• sos

• Lietuvos kunigų kreipimasis į klierikus

• Sveikiname „Tiesos kelią"

• Tardymai ir kratos

• Žinios iš vyskupijų

• Religinių bendruomenių „sutartys"

• Laiškai ir pareiškimai

• Tarybinėje mokykloje

• Iš „LKB Kronikos" archyvo

1977 m. kovo 19 d.

LKB KRONIKA Nr. 26

Perskaitęs duok kitam! Eina nuo 1972 metų.

Iš Romos Tėvynę pasiekė žinia, kad vyskupas dr. Matulaitis-Labukas prašosi Romos Kurijos iškviečiamas tvarkyti Lietuvos Bažnyčios reikalų—tikriausiai tartis dėl naujų vyskupų paskyrimo. Tie Bažnyčios reikalai tikrai nenormalūs, šiuo metu nei viena Lietuvos vyskupija neturi savo vyskupo ordinaro, daugumą vyskupijų valdo ne vyskupai, o valdytojai, du vyskupai—J. Steponavičius ir V. Sladkevičius—jau daugiau kaip 15 metų be teismo ištremti iš savo vyskupijų. Ar normali padėtis, kad Lietuvos katalikai neturi maldaknygių, katekizmų, o jaunimas prievarta bedievinamas? Nenormali padėtis, kad Kunigų seminarijai vadovauja tiek Tėvynėje, tiek visame pasaulyje susikompromitavęs dr. V. Butkus.

„LKB Kronika", kaip vienintelis laisvas tikinčiųjų ir kunigų balsas, jaučia pareigą pareikšti: Lietuvai reikia ne naujų vyskupų, o naujų kunigų. Vyskupas tarybinėje sistemoje nėra pajėgesnis už paprastą kunigą—vyskupijos valdytoją tvarkyti Bažnyčios reikalų. Net vaikai Lietuvoje žino, kad kunigus į parapijas skirsto ne vyskupas ar valdytojas, o valstybinis saugumas bedievio K. Tumėno rankomis. Neperdėsime tvirtindami, kad keliems klierikams ir šv. aliejams pašventinti šiuo metu Lietuvoje vyskupų yra pakankamai. Bažnyčios ateitis Lietuvoje priklausys ne nuo vyskupų ar valdytojų skaičiaus, bet nuo pasišventusių eilinių kunigų darbo pastoraciniame fronte. Šiuo metu bedieviška valdžia siekia vyskupo fioletais pridengti Lietuvos Katalikų Bažnyčios tragediją prieš pasaulio viešąją nuomonę. Dabartinėje padėtyje Maskva į vyskupus nepraleis ne tik gerų, bet ir vidutinių kandidatų, tai kokia nauda Bažnyčiai iš naujų vyskupų paskyrimo?

„LKB Kronika" kreipiasi į visus, kuriems rūpi persekiojamos Bažnyčios reikalai—įspėkite Apaštalų Sostą dėl bedievių kėslų. Tai gyvybinis Lietuvos Katalikų Bažnyčios reikalas!

Mus pasiekia liūdnos žinios apie Kunigų seminariją ir pastaruoju metu ten įsivyraujančią dvasią. Neminėdami konkrečių faktų, atkreipiame jūsų dėmesį — broliai, nepasenkite savo dvasia. Tik pasenęs žmogus perdėtai trokšta poilsio, patogumų, šilumos ir gero maisto. Jaunimas turi būti veržlus, nepaisąs jokių sunkumų, nes jį degina dideli siekimai. Verta prisiminti mūsų praeities jaunimą. Jis organizuodavo būrelius, rašė, kritikavo, ginčijosi. Ir nė vienos dejonės dėl sąlygų sunkumo! Visi pergyveno dėl pavergtos Tėvynės. Nevalgę, blogai apsirengę, visas jėgas atiduodavo knygų ir laikraščių leidimui bei platinimui.

Kunigų maža, todėl Lietuva laukia ryžtingų ir gilios dvasios kunigų. Kiek buvo nukankinta kunigų ir vyskupų už savo ištikimybę Bažnyčiai ir Tėvynei, o kiek jų šiandien prieš laiką miršta, nes Gulago salynai iščiulpė jų jėgas. Jų vietą turi užimti ne lepšiai, bet jauntaviškai degantys šventu idealizmu. Jūs turėsite kelti Tautos dvasią, drąsiai stoti prieš melą, smurtą, neapykantą ir vergystės dvasią.

Ar pajėgsite, jei dabar jklimpsite į patogumų ir savimylos balą?!

Mes norime jūsų dėmesį atkreipti į Valančių, kuris taip sumaniai priešinosi Lietuvos nutautinimui ir pravos-lavinimui; į vysk. T. Matulionį, kuris triskart ėjo kančios keliu komunistiniuose lageriuose, bet niekada nenusikalto savo sąžinei. Neužmirškite, kad Tauta nurašys į sąšlavyną visus konformistus ir „diplomatus", kurie sunkiausią valandą ėjo su Bažnyčios ir Tėvynės priešais, kurie sočiai pavalgę snaudė, kai priešas negailestingai visus dusino ir smaugė.

1977 m. sausio mėn. pabaigoje Lietuvoje pasirodė naujas leidinys kunigams „Tiesos kelias". Savo išore jis panašus į „LKB Kroniką" ir kt. pogrindžio leidinius. „Tiesos kelias", leidėjų teigimu, būsiąs „langas, pro kurį turi pakliūti daugiau šviesos į kunigų gyvenimą". Jis žada dalintis su kunigais pastoracijos patirtimi, supažindinti su naujovėmis teologijoje ir filosofijoje ir pateikti žinių iš katalikiškojo pasaulio.

Perskaičius „Tiesos kelio" numerį, lieka geras įspūdis — leidėjai rašo aktualiais klausimais ir bando dalykiškai spręsti.

Reikia tik pasidžiaugti, kad „Tiesos kelias" išėjo kaip tik laiku, nes tarybinė valdžia planuoja kunigams leisti oficialų leidinį, panašų į „Maskvos patriarchijos žurnalą". Tokio leidinio Lietuvos kunigai nepageidauja.

„LKB Kronika" ragina visus kunigus aktyviai įsijungti į „Tiesos kelio" leidimą bei platinimą.

1977 m. pradžioje buvo iškrėsti šių asmenų butai:

1. Onos Grigaliūnienės, gyv. Kaune,

2. Leonardo Stovskio, gyv. Kaune, LTSR 25-čio g.

3. Jono Petkevičiaus, gyv. Šiauliuose. Paimta: fotoaparatas, Papini „Kristaus istorija" ir kt.

4. Balio Gajausko, gyv. Kaune, Spynų g. 3-8

1977 m. pradžioje buvo suimta Panevėžyje Ona Pranckūnaitė.

Daugiau žinių apie šias kratas ir O. Pranckūnaitės suėmimą „LKB Kronika" neturi.


* * *

Vilnius

Pasirodė leidinio „Dievas ir Tėvynė" 3-sis numeris. Straipsnyje „Žmonija visada tikėjo į Dievą" atsakoma į S. Markonio knygos „Netiesą sakote, kunige!" priekaištus.

Didžiausią leidinio dalį užima straipsnis: „Aš esu Kelias, Tiesa, ir Gyvenimas", kuriame, remiantis įvairiais šaltiniais, įrodomas Kristaus istoriškumas.

Straipsnyje „Kas tas ateizmas?" pateikiama duomenų, kaip ateizmą vertina žymūs pasaulio žmonės, pats gyvenimas ir šv. Raštas.

Straipsnyje „Tikėjimas—amžinoji šviesa" kritikuojamas telefilmas „Ar tiki?"

Leidinys vidutinio formato apima 68 psl.

***

AKIVAIZDI „LAISVĖS" ILIUSTRACIJA

Kaunas

Lietuvos aukštųjų mokyklų politinis ir religinis studentų tramdymas iš saugumo darbuotojų pareikalauja vis didesnių pastangų. Kiekvienai aukštajai mokyklai priskirta pastovūs „šefai"—saugumo darbuotojai, kurie kaip vorai rezga savo tinklą: verbuoja dėstytojus iš kiekvienos grupės bent po vieną studentą, administracijos darbuotojus, kad vieni kitus sektų, stebėtų, klausytų ir pranešinėtų, kad „viskas" būtų saugumui žinoma; kad kiekvienas, kur jis bebūtų ir kuo beužsiimtų, visą laiką būtų baimės persekiojamas, kad gal kas nors nugirs jo šnekas, o nugirdęs praneš, kad tiek studentus, tiek dėstytojus apimtų kraštutinės nevilties nuotaikos: nors visiems akivaizdus grubiausias melas ir prievarta, vis tiek nieko nepadarysi, prieš vėją nepapūsi.

Šlavantai

LTSR Prokurorui

Nuorašas: J.E. vysk. L. Poviloniui

kun. J. Zdebskio

P a r e i š k i m a s


1976 m. gruodžio pradžioje man nesant namuose, atvyko kažkokie keturi piliečiai, iš jų vienas milicininko uniforma. Radę namuose mano motiną ir svečius, jie savavališkai apvaikščiojo visus mano kambarius, grasinančiais išsireiškimais jžeisdami mano svečius. Atvykėliai savo pavardžių nepasisakė ir nepaliko nei kratos orderio, nei apžiūros akto.

Prieš kelias dienas panašią operaciją atliko kiti asmenys, tarp kurių buvo ir Šlavantų vidurinės mokyklos direktorius J. Petrauskas.

Prašau Prokurorą išaiškinti įvykį ir minėtiems asmenims priminti tarybinius įstatymus.

J. Zdebskis,
Šlavantai, 1976.XII.20. Šlavantų klebonas

1948 m. tarybinė valdžia įsakė prie visų bažnyčių sudaryti iš tikinčiųjų „dvidešimtukus" ir leido jiems pagal valdžios paruoštą „sutartį" išsinuomoti valdžios nusavintas savo bažnyčias. Dvidešimtukui nepasirašius sutarties, buvo grasoma bažnyčią uždaryti. Niekas neabejojo, kad Stalinas tikrai gali šj grasinimą įvykdyti, šalis buvo suterorizuota—žmonės tremiami į Sibirą, kalėjimai ir rūsiai prigrūsti nekaltų žmonių, miestų aikštėse gulėjo išniekintų partizanų kūnai, trečdalis kunigų ėjo Gulago keliais. Visoje Lietuvoje likęs vienas vyskupas Kazimieras Paltarokas, norėdamas išsaugoti kunigus ir tikinčiuosius, priverstinam „sutarties" pasirašymui griežtai nesipriešino.

štai kokia „sutartis" jėga buvo primesta Lietuvos tikintiesiems:

„1. Mes, žemiau pasirašę piliečiai, įsipareigojame saugoti mums perduotą maldos pastatą ir visą prie jo priklausantį turtą ir naudoti tik išimtinai perduoto tikslo paskirčiai. Prisiimame atsakomybę už išlaikymą ir apsaugojimą perduoto mums turto ir už vykdymą visų tų įsipareigojimų, kuriuos mums uždeda ši sutartis.

2. Pastatą mes įsipareigojame panaudoti, taip pat suteikiant galimybę naudotis visiems kitiems tos tikybos asmenims išimtinai religinio kulto reikalui, ir neprileisti atlikinėti religinių apeigų kulto tarnautojams, kurie nėra užregistruoti Religinių Kultų Reikalų Tarybos prie TSRS MT Įgaliotinio Lietuvos TS Respublikai.

3. Mes įsipareigojame daryti viską, kad įteiktas mums turtas nebūtų panaudotas tokiems tikslams, kurie neatitinka 1 ir 2 st. šios sutarties.

Žemaitkiemis (Ukmergės raj.)
1976.VI.6 Žemaitkiemio parapijos bažnyčioje vyko kun. Vytauto Kapočiaus primicijos. Iškilmėse dalyvavo Žemaitkiemio 8-metės mokyklos moksleiviai. Aštuntokė Roma Šlaitaitė procesijoje nešė altorėlį. Praėjus vienai savaitei, mokykloje mergaitę tardė mokytoja Ana Ulozie-nė ir mokyklos direktorius Stasys Misiūnas. Mokytojai klausinėjo Romutę, kas jai liepė eiti į procesija, kas davė rūbus ir apie kitas smulkmenas. Mokinė atsakiusi, kad ji pati einanti į bažnyčią ir į procesiją.

Buvo sušauktas 8 klasės mokinių susirinkimas ir sprendė klausimą, kaip .nubausti „nusikaltėlę". Klasės draugai siūlė Romai parašyti papeikimą, o komjaunuolė Danguolė Šniraitė užprotestavo: „To per maža! Siūlau griežtą papeikimą". Romai Šlaitaitei buvo sumažintas elgesys iki patenkinamo, o į charakteristiką įrašyta: „Roma anksčiau buvo tėvų vedama į bažnyčią, o dabar kaip mokinė yra neprincipinga".

Mokyklos direktorius Misiūnas veda aršią ateistinę kovą. Gavėnios metu visiems mokiniams, nuo I iki VIII klasės, skaitomos ateistinės paskaitos.

Savaitę prieš Kalėdas Žemaitkiemio aštuonmetėje mokykloje pasirodė skelbimas, kad 1976.XII.25 9 vai. (tuo metu Žemaitkiemio bažnyčioje vyksta Bernelių Mišios) bus demonstruojamas kino filmas „Juodoji procesija". Visų mokinių dalyvavimas būtinas, o kas neatvyksiąs, grasinama sumažinti elgesio pažymį. Minėto filmo metu komentarus teikė pats direktorius, kritikuodamas ir pajuokdamas Bažnyčią, kunigus bei tikinčiuosius, taip pat buvo bauginami tikintieji vaikai.

Imbradas

16 metų po kun. klebono V. ŠAMŠONO mirties

Už Zarasų 10 km. link Obelių yra Imbrado bažnytkaimis. Medinė bažnyčia apsupta senolių kapais. Kartu su jais ilsisi ir kunigų palaikai. Paskutinis klebonas palaidotas prieš 16 metų. Ant kapo akmeninis kryžius su užrašu:

A+A A. Kunigas Vytautas-Antanas Šamšonas
1912.VIII.17 - 1961.1.28
Meilė Viešpaties beribė tesuteikia jam ramybę. Ilgamečiui Imbrado klebonui.

Dėkingi parapiečiai


Toks jaunas, vos 48 m., o mirties išvestas iš darbo!

Mylėjo klebonas parapiečius, o parapiečiai savo kleboną. Klebonas gyveno su savo motina, kuri jam šeimininkavo. Buvo 1961 m. sausio 28 d. Klebonas paprašė motinos sušildyti vandens galvai išsiplauti, o pats išėjo į bažnyčią pasimelsti. Nesulaukusi grįžtant, motina, pasikvietusi bažnyčios tvarkytoją, išėjo ieškoti klebono. Ir staigmena... bažnyčioje kraujuose gulėjo nebegyvas klebonas. Valdžia paleido gandus, kad klebonas nusižudęs, iššokdamas pro lubose esančią skylę. (Tiesa, lubos išpurvintos... tik iš apačios). Abiejų rankų perpiautos venos (gydytojų nuomone, pats žmogus taip pasidaryti negali), sudaužyta galva.