Sausio 13Švenčiant laisvės 25 - metį

Sausio 13 – ąją minėsime Lietuvos laisvės 25 – metį. Už šią laisvę buvo sudėta labai daug partizanų, tremtinių, politinių kalinių ir kt. laisvės gynėjų aukų. Šiandien, būdami laisvi, deja, ne visuomet suvokiame laisvės vertę. Kai kam atrodo, kad laisvė tiesiog be mūsų pačių darbo turėjo atnešti materialinį gerbūvį, o laisvoje Lietuvoje savaime turėjo išnykti blogis, su kuriuo beveik kasdien susiduriame. Laisvės vertę geriausiai supranta tie, kurie išgyveno jos netektį ir nesusitaikė su pavergimu.

„LKB Kronikos“ 5 – jame numeryje, straipsnyje „Tikintieji mokiniai sovietinėje mokykloje“ parašoma, kokia buvo mokinių padėtis anuometinėje mokykloje, kai Lietuva neturėjo laisvės. Aprašyta tik maža dalelė to, kas vyko sovietinėje mokykloje. Tačiau bus naudinga prieš Sausio 13 – ąją  susipažinti, kaip mes buvome prievartaujami atsisakyti savo tautinio ir krikščioniškojo identiteto ir tapti klusniais kompartijos sraigteliais.

Tiesiog galima žavėtis, kaip tikintieji mokiniai kartais didvyriškai apgindavo savo įsitikinimus. Tai graži pamoka, kaip reikia lelgtis, kai nepažįstantieji tikėjimo ne kartą bando suniekinti mūsų tikėjimą ir mus pačius.

Arkivysk. S.Tamkevičius

 
 

Kryžių kalnasKeičiasi tik kovos formos, bet  ne pati kova

„LKB Kronikos“ ketvirtojo numerio įžanginiame straipsnyje „Tikroji Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtis“ aprašoma, kokiais klastingais būdais sovietinė valdžia bandė griauti Lietuvoje žmonių tikėjimą.  Valdžia pirmiausia panaudojo prievartos priemones kovai su tikėjimu: buvo uždaryta daug bažnyčių, uždaryti visi vienuolynai, per tris šimtus kunigų buvo nuteisti ilgiems metams kalėti, buvo uždarytos Kunigų seminarijos Vilniuje, Telšiuose ir Vilkaviškyje, o kunigų veikla suvaržyta iki būtiniausių patarnavimų bažnyčių viduje.

 Prievartines kovos prieš Bažnyčia priemones sovietinė valdžia bandė užmaskuoti melaginga, Vakarams skirta propaganda, skelbiančia, kad Lietuvoje yra pilna tikėjimo laisvė.

Trečiajame LKB Kronikos numeryje yra publikuotas išskirtinės svarbos straipsnis buvo apie KGB veiklą Kauno kunigų seminarijoje nuo 1958 m. iki 1972m.

Religijų reikalų tarybos (RRT) įgaliotinio įstaiga spręsdavo kokiam jaunuolių  skaičiui leisti studijuoti Kunigų seminarijoje ir ruoštis kunigo tarnystei. Šis skaičius pastoviai buvo mažinamas ir septintajame dešimtmetyje jis buvo sumažintas iki penkių kandidatų per metus.

Tuo pačiu metu visi stojantieji buvo verbuojami dirbti KGB kolaborantais. Kaip tai buvo daroma, skaitykite “LKB Kronikos” trečiajame numeryje.

Nepaisant visų sovietinės valdžios pastangų demoralizuoti būsimuosius kunigus, Kauno Kunigų seminarija išleido daug kunigų, kurie labai uoliai tarnavo Dievo tautai.

Tai dar vienas įrodymas, kad Dievas sugeba išvesti Bažnyčią per didžiausias audras, kurios, atrodo, turėjo viską sugriauti.

Tai teikia vilties, kad ir mūsų dienomis Bažnyčia atlaikys visus išbandymus: sekuliarizmo bangą ir  rafinuotą kovą prieš krikščioniškąsias vertybes. Mums tik  reikia padaryti, ką mes galime ir, svarbiausia, būti gerais įrankiais Dievo rankose.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ (toliau - Kronika) jau yra istorija. Dar visai nesena, bet istorija, kaip ir partizaninis karas, sovietmetis ir Sąjūdis. Bet kuri istorija gali likti tik vadovėliuose, knygose arba net pamažu išdilti iš žmonių sąmonės. Tačiau iš istorijos visuomet galima ir net reikia mokytis.

   Per septyniolika Kronikos gyvavimo metų į jos puslapius sugulė labai daug įvykių iš Bažnyčios ir Lietuvos  gyvenimo nuo 1972 – ųjų iki 1989 – ųjų metų. Tuos įvykius galima sugrupuoti į dvi kategorijas. Pirmajai priklauso Bažnyčios ir tikinčiųjų engimo faktai, antrajai –  medžiaga apie drąsų pasipriešinimą.

   Anuomet, kai Kronika aprašė sovietinio gyvenimo tikrovę, visi faktai buvo svarbūs. Į viešumą iškelti tikinčiųjų persekiojimo bei diskriminacijos faktai Bažnyčios priešus vertė būti atsargesnius.  Drąsaus pasipriešinimo prievartai faktai nemažiau buvo svarbūs, nes kai apie juos per Vatikano radiją ar kitas laisvojo pasaulio radijo bangas  išgirsdavo Lietuvos tikintieji žmonės, jie pamažu drąsėjo ir mokėsi vieni iš kitų priešintis prievartai. Jei vienas ar kitas kunigas, mokinys ar inteligentas galėjo drąsiai pasielgti, kodėl negalėčiau ir aš panašiai pasielgti,- mąstė ne vienas ano meto lietuvis.