Tegul meilė Lietuvos 
Dega mūsų širdyse,  
Vardan tos Lietuvos  
Vienybė težydi!   

NUMERIS SKIRIAMAS  ŠV. KAZIMIERO 500 METŲ MIRTIES JUBILIEJUI

AUŠRA

Nr. 42 [82]

Turinys:

L i e t u v a 

1984 m. balandis

/Pasakyta 1984 m. kovo 4 d. šv. Petro bazilikoje, Romoje, minint Šv. Kazimiero mirties 500 metų sukaktį./

"Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas"./Kun. 19,2/.

Šiais pirmojo šiandieninio liturginio skaitinio žodžiais drauge su jumis, Broliai ir Seserys, mintimi ir širdimi nusikeliu prie Šv. Kazimiero kapo Vilniuje.

Šiemet sueina penki šimtmečiai nuo tos dienos, kai to Šventojo visai Bažnyčiai taip brangios relikvijos buvo padėtos Dievo tautos tarpe gimtojoje žemėje. Jau penki šimtmečiai Lietuvos Globėjas šv. Kazimieras gyvena savo tautoje su visu šventumo paveldu, gyvena kaip Atpirkimo paslapties liudytojas ir kaip ženklas tos vilties, kuria esame išgelbėti./Rom.8.24/. Jau penki šimtmečiai jis kalba savo tautiečiams ir drauge savo broliams ir seserims tikėjimo ir švento krikšto malonėje: "Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas".

Atpirkimo 1950 metų jubiliejus lietuviams laimingu sutapimu susitiko su šv. Kazimiero 500 metų mirties jubiliejumi, tarsi perduodamas jam savo šventą estafetę, kad mes galėtume dar giliau išmąstyti ir akivaizdžiau per savo šventąjį Kazimierą suprasti didžiąją Atpirkimo paslaptį, jos gyvybingumą ir grožį.

I.

Atpirkimo 1950 metų jubiliejus yra pasaulinės reikšmės, nes mini neprilygstamą įvykį Jėzaus Kristaus žmonijos atpirkimo faktą. Tai pats didingiausias, nuostabiausias, reikšmingiausias istorinis įvykis v i s o j e  žmonijos istorijoje - iki tvers žmonija. Reikšmingesnio įvykio jau nebus. Deja, žmonija dar iki šiolei nėra to įsisąmoninusi, nors jau praėjo nuo to superunikalaus įvykio 1950 metų!..

Marksistinė filosofija religiją priskiria antstatinių reiškinių (ir dargi iliuzorinių) kategorijai, o baze, visuomeninio gyvenimo pagrindu laiko ekonominę santvarką. Aišku, kad marksistai ir visi netikintieji šio atpirkimo įvykio nevertina ir net nepripažįsta.

Kitų religijų išpažinėjai geriausiu atveju atpirkimo faktą laiko lygiu jų religijų reikšmingiausiems įvykiams.

 Kodėl mums Jėzaus Kristaus atpirkimo misija yra pačios aukščiausios prasmės istorinis įvykis?

Tai grindžiame visų pirma katalikų tikėjimo tiesomis, kurių tikrumą patvirtina ir gyvenimas.

Eugenijus JEVTUŠENKO


Tu mano meilė:  
Sena, apgriuvusi ir apleista šventovė.
Aplinkui nykios kapinės. Sudužusios viltys
Geležiniais kryžiais ir žvaigždėm iš faneros
Atžymėtos. Ir prisiminimai, kurie nebeiškyla
Iš skurdžios ir sujauktos vaikystės.

Aš freskas čia atnaujinu. Ir suprantu,
Kad per vėlai prie jų aš atėjau.
Laikai kiek geresni. Ir vėl iškyla žmonės
Ir brangenybės, kurias mūsų amžiaus tironai
Pataikūnų rankom griovė ir naikino.

Žali pelėsiai jau uždengė angelų veidus
Ir jų sparnai tarp šiukšlių žemėj mėtos.
Ant sienų savo širdis, strėlėm sujungtas,
Įamžino jaunimas. Nejaugi taip ir liks
Mūsų amžiaus simboliu užrašas: "Sdies bili Maša s Mišoi"
Virš Paskutinio Teismo paveikslo nuostabaus?

/Duomenys paimti iš Rygos antialkoholinioaeuklėjimo konferencijos, įvykusios 1984.III.10 TSRS MMA dr. UGLOVO F.O. pranešimo/

1. Nuo 1940 m. iki 1980 m. gyventojų padaugėjo 35%, alkoholio sunaudojimas padidėjo 780%

2. Iki revoliucijos Rusijoje blaivininkų buvot vyrų - 43%, moterų 90%, jaunimo iki 18 metų - 95%.

1983 m. TSRS bleivininkų: vyrų - 0,6%, moterų - 2,6%, jaunino - 5%. Šiuo metu alkoholikų ir girtuoklių yra apie 40 mil. Vyrų tarpe jie sudero - 36,7%.

3. Po gydymo spec įstaigose iš "išgydytų" lieka alkoholikais 80%.

4. Iš protiškai atsilikusių vaikų 90% buvo pradėti neblaiviame stovyje.

Dar tebegyvi tikinčiųjų širdyse šv. Kazimiero jubiliejaus atgarsiai. Dar teberyškūs atmintyje Vilniaus Antakalnyje matyti vaizdai: ištisa gyva srovė, plaukianti šv. Petro ir Povilo bažnyčios link, iškilmingas ceremonialas Lietuvos Ganytojų garbei, po restauracijos atjaunėjusi ir dar dažais kvepianti bažnyčia, ir žmonės, žmonės... "Ir, pasak vieno praeivio, kas gi juos visus čia varo, kokia agitacija ir įkalbinėjimai paveikė šią minią?"

Tačiau, nežiūrint viso šito iškilmingumo bei dvasinio susitelkimo, ne vieno tikinčioje sieloje liko kai kurių nuosėdų. Jų neįmanome nei nuslėpti, nei pamiršti.

Jau senokai Lietuvos bažnyčiose buvo paskelbta, kad sudaryta šv. Kazimiero jubiliejaus iškilmėms rengti Liturginė komisija, kad vyksta atitinkami paruošiamieji darbai, sudarinėjama ceremonialo ne tik šv. Petro ir Povilo, bet ir kitose bažnyčiose programa ir t.t. Koks buvo tikinčiųjų nustebimas, kai prieš pat jubiliejinę datą paskelbta, jog pagrindinis šv. Kazimiero mirties 500 m. minėjimas įvyks ne kovo 4 d., o kovo 3 d. (pagal nuogirdas, kad nesutrukdytų kovo 4 d. įvyksiantiems rinkimams). Tad, kas gi iš tikrųjų nustatė šią datą: bažnytinė ar rinkiminė komisija?

Jeigu vadovautis senaties įstatymu, tai šv. Kazimiero jubiliejus minimas kasmet jau 500 metų, o "rinkiminei tradicijai" tesukako ves 40 metų. Be to, per tuos 500 metų dar niekada šv. Kazimiero diena ir nebuvo pakeista. Ir dar paskelbta, kad pamaldos šv. Kazimiero garbei vyks lietuviams ir lenkams kartu. Tokio komisijos nutarimo pateisinti negalimas turint (su datos pakeitimu) savo dispozicijoje dvi dienas, sąmoningai daryti maišatį ir spūstį bažnyčioje. Ačiū M. Pacui, kad pastatė ne tik gražią, bet ir tvirtą bažnyčią!..

Mes, buvę Lydos apskrities, dabar Baltarusijos TSR Varanavo ir buvusios Rodūnios rajonų gyventojai, tautiniu, etnografiniu, istoriniu, religiniu požiūriu Pelesos, Dubinių, Leliušių, Piliūnų, Pavalakės, Padzitvio, Sen. Druskininkų, Skirelių, Surkantų ir kitų vietovių lietuviai-vakariniai dzūkai, lietuvių tautos dalis, po Antrojo pasaulinio karo galutinai atskirti nuo savo tautos kamieno, kreipiamės į Jus, broliai ir sesės lietuviai, gyvenančius vakariniuose kultūringojo pasaulio kraštuose, šiuo savo raštu, kad padėtumėte paskelbti pasauliui apie mūsų nesėkmingas kovas dėl savo kalbos ir kultūros vadinamojo socializmo šalyje, kur didžioji tauta engia mažąsias ir nori jas žiauriomis priemonėmis asimiliacijos tikslais izoliuoti nuo kultūringojo pasaulio.

Mes, minėtojo Lietuvos pakraščio lietuviai, visą pokario laiką kovojame dėl savo tautinės egzistencijos ir dėl savo tikėjimo. Per pastaruosius dešimtmečius į Minsko ir Maskvos vyriausybines įstaigas esame pasiuntę apie dvidešimt įvairių skundų bei pareiškimų. Mūsų delegacijos lankėsi TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiume, Religinių kultų komitete, pas Baltarusijos TSR kompartijos vadovus, kompetentingose Gardino srities ir rajono įstaigose, prašydamos ir reikalaudamos mūsų neskriausti, laikyti mus lygiateisiais Tarybų Sąjungos piliečiais, vykdyti mūsų kraštą liečiančius istorinius nutarimus ir t.t., tačiau iki šiol valstybinės įstaigos į mūsų pareiškimus ir skundus nieko neatsakė. Todėl šiuo raštu nutarėme kreiptis į Jus, broliai ir sesės, žinodami, kad Jūs galite bent paskelbti pasauliui pateiktus šiame rašte faktus apie mūsų padėtį...

Likimas lėmė, kad mažai lietuvių tautai nuo Mikalojaus Daukšos laikų (16 .) iki šių dienų reikia kovoti dėl savo kalbos ir kultūros, prieš kuriuos ilgus amžius kėsinosi kaimynai slavai ir germanai, protarpiais tardamiesi jau sulydę visą Lietuvą ar tam tikrą jos dalį su savo tautomis ir grojo jai laidotuvių marius. Tačiau tas pats likimas pačiomis kritiškiausiomis valandomis nuostabiai padėdavo pakelti Lietuvą iš mirties patalo, atsiųsdamas jai tautos pranašų, visuomenės veikėjų, poetų, karių, kurie užburdavo tautiečius ir pakviesdavo juos į kovotojų gretas už Lietuvą.

Nesunku mušti ir spardyti beginklį ir surištą žmogų, lengva ginčytis su tuo, kurio burna užrišta. Neturi jokio vargo ir "Tiesos" bendradarbė S. Mockuvienė šio laikraščio puslapiuose purvais drabstydama Kybartų kleboną kunigą Sigitą Tamkevičių ir reikiamoj šviesoj aprašydama jo teismą. Reali tikrovė, gyvenimo faktai šluote nušluoja visus tuos suktus ir iškraipytus Mockuvienės teiginius. Kas nors kiek susipažinęs su tarybinio gyvenimo tikrove, kas sugeba skirti melą nuo tiesos, o juoda nevadina baltu, tas nesunkiai supras, kad su geru, teisingu ir principingu kunigu susidorota be jokio atsižvelgimo į tiesą ir teisingumą, kad šis susidorojimas yra tik vienas epizodas bendrų ateistinės valdžios pastangų pakirsti Lietuvos Katalikų Bažnyčią. Galima būtų pateikti šimtus faktų ir pavyzdžių, paneigiančių visus Mockuvienės išvedžiojimus. Bet imkime vien tik minėtame straipsnyje paliestus dalykus. Pažiūrėkime, kiek jie atitinka tikrovę.

Su nusivylimu atsidususi, kad kunigas S. Tamkevičius "nebendravo su buržuazinių nacionalistų gaujomis", neslėpė bažnyčioje ginklų, tuoj pradeda verkšlenti, kad jis nepadėjo tikintiesiems atlikti jų priedermių, sakė ne tokius pamokslus, "ne religinės paskirties pamokymus", kaip to norėtų religija labai "susirūpinę" kovingieji ateistai, bet kėlė kasdienybėje dažnus trūkumus ir drąsino tikinčiuosius. Pasak Mockuvienės, jei ir galima tikinčiuosius kiek supažindinti su tikėjimo dalykais, tai tik jokiu būdu ne su tuo, kaip šie tikėjimo reikalavimai praktiškai turi būti vykdomi gyvenime. Vadinasi, jokio ryšio tarp tikėjimo ir gyvenimo, tarp teorijos ir praktikos!.. Jei imsi mokyti tikinčiuosius, remdamasis konkrečiais gyvenimo faktais, būsi tarybinio gyvenimo ir santvarkos šmeižikas!

Čia ir yra pats didžiausias kunigo S.Tamkevičiaus "nusikaltimas", kad jis užsimerkęs nepraeidavo pro neigiamus gyvenimo reiškinius, kėlė juos į dienos šviesą, apie juos kalbėjo, reikalavo tikinčiuosius vykdyti Kristaus nurodymus, kovoti su tom, dažnai dirbtinai sudaromom, kliūtim, kurios tikinčiuosius kaip tik kreipia nuo šių nurodymų, ragino nelaužyti savo sąžinės ir nepataikauti blogiui.

JONAS NARBUTAS

 

Skiriu Alfonsui SVARINSKUI, Žemaičių žemės kunigui, rusiškų okupantų ir lietuviškųjų kvislingų nuteistam už Tiesą ir nešančiam savąjį Aukos Kryžių jau ne kartą vaikščiotu Sibiro kančios keliu...

Geriau tauri kančią už Tiesą,
Negu melu gesinti Šviesą.
Geriau garbingai mirt už Kristų,
Nei klyst kartu su ateistu.

Lietuvės manos mus abu augino
Ne rūmuose, bet po šiaudų stogais...
Iš čia į skrydį mes abu pakilom
Šviesių jaunystės polėkių sparnais.

Bet greitai Sibiras abiem mums karpė
Kilnios jaunystės išskleistus sparnus.
Bet Tu tvirtai kentėjai ten už Kristų,
Net vergo dalią Tu nešei ramus.

Už penkių mylių - Jurgaičiuose
yra kalnas: vien kryžių šimtai.
Jei mirtinoj ligoj aičiosi,
ką prarasi - keliauki tenai.
Maldoj visagalėj
Amžių Viešpaties valioj
ten virs kūnu tavieji sapnai.

K. Inčiūra

Mūsų laikais Lietuvoje šalia Aušros Vartų, Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos, Pivašiūnų šventovių savo populiarumu iškilo nuo seno žinomas Kryžių kalnas, kurį žmonės su pasitikėjimu ir viltimi širdyse vis gausiau ir gausiau lanko. Be to, kiekvienas stengiasi palikti savo apsilankymo žyme. Todėl yra reikalinga ir verta pateikti keletą minčių apie šį unikalų Lietuvos dvasinio kultūrinio gyvenimo apraiškos paminklą.

Iš Šiaulių keliaujant link Joniškio, pravažiavus naujas miesto kapines, už kelių kilometrų dešinėje kelio pusėje atsišakoja vieškelis. Čia jau nuo pagrindinio kelio matosi maždaug už kilometro kalnelis, mirguliuojantis įvairiausių spalvų ir dydžių kryžiais - tai ir yra garsiausias Kryžių kalnas. Minėtas vieškelis mus atveda prie pačio kalno. Jo papėdėje -didelė žvyruota aikštelė. Aplink lygumos, šalis kalno teka Kulpės upelis (labai užterštu vandeniu).

Pats kalnas -piliakalnis- pailgas, per vidurį gerokai įdubęs. Nuo aikštelės veda platokas takas į kalno viršūnę, o abiem pusėm nuo pat kalno papėdės stovi įvairaus dydžio kryžiai: vieni seniai, kiti prieš dieną, o gal ir šiandien pastatyti. Kryžiais ir kryželiais apstatyta ne tik kalno priekis, viršūnė, bet ir šoniniai šlaitai. Kiek čia jų yra, neįmanoma suskaičiuoti. Daugelis kryžių apkalinėti ar apkabinėti mažesniais kryželiais, rožančiais, paveikslais. Ant daugelio kryžių yra parašai. Vieni kryžiai mediniai, kiti -geležiniai, daug mažų koplytėlių. Ant antrosios kalno pakilumos stovi Marijos statula, papuošta gėlėmis, vainikais, padaryta lyg altorius, patiesti takeliai žmonėms atsiklaupti.

Šių metų kovo 14 Bazely, Šveicarijoj, eidamas 88-tus metus, mirė Juozas ERETAS. Tai šviesus, geranoris šveicaras, ąžuolu įaugęs į lietuvių kultūros dirvą ir palikęs joje ryškius pėdsakus.

Lietuvai tarnauti Eretas pradėjo nuo jos Nepriklausomybės kūrimosi dienų, ištikimai jai dirbo iki 1940 gyvendamas Lietuvoj ir ne mažiau ja rūpinosi grįžęs į savo gimtąjį kraštą. Iš "Lietuviškosios enciklopedijos" (7 t.) pasekime jo gyvenimo kelią.

J.Eretas gimė Bazely 1896 m. spalio 18 d. Pradžios ir vidurinį mokslą išėjo gimtajame mieste, o aukštąjį Friburgo, Bazelio ir Lozanos universitetuose. Mokslus baigė 1918 m. daktaro laipsniu. Per karinę prievolę baigė karo mokyklą ir gavo leitenanto laipsni. Friburge studijuodamas susipažino su tenykščiais lietuviais studentais bei veikėjais ir padėjo jiems redaguoti spaudai siunčiamus biuletenius ir straipsnius apie Lietuvą, toliau su kitais redagavo žurnalą "Litauen". Ypač nuoširdūs draugystės saitai siejo Eretą su Mikeliu Ašmiu, gimusiu Mažojoj, arba Prūsų, Lietuvoj ir mokslus ėjusiu Karaliaučiaus, Halės ir Berlyno universitetuose. Abudu brendę Vakarų kultūros aplinkoje, todėl geriau atjautė ir suprato vienas kitą. Didis Lietuvos mylėtojas, patriotas buvo M. Ašmys ir savo gimtojo krašto meilę įkvėpė Eretui. Deja, Ašmys sirgo kaulų tuberkuliose ir jo dienos buvo neilgos. Mirdamas prašė Eretą, kad jo vietoje stotų dirbti Lietuvai. 1918 m. drauge su lietuvių įstaigomis Eretas nusikėlė Lozaną ir ten parašė didelę, išsamią studiją apie Lietuvą. Visiems, kas domėjosi atgimstančia Lietuva ir jos problemomis, ta studija buvo neišsemiamas informacijos šaltinis.

Berne prie Šveicarijos vyriausybės susiformavus Lietuvos diplomatinei misijai ir ten įsisteigus spaudos biurui, Eretas 1919 m. sausio mėn. buvo pakviestas to biuro redaktorium. Tenai minėtąją savo studiją išleido prancūziškai. Tų metų rudenį gavo pakvietimą atvykti į Berlyną dirbti spaudos biure prie Lietuvos pasiuntinybės. Iš čia Lietuvos pasiuntinio Berlyne J. Purickio buvo pasiųstas į Kauną ir priimtas į užsienio reikalų ministeriją patarėju, kad suorganizuotų prie jos spaudos biurą.

Seniau tarybinio leidimo knygą į Vakarų kraštus galėjai pasiusti laisvai iš bet kurio pašto. Tiesa, niekas nelaidavo, kad, nors ir registruota, banderolė nueis. Be to, ne kiekviename pašte atsirasdavo pakenčiamesnio popieriaus banderolei įvynioti. Bet galėjai turėti ir savo.

Dabar jau antri metai siuntimui į užsienį tokia tvarka: turi gauti leidimą. Leidimus duoda Kultūros ministerija Vilniuje. Viršininkas tam reikalui sėdi ne ministerijoje, o Gorkio gatvėj 49. mažame kambarėly kieme. Nėra jokios iškabos, jokio skelbimo. Turi lyg uoste suuosti.

Sulaukęs savo eilės (norinčių siųsti vis dėlto atsiranda), parodai knygas. Jeigu jos leistinos (yra ir neleistinų), rašo leidimą: siuntėjo vardas, pavardė, adresas. Lygiai ir adresato vardas, pavardė, adresas, knygos pavadinimas. Iš karto galima siųsti tris knygas, vis tiek ar visos jos siunčiamos vienam asmeniui, ar ne vienam. Jei norėsi pasiųsti daugiau, ateisi ar atvažiuosi leidimo kitą kartą. Leidimas būtinas aliai leidinėliui, kelių ar keliolikos puslapių žurnaliukui ir atvirukų rinkinėliui.

Tauta prisiekia tau, Kazimierai Šventasis,
Kapais didvyrių, kankinių krauju:
Visuos piliakalniuos įžiebsim ugnį naują,
Jokiems engėjams Lietuva nepasiduos!

Tylėjo Nemunas šimtmečiais sukaustytas,
Ilgėjos Nemunas ir laisvės ir šviesоs.
Tegul prakirs žaibai negandų naktį juodą,
Tegul pravirks liūtis ir sanašas kalčių nuplaus.

Tauta prisiekia tau, Kazimierai Šventasis,
Stovėt po kryžiumi tvirtai ir laukt aušros!