• Sovietinė valdžia. „LKB Kronika" ir Bažnyčia Lietuvoje:
a) aktyvių kunigų niekinimas,
b) „LKB Kronikos kompromitavimas,
c) kunigų vienybės klausimas,
d) kontaktai su vakarų pasauliu,
e) kunigų tarybos,
f) ar tai politika?
g) bijoti represijų ar ne?
• Anilionis vėl „moko" dekanus
• Kratos, tardymai ir areštai
• Mūsų kaliniai
• N. Sadūnaitė laisvėje!
• TTG Katalikų komiteto dokumentai
• Žinios iš vyskupijų
• Tarybinėje mokykloje
• Bažnyčia sovietinėse respublikose:
a) Baltarusijoje,
b) Ukrainoje.
• Nauji pogrindžio leidiniai
1980 m. liepos 30 d.
LKB KRONIKA Nr. 44
Eina nuo 1972 m.
Perskaitęs duok kitam!
Numeris skiriamas Nijolei Sadūnaitei, kurią tikinčioji
Lietuva su džiaugsmu sveikina sugrįžus iš Gulago į
Tėvynę ir dėkoja už jos meilę, kančią ir auką.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvenime per pastarąjį dešimtmetį yra įvykę esminių pasikeitimų. Jeigu Stalino ir Chruščiovo represijų įtakoje anksčiau pas daugelį kunigų vyravo pasyvumo ir bejėgiškumo nuotaikos (būdavo sakoma: „Su galva sienos nepramuši"), tai paskutiniu metu jos nyksta. Kunigų persiorientavimui gerąja kryptimi didelės įtakos turėjo rusų disidentai, parodę daug aukos ir ryžto kovoje prieš melą ir prievartą, už pagrindines žmogaus teises, ir Lenkijos dvasininkai su kardinolu Višinskiu priešakyje, labai energingai kovojantys už pilną religinę laisvę savo šalyje. Lietuvos kunigai ir tikintieji jau seniai suprato tiesą, kurią gražiai išreiškė popiežius Jonas Paulius II, sakydamas, kad religinės laisvės tikintieji tiek turėsią, kiek jos išsikovosią. Iš tikrųjų dešimties metų kova neliko be rezultatų: Kunigų seminarijos limitas buvo padidintas keturis kartus (nuo 5 iki 20 kandidatų per metus), šiais metais katalikai po 40-ties sovietinės valdžios metų sulaukė pirmosios katekizmo laidos; nepaisant valdžios draudimo, beveik visose parapijose viešai katekizuojami vaikai, mokiniai dalyvauja procesijose, patarnauja Mišioms ir t.t. Lietuvoje kiekvienam aišku, kad sovietinė valdžia bent laikinai kai kur atsitraukė ne dėl kunigų-valdžios kolaborantų „diplomatinių žygių", bet dėl to, kad tikinčioji liaudis ir kunigai nuolatos reikalauja savo teisių, o ne vienas sudėjo net laisvės auką, pvz., kun. A. Šeškevičius (už vaikų katekizaciją), Petras Plumpa (už religinę literatūrą), Nijolė Sadūnaitė (už „LKB Kronikos" dauginimą) ir kiti.
1980 m. gegužės 21 d. Religijų reikalų taryba į Kauno Kuriją atsiuntė šitokią telegramą:
„1980 m. gegužės 29 d. Kauno miesto Vykdomojo komiteto patalpose bus pravedamas pokalbis su Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Dekanais ir Vicedekanais. Pokalbio pradžia 12 vai. Prašome užtikrinti visų Dekanų ir Vicedekanų dalyvavimą".
Gegužės 29 d. susirinkusiems dekanams ir vicedekanams kalbėjo Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis. Jo kalbos pagrindinė mintis: „Religinis ekstremizmas" trukdo kunigams vykdyti tarybinius įstatymus ir Religinių susivienijimų nuostatus.
Pokalbio pradžioje įgaliotinis stengėsi išaiškinti religinio ekstremizmo atsiradimo priežastis. Jo nuomone, yra dvi pagrindinės priežastys:
1. Kunigai — „ekstremistai" siekia pasižymėti (nori, kad jų pavardes paskelbtų Vatikano radijas, o jų nuotraukas atspausdintų užsienio laikraščiuose).
1980 m. gegužės 29 d. tardymui į Vilniaus KGB buvo iškviestas Sasnavos klebonas kun. Albinas Deltuva. Čekistas Rainys klausinėjo apie suimtąją Oną Vitkauskaitę: ar ji tikrai dirbusi prie Sasnavos bažnyčios, ar ji kartais neduodavusi skaityti LKB Kroniką? Tardytojas teiravosi, ar kun. Deltuva tikrai pasirašęs kai kuriuos sovietinei valdžiai adresuotus dokumentus. Tardymo protokolo kunigas nepasirašė, motyvuodamas, jog jis nesąs tikras, kad tardytojai nagrinėja nusikaltimą. Jo nuomone, po keliasdešimties metų gal būt tiems, kuriuos dabar laiko nusikaltėliais, bus statomi paminklai. Tardytojas Rainys tvirtino, kad jie abu — kunigas ir tardytojas — šito nesulauksią. Paleisdamas kun. Deltuvą į namus, tardytojas Rainys tvirtino, kad kunigai — Svarinskas, Tamkevičius ir Zdebskis — veltui deda pastangas, vis tiek nieko nepasikeisią.
* * *
1980 m. birželio 2 d. į Kauno m. Valstybinio saugumo komiteto skyrių buvo iškviesta Bernadeta Mališkaitė. Auklėjamąjį darbą atliko kažkoks pavardės neišdrįsęs pasisakyti saugumietis. Dvi su puse valandos jis aiškino, koks turįs būti tikintysis. Tardytojas nėrėsi iš kailio, norėdamas įtikinti, kad Bažnyčia Lietuvoje turinti pilną tikėjimo laisvę; sakėsi esą labai humaniški ir iš bažnyčios nieko neišvaro. Pokalbio metu čekistas ištisai šmeižė kunigus, vadino juos vanagais ir kraugeriais. Kartas nuo karto sekė klausimai: ar pažįsta suimtąją Navickaitę, Janulį, ar nematydavo jų lankantis Onos Vitkauskaitės bute?
Povilas Buzas — gimęs 1919 m. sausio 3 d. Prienų rajone. Bačkininkų km., gausioje katalikiškoje šeimoje. Povilas buvo devintas iš dešimties vaikų. 1920 m. mirė jo tėvas, o 1928 m. — motina, todėl Povilui teko nuo vaikystės daug dirbti ir neturėjo galimybės mokytis. Jis baigęs vos 4 klases.
Sovietinei valdžiai okupavus Lietuvą, Povilas Buzas įsijungė į partizaninę kovą prieš okupantus. 1946 m. buvo suimtas netoli Veiverių ir nuteistas 10 metų kalėti. Bausmę atliko Intoje, Komi ASSR.
1956 m. sugrįžo į Lietuvą ir sukūrė šeimą. Augino du sūnus. Paskutiniu metu gyveno Birštone.
Povilas Buzas — taurus lietuvis ir uolus katalikas. Jo veikla ir kančia lageryje bus didelis įnašas Tautos ir Bažnyčios prisikėlimui.
* * *
Įstaigos VS-389/35 Viršininkui
Pil. Pliuirienės Aldonos, Antano, gyv. LTSR, Kauno raj. Kulautuvoje, Akacijų g. 23-2,
1980 m. gegužės 6 d. Nijolė gavo telegramą iš Šveicarijos, Ciuricho, kurioje rašoma:
„Tarptautinis Krikščioniškas Solidarumas" maloniai siunčia Jums sveikinimus iš metinės konferencijos, vykstančios Guriche. Delegatai ir stebėtojai iš 14 kraštų paskelbė savo solidarumą su Jumis Jūsų drąsioje kovoje už tikėjimo ir sąžinės laisvę. Mes ir toliau įjungsime Jus į savo maldas, ir toliau informuosime krikščionis apie Jus. Malonėkite atsiminti, kad mes taip pat esame reikalingi Jūsų maldų ir palaikymo, kviečiant į solidarumą krikščionis visame pasaulyje.
Su nuoširdumu
Jūsų „Tarptautinis Krikščioniškas
Ciurichas,...................Solidarumas"
Šveicarija.......................Delegatai:
* * *
1980 m. liepos 8 d., baigusi ištrėmimo bausmę Sibire-Bogučanuose, Nijolė Sadūnaitė gavo pasą ir per Rygą išskrido į Vilnių. Liepos 9 d., vos spėjus lėktuvui nusileisti Rygos aerouoste, stiuardesė įsakė visiems keleiviams paruošti pasus ir bilietus, kuriuos, išlipant iš lėktuvo, tikrino trys uniformuoti milicininkai. Patikrinę N. Sadūnaitės ir jos palydovo pasus, pareigūnai paaiškino, jog jiems esą kažkokių neaiškumų ir pakvietė sėstis į šalia lėktuvo stovinčią automašiną, kurioje laukė trys čekistai iš Vilniaus. Po penkių valandų kelionės „Volga" pasiekė Vilnių. Atvežę prie pat namų Architektų gatvėje, saugumiečiai palinkėjo Nijolei, „kad daugiau nereikėtų susitikti" ir paleido.