Tarp daugelio iškilių ir garbingų istorinių datų, kurios neišdildomai įrašytos į lietuvių tautos istorija ir jos sąmonę, ypatingos reikšmės yra 1918 m. vasario 16-oji — Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo diena.
Kadaise lietuviai šią dieną džiaugsmingai minėdavo. Dabar jau beveik 40 metų, kai ši diena, kaip ir tą dieną paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė, yra paneigta ir sutrypta.
Nors neturime nepriklausomybės, bet Vasario 16-oji visoms lietuvių kartoms minės didyjį Lietuvos Prisikėlimą laisvam gyvenimui po ilgai trukusios vergovės. Tiesa, prisikėlė gyventi ne koks nors gigantas, bet maža, kukli tauta. Bet tuo nuostabiau, kad pakilo gigantų mindžiota ir marinta tauta, išsaugojusi tautinę gyvybę, savitumą ir kūrybines galias!
Vasario 16-oji apvainikavo darbus ir aukas visų tų, kurie kovojo ilgus amžius už Lietuvos garbingą ateitį, už jos laisvę. Tai visų tautos švietėjų, knygnešių, lietuviškos „vargo mokyklos", Kražių didvyrių, sukilėlių, Lietuvos dainių, visuomenės veikėjų siekių ir svajonių išsipildymo diena! Tai — lietuvių gyvybingumo dvasinio tvirtumo šventė! Tokia jos istorinė prasmė.
Dabar, šiai dienai atėjus, lietuvis liūdnai atsidūsta . . . Bet tą dieną dar ir dabar Tėvynėje vienur kitur suplevėsuoja Nepriklausomos Lietuvos trispalvė vėliava, suruošiami slapti paminėjimai. Daugelis tą dieną su gyvu susidomėjimu priglusta prie radio aparatų, kad tokiu būdu galėtų dalyvauti tos šventės minėjimuose su laisvame pasaulyje gyvenančiais ir .už Lietuvos laisvę kovojančiais lietuviais.
Ramiai ir garbingai gali ilsėtis kapuose tie Lietuvos sunūs ir dukros, kurie atliko savo pareigą Tėvynei. Ypač tie, kurie net gyvybę paaukojo!
Rami sąžinė tų, kurie dėl jos kenčia kalėjimuose, lageriuose, tremtyje.
O mes visi turime rimtai savęs klausti: ar esu sąmoningas, doras lietuvis? Ar nedarau gėdos savo Tėvynei? Ar netalkininkauju okupantams ją nutautinti, subedievinti, doroviškai sužlugdyti? Ką esu paaukojęs ant jos laisvės ir garbės aukuro?
Kiekvienas lietuvis tėvas, kiekviena lietuvė motina turi paklausti savęs: ar žinau aš ir mano vaikai Vasario 16-osios prasmę? Ar pažįsta jie bent šiek tiek Lietuvos istoriją, jos didvyrius? Ar ne pro okupantų uždėtus akinius jie žvelgia į savo tautos praeitį ir dabartį? Juk jie metų metais verčiami žavėtis lapkričio 7-ąja, gegužės pirmąja, net liepos 21-ąja . . . Juk jiems pristatomi Lietuvos pavergėjai, išdavikai ir net budeliai kaip tikrieji Lietuvos patriotai ir didvyriai! . . Ar žinomos jiems tikrųjų Lietuvos patriotų aspiracijos, kovos ir kančios?
Vasario 16-oji todėl turi būti ir paskatinimo diena gyviau domėtis savo tautos praeitimi, dar daugiau dirbti Lietuvai, dar atkakliau ginti laisvės ir teisingumo principus bei žmogaus teises.
Vasario 16-oji pagaliau yra mums tvirtos, neblėstančios vilties diena:
Lietuva bus laisva!
* * *
