Atpirkimo 1950 metų jubiliejus lietuviams laimingu sutapimu susitiko su šv. Kazimiero 500 metų mirties jubiliejumi, tarsi perduodamas jam savo šventą estafetę, kad mes galėtume dar giliau išmąstyti ir akivaizdžiau per savo šventąjį Kazimierą suprasti didžiąją Atpirkimo paslaptį, jos gyvybingumą ir grožį.
I.
Atpirkimo 1950 metų jubiliejus yra pasaulinės reikšmės, nes mini neprilygstamą įvykį Jėzaus Kristaus žmonijos atpirkimo faktą. Tai pats didingiausias, nuostabiausias, reikšmingiausias istorinis įvykis v i s o j e žmonijos istorijoje - iki tvers žmonija. Reikšmingesnio įvykio jau nebus. Deja, žmonija dar iki šiolei nėra to įsisąmoninusi, nors jau praėjo nuo to superunikalaus įvykio 1950 metų!..
Marksistinė filosofija religiją priskiria antstatinių reiškinių (ir dargi iliuzorinių) kategorijai, o baze, visuomeninio gyvenimo pagrindu laiko ekonominę santvarką. Aišku, kad marksistai ir visi netikintieji šio atpirkimo įvykio nevertina ir net nepripažįsta.
Kitų religijų išpažinėjai geriausiu atveju atpirkimo faktą laiko lygiu jų religijų reikšmingiausiems įvykiams.
Kodėl mums Jėzaus Kristaus atpirkimo misija yra pačios aukščiausios prasmės istorinis įvykis?
Tai grindžiame visų pirma katalikų tikėjimo tiesomis, kurių tikrumą patvirtina ir gyvenimas.
Dievas sukūrė žmogų panašų į save, t.y. nemarią būtybę, turinčią dvasinį pradą (sielą), protingą, laisvą, kūrybingą asmenybę. Kadangi Dievas yrs Šventas, todėl ir žmogų sukūrė šventą, t.y. atsigręžusį meile į Dievą - Aukščiausią Gėrį, su Juo susietą ir Jo siekiantį. Žmogaus pirmapradis šventumas reiškė jo pakėlimą į antgamtinę plotmę, įjungimą į dievišką gyvenimą, įsūnijimą Dievui, kad galėtų paveldėti Jo karalystę. Šventumas tampa esmine žmogaus kokybe, kuri žmogų daro tikru žmogumi pagal Dievo mintį - Dievo atvaizdu; šventumas - harmonija pačiame žmoguje ir jo santykiuose su Dievu ir su žmogumi; tai pagrindas jo vaisingiausiai veiklai ir mastas jo laikinosios ir amžinosios laimės bei garbės.
Šventumą - šią sudievintą žmogaus būtį vadiname dar gyvenimu pašvenčiamoje malonėje, malonės stoviu.
Šia prasme su marksistais galime sakyti, kad būtis – šventumas - apsprendžia samonę, t.y. visą žmogaus gyvenimą, veiklą ir likimą.
Dievas todėl ir liepė pirmiesiems žmonėms Rojuje saugoti šią savo didžiąją būti.
Deja, įvyko pirmoji tragedija žmonijos gyvenime - nuodėmė.
Per nuodėmę netekę šventumo malonės pirmieji žmonės prarado Dievą, o žemėje Rojų - ypatingas gyvenimo sąlygas. Harmonija sieloje, aidėjusi dieviška simfonija, nutilo: meilė Gėriui sužalota prigeso; jų žmogiškosios galios -protas ir valia- neteko pirmykščio savo pajėgumo ir darnos; santykiai su Dievu, vėliau ir su žmonėmis tapo neharmoniški. Ir šis apgailėtinas stovis tapo nauja būtimi nusidėjusiems žmonėms, o jų ainiams - gimtosios nuodėmės stoviu.
Bet nusikaltusiems žmonėms dar buvo likusi išganinga galia- atgailos galimybė, galia šauktis į Dievą pasigailėjimo ir pagalbos. Tai visų nusikaltusių kelias iš nuodėmės į malonę, iš dvasios mirties į gyvenimą, iš nusakralintos būties į sakralinę. Tai pirmieji žmogaus žingsniai į Dievą, nešanti jam šventimo malonę.
Į šį pirmųjų žmonių šauksmą atsiliepė dangaus Tėvas, pažadėdamas laiko pilnybei atėjus, atsiųsti Gelbėtoją, kuris tobulai atsilygins dieviškajam teisingumui ir įgalins žmogų vėl įsijungti į dieviškąjį gyvenimą, sušvisti Dievo šviesa.
Žmogaus pašauktas, Tėvo siųstas, liepsnodamas meile žmonėms, į žeme ateina didžiausias žmonijos Geradaris, Mokytojas, Vades ir Atpirkėjas Jėzus Kristus, antrasis Švč. Trejybės asmuo, priėmęs žmogaus prigimtį ir gimęs iš Nekaltosios Mergelės Marijos. Žemėje susitinka Dievas su žmogumi. Susitinka, visų pirma, pačiame Kristaus dieviškame asmenyje: susijungia dieviška ir žmogiška prigimtys neišskiriamon vienybėn. Kartu susitinka ir su Marija... Vėliau dažnai žmonės susitiks su Kristumi Izraelio žemėje, klausysis Jo, patirs iš Jo įvairių malonių. O Golgotos kalne Jis suteikė visiems žmonėms pačią brangiausią malonę- g a l i m y b ę vėl save pašventinti. Suteikė ją prijungęs savo šauksmą nuo kryžiaus: "Tėve, atleisk jiems...“ prie visų žmonių šauksmo pasigailėti, suvienijo savo esminio dieviškojo atsiteisino kančią ir mirtį su visų žmonių atgailos darbais, kančiom ir mirtimis.
Bet šventumo malonę suteiks ne savaime, automatiškai, o, pagerbdamas žmogaus laisvą valią, duos ją tiems, kurie šventumo sieks, už jį kovos (gal net nesąmoningai) ir bus jo verti.
Taigi, Atpirkėjo misijos tikslas buvo grąžinti žmonėms gal mybę vėl save pašventinti, suteikti šventumą kaip žmogaus asmens orumo, galios ir laimės pagrindą laike ir amžinybėje, atkurti žmogaus prigimties pilnatvę, šventumo malone įjungti, integruoti žmogų į Dievą, Jo Meilę, Tiesą, Gyvenimą, į Laimės amžinybę, nes iš šio dieviškos Būties Medžio jis lyg nulūžusi šakelė buvo išrautas. Apie šią didžiąją integraciją Atpirkėjas kalbėjo labai suprantamais įvaizdžiais: šeimos ("Tėve mūsų...") vynmedžio ("Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaistų, nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti." /Jn 15,5/), meldėsi už šią esminę vienybę ("...kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse"/Jn 17,21/), paliko mus pašventinančius sakramentus. Be šventumo, pagal Kristų, laukia atsiskyrusio sūnaus klystkeliai, nulūžusios bevaisės šakelės liūdnas likimes ("Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs."/Jn 15.6/). Taigi, ir žemiškajam, ir amžinajam gyvenimui būtinas sakralinis pagrindas.
"Kad būtumei į žmogų panašus,
tai privalai būt panašus į Dievą,
kurs savo kančią paverčia džiaugsmu,
tikėjimu, šviesa, kūryba, meile." (Just. Marcinkevičius "Prikaltasis Prometėjas").
II.
Atpirkimo šviesoje pažvelkime mūsų realybę. Reikia pasakyti, kad šventumas daugelio nėra giliau suvokiamas ir todėl ne itin vertinamas. Pats žodis "šventas" daug kam net atgrasus, dvelkia praeitim, net prietarais... Nėra noro siekti šventumo. Daugeliui atrodo, kad tai nesvarbus reikalas, kad tai neįmanoma ar nebūtina, net nereikalinga - galima ir be to laimingai gyventi... Būti sveiku, gražiai atrodyti, būti turtingu, gabiu, mokytu, sumaniu, laimingu - visi norime ir to siekiame...
Dar sakome: "šventes reikalas", "šventa kova", "šventas atminimas", "šventa pareiga", "šventa priesaika", "šventi principai" ir pan., bet bijomės pasakyti "šventas žmogus", kad tai nesukeltų religinių aliuzijų... Bet kas pašventina kovą, pareigas, priesaikas, principus... jei nėra nei Dievo, nei švento žmogaus?..
Dar daugiau. Mūsų krašte net valstybinio masto pastangomis žmonės nusakralinami, subedievinami, džiūgaujama mūsuose ir pasaulyje vykstančia sekuliarizacija. Ir kartu postringaujame apie harmoningą asmenybę, apie žmogaus dvasinį turtingumą, apie jo dorovinį tyrumą. Bet ar gali būti rimta kalba apie harmoningą asmenybės ugdymą, kai mes nepripažįstame Aukščiausios Harmonijos - Dievo ir neharmonizuojsme savęs Jo nuostatų įgyvendinimu? Ar gali būti iš tikrųjų dvasingas tas, kurie nusigręžia nuo dvasingumo šaltinio - Dievo? Kokį dorovinį tyrumą galime išsiugdyti ir kituose išugdyti, jei atmetame aukščiausios doros doktriną -Kristaus Evangeliją?! Gyvenimas kasdien byloja, kad žlunga žmoguje ir gyvenime harmonija, dvasingumas ir dorovinis tyrumas kartu su žmogaus nusakralinimu, ateizacija. Be šventumo - be sąlyčio su Dievu, su atpirkimu, harmoninga asmenybė, dvasinis turtingumas, dorovinis tyrumas yra fikcija.
Sekuliarizuotas žmogus galvoja: jei Kristus buvo Dievas ir mus tikrai mylėjo, tai galėjo mis apdovanoti ir kitomis malonėmis, labiau reikalingomis mūsų žemiškajame gyvenime, pvz., atskleisti gamtos paslaptis, išaiškinti jos dėsnius, išmokyti įvairių mokslų, technikos gudrybių, parodyti gamtos turtus ir kaip juos išgauti, ir pan., o Jis vien kalbėjo apie antgamtinius dalykus, apie šventumą; Jis norėjo apdovanoti mus dieviškuoju gyvenimu, kai mūsų žemiškasis gyvenimas buvo dar toks skurdus, be mokslo, kultūros, technikos laimėjimų...
Tačiau kaip tik todėl, kad Kristus buvo Dievas ir dieviškai mua mylėjo, Jis nešė mums šventumą, nes tik švento žmogaus galios maksimaliai tarnauja gėriui, o ne blogiui. Tokiu būdu jis sėkmingiausiai gali vystyti ir mokslus, techniką, kelti kultūrą ir, svarbiausia, visa tai panaudoti tik žmogaus laimei, gerbūviui. Mūsų amžius akivaizdžiausiai parodė, kokia didelė nelaimė yra mokslo ir technikos laimėjimai nešvento žmogaus rankose. Ne vienas dabar pagalvojąs: geriau, kad tų laimėjimų nebūtų buvę... Nelemtas atotrūkis tarp mokslo pasiekimo ir dorinio atsilikimo dabar graso visai žmonijai žlugimu. Nusakralinta civilizacija ima suvokti save beprotybės kelyje, skubančią į savižudybę, pasijunta neturinti kiek tvirtesnio pagrindo savo egzistencijai.
Pats "populiariausias" aklavietę priėjusios mūsų civilizacijos šūkis: "Taikos!" Kas gali užtikrinti taiką? Vis tobulesni ir baisesni ginklai? Diplomatų gudrios kalbos? Politikų dviveidiškumas ir klastingumas? Mokslininkai, kuriantys masinio žmonių naikinimo ginklus? Biznierių ir kapitalistų savanaudiškumas? Komunistų "ištikimybė" bankrutavusiam marksizmui-leninizmui? Krikščionių išsikvėpęs krikščioniškumas? Zoologinė vienų kitiems neapykanta? Ar Dievo ir artimo meile?
Kai nėra taikos žmogaus būties gelmėse, nėra jos ir buityje. Šventumas - žmogaus taika su Dievu. O taika žmogaus su žmogumi - tik vaisius taikos su Dievu. Kariaujant su Dievu, neįmanome būti taikoje su žmogumi. Negalima taip pat paskelbti karo žmogui, nepaskelbus pirmiau karo Dievui. O tai žmogui yra vienodai pražūtinga.
Kai žmogus, neturėdamas taikos savo viduje, nori turėti taiką visuomeniniame gyvenime, žodžiu, kai taika eina ne iš žmogaus šventumo, tai tokia "taika" žmogui beprotiškai brangiai kainuoja. Tai rodo mūsų taika, paremta ginklavimosi varžybomis, jėgos pusiausvyra. Bet ir taip brangiai kainuojanti taika yra netikra taika. Visi tai jaučiame... O alternatyva- tikroji taika, kuri eina mums iš Meilės Dievo, iš Nukryžiuotojo, kuris mokė mylėti net... savo priešus. Bet tokiai meilei atsirasti mūsų širdyse ir gyvenime, aišku, neužtenka nei gyvių instinktų, esančių mumyse, nei "moksline" pasaulėžiūra ginkluoto proto, nei pažangios ekonominės santvarkos, nei moderniausiais ginklais ginkluotų rankų... Reikia Šv. Dvasios, reikia šventumo, kuris apvaldytų mūsų instinktus, protą, širdį, valią, rankas...
Pasaulis pasidalijęs į dvi stovyklas, daug kalbame apie pažangias ir nepažangias santvarkas, valdžias, partijas, pasaulėžiūras, idėjas, filosofines doktrinas ir pan., tarsi jos viską lemtų.
Kristus įsikūnijo ne kurioje nors stovykloje, santvarkoje, partijoje, filosofinėje doktrinoje, bet žmoguje, kad pašventintų jo prigimtį.
Kristus mirė ant kryžiaus ne už pažangią santvarką, idėją, partiją... bet už nuodėmingą žmogų, kad jie galėtų būti nenuodėmingas. Atpirkėjas nori sudievinti žmogaus dvasios gelmes (jo sielą). Kai šios gelmės bus šventos – iš jų trykš tikrasis gyvenimas laike ir amžinybėje; jei žmogaus sieloje bus tamsu (ateizmas), jei siaus nuodėmės chaosas,- tamsa ir chaosas lydės ir visą gyvenimą. Koks yra žmogus, tokias ir idėjas skleidžia, santvarkas formuoja, partijas ir valdžias kuria... Pagaliau net iš esmės geras santvarkas, valdžias, idėjas nuodėmingas žmogus gali iškreipti, suprofanuoti, regeneruoti. Ir priešingai, šventas žmogus visuomenėje egzistuojantį blogį gali sumažinti arba net ir visai panaikinti. Kaip tik šventų žmonių yra reikalingi visi nuo dar negimusių kūdikių iki net šio gyvenimo slenkstį peržengusių (skaistyklos vėlių),- yra reikalingos šeimos, įstaigos, gamyklos, mokyklos, valdžios, partijos, mokslas, menas, politika, diplomatija ir kt. Jie, kaip tik jie turi gelbėti per sekuliarizaciją, ateizaciją, demoralizaciją į pražūtį žengianti pasaulį.
Ne bedievėjimu reikia džiaugtis ir ne šventų žmonių reikia bijoti...
III.
1984 m. kovo 3 d., t.y. šv. Kazimiero dienos išvakarėse Vilniuje, šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, Lietuvos vyskupai, daug kunigų ir nesuskaitoma minia, sausakimšai užtvindžiusi bažnyčią, visą šventorių ir didelę aikštę už šventoriaus, iškilmingomis pamaldomis atidarė šv. Kazimiero mirties 500 metų jubiliejinį minėjimą. Rytojaus dieną (kovo 4 d.), sekmadienį šv. Kazimiero jubiliejaus pradžią pažymėjo visos Lietuvoje veikiančios bažnyčios, užsienio lietuviai, o popiežius Jonas Povilas II su užsienio lietuviais vyskupais (iš Lietuvos neišleido nė vieno vyskupo) ir Vakarų Europos vyskupų atstovais iškilmingai šį jubiliejų šventė Romoje, šv. Petro bazilikoje.
Šv. Kazimieras yra ypač brangus mums, bet kaip šventasis, jis yra ir visos bažnyčios turtas, o išskirtinis dėmesys ir pagarba jam pop. Jono Povilo II švenčiant Romoje šv. Kazimiero jubiliejų, padarė tą šventę visos Katalikų Bažnyčios švente ir tam tikra prasme pasauliniu įvykiu. Už tai mes esame be galo dėkingi mūsų šv. Tėvui, parodžiusiam kartu pagarbą ir meilę visai misų tautai ir suteikusiam mums neįkainuojamą moralinę pagalbą mūsų kovoje už savo tikėjimą, ištikimybę Dievui ir Romos popiežiui.
Pasaulyje susiformavę du poliai, du centrai: Roma, spinduliuojanti visą pasaulį Kristaus spindulius, ir Maskva - šiaurės polius, iš kurios slenka šaltos ir tamsios bedievybės bangos taip pat į visą pasaulį.
Romos skleidžiami spinduliai mus dabar pasiekia tik per dideles pastangas, per kovą. Užtat šv. Kazimieras kaip šventasis ir mūsų Tėvynės Globėjas yra vadas, su kuriuo mes kovojame už Kristaus idealus, yra Vėliava, su kurie mes einame į kovą prieš Maskvos bedievybę ir pavergimą.
Šv. Kazimieras mums yra gyvas įrodymas, kad šventumo idealai nėra vien graži, bet neįgyvendinama teorija, o gyva realybė, nuostabi realybė, stebuklingo grožio tikrovė, jei tie idealai įgyvendinami tobulai, net heroiškai.
Švenčiant šį jubiliejų kyla klausimas: kodėl vieni, ilgą gyvenimą praleidę kovose už tautos didžiuosius reikalus ir atlikę nemaža istorinių darbų, nėra šiandien tiek artimi, aktualūs ir gyvi tautos sąmonėje kaip tas, kuris gyveno labai trumpai, neatliko istorinių žygdarbių, o, pasak vieno mūsų valdiško istoriko, tik kelis metus Lietuvos duoną valgė ir jos oru kvėpavo?.. Kodėl didelių valdovų karstai tamsiuos požemiuos užmiršti, o kitų didinguose altoriuose iškelti, minių apsupti, apgaubti jų gyvos pagarbos ir meilės? Atsakymas vienas - tai apsprendžia asmenybės Šventumas.
Šv. Kazimieras mus, savo tautiečius, ypač jaunimą, šiandien šaukia prie Kristaus, prie Jo tikėjimo ir doros tų amžinųjų, stebuklingųjų šaltinių, iš kurių ir jis pasisėmė savo šventumą, o tuo pačiu ir savo garbę, asmenybės grožį ir neblėstančią gerąją įtaką visų pirma savo tautai.
IV.
Daug visokių revoliucijų pergyveno ir pergyvena žmonija. Reikia dar vienos, pačios išganingiausios revoliucijos - Kristaus Meilės revoliucijos, Jo tikėjimo ir moralės įsigalėjimo žmonijos sąmonėje ir gyvenime. Be jos žmonijos gyvenimas visada bus skurdus, žiaurus, savižudiškas. Tokia revoliucija, tiesa, paties Kristaus pradėta žemėje, tik per maža ji susilaukia tokių aistringų jaunų rėmėjų, kaip šv. Kazimieras, kuris galėjo pasakyti: "Geriau mirti, negu nusidėti!"?
Kiek dar ilgai tvers žmonija mes nežinome. Bet aišku viena: jei norime, kad žmonijos kelias į ateitį tikrai būtų progreso kelias, o ne riedėjimas pražūtin (lygiai ir paskiro žmogaus), turime kiekvienas savo gyvenimo aukščiausią prasme matyti Kristaus idealų įgyvendinime, turime suprasti, kad šventumo kelias, tai ne tamsuolių, keistuolių ar šaunuolių kelias, bet kiekvieno žmogaus kelias į gražiausią žemišką ir amžiną laimę, kad tai conditio sine que non... Turime įsisąmoninti, kad pats svarbiausias įvykis žmonijos istorijoje jau įvykęs prieš 1950 metų! Ateitis nieko vertingesnio, reikalingesnio neatneš. Kitaip ir mes būsime panašūs į tuos, kurie dar laukia ateisiant Mesijo... Mums reikia vis labiau gręžtis į Kristų, į Malonės, Meilės, Tiesos, Grožio, Gyvenimo, Laimės turtus, kuriuos Golgotoje mums laimėjo mūsų Atpirkėjas.