Ses. Ona VARNAGIRYTĖ ACJ
Kun. Virgilijus Jaugelis
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius sakė: „Kun. Virgilijus Jaugelis buvo tiesus kaip šūvis: ką galvojo – tą kalbėjo, ką kalbėjo – tą darė. <…> Jis ilgėjosi kunigystės, skubėjo nors vieną dieną pabūti Viešpaties kunigu. Su kokiu džiaugsmu jaunasis kunigas ėjo prie altoriaus, teikė sakramentus, lankė ligonius… Jo ištvermė herojiška, atsidavimas Viešpačiui – visiškas. Ir jei dabar reikia apaštalų kunigų, tai labiausiai reikia tokių, kurie būtų pasiryžę kentėti ir mirti už Dievą ir Tėvynę…“
Vasario mėnesio 17 dieną sukanka trisdešimt metų, kai kunigas Virgilijus Jaugelis iškeliavo pas Viešpatį.
Dar mažą mama Virgilijų vesdavosi į Vilijampolės šventojo Juozapo bažnyčią patarnauti Mišioms. Taip nuo mažumės vaikas pamilo Jėzų ir Mariją.
Toliau paklausykim, ką pasakoja jo brolis Augustinas Jaugelis: „Virgučiui sulaukus devynerių ar dešimties metų, mokyklos vadovai, žinodami, kad mūsų šeima labai vargingai gyvena, išsiunčia brolį į pionierių stovyklą. Gauna jo laišką: „Atvažiuok ir paimk mane iš čia. Jie niekada nesimeldžia“. Virgučiui geriau patiko būti alkanam, bet melstis“.
1971 metais pradėjau lankyti Kauno Arkikatedrą Baziliką, o netrukus ir aktyviai dalyvauti procesijose, kur susipažinau su Monika Jaugeliene. Moteris man pasirodė labai nuoširdi, paprasta. Ji pasidžiaugė, kad turi gerą, pamaldų sūnų Virgilijų. Ir aš pastebėjau bažnyčioje gražų jaunuolį, dalyvaujantį šv. Mišiose, po kurių jis išeidavo mažais žingsneliais, giliai susikaupęs. Dažnai jaunuolis melsdavosi prie Pažaislio Gražiosios Meilės Motinos Marijos altoriaus ir eidavo apie jį keliais. Ir jaunuolio motina dvidešimt metų kasdien sukalbėdavo visą rožinį (tuo metu tris dalis), dažniausiai eidama keliais apie altorių. Jų neatbaidydavo net šaltis. Taip motinos ir sūnaus meilė vienijosi į meilę Dangaus Motinai. Motinos Monikos intencijos buvo ir į plotį, ir gylį. Ji apimdavo praktiškai viską: už Šventąjį Tėvą, vyskupus, kunigus, vienuolius, ligonius, nusidėjėlius, priešus, nužudytus kūdikėlius, tądien mirštančiuosius... Dažniausiai su ja kartu melsdavosi būrelis pamaldžių moterų. Aš pati, jeigu turėdavau laisvo laiko, taip pat prisijungdavau prie šių gyvybiškai svarbių intencijų malda. Bet dažniausiai neturėdavau laiko, nes tuo metu Arkikatedroje dirbau valytoja bei padėdavau puošti altorius gėlėmis.
Kartą Virgilijaus mama pasiskundė, kad jos sūnus nuo vaikystės trokšta būti kunigu, tačiau sovietinės valdžios saugumas neleidžia. Kai Virgilijui neleido įstoti į kunigų seminariją, jis ketverius metus slaptai studijavo teologiją ir ruošėsi kunigystei. 1972 metais jis itin uoliai rinko parašus po Lietuvos katalikų memorandumu, kuriuo buvo reikalaujama tikėjimo laisvės. 1974 m. lapkričio 21 dieną sovietinis teismas už LKB kronikos ir maldaknygių platinimą nuteisė Virgilijų Jaugelį dvejiems metams kalėjimo. Dėl sunkių lagerio sąlygų Virgilijus susirgo vėžiu. 1975 m. gegužės mėnesį jis, kaip nepagydomas ligonis, iš kalėjimo buvo paleistas. Visiškai išsekęs, nepastovintis ant kojų buvo parvežtas ir pamestas prie namų slenksčio.
Nujausdamas, kad jo gyvenimas būsiąs trumpas, Virgilijus sakė: „Man reikia skubėti“. Nusilpęs, didžiausių skausmų varginamas, neatsisakė didžiausio troškimo – tapti kunigu, paaukoti bent vienerias šv. Mišias. Šiek tiek atsigavęs ir sustiprėjęs Virgilijus apsigyveno Kybartuose, ėjo zakristijono pareigas, iš rankos nepaleido knygos, o iš širdies – maldų.
1976 metais jam šventimus suteikė vyskupas tremtinys Vincentas Sladkevičius. 1978 m. lapkričio 1-ąją, Visų Šventųjų dieną, Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje jis pirmąkart viešai aukojo šv. Mišias. Kybartų parapijos žmonės didžiai nustebo, pamatę Virgilijų, apsivilkusį baltais kunigo rūbais.
Virgilijaus mama pakvietė į Primicijas ir kauniečius. Važiavo daug jaunimo, jo draugų, kunigų ir vienuolių. Bažnyčia buvo pilna. Kybartų parapijoje dirbo seselės eucharistietės. Seselė Virginija tvarkė procesiją. Buvo labai daug mergaičių, pasipuošusių baltom suknelėm, tautiniais rūbais. Buvo didinga procesija. Labai gražiai giedojo didžiulis jaunimo choras, vadovaujamas seselės Bernadetos.
Kai primiciantas, klebono ir kitų kunigų lydimas, išėjo Mišioms, jį apsupo patarnautojai, kokie 20 vaikų ir jaunuolių. Atrodė kaip angelų apsuptas – tik pakilti… Per šv. Mišias kunigas Virgilijus pasakė gražų pamokslą, o po Mišių kiekvieną mūsų palaimino. Kunigas Sigitas Tamkevičius, dabartinis arkivyskupas, primiciantą nuoširdžiai pasveikino, o šis padėkojo klebonui Sigitui už rūpestį, išlaikymą ir nuostabią globą jam ruošiantis kunigystei.
Netrukus vėl atsinaujino nepakeliami skausmai. Ligoje kunigas Virgilijus pasižymėjo nepaprasta kantrybe. Buvo tylus, ramus. Stiprybės sėmėsi iš šv. Mišių aukos, iš Kristaus pavyzdžio. Sakydavo: „Noriu, be galo trokštu pasveikti, būti visiškai atsidavęs Dievui ir žmonėms. O, kaip norėčiau aukoti šv. Mišias už Lietuvą. Aš ją taip myliu ir trokštu, kad būtų laisva“.
Kadangi skausmai vis stiprėjo, mama pasakė, jog darys operaciją, kad palengvintų skausmus. Tada pamatė, kad visas kūnas vėžio suėstas. Buvo parvežtas pas Šv. Šeimos seseles. Nuolatinė slaugytoja buvo seselė Marytė, ateidavo padėti ir kitos, ypač Monika.
Mama nuolat važinėjo pas sūnų. Kai sužinojau, kad jau silpnas, nuėjau jo aplankyti. Kunigas Virgilijus sėdėjo paramstytas pagalvėmis. Kai pamačiau, kokius skausmus jis kenčia tyliai, susikaupęs, melsdamasis, visiškai sulysęs, norėjosi balsu šaukti, verkti, bet susilaikiau. Atsiklaupiau prie kenčiančio kunigo lovos ir paprašiau, kad palaimintų. Jis mane palaimino ir peržegnojo rožinį.
Kai išėjau iš kambario, mama sakė, kad kai užeina skausmas, jis griežia dantimis. Iš pradžių jis atsisakė morfijaus, bet vėliau, kai nebejėgė iškęsti, sesutė suleisdavo. Koridoriuje šalia jo kambario mes kalbėjomės: „Kaip kunigas Virgilijus kenčia! Toks jaunas, tik trisdešimt antri metai…“
Praėjus septynioms dienoms po mano apsilankymo, gavome žinią, kad kunigą Virgilijų pasišaukė Viešpats. Mirė 1980 m. vasario 17 dieną.
Laidotuvėms važiavom į Kybartus. Iš Kauno važiavo daug jaunimo. Su mumis kartu važiavo kun. Leonardas Jagminas. Atsisveikinimas truko keturias dienas. Laidotuvių dienos išvakarėse jaunimas apsupo karstą. Aplink karstą stovėjo garbės ir meilės sargyba – mergaitės su tautiniais rūbais, jaunuoliai.
Keturios atsisveikinimo dienos buvo rekolekcijų dienos, dar daugiau – tai triumfo dienos. Skausmas nugalėtas, pergalė iškovota!
Iš tolimiausių Lietuvos kampelių jau iš vakaro pradėjo važiuoti į laidotuves jaunimas, kuris kaip gintarėliai apsupo kun. Virgilijaus karstą.
Vasario 21 dieną tūkstančiai žmonių suplaukė į Kybartus. Iškilminga ir graudu buvo matyti būrius vaikų ir jaunimo iš įvairiausių Lietuvos vietovių su gėlėmis rankose skubančius į laidotuves atsisveikinti su kunigu-kankiniu už tikėjimo laisvę. Į laidotuves atvyko apie 100 kunigų, nors visi žinojo, kad valdžia jų atvykimo teigiamai neįvertins. Nuo anksčiausio ryto jaunimas, nebodamas nuovargio ir vėsaus oro, susirinkę bažnyčioje bendrai kalbėjo rožinį, daug kunigų žengė prie altoriaus šv. Mišių aukai. Su meile apie velionį kalbėjo kunigai – Kybartų klebonas S. Tamkevičius, J. Kauneckas, Viduklės klebonas A. Svarinskas ir Pajevonio klebonas V. Jelinskas.
Kun. A. Svarinskas šias laidotuves pavadino džiaugsmo diena, nes tai jo gimimo dangui diena. Pamokslininkas kalbėjo: „Kun. Virgilijus yra Lietuvos Katalikų Bažnyčios žiedas, jaunimo švyturys, fakelas, kuris bedievybės siautėjimo laiku rodo kelią į idealą, į tikslą. Jis nežmoniškomis pastangomis pasiekė savo tikslą ir savo pavyzdžiu akivaizdžiai kalba jaunimui: „Nebijok aukos, nebijok darbo ir pasiek, ko širdis trokšta“. Jis viską paaukojo Dievui ir laimėjo – dvasia nugalėjo medžiagą!..“
Po iškilmingų šv. Mišių didžiulė vaikų, jaunimo ir kunigų procesija su gėlėmis ir žvakėmis nusitiesė per visą šventorių. Karstą apnešus apie bažnyčią, procesija sustojo prie Kybartų bažnyčios bokšto – kun. Virgilijaus kapo paminklo. Čia į susispietusią minią prabilo kun. V. Jelinskas: „Virguti brangus, Dievo Kunige, pažinau tave nuo mažų dienų. Nedaug kam Viešpats suteikia tokį kryžių. Tu jį pamilai ir nešei visą gyvenimą iki pačios Kalvarijos viršūnės. Dar šiandien matau tave, su padėvėtais kailinukais mažą vaikelį, keliais einantį apie stebuklingąjį Šaričių bažnyčios kryžių, pralenkiantį kitus, suaugusius, ir po to skubantį prie Motinos Sopulingosios. Kartą paklausiau tave: „Sakyk, vaikeli, kodėl tu taip myli kryžių ir Skausmingąją Motiną?“ – „Kai pasimeldžiu, man šilčiau“, – atsakei. Tu mylėjai visus, nes pas Dievą nėra blogų vaikų, yra tik nelaimingi, tik nežinantieji“.
Po laidotuvių dar negreitai tikintieji pasitraukė nuo kun. Virgilijaus Jaugelio kapo. Ir dažnam pasidaro neaišku: ar liūdėti, kad mirties angelas nelaiku pakirto Kristaus karį, ar džiaugtis, kad jis iš kapo dar galingiau švies visai Lietuvai, kviesdamas visus į tikėjimo ir laisvės aukštumas, nes mirusieji kartais gali daugiau nuveikti negu gyvieji.
Šiandien niekas ramiai nepraeina pro kun. Virgilijaus kapą: vieniems jis ašarą išspaudžia, kitus ragina mesti judo kelią ir eiti su tais, kurie tiki Bažnyčios ir tautos prisikėlimu.
„Iškovojau gerą kovą… Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats“ (2 Tim 4, 7-8).
