LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA Nr. 13
Perskaitęs duok kitam! Eina nuo 1972 metų!
Penkių kunigų kreipimasis į Žmogaus teisių komitetą dėl teisiamųjų
Byla Nr. 395 — maldaknygių, religinės literatūros bei LKB Kronikos gaminimo ir platinimo byla — 1974 rugsėjo 3 buvo perduota LTSR Aukščiausiajam Teismui.
LKB Kronika Nr. 13
1974 spalio 11 Lietuvos kunigai pasiuntė Žmogaus Teisių Komitetui Maskvoje tokį kreipimąsi:
„1973 - 74 metais Lietuvoje buvo suimti šie asmenys:
1973.XI.19 P. Plumpa - Pluiras (LTSR BK 68 str.)
1973.XI.19 Povilas Petronis (BK Q62 str.),
1973.XII.4 Jonas Stašaitis (BK 162 str.),
1974.IV.4 Virgilijus Jaugelis (BK 68 str.),
1974.IV.24 Juozas Gražys (BK 68 str.),
1974.VIII.27 Nijolė Sadūnaitė (BK 68 str.).
Kitų suimtųjų pavardės mums nežinomos.
Minėtus asmenis nebūtų reikėję suimti, jei Lietuvoje būtų pakankamai oficialiai išleidžiamų maldaknygių, jei tikintieji turėtų religinės literatūros ir nebūtų diskriminuojami.
Maldaknygių leidėjai yra kaltinami LTSR BK 162 str., kaip užsiėmę nelegaliu verslu. Iš tikrųjų suimtiesiems asmenims rūpėjo ne verslas, bet nors dalinai aprūpinti tikinčiuosius maldaknygėmis.
Kiti suimtieji kaltinami LTSR BK 68 str., kaip laikę ir platinę tarybinę santvarką šmeižiančią literatūrą — Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką. Tačiau LKB Kronikos negalime pavadinti šmeižikiška, nes ji pateikia tikrus faktus, kur tarybiniai pareigūnai pažeidžia tikinčiųjų teises ir nesilaiko tarybinių įstatymų. LKB Kronika neturi tikslo susilpninti arba pakirsti Tarybų valdžią, o vien iškelti viešumon įstatymų pažeidimo faktus, kad jie būtų pataisyti. Tokiu būdu LKB Kronika ne tik kad nekenkia visuomenei ir tarybinei santvarkai, bet jai padeda. Todėl LKB Kronikos laikymui bei platinimui jokiu būdu negalima taikyti LTSR BK 68 str.
Ant Aukščiausiojo Teismo (Vilnius, Lentpiūvių g. 24) salės Nr. 101 durų prisegtas raštelis: „Šioje salėje nagrinėjama LTSR Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla, kaltinant P. Petronį, P. Plumpą, J. Stašaitį, V. Jaugelį ir A. Patriubavičių."
Į posėdžių salę įleidžiami tik artimiausi giminės: tėvai, vaikai, broliai ir pan. Prie durų stovi civiliai apsirengę saugumiečiai. Įeinantieji į salę klausiami pavardžių ir koks giminystės ryšys su teisiamaisiais.
Prieš įleidžiant į salę gimines, korespondentus ir kitus saugumo pakviestus asmenis, atveždavo iš saugumo izoliatoriaus teisiamuosius. Juos įvedant ir išvedant saugo 6 - 7 kareiviai. Veda po vieną kalinį, kurio priekyje eina du kareiviai ir vienas lydi. Kaliniams neleidžiama dairytis į šalis. Vedant du kalinius, vienas kareivis eidavo tarp jų. Teismo salėje kaliniai susodinami po kelis metrus vienas nuo kito tokia tvarka: Stašaitis, Plumpa, Jaugelis, Patriubavičius ir Petronis. Prie pat teisiamųjų stovi keturi ginkluoti sargybiniai ir visą laiką stropiai budi, kad neatsigręžtų į salę. Pirmieji du suolai 3 - 4 metrų atstume nuo teisiamųjų sustumti vienas prie kito ir užimti keturių kareivių. Dar toliau vėl sustumti du suolai ir taip pat užimti keturių kareivių ir karininko.
Teisiamųjų giminėms, saugumo tardytojams, jų kviestiniams ir korespondentams pačiame salės gale palikta po keturis suolus. Proceso metu salės duris saugo milicijos karininkas ir saugumietis. Teisiamųjų tardytojai: Markevičius, Lazarevičius ir kt. maišosi visur; pertraukų metu jie kalbasi su advokatais, prokuroru ir jaučiama, kad diriguoja teismo procesui.
Petronis tęsė savo ginamąją kalbą.
Knygos, kurias jis platinęs, buvusios grynai religinio ir moralinio pobūdžio. Reikia gerai skirti sąvokas, kalbėjo Petronis, „ateizmo kritika" ir „valstybinės santvarkos kritika". Jo kaltintojai antitarybinėmis knygomis palaikę net A. Vienuolio „Raštai" II t., žurnalą „Židinį" ir kt.
— Dėl šių knygų teismas jūsų nekaltins, — įsiterpė teisėjas.
Petronis paneigė kaltinimą, būk tai, jis LKB Kronikoje patalpinęs žinutę apie Sutvirtinimo sakramento uždraudimą 1973 m.
Į prokuroro klausimą, kodėl Petronis metęs felčerio darbą ir užsiėmęs šitokia veikla, teisiamasis atsakė, kad nuo vaikystės jis svajojęs apie misijas, tačiau vėliau supratęs, kad jo darbas reikalingas ir Lietuvoje.
Jeigu valstybė leido išleisti „Šv. Raštą" ir „Maldyną" labai mažu tiražu, tai jis tikrai nesijaučia kaltas, kad platino religinę literatūrą.
Į kaltinimą, kodėl jis rašęs įvairias peticijas, Petronis atsakė, kad religijos klausimais privalą rūpintis ne tik kunigai, bet ir tikintieji.
Patriubavičius papasakojo apie įvykusią avariją ir apie tai, kaip jis padėjo Petroniui gaminti literatūrą.
— Mano žmona pažinojo Petronį ir laikė jį puikiu žmogumi. Kartą, kai aš po avarijos buvau namuose, atėjęs Petronis pasiūlė, ar aš nenorėčiau spausdinti maldaknyges ir religines knygeles. Politika nebus liečiama ir jokio pavojaus dėl maldaknygių nebus. Aš susigundžiau, nes norėjau uždirbti. Petronis papasakojo, kad norint, bus galima per mėnesį uždirbti iki 400 rub. 1973 vasaros pabaigoje Petronis atsivedė Plumpa, kuris išrinko kambarį, o kuomet Petronis atvežė „Erą", Plumpa ją sumontavo ir išmokė mane dirbti. Aš ėmiau kopijuoti knygą „Danguolės laimė", tačiau, dauginant kitą knygą, ėmė nesisekti. Apie tai pranešiau Petroniui. Neužilgo atėjo Plumpa ir, suderinęs „Erą", pamokė mane dirbti. Vieną kartą Plumpa atnešė LKB Kronikos 7-jį numerį ir, išėmęs iš aparato knygutę, įstatė jį kopijuoti. Aš, būdamas mažamokslis, pagalvojau, kad ir čia rašoma apie tikėjimą.
— Ar jūs pats skaitėte tą Kroniką ? — paklausė prokuroras.
— Ne.
— Kodėl neskaitęs pradėjote kopijuoti?
— Aš pats menkai skaitau ir pasitikėjau žmonėmis.
— Kiek reikėjo Kronikų pagaminti?
— Apie 20 egz. 6-jo numerio ir tiek pat 7-jo.
Šią dieną teismas turėjo apklausti 12 liudininkų. Trys neatvyko.
Įvedamas į teismo salę suimtasis Juozas Gražys.
— Ką pažįstate iš čia esančių kaltinamųjų? — paklausė teisėjas.
— Petronj, Jaugelį ir Plumpą, — atsakė Gražys.
— Ar esate padaręs Petroniui kokių nors paslaugų?
— Neatmenu. Rodos yra prašęs įrišti gal 20 egz. „Lietuviško charakterio problemų".
— Parengtinio tardymo metu jūs tvirtinote, kad Petronis jums atnešęs apie 20 egz. LKB Kronikos. Jūs sutikote įrišti ir, kai buvo įrištos, jis atsiėmė.
Gražys atsakė, kad buvo įrišęs LKB Kronikos 6-jo ir 7-jo numerių kažkiek egzempliorių, bet neatsimenąs Petroniui ar kam kitam.
— O gal M. Gavėnaitė atsiėmė? — paklausė teisėjas.