1980 m. gegužės 29 d. tardymui į Vilniaus KGB buvo iškviestas Sasnavos klebonas kun. Albinas Deltuva. Čekistas Rainys klausinėjo apie suimtąją Oną Vitkauskaitę: ar ji tikrai dirbusi prie Sasnavos bažnyčios, ar ji kartais neduodavusi skaityti LKB Kroniką? Tardytojas teiravosi, ar kun. Deltuva tikrai pasirašęs kai kuriuos sovietinei valdžiai adresuotus dokumentus. Tardymo protokolo kunigas nepasirašė, motyvuodamas, jog jis nesąs tikras, kad tardytojai nagrinėja nusikaltimą. Jo nuomone, po keliasdešimties metų gal būt tiems, kuriuos dabar laiko nusikaltėliais, bus statomi paminklai. Tardytojas Rainys tvirtino, kad jie abu — kunigas ir tardytojas — šito nesulauksią. Paleisdamas kun. Deltuvą į namus, tardytojas Rainys tvirtino, kad kunigai — Svarinskas, Tamkevičius ir Zdebskis — veltui deda pastangas, vis tiek nieko nepasikeisią.
* * *
1980 m. birželio 2 d. į Kauno m. Valstybinio saugumo komiteto skyrių buvo iškviesta Bernadeta Mališkaitė. Auklėjamąjį darbą atliko kažkoks pavardės neišdrįsęs pasisakyti saugumietis. Dvi su puse valandos jis aiškino, koks turįs būti tikintysis. Tardytojas nėrėsi iš kailio, norėdamas įtikinti, kad Bažnyčia Lietuvoje turinti pilną tikėjimo laisvę; sakėsi esą labai humaniški ir iš bažnyčios nieko neišvaro. Pokalbio metu čekistas ištisai šmeižė kunigus, vadino juos vanagais ir kraugeriais. Kartas nuo karto sekė klausimai: ar pažįsta suimtąją Navickaitę, Janulį, ar nematydavo jų lankantis Onos Vitkauskaitės bute?
Po pietų su Mališkaitė kalbėjosi saugumo viršininkas Bagdonas. Jis aiškino, kad Mališkaitė nepažįstanti gyvenimo, kad aplink ją tyko daugybė pavojų, ir ji jau pakliuvusi blogų žmonių įtakon. Patarė apmąstyti savo gyvenimą ir padaryti reikiamas išvadas.
* * *
1980 m. birželio 13 d. Kybartų klebonas kun. Sigitas Tamkevičius gavo kvietimą birželio 17 d. nuvykti tardymui į Maskvą (Malają Lubjanka 12 a). Nenuvyko.
Birželio 23 d. Vilkaviškio rajono KGB viršininkas Vaišvila asmeniškai įteikė kun. Tamkevičiui kvietimą, kad sekančią dieną prisistatytų pas Maskvos m. KGB tardytoją Kopajevą. Kun. Tamkevičius pareiškė, kad į tardymą nevyksiąs, nes apie jokius nusikaltimus Maskvoje nieko nežinąs, todėl neturįs ką paliudyti. O jei jis pats saugumiečiams esąs reikalingas, jie patys galėsią jį nusivežti.
* * *
1980 m. birželio 23 d. tardymui į Vilniaus KGB buvo iškviesta kapsukietė Genė Paliaukaitė. Tardytojas Rainys klausinėjo, ar Paliaukaitė pažįstanti suimtuosius: Buzą, Janulį, Navickaitę ir Vitkauskaitę, ar skaičiusi LKB Kroniką, ar pažįstanti kun. Tamkevičių, ar yra buvusi Kybartuose, ar pažįstanti Birutę Briliūtę ir kt.? Kai tardomoji pareiškė, kad minėtų asmenų nepažįstanti, tai tardytojas Rainys apgailestavo, kad jinai nelaimėje išsiginanti savo draugių ir viską pasipasakodama joms tikriausiai palengvintų. Tardytojas Rainys teigė, kad Paliaukaitė savo namuose įkūrusi bendrabutį.
Po pietų pertraukos tardytojas Rainys atėjo išgėręs; patarė Pliaukaitei ištekėti, nes tada būsianti normalus žmogus. Rainys labai supyko, kai Paliaukaitė nepasirašė tardymo protokolo: „Žinom tą jūsų dainelę — nežinau, nepažįstu, nepasirašysiu! Kas tave taip primokino? Jūs visos esate apmokytos! — plyšojo tardytojas.
* * *
1980 m. birželio 23 d. į Vilnių tardymui buvo iškviesta mokytoja Birutė Briliūtė. Visą dieną ją tardė čekistas Gavėnas; kaltino, kad Briliūtė bendradarbiavusi su suimtaisiais — Buzu, Januliu, Navickaite ir Vitkauskaite, klausinėjo apie Kybartų kleboną kun. Sigitą Tamkevičių ir Kybartų bažnyčios vargoninkę Genovaitę Mačenskaitę. Kai Briliūtė į tardytojo klausimą atsakydavo „nepažįstu", „neprisimenu" ar „nežinau", tardytojas Gavėnas grasindavo įrašysiąs į protokolą, kad tardomoji atsisakanti duoti parodymus (už atsisakymą duoti parodymus liudininkas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn). Tardytojas Briliūtę įžeidinėjo, vadindamas ją įžūlia, nachališka ir pan. Čekistas išdrįso net teigti, kad Briliūtė esanti kun. Tamkevičiaus draugė; tardytojas nesidrovėjo net šmeižto, teigdamas, kad pats kun. Tamkevičius tardymo metu esąs sakęs, kad, kol Briliūtė esanti jauna, ja pasinaudosiąs, o paskui kaip šiukšlę, išmesiąs į gatvę.
Tardytojas Gavėnas gyrėsi tardąs suimtąją Navickaitę. Su ironija jis save vadino žvėrimi ir siūlė, kad Briliūtė apie šitai visiems papasakotų. Iš tikrųjų jo žodžiuose, kalbos tone, manierose buvo labai daug grubumo, žiaurumo ir cinizmo.
Baigdamas apklausą Gavėnas pasisiūlė apmokėti kelionės išlaidas, tačiau Briliūtė atsisakė, motyvuodama, kad jai nereikalinga pašalpa iš tokios valdžios, kuri laiko kalėjimuose nekaltus žmones.
1980 m. birželio 26 d. kybartietė Ona Kavaliauskaitė (bažnyčios puošėja) buvo iškviesta į Vilniaus Saugumą pas tardytoją Gavėną. Pradžioje tardytojas pasisiūlė apmokėti kelionės išlaidas, tačiau Kavaliauskaitė atsisakė imti pinigus. Tardymo ir teismo išlaidos vėliau išieškomos iš nuteistųjų. Tada tardytojas ir sekretorė pradėjo šaukti: „Daugiau šitom davatkom pinigų nesiūlysime!" Kai Kavaliauskaitė paklausė, kodėl jie taip šaukią, tardytojas pagrasino paromis.
Kavaliauskaitei buvo priminta, kad ji esanti iškviesta suimtųjų — Buzo, Janulio, Navickaitės ir Vitkauskaitės — byloje liudininke. Kai Kavaliauskaitė atsisakė pasirašyti, jog supažindinta su liudininko teisėmis, tardytojas vėl gąsdino baudžiamąja byla. Čekistas teigė, kad po kratos Kavaliauskaitė ne pati suredagavo protestą respublikiniam prokurorui, bet kun. Tamkevičius. Tardytojo nuomone, kratos metu paimti pas Kavaliauskaitę daiktai esą ne jos, o kun. Tamkevičiaus ir be reikalo tuos daiktus ji pasisavinanti. Kavaliauskaitė tvirtino, kad visi proteste suminėti daiktai — „Lietuvos archyvas", „Aušra", rašomoji mašinėlė ir kt. esą jos nuosavybė. Tardytoją ypatingai domino, iš kur Kavaliauskaitė gavusi rašomąją mašinėle ir kokiam tikslui galvojusi ją panaudoti.
Tardymo metu buvo atėjęs čekistas Daugalas ir rodė Kavaliauskaitei kažkokias nuotraukas, esą paimtas iš Kybartų bažnyčios vargoninkės Mačenskaitės. Daugalas klausinėjo, kaip Kavaliauskaitė patekusi į Ramanauskaitės teismą Astrave? Ar pažįstanti Buzą, Janulį, Navickaitę ir Vitkauskaitę.
Tardymo metu Kavaliauskaitė buvo įžeidinėjama. Čekistas ragino, kad tardomoji greičiau apsivestų, nes, anot tardytojo, Dievas sukūrė žmones daugintis, o ne Kronikas perrašinėti.
Tardymas užtruko 7 vai. Po tardymo protokolu Kavaliauskaitė nepasirašė.
* * *
1980 m. balandžio 15 d. buvo areštuotas Petras Lukoševičius ir KGB nurodymu paguldytas į Naujosios Vilnios psichoneurologinę ligoninę.
Petras Lukoševičius g. 1915 m. Marijampolės apskrityje ir užaugęs giliai religingoje 7 vaikų šeimoje. 1944 m. buvo nuteistas pagal 58 str. 1b. dalį 25-erių metų bausme. Perėjo visą Gulagą — Minsko, Gorkio, Taišeto, Omsko ir kt. lagerius. 1956 m. po 11 metų kalinimo pagal amnestiją paleistas. Grįžęs rašo Gulago prisiminimus, bet 1973 m. čekistai juos konfiskuoja. 1977 m. jo bute (Panevėžyje, Tulpių g-vėje) saugumiečiai daro kratą ir paima daug „Aušros", „Dievo ir Tėvynės", „LKB Kronikos" numerių. Kratai vadovavęs papulkininkas Urbonas pareiškė: „Jeigu nesiliausi, būsi patalpintas į psichiatrinę ligoninę!"
* * *
1980 m. vasario mėn. į Kauno psichiatrinę ligoninę iš Černiachovskio psichiatrinės ligoninės-kalėjimo pervežtas Voldemaras Karaliūnas. Gydytojas Belokopytovas jį aminazinu „gydo" nuo tautinių ir religinių įsitikinimų. Dabartinė kankinio būklė labai sunki — mieguistas, judesiai sukaustyti, kalba lėta, tačiau kol kas mąsto ir kalba logiškai.
Voldemaras Karaliūnas du kartus teistas už Lenkijos sienos perėjimą. 1977 m. patalpintas į Černiachovskio psichiatrinę ligoninę — kalėjimą. Susirgimo „simptomai": vienoje Kauno gamykloje dėl darbo sąlygų pagerinimo organizavo streiką, atsisakė sovietinės pilietybės, kreipėsi į SNO, prašydamas spręsti Pabaltijo tautų pavergimo klausimą.
1980 m. birželio 23 d. Vilniaus Saugume buvo tardoma Danutė Keršiūtė (gyv. Vilniuje, F. Žemaičio 1-100). KGB papulkininkas Marcinkevičius norėjo sužinoti, kokiu būdu Vakarus pasiekė informacija apie Danutės sužadėtinio Povilo Pečeliūno suėmimą. Tardytojas norėjo paimti tardomosios pirštų antspaudus, bet pastaroji nesutiko, reikalaudama ją perkvalifikuoti iš liudininkės į kaltinamąją arba atsisakyti šito sumanymo. Iškviestos dvi moterys čekistės laužė Danutės rankas, bet pirštų antspaudų paimti nepavyko. Tada buvo iškviesta milicija, ir čia pat sufabrikuota byla „už chuliganizmą". Milicininko suspardyta ji buvo patalpinta į utėlių pilną kamerą ir turėjo drauge su valkatomis valyti išvietes ir šluoti gatves. KGB kontora ir toliau terorizuoja Danutę Keršiūtę.
N.B. Prisiminkime sovietines „ašaras" dėl esesininkų, lageriuose mušusių kalinius, elgesio. Kuo nuo jų skiriasi raudonieji „esesininkai"?
* * *
1980 m. birželio 30 d. į Genovaitės Šakalienės butą (Vilniuje, Užupio 19-33) įsiveržė milicijos mjr. Leščenko V. S. ir kažkoks civilis. Be prokuroro sankcijos nekviesti svečiai žvilgčiojo po lovomis, į spintas; apžiūrėjo net kaimyno butą. Leščenko pareiškė, kad kratos motyvas — dingusio „politinio recidyvisto" Danutės vyro Vlado Šakalio ieškojimas. Į šakalienės protestą dėl neteisėtų veiksmų, majoras atsakė: „Mes ir toliau taip elgsimės, nes tai mūsų pareiga!"
Vladas šakalys nėra suimtas, bet slapstosi.
* * *
1980 m. gegužės 23 d. Maskvoje suimtas V. Abrutis (gyv. Vilniuje, Tallat Kelpšos g-vėje). 1980 m. balandžio 9 d. Abručių bute kratos metu paimta daug pogrindinės literatūros ir rašomoji mašinėlė. Dabar Abrutis kalinamas Lukiškių kalėjime. Jo žmonai Editai pranešta, kad Abručiui iškelta baudžiamoji byla pagal LTSR BK199 str. 1 d. Abručiai yra padavę pareiškimus išvykti į užsienį.
* * *
1980 m. kovo 4 d. suimtas lituanistas Gintautas Jašmantas, gyv. Vilniuje, Švyturio 36-8. G. Jašmantas gimęs 1930 m- Kudirkos Naumiestyje ir yra baigęs Vilniaus Pedagoginį institutą. Kurį laiką dirbo „Komjaunimo tiesos" redakcijoje. 1970 m. išstojo iš kompartijos eilių. Suėmimo motyvas — Jašmanto bendradarbiavimas pogrindžio spaudoje.
1980 m. liepos mėn. saugumiečiai pranešė giminėms, kad Antano Terlecko ir Juliaus Sasnausko byla uždaroma. Terleckui jau leista susipažinti su bylos medžiaga.
J. Sasnausko artimiesiems čekistai sugrąžino visą religinę literatūrą, draugų laiškus, kuriuose mažai liečiamas nacionalinis klausimas.
* * *
TSRS Generaliniam Prokurorui
Jurevičiaus Mečislovo, Jurgio, Lietuvos Helsinkio grupės nario, gyv. Lietuvoje, Šiaulių m. Spindulio g. Nr. 6-10,
P a r e i š k i m a s
1980 m. vasario 6 d. Šiaulių autobusų stotyje mane užpuolė ir suėmė grupė saugumiečių. Nusigabenę į skyrių, padarė asmeninę kratą, po to nusivežė į mano butą, kur taip pat atliko smulkią kratą, kurios metu paėmė įvairių spausdinių ir religinės literatūros. Rytojaus dieną buvau iškviestas miesto prokuratūron. Atvykęs iš Vilniaus tardytojas A. Jucys pateikė man kaltinimą: religinių procesijų-eisenų 1979 m. vasarą prie Šiaulių ir Šiluvos „organizavimu". Po to sekančiomis dienomis vėl buvau iškviestas prokuratūron. Paruošti „liudininkai" surengtoje akistatoje „atpažino" mane kaip minėtų procesijų organizatorių". Tokiu būdu man buvo iškeltas oficialus kaltinimas pagal BK 199-3 str. Taip pat buvo kviečiami liudininkai siekiant išgauti norimus parodymus dėl „veltėdžiavimo". 1975 m. sausio mėn. dėl religinių įsitikinimų (reikalavau teisės nedirbti religinių švenčių dienomis) buvau atleistas iš darbo. Nuo 1977 m. rugpjūčio mėn. dirbu Žarėnuose-Latveliuose bažnyčios zakristijonu. Darbo sutartį tardytojas A. Jucys iš manęs paėmė.
Ryšium su tuo pareiškiu:
Šita KGB surežisuota akcija, turinti tikslą man primesti religinių eisenų „organizatoriaus" vaidmenį, „pažeidžiant viešąją tvarką" — yra ne kas kita, kaip grubi provokacija nukreipta ne vien prieš mane.
Ateistinė propaganda Lietuvoje nepasiekė savo pagrindinių tikslų. Mažiausiai du trečdaliai lietuvių iki šiai dienai tikintys katalikai. Nežiūrint dešimtmečiais trunkančio visais frontais ateistinio puolimo, lietuviai daugumoje pasiliko ištikimi savo tėvų ir protėvių tradicijoms ir savo tikėjimui. Visa tai negali neiššaukti valdiškųjų ateistų įniršio. Turbūt todėl paskutiniuoju laiku jie ir nusprendė, kad represijos — labiau patikimas ginklas toje negarbingoje kovoje prieš religiją. Tačiau tai klaidingas kelias. Apie tai byloja mūsų tautos istorijos puslapiai.
Aš dalyvavau, kaip ir daugybė kitų tikinčiųjų šitose maldininkų religinėse procesijose prie Kryžių kalno ir Šiluvoje. Dalyvavau, nes aš katalikas. Aš nebuvau jų organizatorius. Nebuvo ir jokių „viešosios tvarkos pažeidimų". Lietuvoje pagal senas tradicijas ir papročius katalikai stichiškai renkasi į maldingas keliones, ir nėra reikalingi jokie organizatoriai. Tai ne gegužės 1-ji ar spalio eisenos. Maldingos kelionės yra neatskiriama mūsų religinio gyvenimo dalis. Mūsų katalikiškosios tradicijos gimusios prieš šimtmečius. Jos lietuvio kataliko religinės dvasios išraiška. Jos niekam ir niekada neatnešė žalos. Tai puikiai žino kiekvienas, kuris nors šiek tiek susipažinęs su Lietuvos gyvenimo tikrove.
„Pravdos" laikraštis (1975.XII.18, N. 352) skelbė straipsnį, pavadintą „Ataka prieš Dievo Motiną". Jame buvo kalbama apie tai, kaip Čilės budelių chunta, vadovaujama netikinčio nei į Dievą, nei į velnią Pinočeto, susidorojo su išgąsdinusia jį taikia katalikų maldininkų religine eisena. Straipsnis užbaigiamas: „Generolas Pinočetas su neišsekamu išradingumu ieško būdų kaip užkimšti burnas tikintiesiems ir netikintiesiems . . ."
Iškyla klausimas: kodėl ir tarybiniai bedieviai naudojasi tais pačiais metodais kaip ir jų koneveikiama chunta? Galbūt jų tie patys tikslai?
Kreipiuosi į Jus prašydamas padėti užkirsti kelią bedievių visokiai savivalei ir smurtui, vykdomam tarybinių įstatymų priedanga.
Gyvename juk XX-me amžiuje ir, kaip aiškina propagandistai, „pačioje demokratiškiausioje šalyje", valstybėje, įsipareigojusioje visoje eilėje humanistinių tarptautinių susitarimų gerbti pagrindines žmogaus teises.
Šiauliai,................................M. Jurevičius
1980.11.23.
* * *
1980 m. kovo 24 d. į Vilniaus KGB tardymui buvo iškviestas kun. Petras Našlėnas-Kerbelis. Iškvietimo priežastis — kunigas buvo pasirašęs keletą peticijų dėl kalinių — Petkaus, Terlecko ir Sasnausko nekaltumo, kur buvo reikalaujama suimtuosius paleisti. Tardytojas reikalavo pasakyti, kas suredagavo peticiją, kas pakišo pasirašyti ir kur visa tai įvyko. Tardytojas piktinosi, kad kaip galima prašyti paleisti į laisvę tokius „nusikaltėlius, kurie kelia klausimą dėl Lietuvos išstojimo iš Sovietų Sąjungos .
Tardymo metu kun. Petras Našlėnas buvo gudriai zonduojamas, ar nežinąs, kas sudarą „LKB Kronikos" redakciją, kokiu būdu jis gaunąs pogrindinę spaudą ir t.t.
Nieko nepešęs mjr. Pilelis kunigą paleido.
N.B. Kun. P. Našlėnas-Kerbelis yra baigęs Kauno Kunigų seminariją, tačiau KGB neleido jį oficialiai įšvęsti kunigu, todėl jis kunigystės šventimus gavę be valdžios sutikimo.
* * *
1980 m. birželio 3 d. Vilniaus Radijo ir televizijos choro artistė Janina Bagdonienė buvo iškviesta į KGB tardymui. Tardytojas Pilelis priekaištavo, kad Bagdonienė pasirašiusi raštą dėl Terlecko išlaisvinimo. Tardytojai niekinančiai atsiliepė apie visus pasirašiusius minėtą raštą, vadindamas juos psichiškai nenormaliais, o kunigus — valdžios priešais. A. Terleckas esąs nacionalistas, redagavęs įvairius leidinius ir jau ne pirmą kartą teisiamas už ardomąją veiklą prieš tarybinę santvarką. Čekistas veltui stengėsi įkalbėti tardomąją atsisakyti savo parašo. Pilelis tvirtino, kad esą nusikalstančios ir vienuolės, kurios įtraukia vaikus į religinę veiklą.
Po kelių tardymo valandų prisistatė ir antras saugumietis, tačiau pavardės nepasisakė. Čekistas kalbėjo, kad pas mus esanti viena partija ir jei kokie nepageidautini šaltiniai drumsčia ramybę, jie turi būti izoliuojami.
Toliau tardymą perėmė Česnavičius. Bagdonienė vėl buvo klausinėjama apie jos „įtartinas" pažintis su lagerininkais ir kunigais. Česnavičius irgi tvirtino, kad įvairius raštus pasirašinėja asmenys esą psichiškai nesveiki ir jų kova esanti beprasmiška, nes visi būsią susemti. Bagdonienė priminė keletą kriminalinių nusikaltimų, kurių aukomis buvo jai artimi asmenys ir net ji pati, tačiau, kai valdžios organai beveik nereagavo — ji buvo nustebinta. O kai ji pasirašė raštą, reikalaujantį žmogui laisvės — tuojau atsidūrė KGB rūmuose.
Tardymas užtruko 5 valandas.
* * *
1980 m. birželio 3 d. šiaulietis Juozas Šileikis buvo iškviestas | Šiaulių KGB tardymui. Tardytojas savo pavardės nepasisakė. Jis perskaitė iš „LKB Kronikos" (Nr. 42) žinutę, kad šleikis nedalyvavęs vasario 24 d. rinkimuose į Aukščiausiąją ir vietines tarybas. Šileikis faktą patvirtino, teigdamas, kad jis negalįs dalyvauti rinkimuose, nes iš tikinčiųjų bendruomenės rinkimuose kandidatai neišstatomi, o bedieviai tikinčiųjų reikalų negins.
Saugumietis Šileikį auklėjo keturias valandas, aiškindamas, kad esą neramių žmonių, kurie saugumui užduoda labai sunkų darbą. „LKB Kronika", saugumiečio nuomone, tai ištisinis melas.
* * *
1980 m. birželio 5 d. pas Žemaičių Kalvarijos kleboną kun. Alfonsą Lukoševičių atvyko čekistas Grigaliūnas (iš Vilniaus KGB) ir klausinėjo apie būsimuosius švč. M. Marijos atlaidus liepos mėnesio pradžioje. Saugumietį labiausiai domino, ar šiuose atlaiduose, panašiai kaip pernai, dalyvausią Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komiteto nariai. Čekisto nuomone, pernai labai blogai buvę, nes Katalikų komiteto nariai prikalbėję daug blogų dalykų.
Kun. Lukoševičius paaiškino, kad kiekvienas, į atlaidus atvykęs kunigas, turįs teisę laikyti Mišias, o pamokslas esąs neatskiriama Mišių dalis.
* * *
1980 m. gegužės 14 d. buvo iškviesta į saugumą tauragiškė Nijolė Galminaitė. Saugumietis Antanas Laurinavičius ją kaltino parašų rinkimu po pareiškimu televizijos „Argumentų" redakcijai. Tardytojas reikalavo nurodyti, kas rinko parašus, kas organizavo ir t.t. Be to, siūlė dirbti saugumo agente ir stoti į medicinos institutą. Atėjęs į kabinetą saugumo viršininkas Vitkevičius pagrasino: „Jei nesusitarsime, sekantis pokalbis bus liūdnesnis".
* * *
1980 m. birželio 17 d. į Aldonos Kezytės butą Vilniuje, Sudervės 20-130, atvyko saugumietis Malinauskas ir ją išsivežė „trumpam pokalbiui" į saugumo rūmus. „Trumpas pokalbis" tęsėsi tris pusdienius — birželio 17-20 d.
Aldona Kezytė buvo įdavusi iš JAV atvykusiai seseriai kelis laiškus, adresuotus broliui kun. Algimantui Keziui. Maskvos muitininkai laiškus konfiskavo ir perdavė Lietuvos saugumui. Laiškuose buvo aprašyti A. Kezytės 1979 m. vasaros įspūdžiai Gruzijoje.
Savo pavardės nepasisakęs čekistas-tardytojas grasino, kad už šmeižikiškos literatūros persiuntimą į užsienį A. Kezytė galinti gauti iki 7 m. lagerio. Laiškų autorė pareiškė, kad ji nieko nešmeižusi, o tik surašiusi savo pergyvenimus, kai ji 1979 m. buvo saugumo tardoma Gruzijoje. Kiekvieno žmogaus teisė — pasidalinti mintimis su artimiausiais žmonėmis.
A. Kezytė buvo labai griežtai įspėta dėl misionieriavimo Gruzijoje ir pagrasinta, kad sekantis susitikimas būsiąs griežtesnis. Kad nebūtų progos A. Kezytei savo idėjas „primesti kitiems", saugumietis pasiūlė jai grįžti į darbą, (mokyt. A. Kezytė 1975 m. saugumo iniciatyva su Vilniaus B. Dvariono vaikų muzikos mokyklos direktoriaus Vytauto Kabelio ir partijos sekretoriaus Jono Urbos pagalba buvo priversta iš šios mokyklos išeiti). Tardytojo nuomone, A. Kezytė turėjusi konfliktų su mokytojų kolektyvu ir todėl tekę darbą palikti. Iš tikrųjų ji per 25 mokytojavimo metus darbe neįsigijo nė vieno priešo ir buvo gavusi už pavyzdingą darbą daug įvairių apdovanojimų ir nė vieno papeikimo. Tardytojas net šitaip išsireiškė: „Kiekvienas mokytojas turi teisę viešai išpažinti savo tikėjimą, o jei už tai būtų diskriminuojamas, tesiskundžia saugumui". Turbūt niekas negalėtų jo pasakymais remtis, nes turbūt kaip tik dėl to saugumietis nepasisakė savo pavardės. Tardytojas labai domėjosi, kokiai vienuoliškai kongregacijai A. Kezytė priklausanti. Taip pat klausinėjo, ką pažįstanti iš TTG Katalikų komiteto narių.
