/Pasakyta 1984 m. kovo 4 d. šv. Petro bazilikoje, Romoje, minint Šv. Kazimiero mirties 500 metų sukaktį./
"Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas"./Kun. 19,2/.
Šiais pirmojo šiandieninio liturginio skaitinio žodžiais drauge su jumis, Broliai ir Seserys, mintimi ir širdimi nusikeliu prie Šv. Kazimiero kapo Vilniuje.
Šiemet sueina penki šimtmečiai nuo tos dienos, kai to Šventojo visai Bažnyčiai taip brangios relikvijos buvo padėtos Dievo tautos tarpe gimtojoje žemėje. Jau penki šimtmečiai Lietuvos Globėjas šv. Kazimieras gyvena savo tautoje su visu šventumo paveldu, gyvena kaip Atpirkimo paslapties liudytojas ir kaip ženklas tos vilties, kuria esame išgelbėti./Rom.8.24/. Jau penki šimtmečiai jis kalba savo tautiečiams ir drauge savo broliams ir seserims tikėjimo ir švento krikšto malonėje: "Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas".
Vakar Bažnyčia Lietuvoje pradėjo šv. Kazimiero mirties 500-tų metų jubiliejaus minėjimą, jos vyskupams dalyvaujant iškilmingoje koncelebracijoje ant Šventojo kapo. Norime šio jubiliejaus minėjimą pradėti ir čia, šv. Petro bazilikoje, kuri yra regimas Bažnyčios vienybės centras. Tokiu būdu visuotinė Bažnyčia išreiškia savo katalikiškąją vienybę su ta Bažnyčia, kuri Lietuvoje susitelkia prie per penkis šimtmečius išaugusios šv. Kazimiero tradicijos. Galima sakyti, kad visa visuotinė Bažnyčia drauge su Romos vyskupu ir šv. Petro įpėdiniu pradeda dvasinę maldos kelionę į tą Vilniaus šventovę, kur ilsisi šventasis Lietuvos Globėjas. Tai tikėjimo ir meilės kelionė, kuri mus sujungia ir vienija Jėzuje Kristuje Dievo Sūnuje ir Marijos Sūnuje, sujungia kaip Dievo Tėvo įsūnius, sujungia kaip tos pačios didžiosios Tiesos liudytojus Tiesos, kuri išlaisvina žmogų Šventosios Dvasios jėga.
Šv. Kazimiero prisiminimas yra brangus sūnums ir dukterims tos žemės, kuri kitados vystėsi Gedimino giminės didžiųjų kunigaikščių ir Jogailaičių dinastijos valdžioje. Ir mane patį iki širdies gelmių jaudina prisiminimas to fakto, kad šitas Šventasis yra gimęs Krokuvos karališkoje pilyje 1458 m. ir, kad Jis yra didžiojo Jogailaičio Kazimiero Lenkijos karaliaus ir kartu Didžiojo Lietuvos kunigaikščio sūnus, kad Jo motina buvo Elzbiete Habsburgaitė, kuri buvo vadinama "karalių motina". Kazimieras iš tėvo paveldėjo vardą. Jis buvo kilęs iš tos didžiosios giminės, kuri apkrikštijo Lietuvą 1386 m. Taigi beveik prieš 600 metų. Kiek daug pasako jau vien faktas, kad to krikšto paveldas per tokį trumpą laiką išaugino tokį brandų šventumo vaisių! Kiek daug pasako tai, kad toje pačioje vietoje, kur protėviai priėmė tą istorinės reikšmės krikštą Vilniuje -nepraėjus nei šimtmečiui, buvo palaidotas Šventasis!
Šiame Šventajame pasitvirtino tasai pašaukimas į šventumą, kuris yra perduodamas visai Dievo tautai ir per kartų kartas spinduliuoja į visus šv. Kazimiero tautiečius Lietuvoje. Be to, Lietuvoje, Lenkijoje ir kitose krikščioniškose tautose netrūksta tokių, kurie per krikštą priima Kazimiero vardą, trokšdami, kad šv. Kazimieras būtų jiems vadas ir pavyzdys krikščioniškojo gyvenimo kelyje.
Žemiškasis šv. Kazimiero kelias buvo trumpas, 26-eri metai, bet drauge "per trumpą laiką pasiekė tobulybės"/lšm.4.13/.
Žmogaus gyvenimo matas juk iš tikrųjų yra moralinio subrendimo, ypač Dievo ir artimo meilės laipsnis. Meilės, kuria žmogus įstengia pripildyti visas savo gyvenimo dienas. Apie tai mums kalba
Šiandieniniai liturgijos skaitiniai: tiek psalmės autorius, tiek apaštalas šv. Paulius laiške Filipiečiams, tiek pagaliau šv. Jonas savo Evangelijoje. Apie Šv. Kazimierą, Jogailaičių atžalą, visu tikrumu galima pakartoti psalmės žodžius: Štai "tasai, kuris nesuteptas vaikšto ir elgiasi teisingai, kas iš širdies kalba tiesą"(Ps. 14/15/2), tuo nurodant didelį jo gyvenimo kilnumą. To kilnumo vardan jis, kaip liudija istorikai, nevengdavo paveikti savo tėvą karalių, kai to reikalaudavo teisingumas valdinių atžvilgiu.
Kazimieras pirmiausia buvo Jėzaus Kristaus mokinys ir sekėjas, kuris apie save galėtų pasakyti apaštalo šv. Pauliaus žodžius: "Aš ryžausi netekti visko ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau Jame". Šitas didysis troškimas buvo apėmęs visą jo sielą tarytum kokia vidinė liepsna. Jisai buvo kaip tasai Evangelijos atletas, kuris be paliovos veržiasi į ateitį, bėga į tikslą. Šv. Kazimieras vėlesniųjų kartų atmintyje išliko kaip uolus asketas, kuris mažu pasitenkino, bet pats iš savęs daug reikalauja. Šventumo apginkluotoji jauna siela priartėjo prie Dievo Jėzuje Kristuje, pagrindinės meilės versmės. Jėzaus Kristaus duotasis meilės įsakymas Kazimierui buvo tarytum maistas, kuriuo jis nuolat maitino savo mintis, jausmus ir darbus. Pasilikti Jėzaus Kristaus meilėje Kazimieras diena iš dienos išmoko iš savo dieviškojo Mokytojo, kuris sako: "Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje. Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip kad aš vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje". Kazimieras pasiliko Kristaus, Dievo Sūnaus meilėje, tapdames kaskart vis tobulesniu savo Mokytojo draugu.
Drauge jame vis stiprėjo tas apsisprendimas ir tvirtas nusistatymas apie kurį ir pats Mokytojas kalba apaštalams: "Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte ir duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jie visa Jums duotų". "Kad jūs mylėtumėte vienas kitą" -sako Mokytojas. Ir mokinys bei sekėjas stengiasi perodyti savo meilę visame savo gyvenime. Būdamas karaliaus sūnus, jis ypatingai parodo tą nuolankiu tarnavimu kitiems, ypač vargšams, ligoniams, stokojantiems.
Štai ką apie tai skaitome jo gyvenimo aprašyme, kurį yra palikęs vienas autorius beveik šv. Kazimiero bendraamžis: "Gynė ir laikė tiesiog savais beturčių ir vargšų reikalus. Dėl to jį žmonės vadino vargšų gynėju. Nors buvo karalių sūnus, iš tėvo paveldėjęs kilmingumo garbę, jis nei savo elgesiu, nei kalba, kad ir su pačiais skurdžiausiais žmonėmis, niekada neparodydavo tarytum būtų vyresnis, visada prieš akis turėdamas mokinių kojas plaunančio Kristaus paveikslą ir Jo žodžius: "Jei aš numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti".
Štai su kokiu šventumo paveldu karaliaus sūnus Kazimieras pasiliko tarp Dievo tautos savoje žemėje, pasiliko Lietuvos Globėjas.
Šiandien mūsų širdys ir mūsų malda ypatingu būdu krypsta į tą žemę ir į tą tautą. Su meile apkabinkim visus Lietuvos Sūnus ir Dukras. Nors geografiškai būdami rytuose, Lietuva jau šeši šimtmečiai tikėjimo ir katalikiškos vienybės ryšiais yra susijusi su šv. Petro sostu Romoje. Mintimis ir malda trokštu pasiekti kiekvieną tos tautos sūnų ir dukterį.
Jūs brangieji broliai vyskupai, kurie gerojo Ganytojo rūpestingumu, nepaisant daugelio kliūčių, turite vesti Lietuvių Tautą išganymo keliu, stiprindami šviesaus ir nekartą heroiškos ištikimybės bei meilės Kristui ir Bažnyčiai liudijimu, kurį yra palikę daugelis vyskupų ir kunigų jūsų Tėvynėje.
Jūs, kunigai, uolūs ir ištikimi Kristaus tarnai ir Dievo slėpinių tvarkytojai, jūsų tikėjimo šviesa, tikėjimo, kuris buvo užgrūdintas daugelio bandymų, iškentėtų drauge su savo tikinčiaisiais, tešviečia toji tikėjimo šviesa be paliovos žmonių akivaizdoje.
Ypatinga meile prisimenu senus ir ligonius kunigus, kurie nenuilstamai iki paskutinio atodūsio dirba Viešpaties vynuogyne.
Jūs, kurie esate pasiaukoję Dievui Evangelijos patarimų įžadais, visišku Dievui pasiaukojimo liudijimu ir tyliu dažnai niekieno nepastebimu, bet kupinu artimo meilės darbų gyvenimu, jūs statote Jėzaus Kristaus Kūną.
Jus, seminaristus, ištvermingai nugalėdami visas kliūtis, atsiliepkite į Viešpaties kvietimą.
Mintimis ir malda trokštu apkabinti krikščioniškas šeimas, kad pasaulyje, kuris nepripažįsta religinių vertybių, sugebėtų perduoti savo vaikams brangiausias gyvenimo vertybes, per krikštą gautąjį tikėjimą, dorybes, kurios sudaro žmogiškojo orumo pagrindą, gražias krikščioniškas tradicijas, kurios per ilgus šimtmečius yra persunkusios Lietuvių Tautos kultūrą. Prisimenu ypač jus, jaunime, kad sektumėte šv. Kazimiero pavyzdžiu, būdami ištikimi Dievui ir siekdami gyvenimo šventumo.
Mano ir jūsų malda pagaliau virste maldavimu už ligonius, už tuos, kurie kenčia bandymus, už visus, kurie gyvens Kristaus palaiminimo dvasia: "Palaiminti jūs, kai dėl manes jus niekina ir persekioja, bei meluodami visaip šmeižia, būkite linksmi ir džiaukitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje".
Visose šios žemės tautose yra įsišaknijusi viena Dievo tauta, nes Dievas iš visų giminių pašaukia ne žemiškosios, bet dangiškosios karalystės piliečius. Šio katalikiškumo, visuotinumo dėka atskiros dalys atneša savo dovanas visai Bažnyčiai. Tiek pati visuma, tiek atskiros dalys yra sustiprinamos II Vatikano susirinkimo konstitucija...
O Bažnyčia, Lietuvos žemėje, šiandien šv. Petro sostas su dėkingumu mini tą ypatingą dovaną, kurią tavosios žemės Dievo Tauta yra atidavusi dvasinei Bažnyčios vienybei, - toji dovana yra šv. Kazimieras!
O Bažnyčia, Lietuvos žemėje, dvasinėje Katalikų Bažnyčios vienybėje Tu esi dėka šios dovanos, ir dėka viso tikėjimo, vilties ir meilės, kas penkių šimtmečių bėgyje ir ypač dabartiniais laikais susitelkė apie Lietuvos Globėją šv. Kazimierą.
Atsiklaupę prie šv. Kazimiero relikvijų, pasitikėjimo dvasioje kreipiamės Gailestingumo Motiną Vilniaus Aušros Vartuose ir šaukiamės Jos pagalbos, gailestingumo, tos pačios vilties ir tos pačios meilės, kurios buvo kupina šv. Kazimiero širdis. Sveika mūsų Viltie, Tavęs šaukiamės, Tavo pagalbos laukiame, Geilestingumo M o t i n a !