Vyžuonos (Utenos raj.). 1980 m. iš gegužės mėn. 16 d. į 17-tą dieną naktj piktadariai apiplėšė Vyžuonų bažnyčią. Pagrobta: didžiojo altoriaus centrinis brangus paveikslas, šoninio altoriaus švč. Marijos Skausmingosios paveikslas, šoninio altoriaus švč. Jėzaus širdies paveikslas, nuo sienos didelis šv. Antano paveikslas, iš tabernakulio paimta monstrancija su ostija, komuninė su komunikantais (vienas komunikantas rastas prie altoriaus laiptų ant kilimo, lyg perlenktas, bet ne perlaužtas;. Be to, paimta virš tabernakulio buvęs didž. altoriaus kryžius, iš šoninio altoriaus šv. Kryžiaus relikvijorius, stiprintuvas ir du mikrofonai.
* * *
Vilnius. 1980 m. Vakarų spauda ir radijas paskelbė suimtojo Vilniaus Valst. Universiteto docento Vytauto Skuodžio pareiškimą (1979.XI.25), kuriame jis save laiko „šeštuoju Lietuvos tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komiteto nariu".
1979 m. gruodžio 16 d. pareiškime TTG Katalikų komitetui doc. Vytautas Skuodis rašo: „Kadangi aš paskelbiau savo įstojimą į Katalikų komitetą nesuderinęs su kitais to komiteto nariais (. . .), tai prašau mano anksčiau paminėtą kreipimąsi laikyti negaliojančiu".
* * *
Klaipėda. 1980 m. balandžio 1 d. 610 Klaipėdos tikinčiųjų pasiuntė TSRS ATP pirmininkui L. Brežnevui pakartotiną užklausimą, kuriame tarp kita ko rašoma: „Mes priversti kreiptis į Jus, Pirmininke, nes Klaipėdos m. Vykdomasis komitetas, LTSR Religijų reikalų tarybos įgaliotinis ir LTSR Ministrų Taryba į mūsų prašymą (skundą) neatsako arba ji nekompetetinga šį klausimą spręsti. Jie stengiasi mus įtikinti, kad šis, Jums pasiųstas pareiškimas, nebus patenkintas, kad daugiau į Jus, Pirmininke, mes nebesikreiptume ir šio klausimo iš vis nekeltume".
Minėto pareiškimo pasirašymą tarybiniai pareigūnai trukdė visokiais būdais: atimdavo prašymus su parašais, fotografuodavo pasirašančius prašymą (Varduvoje, Šilalėje, Ylakiuose, Paežeryje, Šiluvoje) ir pan.
Klaipėdiečių pareiškimas su 148149 parašais buvo pasiųstas 1979 m. lapkričio 19 d., tačiau iki šiolei sovietinė valdžia Klaipėdos bažnyčios grąžinimo reikalo nesprendžia. Palyginkime: vienas šizofrenikas parašė LTSR Prokurorui skundą, kad Viduklės klebonas kun. A. Svarinskas „norįs jį užmušti", šis kunigas tuojau buvo iškviestas į Raseinių prokuratūrą pasiaiškinti. O kai dėl Klaipėdos bažnyčios šimtai tūkstančių pasirašo — sovietinė valdžia tyli kaip lavonas.
* * *
Tauragė. 1587 Tauragės tikintieji pasiuntė Lietuvos Radijo ir televizijos komitetui pareiškimą, kuriame gina kun. Joną Kaunecką, neteisingai apšmeižtą š.m. kovo mėnesio 9 d. televizijos laidoje. Jie rašo, kad š.m. kovo mėnesį išklausę kun. Kaunecko rekolekcijas, kuriose šis kunigas „ragino jaunimą neiti klaidingais keliais, o keltis iš purvo, moralinio smukimo, apsivalyti atgaila ir eiti teisingu gyvenimo keliu. Ar tai politika? Ne! Tai religija ... Pats laidos redaktorius Stuina uolų ir gerą kunigą pavadino „neapykantos apaštalu". Mes reiškiame protestą ir reikalaujame, kad redaktorius viešai kunigą atsiprašytų", — rašo tauragiškiai.
* * *
Truskava (Kėdainių raj.). 441 Truskavos parapijos tikintysis pasirašė Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui P. Anilioniui pareiškimą, kuriame pasakojama, kad karo metu buvusi sunaikinta Truskavos bažnyčia, o naujos pasistatyti neleidžiama. Buvusioje parapijos špitolėje esanti įrengta skurdi patalpa, kurioje nesutelpa į pamaldas atvykstą tikintieji, šitose patalpose dar yra apgyvendinta komunistė Vapštienė, trys mokytojos — Matulevičienė, Pleštienė, Varnaitė, apylinkės valytoja Vaikutienė ir Grigaliūnienė; ten pat įrengtas ir akušerinis punktas. Tuo metu, kai į parapijos namą yra sukelti visai pašaliniai asmenys, parapijos klebonas neturi kur gyventi, — per didelį vargą parapiečiai jam suradę mažą kambarėlį, kur nesą vietos net lovai pasistatyti. Pareiškime tikintieji reikalauja — arba iš parapijos namo iškeldinti visus pašalinius asmenis, arba leisti sudegusios bažnyčios vietoje pasistatyti naują bažnyčią. Pareiškimo pabaigoje primenama, kad vietinė Kėdainių rajono valdžia į tikinčiųjų prašymą atsakė neigiamai. Pareiškimas rašytas 1980 m. balandžio 25 d.
Per 1980 m. Velykas Prisikėlimo pamaldas kun. Petras Nykštas aukojo po atviru dangumi sudegintos bažnyčios vietoje. Pamokslo metu klebonas žmonėms pranešė, kad, kol neturėsią tinkamų patalpų, pamaldas laikysiąs po atviru dangumi.
* * *
Pasvalys. Zuzana Motekienė, Nikodemo, gyvenusi Paistriečių kaime, Pumpėnų parapijoje, Pasvalio raj., buvo sąmoningai religinga moteris ir uoli bažnyčios lankytoja. Senutė ne kartą saviesiems ir klebonui yra pareiškusi: „Aš vis sakau savo vaikams, kad kai mirsiu, tegul jie mane su bažnyčia palaidoja". Senutė, eidama 82-rus metus, staiga mirė 1979 m. lapkričio 26 d. Pumpėnų klebonas paklausė atėjusią dėl laidotuvių susitarti mirusios seserį: „Ar močiutės laidotuvėms su Bažnyčia neprieštaraus jos sūnus Juozas — Pasvalio rajoninio laikraščio „Darbas" redaktorius?" Sesuo atsakė, kad reikia įvykdyti mirusios paskutinę valią.
Pasvalio rajono partijos komitetas uždėjo veto — sūnui redaktoriui buvo pareikšta: „Jei mūsų neklausysi, eik sau, kur nori". Tokiu būdu giliai tikinti moteris buvo palaidota ateistiškai.
* * *
Žemaičių Kalvarija. 1980 m. balandžio 27 d. buvo paminėtos šios žemaičių šventovės išniekinimo metinės. Atsiteisimo pamaldas pravedė ir pamokslą pasakė kun. Vladislovas Abromavičius. Vien tik jaunimo pamaldose dalyvavo apie 400.
Telšių vyskupijoje jaunimas nuo praėjusių metų rudens kalba rožančių. Kiekvieno mėnesio pabaigoje rožančius iškilmingai perduodamas Žemaičių Kalvarijos šventovėje vis kitam dekanatui. Daroma rožančiaus procesija. Parsivežę į namus jaunimas savo parapijos bažnyčiose kasdien kalba rožančių. Vyskupijos valdytojo pageidavimu po rožančiaus kalbama malda už popiežių. Paskutiniu metu KGB pradėjo persekioti jaunimą, vykstantį su rožančiumi į Žemaičių Kalvariją. Registruojami atvykusių automašinų numeriai.
* * *
Telšiai
Inžinieriaus V. Puplausko atviras laiškas televizijos
ateistinės laidos „Argumentai" organizatoriams ir
žiūrovams
Šiemet, kovo 9 d., per Lietuvos respublikinę televiziją buvo rodoma taip vadinamo mokslinio ateizmo laida „Argumentai". Bet argi apgaulė gali būti pavadinta mokslu, o filmavimo technikos triukas — argumentu?
Viską priminsiu taip, kaip buvo, ir spręskite patys.
Man, kaip Telšių miesto Jungtinių katilinių ir šiluminių tinklų direkcijos direktoriui, paskambino Telšių raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas K. Jankus ir pasakė, kad ruošiama televizijos laida apie pasikeitimus Telšiuose: „Jūs tiek daug padarėte, kad Telšiuose gerėtų butų apšildymas ir karšto vandens tiekimas. Papasakokite, kaip pavyko tai pasiekti ir kokie ateities planai."
Tokiais, grynai techniškais savo darbo klausimais, aš paruošiau raštišką savo pranešimo tekstą ir jį palikau K. Jankui. Susipažinęs su tekstu, K. Jankus jokių pastabų ar užuominų nepadarė. Vėliau buvau iškviestas į rajono vykdomąjį komitetą. Kabinete, be Jankaus, buvo A. Stuina ir trys kiti televizijos darbuotojai. Aš pradėjau kalbėti apie katilines, o korespondentai savo klausimais ėmė pokalbį kreipti apie Telšių miestą ir telšiečius jiems norima kryptimi. Matydamas, kad rūpimais savo darbo klausimais negalėsiu pasidalinti mintimis su televizijos žiūrovais, į tuomet man nesuprantamus klausimus toliau neatsakinėjau. Ir kaip buvau nustebintas ir pasipiktinęs K. Jankumi ir A. Stuina, kada save pamačiau ateistinės propagandos laidoje.
Ir kaip Jūs, A. Stuina, drįsote žiūrovus melagingai nuteikti, kad tik kiti nesutiko dalyvauti ateistinėje laidoje. O argi aš sutikau? Argi man sakėte, kokiu tikslu mane filmuojate? Juk aš Jus mačiau pirmą kartą gyvenime ir negalėjau žinoti, kokiu amatu užsiimate ir kaip užsidirbate sau duoną. Kas leido mano atsakymus įterpti į kitų pasisakymus, mane parodyti po grubių ir melagingų užsipuolimų prieš visų gerbiamą kunigą Joną Kaunecką? Juk žmonės, melagingai užpuolantys kun. J. Kaunecką, tai darė iš keršto, nes buvo užgautos jų ambicijos. Jie netikintys ir dar priešiškai nusiteikę religijos mokslui, todėl jiems viskas, kas mums kilnu ir šventa, yra svetima ir nesuprantama. Jiems nesuprantamos Lietuvos Katalikų Bažnyčios pastangos gelbėti lietuvių tautą, ypač jaunimą nuo girtuoklystės, nusikalstamumo ir ištvirkimo. Todėl laikau, kad mane, viešai tikintį kataliką, parodyti po ateistiškai nusistačiusių žmonių pasisakymų yra labai didelis įžeidimas ir mano autoriteto suniekinimas tikinčiųjų akyse.
Kad Jums, K. Jankau ir A. Stuina, būtų suprantamiau, kokią man padarėte moralinę skriaudą, paaiškinsiu sekančiu pavyzdžiu.
Įsivaizduokite, K. Jankau ir A. Stuina, kad grupė žmonių sugalvojo pažeminti ir pajuokti Jūsų motinas. Nufilmuoja melagingų liudytojų šmeižikiškus pasisakymus prieš mylimą motiną. Vėliau, visiškai nežinant nieko apie tai, pakviečia Jus, duoda provokuojančių klausimų apie Jūsų šeimą ir galiausiai Jus parodo per respublikinę televiziją, kaip sutinkančius ir pritariančius savo motinų pažeminimo kompanijai. Kaip jūs tada jaustumėtės visos respublikos akivaizdoje, pasirodę chamais, negerbiančiais savo motinų? O Jūs, panaudoję klastą, apgaulę ir melą, mane tokiu parodėte. Nejaugi taip vadinamo mokslinio ateizmo propagandą sugebate skleisti tik apgaule ir melu, tik suniekinant kitą žmogų ir nesiskaitant su kito žmogaus orumu ir garbe? Jums turi būti žinoma, kad dvasinis žmogaus traumavimas labai kenkia sveikatai ir mažina darbingumą.
Todėl prašau viešai paskelbti šį mano laišką ir atitaisyti padarytą skriaudą; paaiškinti televizijos žiūrovams, kad buvo padaryta klaida, kad aš nežinojau, kokiu tikslu mane filmuoja ir kur bus panaudoti atsakymai į mano pateiktus klausimus.
Inž. V. Puplauskas
* * *
Viduklė (Raseinių raj.). 1980 m. gegužės 4 d. Viduklės parapijos Bažnyčios komitetas parašė LTSR Ministrų Tarybai pareiškimą, kuriame rašoma:
„(. . .) 1976 metais, rudeniop, miestelyje pasklido kalbos, kad Raseinių rajono vadovai ruošiasi atimti mūsų špitolę (špitolė — namas, kuriame gyvena bažnyčios tarnai). Dar 1949 metais buvome netekę klebonijos, visų ūkinių pastatų ir parapijos salės. Taigi nepatikėjom tomis kalbomis ir galvojom, kad tie baisūs atėmimo laikai negrįžtamai nuėjo į praeitį ir niekada nebegrįš. Logiškai galvojant, visai nesuprantama, kad po 40 tarybinės valdžios metų rajono vadovams vėl prireiktų senos špitolės.
1977 m. berods pavasarį atvyko Raseinių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Z. Butkus ir Viduklės apylinkės pirmininkas A. Zigmantas pas mūsų kleboną kun. A. Svarinską ir pareikalavo leisti įkelti į špitolę vieną dirbančiųjų šeimą. Klebonas reikalavimą griežtai atmetė, nes parapijai gyvybingai reikalingos patalpos. Ir vėl kalboms nebuvo galo:
— Nori įkelti pašalinius žmones operatyviniais sumetimais . . .
— Tai tik nervų gadinimas . . .
— Ne, čia Raseinių bedievių „ideologinės kovos" metodai... Iš tikrųjų jei rajono vadovai būtų tokie jautrūs dirbančiųjų reikalams, tai jie patys, kaip komunistai, galėtų tenkintis kuklesniais butais arba nedubliuoti pirčių gyvenvietėse: suomiškos — ponams, o paprastos — liaudžiai.
Špitolė statyta dar prieš II-jį Pasaulinį karą: stogas kiauras, supuvusios grindys ir suaižėję sienos. Reikėjo skubaus eilinio remonto. 1977 m. birželio 1 d. bažnyčios komitetas kreipėsi į raj. vyr. architektą Daunorą leidimo einamajam remontui. Architektas liepė susirasti inžinierių, kuris padarytų projektą, ir tik tada kreiptis leidimo. Tuščios buvo mūsų pastangos surasti Raseiniuose inžinierių, kuris rizikuotų patarnauti bažnyčiai ir klebonijai — padaryti projektą, nebijodamas rajono bedievių sankcijų! (. ..).
Truputį paremontavom stogą ir patalpas, kuriose gyveno klebonas. O didesnė dalis namo dar laukia leidimo remontui.
1980 m. sausio pradžioje Viduklės bažnyčios komitetas gavo Raseinių raj. Liaudies deputatų tarybos vyk. komiteto 1979 m. gruodžio 19 d. raštą: „Kadangi Viduklės religinė bendruomenė remontuoja gyvenamąjį namą savavališkai, be reikiamos dokumentacijos, ir nepaiso valstybinės inspekcijos įspėjimo, rajono vykdomasis komitetas nutraukia 1974 m. liepos 23 d. sudarytą sutartį dėl pastato perdavimo nemokamam naudojimuisi Viduklės religinei bendruomenei ir įspėja Viduklės religinę bendruomenę (pirmininkas I. Paulauskas) ne vėliau kaip per tris mėnesius išlaisvinti sutartyje minimo gyvenamojo namo patalpas. Vykdomojo komiteto pirmininkas A. Skeiveris, sekretorius O. Juozaitis)."
Sprendimas neatitinka tiesos:
1. Mes prašėme leidimo, bet negavome (...).
2. Jokio įspėjimo negavome (...).
Pavasariop atvažiavo Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis į Viduklės Paukštininkystės tarybinį ūkį, o ūkio direktorius E. Zaikauskas savo mašina atvežė namuose buvusius bažnytinio komiteto narius: B. Urbutį ir V. Kazlauskienę. P. Anilionis kalbėjo su kiekvienu atskirai ir pareiškė: „Sutvarkykite kleboną, nes kitaip uždarysime bažnyčią".
Balandžio 23 d. rajono vadovai atsiuntė vyr. architektą, kad išmatuotų špitolės patalpas. Ir vėl prasidėjo kalbos, kad ruošiasi patalpinti šeimą į parapijos namą. Matyt, rajono vadovai galvoja šitaip: „Jei klebonas iki šiol šiaip taip atlaikė triukšmą, sklindantį iš greta esančio kultūrnamio šeštadienio ir sekmadienio vakarais iki vėlyvos nakties, tai dabar tikrai neišlaikys ir pats pabėgs". . .
Tikintieji visus šiuos įvykius vertina kaip vieną ištisą provokaciją ir diskriminacijos grandinę. Todėl pas visus vienas klausimas: kada visa tai baigsis?
Prašome šį diskriminacinį rajono vadovų nutarimą peržiūrėti ir atšaukti, o kaltininkus įtikinti, kad tokiais metodais religijos nenugalėsi. Priešingai, Raseinių bedieviai nustatė prieš save visus geros valios žmones.
Ta pačia proga norime pareikšti, kad mes, Viduklės katalikai, ginsime bažnyčią, kleboną kun. A. Svarinską ir špitolę visais galimais būdais." Pareiškimą pasirašė 1287 Viduklės parapijiečiai.
* * *
Viduklė. 1980 m. balandžio 27 d. 63 Viduklės parapijos tikintieji nusiuntė Raseinių rajono laikraščio „Naujasis rytas" redakcijai protesto laišką prieš jų klebono kun. A. Svarinsko persekiojimą. Laiške tvirtinama, kad prieš kun. A. Svarinską nukreipti straipsniai rajoninėje spaudoje slepia tikruosius bedievių tikslus — norą susidoroti su tikinčiųjų mylimu kunigu. Laišką pasirašę tikintieji protestuoja prieš rajoninio laikraščio skleidžiamus kun. A. Svarinsko adresu šmeižtus. Laiške rašoma: „Turėdami valdžios pritarimą ir jėgą, bet savo ideologijos neįstengiantys apginti teisingu ir padoriu būdu, ateistai pasiryžę iškovoti jai triumfą naudodami šantažą ir smurtą prieš Bažnyčią ir tikinčiuosius".
1980 m. birželio 1 d. su 63 vidukliškių laišku į Blinstrubiškių aklųjų namus atvyko kažkokia moteris, atseit, patikrinti, ar po laišku parašai yra tikri. Buvo apklausta G. Nevardauskaitė. Atvykusioji pirmiausia paaiškino, kad tikinčiųjų laiško rajoninis laikraštis neatspausdins.
— O šmeižikiškus ateistų straipsnius redakcija kompetetinga spausdinti? — paklausė G. Nevardauskaitė. Vietoje atsakymo — tyla. Toliau „redakcijos darbuotoja" klausinėjo, kas buvo šio laiško iniciatoriai, priekaištavo, kam kun. A. Svarinskas pamokslo metu sakęs, jog Kovo 8-ji yra girtuoklės moters diena (iš tikrųjų minėtą dieną beprotiškai girtauja ne tik vyrai, bet ir moterys — red. pastaba). „Moteris iš redakcijos" pasikalbėjo dar su B. Jasinskaite, o su kitais, laišką pasirašiusiais asmenimis, susitikti nepanoro.
* * *
