalgesnieji protai dar kiek anksčiau tai numatė ir ragino ruoštis jį sutikti. 1939 m. rugsėjo mėn., kai Tarybų Sąjunga įvedė savo kariuomenę į Lenkiją, valstiečių-liaudininkų veikėjos F. Bortkevičienės bute buvo sušauktas valstiečių liaudininkų, socialdemokratų ir krikščionių demokratų partijų vadovaujančių veikėjų pasitarimas. Jame prof. K. Pakštas pareiškė, kad reikia ruoštis viskam, nes sunku tikėti, kad Lietuva galėtų likti neutrali ir be permainų. Karui išsiplėtus, Lietuva gali būti likviduota kaip valstybė. Reikia jau dabar ruoštis kovai dėl valstybės atkūrimo. Tuo tikslu jis siūlė pervesti į užsienį stambesnes lėšas, kurias vėliau būtų galima panaudoti emigracijoje, siekiant atstatyti nepriklausomą valstybę. 1) Pavojų, be abejo, matė ir tuometiniai Lietuvos valstybės vadovai, bet ne viską padarė, kad tauta tam pavojui būtų tinkamai paruošta.
1940 m. pavasarį Vokietija užėmė Daniją, Norvegiją, Belgiją ir Olandiją. Birželio pradžioje visas savo jėgas metė prieš Prancūziją ir tuojau ją parklupdė. Viso pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į įvykius Vakaruose. Tarybų Sąjunga nusprendė, kad atėjęs patogus momentas savo agresyviems planams realizuoti Pabaltijo kraštuose. Tuomet pradėjo ieškoti priekabių prie Lietuvos. Buvo išgalvota neįtikėtina provokacinė istorija su raudonarmiečių dingimu ir kankinimu Vilniuje 2). Tarybų Sąjungos spaudoje ir per radiją prasidėjo kampanija prieš Lietuvą. Buvo surengti prieš Lietuvą nukreipti mitingai. Pakviestas į Maskvą išvažiavo aiškintis ministras pirmininkas A. Merkys, o kiek vėliau - ir užsienio reikalų ministras Urbšys. Vizitai nieko gero nedavė. 1940 m. birželio 14 d. 23 vai. Molotovas užsienio reikalų ministrui Urbšiui įteikė ultimatumą, kuriame buvo pareikalauta: 1) atiduoti teismui vidaus reikalų ministrą K. Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Povilaitį; 2) pakeisti Lietuvos vyriausybę; 3) įsileisti naujus tarybinės kariuomenės dalinius. Atsakymui davė laiko iki birželio 15 d. 9 vai. ryto. 2) Lietuvos vyriausybei buvo duota 10 valandų. Per tą laiką turėjo nuspręsti, ar priimti ultimatumą ir įsileisti tarybinę armiją į Lietuvą, kas reiškė palaidoti Lietuvos nepriklausomybę, ar atmetus ultimatumą, stoti į nelygų karą, kurį laimėti nebuvo jokios vilties ir kurį vedant grėsė didelis krašto ir tautos sunaikinimas. Abi išeitys buvo baisios savo pasekmėmis. Pasirinkta pirmoji išeitis. Ultimatumas buvo priimtas. Birželio 15 d. 15 vai. tarybinės kariuomenės daliniai perėjo 3) Lietuvos sieną ir pradėjo žygiuoti į krašto vidų.
----------------
1) Justas Paleckis, Gyvenimas prasideda, V., 1967, p. 172.
2) Gen. S. Raštikis, "Lietuvos kariuomenės tragedija", Lietuvių archyvas, t. I, 1942, p. 119-120.
3) Ten pat, p. 121.
Okupacinei kariuomenei įžengus į Lietuvą, ji nustojo gyventi kaip savarankiška valstybė. Su okupacine kariuomene birželio 15 d. atvyko Tarybų Sąjungos specialus įgaliotinis užsienio reikalų komisaro pavaduotojas G. Dekanozovas, kuris faktinai tuojau tapo tikruoju Lietuvos šeimininku. Jam buvo duotas aiškus uždavinys - inkorporuoti Lietuvą į Tarybų Sąjungą. 1) Bet pasaulio viešosios opinijos akyse Tarybų Sąjunga norėjo pridengti savo negarbingus užmanymus. Todėl Dekanozovas turėjo surežisuoti politinę komediją - tarsi Lietuva laisvu noru įsijungia į Tarybų Sąjungą.
Vykdant ultimatumo reikalavimus, reikėjo pakeisti Lietuvos vyriausybę. A. Smetonai pasitraukus į užsienį, Respublikos prezidento pareigas perėmė ministras pirmininkas A. Merkys. Jis pagal Maskvos nurodymą naują vyriausybę pavedė sudaryti Justui Paleckiui, kuris pristatė patvirtinti kitus vyriausybės narius: prof. V. Krėvę-Mickevičių - ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru, E. Galvanauską - finansų ministru, M. Gedvilą - vidaus reikalų ministru, A. Venclovą -švietimo ministru, gen. Vitkauską - krašto apsaugos ministru, P. Pakarklį - teisingumo ministru, M. Mickį - žemės ūkio ministru ir L. Koganą - sveikatos ministru. A. Merkys, patvirtinęs naują vyriausybę, pats pasitraukė iš ministro pirmininko ir drauge iš prezidento pareigų. Pagal Lietuvos konstituciją, ministru pirmininku ir einančiu respublikos prezidento pareigas tapo Justas Paleckis.
------------
1) V. Krėvė-Mickevičius, Bolševikų invazija ir Liaudies vyriausybė, "Lietuvių archyvas", t. III, 1942, p. 7.
2) Ten pat, p. 121.
Naujosios vyriausybės, kuri buvo pavadinta Liaudies vyriausybe, narius parinko Tarybų Sąjungos pasiuntinybė Kaune, diriguojant Dekanozovui ir pritariant Lietuvos komunistų partijai. Bet ji nebuvo vieninga. Joje susidarė dvi priešingos grupės. Vieną grupę sudarė prof. Krėvė-Mickevičius, inž. E. Galvanauskas ir gen. V. Vitkauskas. Jie norėjo apginti Lietuvos savarankiškumą. Maskvai jie buvo reikalingi tik todėl, kad naujoji vyriausybė turėtų šiokį tokį pasitikėjimą Lietuvos visuomenėje, bet jais nepasitikėjo Maskva ir jos įgaliotinis Lietuvoje. Antrąją grupę sudarė Gedvilas, Pakarklis ir Koganas, kurie aklai vykdė Dekanozovo nurodymus. A. Venclova ir M. Mickis neužėmė aiškios pozicijos. Jie dažniausiai palaikydavo daugumos nuomonę. 1)
Pirmoji grupė svarbesnius klausimus aptardavo atskirai ir eidavo į posėdžius su savo aiškiu nusistatymu. Antroji grupė gaudavo direktyvas iš tarybinės atstovybės ir ne visuomet jiems malonias, kaip M. Gedvilas yra prisipažinęs V. Krėvei-Mickevičiui. 2) Ministrų Taryba iš pradžių gana energingai priešinosi Maskvos diktatui. Neleido litus pakeisti rubliais, net nesutiko legalizuoti komunistų partijos. 3) Dekanozovas, pastebėjęs, kad nepalanki grupė vyriausybėje rodo kietą pasipriešinimą, pasirūpino Liaudies vyriausybėje sustiprinti komunistų įtaką. Be einančio ministro pirmininko pareigas V. Krėvės žinios, 4) tik J. Paleckio aktu, buvo įsteigtos naujos darbo, pramonės ir įgaliotinio Vilniaus kraštui ministerijos. Jų ministrais buvo paskirti komunistai. Turėdami daugumą vyriausybėje, komunistai, tarybinės pasiuntinybės diriguojami, pradėjo aktyviai veikti ir viską pagal jos nurodymus tvarkė, nesiskaitydami nei su Lietuvos įstatymais, nei su anksčiau priimtais Liaudies vyriausybės nutarimais. Atleidinėjo patyrusius tarnautojus, jų vieton skyrė nenusimanančius komunistus ir net ne Lietuvos piliečius. Vidaus reikalų ministras savo įsakymu legalizavo komunistų partiją. 5)
Dabar Lietuvoje susidarė tokia padėtis, kad atsirado net keturios valdžios:
1. Lietuvos Liaudies vyriausybė, kuri pasidarė bejėgė, bet už viską, kas darėsi Lietuvoje buvo atsakinga.
2. Vidaus reikalų ministerija, kurioje aukštas vietas užėmė Maskvos atsiųsti valdininkai, veikė Dekanozovo ir komunistų partijos nurodymais, nesiskaitydami su Liaudies vyriausybės įsakymais.
3. Tarybų Sąjungos atstovybė, faktinai vadovaujama Dekanozovo, kuris dirigavo Lietuvos komunistų partijai ir per ją šeimininkavo visose ministerijose, kurių ministrais dar buvo ne komunistai. Dekanozovas siuntinėjo ministrams reikalavimus brutalia forma, kurią kartais mėgindavo kiek sušvelninti Tarybų Sąjungos atstovas Kaune N. S. Pozdniakovas.
------------
1) V. Krėvė-Mickevičius, Bolševikų invazija ir Liaudies vyriausybė, "Liet. archyvas", t. 3, p. 7.
2) Ten pat, p. 8.
3) Ten pat, p. 8.
4) J. Paleckis ėjo prezidento pareigas, o Min. Tarybai vadovavo Krėvė-Mickevičius. Pagal konstituciją prezidento aktai turėjo būti pasirašomi ir Min. pirmininko.
5) Lietuvių archyvas, t. III, p. 8-9.
4. Raudonosios armijos vadovybė, kuri ultimatyvine forma grūmodama kėlė savo reikalavimus vyriausybei ir atskiriems pareigūnams. 1)
V. Krėvė-Mickevičius, savo bendraminčių skatinamas, nusprendė kreiptis į Tarybų Sąjungos vyriausybę, reikalaudamas, kad ji uždraustų Tarybų Sąjungos atstovybei Kaune ir Raudonosios armijos vyriausybei kištis į Lietuvos vidaus reikalus, terorizuoti ir demoralizuoti jos administracinį, ekonominį ir finansinį aparatą. 2) Per Lietuvos atstovą Maskvoje L. Natkevičių paprašė audiencijos pas Liaudies Komisarų Tarybos pirmininką V. M. Molotovą. Iš karto buvo gautas neigiamas atsakymas, nurodant, kad Kaune yra Liaudies Komisarų Tarybos įgaliotinis Dekanozovas ir su juo vyriausybė gali tartis visais reikalais. Pagrasinus, kad, negavus audiencijos, gali suirti Liaudies vyriausybė, 1940 m. birželio 30 d. audiencija buvo paskirta.
V. Krėvės-Mickevičiaus pasikalbėjimas su Molotovu užtruko penkias valandas. Krėvė-Mickevičius, nušvietęs susidariusią nenormalią padėtį, pasiūlė sudaryti naują Lietuvos ir Tarybų Sąjungos sutartį didžiausio palankumo ir draugiškumo pagrindais. Molotovas, išklausęs Krėvės-Mickevičiaus kalbos, naujos sutarties sudarymą atmetė, pareikšdamas, kad šiandien jis turįs atvirai pasakyti, kas rytoj bus visiems aišku. Jeigu dar rusų carai, pradedant Jonu Žiauriuoju, siekė prasiveržti į Baltijos jūrą, tai ne dėl asmeninių užgaidų, bet todėl, kad to reikalavo rusų valstybės ir tautos interesai. Būtų nedovanotina, jei Tarybų Sąjungos vyriausybė dabar nepasinaudotų proga, kuri kitą kartą gali nepasitaikyti. Tarybų Sąjungos vyriausybė nutarė įjungti Baltijos valstybes į Tarybų Sąjungos respublikų šeimą. Esą A. Smetonos ir K. Ulmanio vedama politika privertė Tarybų Sąjungos vyriausybę nusistatyti, kad jau užtenka sentimentalizmo ir reikia susirūpinti gyvybiniais Tarybų Sąjungos reikalais. Be to, vis tiek ateityje mažos valstybės turės išnykti ir Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos valstybėms geriau įsijungti į garbingą tarybinių
--------
1) V. Mickevičius-Krėvė, Lietuvių archyvas, t. III d 9
2) Ten pat, p. 10. '
respublikų šeimą, negu būti pagrobtoms lenkų ar vokiečių. Molotovas pasakė, manąs, kad Lietuvos gyventojai supras savo naudą ir sutiks žinią apie įsijungimą į Tarybų Sąjungą su mažesniu nepasitenkinimu, negu V. Krėvė-Mickevičius manąs: "Mes mokėsime Lietuvos liaudį įtikinti. Pamatysi Tamsta, kad nepraslinks nė keturių mėnesių, o Lietuvos liaudis pasisakys už Lietuvos įsijungimą į Tarybų Sąjungą" - pareiškė Molotovas. 1)
V. Krėvė-Mickevičius atsakė, kad Molotovo samprotavimai jo neįtikinę. Lietuvos vyriausybė turės padaryti tam tikras išvadas, jei Tarybų Sąjunga atmeta pasiūlymą sudaryti naują draugišką sutartį. Molotovas į tai atsakė, kad pasiūlymas bus svarstomas, bet negalįs pasakyti, ar Tarybų Sąjungos vyriausybės nusistatymas bus pakeistas. Bet jis tikisi, kad dabartinė Lietuvos vyriausybė savo krašto gerovės labui pasiliks toliau bendradarbiauti su Tarybų Sąjungos vyriausybe bent tam, kad Lietuvos prijungimas ir vidaus santvarkos keitimas įvyktų be didesnių sukrėtimų ir ekscesų. 2)
Iš šio pasikalbėjimo buvo aišku, kad Tarybų Sąjunga jėga inkorporuos Lietuvą. Krėvė-Mickevičius norėjo atsistatydinti, bet jį sulaikė E. Galvanauskas, patardamas, kol nepašalino, pasilikti ir stengtis uždelsti Liaudies Seimo rinkimus, kuriais Maskva nori suvaidinti Lietuvos įsijungimo į Tarybų Sąjungą komediją. Sugrįžęs iš Maskvos, painformavo apie savo vizitą Gedvilą ir Paleckį ir pasiteiravo ar juodviems buvo žinomi Maskvos sumanymai. Gedvilas atsakęs, kad priimdamas pasiūlymą užimti vidaus reikalų ministro vietą, jis buvo užtikrintas, kad Raudonoji armija atėjusi padėti Lietuvai išlaikyti nepriklausomybę, o ne keisti jos vidaus santvarką. Tik vėliau sužinojęs, kokia linkme pakrypę Lietuvos reikalai. Kaip komunistas jis patekęs į tokią klampynę, jog jam belieka ar iš proto išeiti, ar nusišauti, ar laukti, kad jį nušautų. 3) J. Paleckis pasakęs, kad jam jau žinomi Maskvos sumanymai. Kai jam tai pranešė, jis buvo taip paveiktas, kad išėjęs iš proto ir dabar gailisi, kad protą atgavęs. Kai Krėvė-Mickevičius jam priekaištavo, kad jis versdamas Ministrų Tarybą skubiai svarstyti rinkimų įstatymą, kurio svarstymą V. Krėvė-Mickevičius vis atidėliojo, padeda Maskvai praryti Lietuvos nepriklausomybę, Paleckis ėmė aiškintis, pradėjo verkti kalbėdamas, kad priimdamas pasiūlymą sudaryti vyriausybę, jis
---------
1) V. Krėvė-Mickevičius, Liet. archyvas, t. III, p. 10-13.
2) V. Krėvė-Mickevičius, Lietuvių archyvas, t. III, p. 10-13.
3) Ten pat, p. 14.
buvęs apgautas, nes Dekanozovas jį užtikrino, kad Lietuvos nepriklausomybei nesa pavojaus. 1)
Kai Krėvė-Mickevičius, kaip einąs ministro pirmininko pareigas, nesiskubino pateikti Ministrų Tarybai svarstyti rinkimų į Liaudies Seimą įstatymo, jį aplankė Dekanozovas ir Pozdniakovas. Juodu pareiškė, kad būtina kuo skubiausia sušaukti Liaudies Seimą. V. Krėvė-Mickevičius atsakęs, kad dabar darbymečio laikas ir jis nėra patogus rinkiminei kampanijai pravesti. Be to, yra skubotesnių ekonominių reikalų, kurie yra reikalingi pirmiau apsvarstyti. Dekanozovas šiurkščiai pasakė, kad visa tai yra E. Galvanausko pakuždėta. V. Krėvė atkirto, kad nesąs mažas vaikas, turįs savo protą ir numano, kokie klausimai šiandien kraštui yra svarbiausi. Kol kas ne Dekanozovas ir Pozdniakovas neša atsakomybę, o Ministrų Taryba. Dekanozovas išeidamas pareiškė, kad rinkimai į Liaudies Seimą turi įvykti vienu metu visose Pabaltijo valstybėse. Jei V. Krėvė-Mickevičius tatai sabotuoja, bus pranešta Molotovui ir bus surastas būdas, kad rinkimų įstatymas būtų savo laiku apsvarstytas ir paskelbtas.
Po šio pokalbio kitą dieną E. Galvanauskas iš finansų ministro pareigų buvo atleistas. V. Krėvė-Mickevičius pats įteikė J. Paleckiui atsistatydinimo raštą, bet iš pareigų nebuvo atleistas, o tik duota 14 dienų atostogos, kurios vėliau, neprašant, dar buvo pratęstos 10 dienų ir ministro pirmininko pareigų Krėvė-Mickevičius daugiau nebeėjo. 2) Tas pareigas perėmė M. Gedvilas ir Ministrų Tarybai vadovavo iki Liaudies Seimo sušaukimo, liepos 21 d.
------------
1) V. Krėvė-Mickevičius, Liet. archyvas, t. III, p. 15.
2) V. Krėvė-Mickevičius, "Liet. archyvas", t. III, p. 16.
Apie E: Galvanauską ir Liaudies vyriausybę M. Gedvilas savo atsiminimuose taip rašo: "Ministrų Taryboje pirmomis dienomis situacija buvo nekokia. J. Paleckis, be minimalių premjero pareigų, laikinai eidamas prezidento pareigas, turėjo dirbti prezidentūroje... Ministrų Taryboje, Donelaičio gatvėje, posėdžiams pirmininkavo vicepremjeras prof. V. Krėvė-Mickevičius. Mes jį pažinojome kaip pažangų, talentingą rašytoją, antifašistą. Tačiau dirbdamas Liaudies vyriausybėje, Krėvė pasidavė finansų ministro Ernesto Galvanausko (man atrodo, kad šio buržuazinio veikėjo paskyrimas buvo klaida) įtakai. Galvanauskas - pramonininkas, apsukrus biznierius, gudrus kaip lapė, jau tris kartus skirtas buržuazinės vyriausybės premjeru - buvo asmeniškai nusistatęs prieš Smetoną ir Merkį, bet nesitikėjo, kad Lietuva bus tarybinė. Tapęs Krėvės-Mickevičiaus dešiniąja ranka, jis prišnibždėdavo jam visokių abejonių, gąsdindavo, kad Lietuvai ir jos kultūrai muša paskutinė valanda. Dėl to per posėdžius, kartais dėl menkniekių, tekdavo daug ginčytis... Liaudies vyriausybėje kurį laiką buvau vienintelis komunistas, o dauguma kitų -nepartiniai bolševikai. Žinoma, jie remdavo ne Galvanausko, bet mano siūlymus, kuriuos patiekdavau komunistų partijos vardu". 1)
Atleidus E. Galvanauską ir Krėvei-Mickevičiui išėjus atostogų, Liaudies vyriausybė pasidarė klusniu Dekanozovo įrankiu. Tuojau apsvarstė ir priėmė rinkimų įstatymą. Liepos 6 d. jį išleido, o liepos 14 d. jau paskelbė rinkimus į Liaudies Seimą, kuris turėjo palaidoti Lietuvos nepriklausomybę.
Rinkimams pasiruošti buvo skirta tik viena savaitė. Bet daugiau laiko ir nereikėjo, nes Tarybų Sąjungos pasiuntinybė ir komunistų partija rinkimams ruošėsi iš anksčiau ir jau turėjo viską parengę. Visos Lietuvoje veikusios organizacijos vidaus reikalų ministro nutarimu buvo uždarytos. Legaliai veikė tik komunistų partija... 2)
Komunistų partija buvo negausi ir nepopuliari. Didžiausią uolumą rodė jos nariai kitataučiai. Todėl paskubomis komunistų partija sudarė Lietuvos darbo liaudies sąjungą, kuri niekur nebuvo registruota ir iki rinkimų visai nežinoma. Jos vardu buvo sudaryti kandidatų į Liaudies Seimą sąrašai ir paskelbta rinkimų platforma, kurioje negailėta visiems gražių pažadų. Reikėjo išrinkti 79 atstovai, tiek ir buvo išstatyta kandidatų. Daugelis sužinojo, kad jie išstatyti kandidatais į Liaudies Seimą iš pranešimų laikraščiuose ir iš rinkiminių plakatų, išlipintų ant sienų ir tvorų. 3) Jei kas prašėsi iš sąrašų išbraukiamas, jo nebuvo klausoma. 4)
Valstiečiai liaudininkai buvo bandę susirinkti ir išstatyti kitą kandidatų sąrašą, bet už tai skaudžiai nukentėjo - kai kurie buvo areštuoti ir pasodinti į kalėjimą. 5)
--------------
1) M. Gedvilas, Lemiamas posūkis, 1975, p. 36-37.
2) Lietuvos TSR istorija, t. IV, 1975, p. 15.
3) R. Juknevičius, Liaudies Seimo nutarimai - klastos ir smurto rezultatas, "Liet. archyvas", t. III, p. 62.
4) L. Dovydėnas, Mano kelias į Liaudies Seimą, "Liet. archyvas", t. III, p. 50.
5) Dr. A. Garmus, Lietuvos įjungimas į TSRS - Maskvos diktatas, "Liet. archyvas", t, III, p. 39.
Prieš rinkimus buvo rengiami visur mitingai, kuriuose galėjo kalbėti tik partijos numatyti asmenys. Be gražių žodžių apie prasidėjusį "laimingą ir gražų gyvenimą" buvo nemažai grasinimų ir gąsdinimų, kad kas neisiąs balsuoti, būsiąs liaudies priešas, o tokie būsią greitai sutvarkomi. Aikštėse ir gatvėse ant stogų ir stulpų buvo išlipinti plakatai su užrašais: "Kas nebalsuoja - balsuoja už liaudies priešus". 2)
Tarybinė pasiuntinybė ir komunistų partija prisibijojo, kad, nepaisant agitacijos ir bauginimų, gali mažai kas dalyvauti rinkimuose. Ypač, kad pasirodė lapelių, raginančių nedalyvauti rinkimuose. Pvz.: Lietuvos gynimo rinktinės 1940 m. liepos 8 d. atsišaukime buvo pasakyta: "Pavergtosios Tėvynės sūnau! Šiandien tau išmušė valanda pasirodyti, kad esi lietuvis. Tikras lietuvis sutiks geriau mirti, negu ties ranką balsuoti už Lietuvos išdavikus. Neik į rinkimų salę, nes ten prievarta turėsi išduoti savo brolius, laisvę, tikybą. Šalin Lietuvos išdavikai! Jums tėvynė -Maskva!" Panašių atsišaukimų buvo išleidęs ir Lietuvos atstatymo frontas, 3) todėl gyventojams įbauginti ir paskatinti, kad daugiau dalyvautų Liaudies Seimo rinkimuose, 1940 m. liepos 11-12 naktį visoje Lietuvoje vykdė areštus. Saugumo departamento direktorius A. Sniečkus 1940 m. liepos 7 d. buvo paskelbęs "Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, Šiaulių ir kitų vadovaujančio sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planą. 4) Likvidavimo operacija įsakyta vienu laiku visoje Lietuvoje pravesti iš liepos 11 į 12 naktį. Taip ir įvyko. Likvidavimo plane paminėtų organizacijų ne tik centro, bet ir visų skyrių vadovaujantieji asmenys liepos 11-12 naktį buvo suimti ir nugabenti į kalėjimus Kaune, Vilniuje ir kitur. Kiek iš viso tą naktį buvo suimta, sunku pasakyti, bet tame pat plane buvo paminėta, kad Kauno kalėjime tam reikalui paruošta 200 vietų. 5)
---------
2) Ten pat, p. 39.
3) P. Mickus, Lietuvos Seimo rinkimų duomenų klastojimas, "Liet. archyvas", t. III, p. 18-19.
4) V. Radzevičius, Pirmieji bolševikų žingsniai, "Liet. archyvas", t. L, 1942, p. 13.
5) Ten pat.
Prieš rinkimus buvo paskelbta, kad dalyvavimas rinkimuose bus atžymėtas kiekvieno pase. Kurių pase atžymėjimo nebus, tas bus laikomas liaudies priešu. O koks likimas laukia liaudies priešų, parodė liepos 11-12 areštai. Taip buvo paruošti "laisvieji" rinkimai į Liaudies Seimą...
Rinkimai prasidėjo liepos 14 d. Nepaisant bauginimo, tą dieną balsuoti atėjo nedidelis rinkėjų skaičius, todėl rinkimai buvo pratęsti dar ir liepos 15 d. Agitatoriai su urnomis vaikščiojo į namus ir važinėjo į kaimus. Kadangi rinkėjų sąrašai nebuvo sudaryti, tai tas pats asmuo galėjo įvairiose vietose balsuoti po kelis kartus.
Lietuvos TSR Mokslų akademijos istorijos instituto paruoštoje "Lietuvos istorijoje" IV tome parašyta: "Liepos 14-15 d. vyko rinkimai. Gyventojai iškilmingai, šventiškai nusiteikę ėjo į rinkimus ir sąmoningai, laisvai balsavo. Nesutrukdė jokie pikti nacionalistų šnibždėjimai pakampėse. Rinkimų rezultatai parodė liaudies vieningumą, jos nuoširdų tikėjimą komunistų partija, naujai pasirinkto gyvenimo kelio teisingumu. Susumavus balsavimo duomenis, Vyriausioji rinkimų komisija paskelbė rinkimų rezultatus: rinkimuose dalyvavo 1386569 rinkėjai, arba 95,51% visų rinkėjų; už Lietuvos Darbo liaudies sąjungos kandidatus balsavo 1375349 rinkėjai, arba 99,19% visų balsavusiųjų. Taigi, visi išrinktieji į Liaudies Seimą buvo tikri darbo žmonių atstovai, liaudies valios išreiškėjai. Iš viso išrinkti 79 atstovai (39 komunistai ir 40 nepartiniai); 22 darbininkai, 25 valstiečiai, 28 inteligentai, 1 amatininkas ir 3 kareiviai", (p. 15).
Šiame Mokslų Akademijos paruoštame leidinyje, kuris, deja, su mokslu nieko bendro neturi, o yra tik tąsa tos melagingos propagandos, kurią pradėjo Lietuvos nepriklausomybės laidotojas G. Dekanozovas ir jo pagalbininkai. Paminėti rinkimų į Liaudies Seimą duomenys nuo tiesos yra taip toli, kaip dangus nuo žemės. Pažiūrėkime, ką rodo faktai.
Liaudies Seimo narys universiteto profesorius dr. A. Garmus rašo: "Rinkiminės ir balsų skaičiavimo komisijos buvo sudarytos iš komunistų partijos rūpestingai parinktų, jai paklusnių asmenų, kurie moka klausyti ir tylėti. Mat, nors buvo sukeltas didelis rinkiminės propagandos triukšmas, nors daug šimtų tūkstančių litų buvo išleista propagandos ir kitiems pasirengimams, tačiau bolševikai vis dėlto nebuvo tikri, kad rinkimai pasiseks taip, kaip jie troško. Reikėjo būti atsargiems ir, reikalui esant, padidinti balsų skaičių arba juos skaičiuoti taip, kaip komunistų partija įsakys. Iš tikrųjų pasirodė, kad šis bolševikų apdairumas jiems buvo naudingas, nes daugelyje vietų balsuotojų skaičius buvo visai mažas, kai kur, nežiūrint prievartos ir grasinimų, jis siekė ne 90%, kaip skelbė bolševikų propaganda, o buvo 15-16%. Tai patvirtino ir pats Paleckis intymiame pasikalbėjime. O balsavusieji dažnai mėtė tuščius vokus arba vietoje kandidatų pavardžių įdėdavo iš "Lietuvos Aido" iškirpę pensininką "Melchiorą Putelę" (Dienraštyje "Lietuvos Aidas" buvo spausdinama jumoristinių karikatūrų serija). Nebuvo sudaryta jokių rinkėjų sąrašų, nes nebuvo laiko tai padaryti, o be to, bolševikams jų nė nereikėjo, nes balsavimo rezultatai buvo iš anksto nustatyti - "balsuos 95-99 procentai". Sovietinė propaganda kitokių balsavimo rezultatų nežino. Be sąrašų, kiekvienas uolesnis bolševikų šalininkas galėjo balsuoti po kokį dešimtį kartų. Rinkimų komisijos pridėdavo į urnas balsų tiek, kiek reikėjo. Tokie klastojimai buvo plačiai vartojami... Apskritai, vis dėlto balsuotojų skaičius buvo mažas, nors tikslios jų statistikos neįmanoma pateikti. Daugiausia balsų, be abejo, gavo jau minėtas "Melchioras Putelė", kurio formatas kaip tik atitiko balsavimo kortelei". 1)
Liaudies Seimo narys rašytojas Liudas Dovydėnas apie rinkimus į Liaudies Seimą paduoda štai kokius faktus: "Dėl "Melchio-ro Putelės" pats Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkas M. Gedvilas Liaudies Seimo II-sios sesijos metu 1940.VIII.25 Seimo prezidiumo kambaryje, girdint J. Paleckiui, P. Cvirkai, "Tarybų Lietuvos" redaktoriui Šimkui, "Tiesos" redaktoriui G. Zimanui, man ir dar keliems, užsirūstinęs, ypač redaktoriams ir spaudos darbininkams aiškino: "Koks velnias įsipainiojo, ar mūsų propaganda šlubuoja, ar mes dar nemokame... Per būsimuosius rinkimus tokių kuriozų, kaip su "Melchioru Putele" neturi daugiau pasikartoti. Toks mažas balsuotojų procentas. Na, galėjo būti 50 procentų, na, tegul trijų dešimčių procentas, nėra ko tikėtis iš neseniai buvusio fašistinio krašto. Bet kai Liaudies Seimą daugelyje apygardų balsavo tik... 16 procentų, tai jau skandalas!" - "Ne visai šešiolika, galima sakyti aštuoniolika" - abejingai pataisė J. Paleckis, o G. Zimanas ironiškai pridūrė: "Bet užtat "Melchioras Putelė" gavo absoliučią daugumą". 2) J. Paleckis ir A. Sniečkus, kalbėdamiesi Liaudies Seimo prezidiumo kambaryje, stebėjosi žmonių išradingumu. Paleckis kalbėjo: "Kadangi šiaip ar taip būtų viešai išsistatę liaudies priešų eilėsna, kurie nebūtų balsavę, tai žmonės į vokus prikišo visokių iškarpų, niekniekių".
----------
1) A. Garmus, Lietuvos įjungimas į SSSR - Maskvos diktatas, "Liet. archyvas", t. III, p. 40-41.
2) L. Dovydėnas, Mano kelias į Liaudies Seimą, "Liet. archyvas", t. III, p. 56.
"Liaudies priešai dirba" - atsakė A. Sniečkus.
Liaudies Seimo narys ir Šiaulių apygardos rinkimų komisijos pirmininkas agr. Pranas Mickus rašo: "Rinkimų komisijos balsams skaičiuoti kvietė pašalinius žmones. Ir koks buvo nustebimas, kai, vietoje galiojančių balsavimo kortelių urnose buvo randama nepaprastai daug laikraščių iškarpų ir prieš komunistus nukreiptų šūkių. Pastarųjų balsų skaičius daugelyje apylinkių buvo žymiai didesnis, negu galiojančių balsavimo kortelių. Rinkimų komisijų nariai tokius negaliojančius balsus tuojau ėmė naikinti, o jų vietoje dėti galiojančias korteles. Šitas Liaudies Seimo rinkimų duomenų klastojimas buvo masinis. Taip pat rinkimų komisijos pamačiusios, koks mažas gyventojų skaičius dalyvavo rinkimuose, ėmė iš turimų atsargų balsavimo korteles ir jas kišo į vokus, tuo klastojimo keliu didindamos Liaudies Seimo rinkimuose dalyvaujančių skaičių. Šis rinkimų duomenų klastojimas buvo daromas viešai, komisijų nariai dėl to niekur nesivaržė, o patikimuose rateliuose net didžiavosi, kad patys kelis kartus padidino "balsavusiųjų" skaičių. Komisijų nariai rinkimų duomenis masiškai klastojo dėl to, kad komunistų partija buvo neoficialiai įsakius žūt-būt gauti šimtaprocentinį Lietuvos gyventojų pasisakymą už Lietuvos darbo liaudies Sąjungos kandidatus". 1)
Apie panašius rinkimų duomenų klastojimus liudija daugelio rinkiminių komisijų nariai. 2)
Šie faktai rodo, kad gyventojai ėjo į rinkimus ne šventiškai nusiteikę, o grasinimų verčiami, balsuodami dauguma į urnas metė ne balsavimo korteles, o įvairias iškarpas iš laikraščių ir šūkius, nukreiptus prieš komunistų partiją ir jos vadus. Tai patvirtino M. Gedvilas, J. Paleckis ir komunistų partijos vadovaujantieji asmenys. Rinkimuose dalyvavo ne 95,51 procentas, kaip buvo oficialiai skelbiama ir dabar kartojama propagandinėje literatūroje, o žymiai mažiau ir už Lietuvos darbo liaudies sąjungos kandidatus balsavo ne 99,19 procentų, bet tik 16-18 procentų.
Rinkimai ir balsavimas buvo ne gyventojų valios išreiškimas, o tik Tarybų Sąjungos surežisuota politinė komedija, kuri buvo pakartota ir pačiame Liaudies Seime.
-------------
1) P. Mickus, Liaudies Seimo rinkimų duomenų klastojimas, "Liet. archyvas", t. III, p. 20-21.
2) Ten pat, p. 21-34.
Liaudies Seimas susirinko liepos 21 d. Prieš tai komunistų partija įstaigose, įmonėse rengė mitingus, kuriuose buvo priimamos rezoliucijos, reikalaujančios, kad Liaudies Seimas nutartų Lietuvą įjungti į Tarybų Sąjungą. Tos rezoliucijos kėlė didelį susirūpinimą nepartiniams Liaudies Seimo delegatams. Kai kurie pasitarę, nutarė dar prieš Liaudies Seimo susirinkimą išsiaiškinti su Dekanozovu ir Pozdniakovu. Tuometinis Kauno miesto burmistras ir Liaudies Seimo delegatas su jais turėjo pasimatymą. Pozdniakovas dr. A. Garmui pareiškė, kad jis didesnės įtakos į aktyvią politiką neturįs ir nukreipė jį į Dekanozovą, kuris priėmė dr. A. Garmų tarybinėje pasiuntinybėje.
Dr. A. Garmus pareiškęs, kad pastarųjų dienų įvykiai kelia lietuviams didelį susirūpinimą dėl Lietuvos nepriklausomybės, paklausė, kokie yra Tarybų Sąjungos planai Lietuvos klausimu. Dekanozovas nusišypsojęs atsakė: "Jūs klausiate apie Lietuvos nepriklausomybę? Taip. 0 ar jūs matote, kas vyksta už lango?" Už lango prie tarybinės pasiuntinybės ūžė tankai, gatve žygiavo manifestantai, kuriuos sudarė beveik išimtinai kitataučiai, nešė plakatus ir dainavo: "Jesli zavtra voina..." "Taigi šie tankai ir šios minios, - toliau kalbėjo Dekanozovas, - ar jums nieko nesako? Matote, kas darosi už lango, kas vyksta visame krašte, o jūs drįstate kalbėti apie nepriklausomybę. Matote, jei ne ši minia, kuri nušlavė jūsų nepriklausomybę, tai šie tankai rodo, kad Lietuva jau negali būti nepriklausoma". Dr. Garmui pasakius, kad Liaudies Seimas nebalsuos už prisijungimą, Dekanozovas atsakęs: "Ak taip? Labai gaila, kad aš apsirikau su pasiūlyta man jūsų kandidatūra... Gaila, gaila..." Valandėlę patylėjęs, ciniškai pareiškė: "Tik pamėginkite. Yra priemonių daryti taip, kaip mes norime, o jų mes pakankamai turime". 1)
---------
1) A. Garmus, Lietuvos įjungimas į TSRS - Maskvos diktatas, "Liet. archyvas", t. III, p. 43-44.
Pokalbis su Dekanozovu įvyko dviem dienom anksčiau prieš Liaudies Seimo susirinkimą. Dr. A. Garmus nuvyko pasitarti su prof. Krėvė-Mickevičium. Paklaustas, kaip su nepriklausomybe, Krėvė atsakė: "Prastai. Ką galėjau viską Maskvoje dariau, bet išeities nėra... Baigta... Mes okupuoti. Dabar reikia gelbėti tai, kas dar galima išgelbėti, pirmoje eilėje inteligentija. Gali tekti Liaudies Seimui balsuoti ųž prisijungimą"... Garmui pasakius, kad prisijungimui bus pasipriešinta, Krėvė-Mickevičius atsakė: "Tą klausimą reikia ramiai apsvarstyti. Jei jūs jų planams pasipriešinsite, tai ne tik patys su šeimomis žūsite, bet kerštas kris ant visos mūsų inteligentijos. Ji bus sunaikinta. Aš tuo klausimu turiu pakankamai žinių". 1)
Dar prieš tarybinės armijos įžengimą į Lietuvą, Maskvoje buvo paruošta ir Tarybų Sąjungos Saugumo komisaro pavaduotojo Sierovo pasirašyta instrukcija dėl antitarybinio elemento Pabaltijo valstybėse išvežimo ir jo likvidavimo. 2) V. Krėvė, kalbėdamas apie Lietuvos inteligentijos sunaikinimą, matyt, turėjo galvoje minėtą instrukciją ir liepos 11-12 d. įvykdytus areštus. Dekanozovas po pasikalbėjimo su Garmumi Krėvei-Mickevičiui pareiškė: "Kogo, kogo, a Garmusa ja uničtožu". (Ką, ką, bet Garmų aš sunaikinsiu). 3)
Liaudies Seimo išvakarėse, liepos 21 d., dr. A. Garmus, A. Staskevičiūtė, Liudas Gira ir Liudas Dovydėnas "Metropolio" viešbutyje, kur buvo apgyvendinti į Liaudies Seimą išrinkti atstovai, susėdo prie vieno staliuko pasitarti. Numatydami, kad Lietuvos nepriklausomybė bus užgniaužta, sutarė pasiūlyti, kad Lietuvos Seimas nutartų palikti bent Lietuvos himną ir tautinę vėliavą. L. Dovydėnas tuo pačiu reikalu kalbėjo su A. Sniečkum, K. Didžiuliu-Grosmanu, M. Meškauskiene ir B. Latviu-Fridmanu. Sniečkus pasakęs, kad himnas ir vėliava esą tik simbolinės smulkmenos. Kai dalykai iš esmės pasikeitę, ar verta esą tais niekniekiais galvą kvaršinti. K. Didžiulis-Grosmanas tuo klausimu nesileido į kalbas, o Meškauskienė ir B. Latvys-Fridmanas tiesiog užsipuolė, iš kur Dovydėnui atėjusi tokia mintis. Koks absurdas būtų palikti darbo žmonių engimo simbolį - tautinę vėliavą ir himną, kuris, palyginus su Internacionalu, yra tik kukli dainelė. 4.)
L. Dovydėnas Seimo išvakarėse paklausė A. Sniečkų, kokia bus L. Seimo darbotvarkė ir kodėl iki šiol išrinkti L. Seimo atstovai jos negauna. Sniečkus atsakė, kad bus duota vėliau ir pridūrė, kad nespėjęs išversti iš rusų kalbos visų įsakymų. Seime ilgų diskusijų ir ceremonijų nebūsią, tai ne buržuazinės demokratijos laikai.
---------
1) A. Garmus, Lietuvos įjungimas į TSRS - Maskvos diktatas, "Liet. archyvas", t. III, p. 43-44.
2) V. Radzevičius, Pabaltijo tautų išnaikinimo planas, "Liet. archyvas", t. I, 1942, p. 36-45.
3) A. Garmus, Lietuvos įjungimas į TSSR - Maskvos diktatas, "Liet. archyvas", t. III, p. 44.
4) L. Dovydėnas, Mano kelias į Liaudies Seimą, "Liet. archyvas", t. III, p. 54.
Liepos 21 d. Liaudies Seimas Kauno valstybės teatre susirinko i pirmą posėdį. Atstovai buvo susodinti parteryje tarp publikos. Publiką sudarė politkaliniai, enkavedistai, keletas darbininkų. Taip pat visos ložės ir visi aukštai pilni publikos, kuri be pertraukos šaukė: "Tegyvuoja draugas Stalinas ir jo valios reiškėjai liaudies atstovai". 1) Iš visų pusių Liaudies Seimo atstovai buvo apsupti čekistų. Buvo daromas didžiausias moralinis ir fizinis spaudimas atstovams, kad jie vykdytų Maskvos valią. 2)
Pirmajame posėdyje buvo priimti du dokumentai: 1) deklaracija apie valstybės santvarką, kuria Lietuva skelbiama tarybų socialistine respublika ir 2) deklaracija apie įstojimą į Tarybų socialistinių respublikų sąjungą. 3)
Prieš balsavimą dr. A. Garmus keletą kartų prašė žodžio, bet Seimo pirmininkas L. Adomauskas, žinodamas Garmaus nusistatymą, jam kalbėti neleido. "Pati balsavimo procedūra, - rašo Garmus, - buvo atlikta grynai bolševikine technika. Pirmininkui pasiūlius, kad kas balsuoja už Lietuvos prisijungimą prie TSSR, pakeltų rankas. Kėlė rankas ir ne Seimo nariai. Kiek iš tikrųjų balsavo, kiek susilaikė, kiek, nesant teroro ir grasinimų, būtų pasisakę prieš, taip ir liko neaišku. Tačiau tai bolševikams netrukdė paskelbti, kad Seimas vienbalsiai nutaręs prašyti Aukščiausiąją SSR Tarybą, kad priimtų Lietuvą į SSSR sudėtį kaip sąjunginę tarybinę respubliką". 4)
L. Dovydėnas rašė: "Prezidiumas skaito rezoliucijas, įstatymų projektus, kurių bent 80 procentų Liaudies Seimo atstovai nesvarstė, neregėjo ir pirmą kartą išgirdo šiame posėdyje. "Kas už tai, prašau pakelti rankas" - kalba pirmininkas L. Adomauskas. Kelia rankas visa parterio publika, o publikoje įsimaišiusių atstovų niekas netikrina, neskaito, ar jie kelia ranką, ar ne. Pirmininkas skuba paklausti: "Kas prieš". Ir nežiūri, yra ar nėra prieš ar už. Taip per porą valandų priimami įstatymai, rezoliucijos, nutarimai, sveikinimai". 5)
--------------
1) L. Dovydėnas, Mano kelias į Liaudies Seimą, "Liet. archyvas", t. III, p. 57.
2) Dr. A. Garmus, p. 45.
3) K. Naviskas, TSRS vaidmuo ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920-1940, V., 1966, p. 326.
4) A. Garmus, p. 45.
5) L. Dovydėnas, Mano kelias į Liaudies Seimą, "Liet. archyvas", t. III, p. 57.
1942 m. rugpiūčio 30 d. Kaune, Karo Muziejaus salėje, įvyko
buvusių Liaudies vyriausybės ir Liaudies Seimo narių susirinkimas, kuriame dalyvavo Liaudies vyriausybės pirmininko pareigas ėjęs ir užsienio reikalų ministras prof. V. Krėvė-Mickevičius, buv. LTSR socialinio aprūpinimo, o vėliau ir miško pramonės liaudies komisaras Jurgis Glušauskas ir buvę Liaudies Seimo nariai: prof. dr. A. Garmus, agron. Pranas Mickus, Liudas Dovydėnas, Henrikas Kačinskas, Romualdas Juknevičius, Stasė Vaineikienė, Vladas Biržietis ir Petrė Milančiūtė. Jie paskelbė šitokio turinio pareiškimą: "1942 m. rugpiūčio 30 d. susirinkę mes, buvę Liaudies vyriausybės ir buv. Liaudies Seimo nariai, viešai pareiškiame:
1. Smurtu sulaužydama duotus Lietuvos respublikai iškilmingus pasižadėjimus visokiomis aplinkybėmis gerbti "severenumą bei teritorinį integralumą ir neliečiamybę" (1926 m. Sutartis tarp Lietuvos Respublikos ir Tarybų Sąjungos Respublikų 2 str.), 1940 m. birželio mėn. 15 d. Sovietų Sąjungos valdžia militariškai okupavo Lietuvą.
2. Maskvos ultimatumu sudaryta Lietuvos vyriausybė, kuriai iš pradžių buvo pažadėta gerbti Lietuvos nepriklausomybę, Maskvai verčiant, buvo reorganizuota, be ministro pirmininko pareigas einančio prof. V. Krėvės-Mickevičiaus žinios ir pritarimo, - užtikrinant daugumą komunistams su M. Gedvilu priešakyje, tikslu padaryti ją visišku Maskvos įrankiu.
3. Taip reorganizuotai vyriausybei, Maskvos vyriausybė įsakė pravesti rinkimus į Liaudies Seimą, kad šis vėliau prašytų įjungti Lietuvos Respubliką į Sovietų Sąjungą.
4. Liaudies Seimas negalėjo išreikšti ir neišreiškė Lietuvių tautos valios, nes: a) Liaudies Seimo sudėtis iš anksto buvo nustatyta komunistų partijos, diriguojant Maskvos atstovui G. Dekanozovui ir Sovietų Sąjungos pasiuntiniui Lietuvoje N. G. Pozdniakovui, kandidatus tegalėjo statyti tik "Lietuvos Darbo Sąjunga", komunistų partijos ekspozitūra, ir kandidatų tebuvo išstatyta tiek, kiek buvo nustatyta iš viso Liaudies Seimo narių, b) kadangi iš anksto buvo nustatyta atstovų sudėtis, tai, kad padidintų įspūdį buvo paskelbta, kad už kandidatų sąrašą į Liaudies Seimą balsavo 95,51 proc. turinčių teisę balsuoti, o iš tikrųjų, kaip patvirtina Liaudies Seimo rinkimų komisijos nariai 1), o taip pat, kaip rodo buv. LTSR Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko M. Gedvilos ir buv. LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininko Paleckio padaryti uždaruose posėdžiuose pareiškimai, tebuvo paduota tik 16-18 procentų galiojančių kortelių, c) visa eilė asmenų, kurie nepriklausė komunistų partijai, grasinimais buvo verčiami būti atstovais ir balsuoti už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos, d) balsuojant už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos, atstovų balsai nebuvo skaitomi ir kartu su atstovais balsavo sėdėję jų tarpe pašaliniai asmenys.
------------
1) P. Mickus, Liaudies Seimo rinkimų duomenų klastojimas, "Liet. archyvas", t. III, p. 17-34.
5. Prieš šį smurtą nė vienas Liaudies Seimo narys negalėjo pareikšti protesto, nes toks protestas esamomis sąlygomis buvo surištas su pavojumi gyvybei. Maskvos įgaliotinis G. Dekanozovas ir SSSR pasiuntinybės nariai Liaudies Seimo atstovams, pareiškusiems nusistatymą, kad per Liaudies Seimo posėdį nebalsuos už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos, atskirai grasė jiems ir jų šeimoms.
6. Mes viešai pareiškiame protestą prieš smurto ir falsifikacijos priemones, kurios buvo pavartotos prieš Lietuvos respubliką ir lietuvių tautą bolševikų valdžios tiek renkant Liaudies Seimą, tiek jam veikiant. Nei mes, ne kiti Lietuvos Seimo nariai, dėl aukščiau suminėtų aplinkybių negalėjome išreikšti ir neišreiškėme lietuvių tautos valios prisijungti prie Sovietų Sąjungos.
7. Pats Liaudies Seimas savo 1940 m. liepos 21 d. deklaracijoje yra paskelbęs: "Dabar liaudis galingosios Raudonosios armijos padedama, nuvertė smetoniškųjų pavergėjų jungą ir įsteigė savo valstybėje tarybų valdžią... jei Lietuvos liaudis galėjo savo šalyje įsteigti vienintelę teisingą valstybės santvarką - Sovietų santvarką, tai visa tai yra tik Sovietų Sąjungos dėka", tuo būdu pats konstatuodamas Raudonosios armijos įtaką jo ir kitų valdžios organų sprendimams". 1)
---------------
1) "Liet. archyvas", t. III, p. 5-6.
***
Aplinkybės, kuriose vyko Liaudies Seimo rinkimai ir jo darbai, buv. Lietuvos vyriausybės ir Liaudies Seimo narių viešas pareiškimas aiškiai rodo, kad Lietuvos Seimas, nutardamas įjungti Lietuvą į Tarybų Sąjungą, neišreiškė ir negalėjo išreikšti lietuvių tautos valios.
Iš to, kas aukščiau išdėstyta, seka išvados:
1. Tarybų Sąjunga ir hitlerinė Vokietija, sudarydamos 1939 m. rugpiūčio 23 d. Maskvoje nepuolimo paktą ir slaptą sutartį, susitarė suskaldyti Lenkiją ir likviduoti Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomas valstybes.
2. Tarybų valdžios įvedimas Lietuvoje ir Lietuvos įjungimas į Tarybų Sąjungą įvykdytas ne lietuvių tautos valia, o Tarybų Sąjungos jėga, įvedus į Lietuvos teritoriją Raudonąją armiją, prievarta, smurtu ir klasta įvykdžius rinkimus į Lietuvos Liaudies Seimą ir jam padiktavus priimti nutarimus, reikalingus Tarybų Sąjungos grobiamiesiems veiksmams įteisinti.
3. Lietuvos įjungimas į Tarybų Sąjungą yra Tarybų Sąjungos imperialistinės politikos aktas.
Kęstutis Daugirdas
