Turinyje:
    1. Neužmirštama diena.
    2. Kreipimasis į visus pasaulio lietuvius.
    3. Rusai kolonizuoja Latviją.
    4. SOS! SOS! SOS! (Pareiškimas dėl Ragaišio arešto ir kt.).
    5. Dėl A. I. Solženycino tremties.
    6. Žudynės Juodupėje.
    7. Brolių kančiai (eil.).
    8. Gėdingiausias Tarybų Sąjungos karas.
    9. Ką tu pats padarei?
    10. Kryžių kalnas (eil.).
    11. Jie išeina.
    12. Su Kristaus vėliava (eil.).
    13. Komunistinės moralės vaisiai.
    14. Žinios.

Lietuva 
1979 m. vasaris

Tegul meilė Lietuvos 
        Dega mūsų širdyse 
        Vardan tos Lietuvos 
        Vienybė težydi!

AUŠRA 
NR. 15 [55]

 

     Tarp daugelio iškilių ir garbingų istorinių datų, kurios neišdildomai įrašytos į lietuvių tautos istorija ir jos sąmonę, ypatingos reikšmės yra 1918 m. vasario 16-oji — Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo diena.

    Kadaise lietuviai šią dieną džiaugsmingai minėdavo. Dabar jau beveik 40 metų, kai ši diena, kaip ir tą dieną paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė, yra paneigta ir sutrypta.

    Nors neturime nepriklausomybės, bet Vasario 16-oji visoms lietuvių kartoms minės didyjį Lietuvos Prisikėlimą laisvam gyvenimui po ilgai trukusios vergovės. Tiesa, prisikėlė gyventi ne koks nors gigantas, bet maža, kukli tauta. Bet tuo nuostabiau, kad pakilo gigantų mindžiota ir marinta tauta, išsaugojusi tautinę gyvybę, savitumą ir kūrybines galias!

    Vasario 16-oji apvainikavo darbus ir aukas visų tų, kurie kovojo ilgus amžius už Lietuvos garbingą ateitį, už jos laisvę. Tai visų tautos švietėjų, knygnešių, lietuviškos „vargo mokyklos", Kražių didvyrių, sukilėlių, Lietuvos dainių, visuomenės veikėjų siekių ir svajonių išsipildymo diena! Tai — lietuvių gyvybingumo dvasinio tvirtumo šventė! Tokia jos istorinė prasmė.

    Dabar, šiai dienai atėjus, lietuvis liūdnai atsidūsta . . . Bet tą dieną dar ir dabar Tėvynėje vienur kitur suplevėsuoja Nepriklausomos Lietuvos trispalvė vėliava, suruošiami slapti paminėjimai. Daugelis tą dieną su gyvu susidomėjimu priglusta prie radio aparatų, kad tokiu būdu galėtų dalyvauti tos šventės minėjimuose su laisvame pasaulyje gyvenančiais ir .už Lietuvos laisvę kovojančiais lietuviais.

Broliai ir sesės!
    Jau beveik 40 metų nešame sunkų nelaisvės jungą. Tragiški šio laikotarpio įvykiai, palietę mūsų tautą, nusinešė šimtus tūkstančių gyvybių, padarė jai neapskaičiuojamų dvasinių ir materialinių nuostolių, atėmė ne tik nepriklausomybę, politinį savarankiškumą, bet ir teisę spręsti bet kuriuos krašto kultūrinius ir ekonominius klausimus.
1940—1941 ir 1944—1953 metais Lietuvoje vykdyta genocido politika skaudžiai nusiaubė miestus ir kaimus, neaplenkdama beveik nė vienos šeimos. Daugelis net ir šiandien dar nežino, kur jų artimieji surado amžino poilsio vietą: speiguotoje Vorkutoje, baltuose Karelijos miškuose, Sibiro taigoje ar sausringame Kazakstane. Ne ką daugiau žinome, kur ilsisi tie, kurie čia, Lietuvos miškuose, stojo į nelygią kovą ir garbingai žuvo didvyrių mirtimi. Tiems, kas matė Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse jų išniekintus kūnus iki net gyvenimo pabaigos neišnyks siaubingi šios dramos vaizdai.

    Tūkstančiai gerų žmonių ir puikių specialistų, gelbėdami savo gyvybę, turėjo pasitraukti svetur, kur ir šiandien ar jau mirė taip ir nesulaukę grįžimo į gimtąjį kraštą dienos.

    Pasaulio įvykių raida ir okupantams iškilusi grėsmė visiškai sužlugdyti savo ekonomiką bei atsilikti nuo mokslo technikos pažangos privertė juos įvykdyti kai kurias reformas. Tačiau Lietuvos padėtis ir po vadinamojo asmenybės kulto „demaskavimo" iš esmės niekuo nepasiekite. Liko ta pati okupantų strategija, kurios galutinis tikslas — visiškas Lietuvos nutautinimas ir jos dvasinių vertybių sunaikinimas. Atsisakyta taikinti fizinį genocidą tautos daugumai: įvairūs prievartos ir smurto metodai naudojami tik prieš dvasiškai pajėgias asmenybes. Vykdant naująjį kursą nuo 1959 metų pradėtas masinis Lietuvos kolonizavimas. Prisidengus krašto industrializavimu, imta statyti menkavertes, nerentabilios, dažnai visai nesusijusios su Lietuvos ūkiu, o kartais net ir žalingos įmonės ir iš įvairių Rusijos užkampių tiekti joms darbo jėgą — daugiausia apatišką, amoralų ir menkos kvalifikacijos, kai kuriais atvejais ir kriminalinį (Mažeikiai, Alytus) elementą. 1960—1961 metais vien į Vilnių buvo atvežama kas mėnesį vos ne po tūkstantį kolonistų. Kolonizavimo politikos rezultatai šiandien jau akivaizdūs: masinis girtavimas, patys didžiausi sąjungoje nusikaltimų rodikliai, menkas darbo našumas ir bloga darbų kokybė.

    Paskutiniu metu iš Baltarusijos į Rygą vežami rusai. Purciems ir Mežriems rajonai pasidarė tikros rusų kolonijos; vien paskutiniu metu atvyko apie penki tūkstančiai rusų. Jie aprūpinami butais, gerai apmokamu darbu, vaikai priimami į vaikų darželius, lopšelius. Kieno sąskaita?

    Vietiniai gyventojai latviai negali ne tik gauti naujo buto, bet neturi galimybės padidinti jau turimą plotą net tada, kai šeima padaugėja arba apsiveda vaikai. Latvių mokyklų skaičius nuolat mažėja. Mažėja ir gyventojų skaičius ... Jų sąskaita auga rusų mokyklų skaičius, kaip ir kitų kultūrinių įstaigų. Statistikai jau prieš kelis metus pastebėjo latvių gyventojų mažėjimą. Jei ir ateityje latvių mažės, o rusai veršis į Latviją, tai dar spėsime patys pamatyti šios tautos išnykimą.

    AR NE LAIKAS SUSIRŪPINTI PABALTIJO ŠALIŲ KLAUSIMU?! O labiausiai gražiosios Latvijos gyventojų likimu!

    Užkirsti kelią įvežti rusus į Latviją!

LIETUVOS KOMUNISTŲ PARTIJOS 
CENTRO KOMITETO 
PIRMAJAM SEKRETORIUI

Pil. Paškauskienės Angelės, 
Antano d., gyv. Jurbarke, 
Revoliucijos 46, bt. 1

PAREIŠKIMAS

    Apie 1978 m. spalio mėn. kreipiausi į Jus pareiškimu, kuriame išdėsčiau savo autobiografiją ir prašiau pagalbos nuo neteisėtų VSK darbuotojų veiksmų.

    Minėtame pareiškime buvo nurodytos mano pažiūrų formavimosi sąlygos.

    Mūsų šeima buvo gausi — 8 asmenys. Dirbo vienas tėvas. . Pragyventi buvo sunku. Girdėjau apie laisvą Lietuvą, kur žmonėms nebūtų tekę taip vargti, kaip mums dabar. O, be to, apie 1957 metus pradėjo grįžti išvežtų į Sibirą lietuvių šeimos. Iš jų išgirdau dar baisesnių gyvenimo epizodų. Ir bolševikai, mano akimis žiūrint, atrodė patys svarbiausi viso to kaltininkai.

    Lankant vidurinę mokyklą, pastebėjau mokytojų pataikavimą vaikams, kurių tėvai užėmė aukštas pareigas. Būdama pionieriško amžiaus, subūriau apie save keletą bendraamžių, kurie buvo panašių pažiūrų. Ir 1962 m. vasarą mes pasigaminome ir išplatinome Jurbarke atsišaukimus. Juose lietuviai buvo raginami kovoti už nepriklausomą Lietuvą, prieš bolševikus. Laisva Lietuva man tuo metu atrodė kaip kokia pasakų šalis, kur visi žmonės gyvena lygūs, taikūs, kur niekam ir nieko netrūksta.

    REDAKCIJOS PASTABA: Spausdinadami L. Regelsono straipsnį, norime pažadinti savo tautiečių, ypač inteligentijos, pilietinę drąsą ir gilesnį tarybinės tikrovės apmąstymą.

    Neatsakingieji didžiosios šalies valdytojai! Ilgą jūsų nusikaltimų sąrašą padidino dar vienas.

    Žmogų, viso pasaulio akivaizdoje tapusi Rusijos liaudies sąžinės balsu, jūs prievarta atplėšėte nuo gimtosios žemės; žmogų, kuris visą savo kūrybinį gyvenimą pašventė nesitaikstančiai kovai su melu, jūs apšmeižėte su tokia neapykanta, kokios jau seniai neparodėte mūsų tėvynėje; žmogų, su kurio vardu susiję šviesiausios Rusijos dvasinio atgimimo viltys, jūs apkaltinote tėvynės išdavimu.

    Jį ištrėmė, jūs pažeidėte savus įstatymus, nes pagal jūsų įstatymus už tai, kuo jį apkaltinote, jam turėjo būti paskirta ne tremtis, bet mirtis.

    Jūs nesiryžote jo nužudyti ne todėl, kad esate humaniški, tokie niekada nebuvote. Atrodo, supratote tų seną tiesą, kad dvasinėje kovoje nužudytas priešas daug pavojingesnis už gyvą.

    Kad šitai supratote, yra vienas iš didžiųjų Solženycino nuopelnų.
    Tačiau supratote dar toli gražu ne viską.

    Dar nesupratote, kad, išvydus šviesą „Gulago salynui", jums išmušė lemtinga istorijos valanda. Nuo šiol susumuojami rezultatai to eksperimento, kuriam paskyrėte Rusiją drauge su pavergtomis tautomis; eksperimento, kurio audringos pamokos pasitarnavo kaip didis įspėjimas visai žmonijai, visiems laikams.

    1941 m. birželio 22 d. prasidėjo antrasis pasaulinis karas. Lietuvos vakarinius rajonus per kelias dienas išlaisvino vokiečių kariuomenė. Kauno miestą išlaisvino lietuviai partizanai. Kai į miestą įžygiavo vokiečių kariuomenė, mieste jau buvo ramu. Kauno miesto stotį radijo stotį valdė karo komendantūra. Kaune karo komendantas buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas Bobelis. Jis per radiją kreipėsi į dar neišvaduotų Lietuvos rajonų šaulius ir visus gyventojus imtis ginklo ir vaduoti Lietuvą nuo bolševikų, kurie traukė į rytus, bet šiaurės Lietuvos rajonai dar buvo jų valdžioje.

    Išgirdę per radiją Kauno karo komendanto raginimus, Juodupės valsčiaus ir Juodupės fabriko komunistai ir komjaunuoliai surinko iš gyventojų radijo aparatus, kad jie negalėtų klausytis žinių. Tada prasidėjo vietinių šaulių organizacijos narių areštai. Per vieną dieną Juodupės valsčiuje buvo areštuoti šie šauliai:
1. Balčiūnas Antanas, Mandagiškio km 
2. Balčiūnas Ignas, Mandagiškio km
3. Bulovas Pranas, Juodupės m.
4. Kanopa, Pranas, Reimeikių km. «
5. Kalpokas Vladas, Juodupės m.
6. Mažeikis Pranas, Armonių km.
7. Meliūnas Jurgis, Onuškio m.
8. Piekauskas Viktoras, Juodupės m.
9. Rinkevičius Juozas, Prūselių km.
10. Stelionis Jonas, Skirdulių km.
11. Šukys Vladas, Užubalių km.
12. Vasiliauskas Balys, Juodupės m.
13. Žindulis Jonas, Didsodės km.

    Suimtuosius bolševikai uždarė Juodupės valsčiaus daboklėje. Kelias dienas nedavė jiems nė maisto, nei vandens ir neprileido net šeimos narių. Juodupės valsčiaus bolševikai, matydami, kad nebetoli vokiečių kariuomenė, 1941 m. birželio 29 d. susirinko pas to miestelio gyventoją bolševiką Milaknį Antanąįaptarti pasitraukimo plano. Pasitarimas truko visą dieną ir baigėsi po vidurnakčio. Pasitarimo metu Juodupės valsčiaus partorgo pareigas ėjęs Talius Steponas pasakė, kad yra gautas nurodymas iš Rokiškio apskrities partijos komiteto sekretoriaus Paradausko (Paradauskas dabar dirba Lietuvos CK) sunaikinti 13 areštuotų šaulių. Tame bolševikų pasitarime dalyvavo šie bolševikai:
1. Skruodis Steponas, dabar gyv. Kaune, Būgos 22
2. Talius Steponas, d. g. Rokiškio m.
3. Patapovas Abrasimas, d. g. Juodupės m.
4. Patapovas Aksionas, d. g. Klaipėdoje
5. Milaknis Antanas, d. g. Juodupėje
6. Kundelis Jonas, karo metu žuvęs
7. Margevičius Vytautas, k. m. ž.
8. Belovas Mykolas, k. m. ž.
9. Siližinskas Juozas, k. m. ž.
10. Kastanauskas, d. g. Zarasuose
11. Deksnys Juozas, d. g. Kupiškyje
12. Stainys Kazys, k. m. ž.
13. Šlekys Juozas, k. m. ž.
14. Pilipavičius Petras, k. m. ž.
15. Pilipavičius Juozas, miręs
16. Garška Adolfas, d. g. Rokiškyje

    Taliaus pasiūlymui visi pritarė. Baigę pasitarimą, atsinešė iš išplėštos parduotuvės daug degtinės, visi prisigėrė ir nuėjo žudyti suimtųjų šaulių. Pirmiausia Talius iššaukdavo iš kameros auką, kiti surišdavo rankas užpakalyje ir nuvesdavo į greta esančią malkinę. Tenai girti, siuto apimti, bolševikai puldavo kas su durtuvu, kas su kirviu, kas su šautuvu ir greit pribaigdavo auką. Vieną nužudę, atsivesdavo kitą. Ir tol siautė, kol visos aukos buvo nužudytos. Bežiūrint išaušo diena. Trylikos aukų lavonus malkinėje sukrovė į krūvą ir, apkloję šiaudais, žudikai nuėjo ilsėtis. Trisdešimtosios dienos naktį, paėmę iš fabriko „Nemunas" vežiko arklį, sukrovė visus lavonus ir, nuvežė į Padubio mišką, paslėpė po šakomis. Išaušus dienai, bolševikai, viską palikę, pasitraukė į Rusijos gilumą.

    Dienom, naktim aš kankinuos: 
    Nejaugi niekas nežinos? 
    Nejaugi viskas užsimirš, 
    Ar iškreiptu aidu pavirs? 
    Šviesi saulužė neprabils, 
    O tamsią naktį nepakils 
    Audrą, perkūnais nešina, 
    Žaibų tviskėjimo pilna?! 
    Ar girių gelmės neprašneks, 
    Ar akys ežerų užaks, 
    Akmuo tylės prie pakelės, 
    Ar marios skundo neišleis? . .

     Nejaugi aimanos skriaudos 
    Išnyks, užslops ant visados? 
    Nejau be žado, be minties. 
    Šalta ramybė užmaršties 
    Užviešpataus galutinai?

     Tai kalinio kraupi rauda 
     Į dangų aidi visada . . .

(TSRS — Suomijos karo 40-mečiui)

    Tarybinės politikos apologetai — tiek valstybės vadovai, tiek žurnalistai ar eiliniai agitatoriai — kartais teigia, kad Tarybų Sąjunga niekada nekariavo agresyvių karų, kad ši šalis niekada nėra pasikėsinusi į svetimos šalies teritoriją, kad visi jos karai, išprovokuoti kitų, buvo ginybinio pobūdžio. O per neilgą šios valstybės egzistavimo laiką — 62 metus — kariauti jai teko nemažai.

    Šiuo metu Tarybų Sąjungoje išleista gana daug atsiminimų, ypač serijoje „Vojennyje memuary" („karo memuarai"). Rašo nusenę maršalai, generolai ir žemesnio rango karininkai, rašo pėstininkai, tankystai, lakūnai, žvalgai. Neiškentė ir pats Brežnevas. Jis skaitytojus „pradžiugino" savo „Mažąja žeme". Smulkiai aprašyti visi karai, pradedant pirmuoju pasauliniu. Bet ar visi?

    Tarybų Sąjungai teko kariauti vieną gana sunkų ir kruviną karą, apie kurį jokioj memuarinėj literatūroj nėra nei eilutės. Tai 1939-1940 metų Tarybų Sąjungos — Suomijos karas.

    Daug duotų tarybiniai vadovai, kad pasaulis galėtų tą karą užmiršti. Net ir didžiausi Tarybų Sąjungos bičiuliai turi pripažinti, kad agresorius — tarybinė pusė, kad Tarybų Sąjungą pateisinančių aplinkybių nėra ir negali būti.

    O vis bandoma pasiteisinti. Pavartykite tarybines enciklopedijas, kai kurias akademines TSRS istorijos studijas, tarybinės diplomatijos istorijas — ir jūs rasite apgailėtinus kaltinimus savo kaltę suversti nekaltam, net bandymus apkaltinti Suomiją agresija prieš savo rytų kaimyną. Tik pagalvokite — keturių milijonų gyventojų valstybėlė norėjo užpulti pusantro šimto milijonų rytų gigantą, neturintį duonos, avalynės, neturintį butų ir normalių gyvenimo sąlygų, bet per akis turintį tankų, aviacijos, artilerijos ir visą, kas skirta žudyti svetimos šalies žmonėms! Paimkite pieštuką ir paskaičiuokite: tuo metu vienam suomiui teko apie 40 rusų, tad ar Suomija grėsė Tarybų Sąjungos šiaurės vakarams?!

(Atsakymas „Atviro laiško" autoriui)

    Susinervinusi perskaičiau atvirą mokinio laišką „Visiems geros valios žmonėms", išspausdintą „Aušroje", nr. 12.

    Jau treti metai dirbu pedagoginį darbą. Per tuos sunkaus darbo metus išmokau atskirti nuoširdumą nuo veidmainiavimo, gerumą nuo atvirumo . . . Visada išgirdusi mokinius skundžiantis vienais ar kitais trūkumais, klausdavau, o ką jūs padarėte, kad to nebūtų? Noriu ir Tavęs, jaunasis nepažįstamasis Drauge paklausti, ką Tu padarei, ką nuveikei per tuos dešimt mokykloje praleistų metų? Tau ir Tavo bendraamžiams daug lengviau ir paprasčiau kovoti už Tėvynės laisvę, nepriklausomybę, už savo kalbos išsaugojimą negu mums, suaugusiems, pedagogams. Tu rašai, kad niekas neverčia jūsų stoti į komjaunimą, bet, išgirdę intymų agitatoriaus balsą apie tai, kad mokyklai reikalinga 100% komjaunuoliška klasė, dauguma įstoja. Tur būt ir Tau pačiam aišku, kad šiuo atveju kaltas ne prievarta tapęs agitatoriumi pedagogas, bet silpnavalis, pasroviui plaukiantis jaunuolis, turįs teisę ištarti griežtą „ne", bet kažkodėl dažnai ištariąs „taip".

    Aš — nekomjaunuolė. Vidurinėje mokykloje turėjau daug nemalonumų. Buvo kreiptasi net į tėvus, norint įtraukti mane į VLKJS eiles. Kartą, atsimenu, atsakinėdama istorijos pamoką, paminėjau, kad Didžiojo Tėvynės karo metu pasiaukojančiai kovojo komjaunuoliai ir komunistai. Tuometinis istorijos mokytojas pertraukė mane:

    — Užteks! Tu puikiai išmokusi pamoką apie VLKJS narių pasiaukojamą kovą, bet tu pati nekomjaunuolė, todėl aš tau rašau ketvertą . . .

    Dunkso kalnas, įdubęs, sulinkęs, 
    Ilgametės prislėgtas naštos. 
    Ne didingais jis puošias paminklais, — 
    Tiktai simboliais Kristaus kančios. 
        Rymo kryžiai, kryželiai mediniai, 
        Klauso vėjo graudžiosios raudos, 
        Girdi skundą brangiosios Tėvynės, 
        Guodžia skausmą tautos pavergtos . 

    Kitados Muravjovo žandarai 
    Smaugė brolius ir trėmė šeimas — 
    Jie norėjo palenkt caro valiai 
    Išdidžias ir garbingas tautas. 
        Pirmutinį kryželį čia statė 
        Motinėlė tamsiojoj nakty 
        Už sūnelį — pakartą jį matė 
        Miesto aikštės pačiam vidury . . . 

    Kartkartėmis šalti, įsakmūs balsai iš raikomų praneša: „Vakar po sunkios ligos mirė revoliucinio judėjimo Lietuvoje dalyvis draugas N. Be to atvykdami turite atnešti 2 vainikus. Prašome užtikrinti nurodyto žmonių skaičiaus dalyvavimą bei vainikų atnešimą".

    Taip limituojama paskutinė pagarba tiems, kas aktyviai padėjo įtvirtinti svetimųjų tvarką Lietuvoje. Tiesa, nevalia piktu žodžiu minėti mirusius, tačiau sunku tylėti tada, kai jų veiksmai yra skaudžiai palietę tautą ir padaryta žala bus jaučiama dar ne vieną šimtmetį.

    Iš tiesų, ir kodėl toks nenatūralus net tų žmonių gyvenimo epilogas, jei prievartos būdu reikia organizuoti net paskutinį jų atsisveikinimą? Ar dėl to, kad prievarta, lydėjusi juos visą gyvenimą ir tapusi jo esme, nori ir šį kart pasireikšti visu ryškumu? Arba gal tai pedantiškas tvarkingumas. Betgi jo juk niekur nėra, tad negali jo būti ir šiuo atveju. Ir vis dėlto, iš kur tokia didelė baimė, kad nebus kam palydėti jų, tų ilgokai nekartą stovėjusių mūsų priešakyje? Argi Lietuvoje nuo seno neįprasta gausiai palydėti į amžiną poilsį net ir paprastus žmones, gyvenusius, dirbusius ir vargusius čia šalimais? Kodėl tad dabar štai prireikė to prievartinio pagarbos reiškimo? Ar ne dėl to kartais, kad visų jų — gyvų likusiųjų — sąmonėje vis dar jaučiamas netikrumas ir kaltė? Argi tai nedėsninga prievartautojų tragedija? — Kiek gi išsilaikys tokiu būdu įgyta pagarba?

N. Sadūnaitei

   Neteko iš arti Tavęs pažinti, Sese,
   Ir nežinau kuo Tau galiu padėt, —
   Bet aš su tais, kurie štai Tavo kovą tęsia,
   Ir trokštu kaip ir Tu — žvaigžde spindėt.

   Nesurištos sunkiom grandinėm mūsų rankos,
    bei jei širdy liepsnoja meilė — ji laisva.
    Mes džiaugiamės, kad šiandien mums kovoti tenka
    Su mūsų Vado — Kristaus Vėliava.

   Ji teikia mums ir ištvermę, ir šviesią viltį,
    Kad veltui mūsų kančios, aukos nepraeis.
    Mes norime kaip tu šią Vėliavą pamilti
    Ir nešti ją net tremtinių keliais!

V. Audronis

 

    Vilniuje, Kaune, Jonvavoje, Mažeikiuose, Alytuje, Utenoje ir kituose Lietuvos miestuose kasnakt ką nors užpuola, apiplėšia, sumuša, išprievartauja. Vieną kitą nusikaltimą išaiškina, nusikaltėlį nubaudžia, tačiau diduma piktadarių dingsta nakties ir santvarkos tamsoje.

    Nusikaltimų daugiausia ten kur privažiavę rusų. Nusikaltimų statistika griežčiausiai saugoma, lyg valstybinė paslaptis. Ne vienas iš siaubo suvirpėtų, sužinojęs kokių baisių nusikaltimų šiandien esama Lietuvoje. Tik apie vieną kitą spaudoje pasirodo žinutė, gerokai įvyniota į milicijos nuopelnų popierėlį. Tačiau ten trūksta tikrųjų nusikaltimų priežasčių atskleidimo. Moralizuoti lengviau, negu nurodyti tikrąsias priežastis. Juk reikėtų kalbėti apie okupantų įtaką ir sąmoningą bei organizuotą tautos moralės griovimą.

    Rusų okupacija lietuvių tautai yra atnešusi daug nelaimių, padariusi sunkių ir skaudžių žaizdų. Valstybės panaikinimas, krašto ekonomikos pajungimas rusiškos imperijos tikslams, lietuviškos kultūros slopinimas ir varžymas — ne vieninteliai smūgiai. Mirtiname pavojuje yra atsidūrusi pati tautos egzistencija. Į tautos gyvybę pasikėsinta ne tik planinga, nors ir užmaskuota rusifikacija, bet ir tautos moralės griovimu. Okupantai ypač sekasi tautą apnuodyti komunistinės „moralės" nuodais. Kristi žemyn daug lengviau, nei kopti aukštyn. Su savo prigimties silpnybėmis, pagundomis ir kliūtimis reikia kovoti ir būti tvirtos, religija pagrystos, moralės, žmogui. Ką tuomet kalbėti apie poveikį tokios moralės, kuri žmogų atpalaiduoja nuo amžinųjų principų, jo žvilgsnį nukreipia tik į kasdieninių reikalų tenkinimą. Visokie varžtai, kylą iš atsakomybės visuomenei ir kolektyvui, sutrūkinėja lyg silpni voratinkliai, kai tik individas susiduria su stipresne pagunda ar neigiama įtaka. Okupanto padiktuota komunistinė moralė sudaro visas sąlygas tarpti įvairiausioms blogybėms. Todėl nenuostabu, kad klesti kyšininkavimas, nesąžiningumas, vagystės ir grobstymai, abejingumas, girtuokliavimas, skyrybos, jaunimo dorovinis pakrikimas. Šitoks moralinis klimatas sudaro sąlygas okupantui iš vidaus palaužti ir supūdyti tautą. Nusikaltėlių iš „broliškos" Rusijos armiją vis dažniau papildo vietiniai „kadrai". Tai alkoholikų, nukrikščionėjusių, moraliai pakrikusių šeimų vaikai, „išauklėti" komjaunimo organizacijose, ateistų būreliuose, gatvių užkampiuose.

VIETOJ KRAŠTOTYROS PARTOTYRA

    1979 m. sausio 17 d. įvyko Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Vilniaus miesto skyriaus ataskaitinė rinkiminė konferencija.

    Šįkart tarp delegatų nebuvo matyti daugelio pagarsėjusių Vilniaus kraštotyrininkų, dirbusių nuo pat draugijos įkūrimo, apvaikščiojusių toliausius gimtojo krašto kampelius, surinkusių nemažus įvairiausios tautosakos lobius, vertingų istorijos faktų, kalbos turtų ir kt. Užstalėje sėdėjo daug nepažystamų veidų, kooptuotų pastaruoju metu draugijon partijos paliepimu ir čia atvykusiu tik panuobodžiauti. Už prezidiumo stalo buvo pakviesta daugiau negu 30 narių, kurių priekyje sėdėjo naujoji draugijos pirmininkė Leokadija Diržinskaitė-Piliušenko, šalia jos — Lietuvos KPCK propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas J. Kuodelis bei susirinkimui vadovavęs Partijos istorijos instituto mokslinis bendradarbis Strumskis. Kiek atokiau — sėdėjo minėto instituto direktorius R. Šarmaitis, mokslinis bendradarbis J. Jarmalavičius, miesto partijos komiteto propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas G. Tarvydas, partiniai bei profsąjunginiai veikėjai. Prezidiumo sudėtis labiau tiko kokiam nors partiniam renginiui, o ne kraštotyrininkų konferencijai. Turbūt per visą Vilniaus karštotyrininkų veiklos istoriją niekad jų prezidiume nesėdėjo tiek daug abejingų šiai veiklai žmonių, kiek šįkart.

    Ataskaitinį pranešimą perskaitė Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja J. Balnytė, paskirta skyriaus pirmininke praėjusių metų rudenį ir anksčiau taip pat nieko bendra neturėjusi su kraštotyra. J. Balnytė mėgino pavaizduoti kažkokius naujus kraštotyros pasiekimus bei polinkius, nors iš tikrųjų ta veikla dėl partijos ir KGB įsikišimo beveik merdi. Įprastiniu trafaretu ji tepabrėžė, kad miesto kraštotyrininkų veikla žymiai suaktyvėjo ruošiantis paminėti Tarybų valdžios paskelbimo ir Lietuvos komunistų partijos įkūrimo 50-ąsias metines. Neįtikimi buvo ir kiti jos pranešimo teiginiai.

    Diskusijos dalyvių kalbos tolygiai buvo blankios ir trumpos. Be to, retas jų kalbėjo kiek taisyklingesne lietuvių kalba. Niekas nekėlė jokių problemų, nepareiškė ir jokios kritikos dėl aiškiai merdinčios draugijos veiklos bei pastangų tą veiklą visai sužlugdyti. Surežisuotas spektaklis vyko sklandžiai ir darniai. Pirmininkaujantis Strumskis nekreipė dėmesio ir į tai, kad nemaža konferencijos dalyvių visai nebalsuoja — nekelia rankų. Visi matyt ir telaukė šio spektaklio greitesnės pabaigos. Ir tiktai vienas kalbėtojas, išdrįsęs, kreipėsi pagaliau į prezidiumą, prašydamas nepamiršti ir leidybinių reikalų, nes, jo žodžiais, per septynerius metus teišleista vos viena plona „Kraštotyros" knygelė; nesirodo, be to, ir „Liaudies kūrybos" trečiasis tomas (antrasis tomas išėjo 1974 m.). Taip ši trumputė replika, prasprūdusi pro konferencijos rengėjų cenzūrą, bene akivaizdžiausiai parodė, kaip iš tiesų yra žlugdomas toks nepaprastai kraštui reikalingas kultūrinio darbo baras.