Šlavantai
LTSR Prokurorui
Nuorašas: J.E. vysk. L. Poviloniui
kun. J. Zdebskio
P a r e i š k i m a s
1976 m. gruodžio pradžioje man nesant namuose, atvyko kažkokie keturi piliečiai, iš jų vienas milicininko uniforma. Radę namuose mano motiną ir svečius, jie savavališkai apvaikščiojo visus mano kambarius, grasinančiais išsireiškimais jžeisdami mano svečius. Atvykėliai savo pavardžių nepasisakė ir nepaliko nei kratos orderio, nei apžiūros akto.
Prieš kelias dienas panašią operaciją atliko kiti asmenys, tarp kurių buvo ir Šlavantų vidurinės mokyklos direktorius J. Petrauskas.
Prašau Prokurorą išaiškinti įvykį ir minėtiems asmenims priminti tarybinius įstatymus.
J. Zdebskis,
Šlavantai, 1976.XII.20. Šlavantų klebonas
ATVIRAS LAIŠKAS
Stulginai
Gerbiamas Kelmės „Komunistinio
Žodžio" redaktoriau K. Pikturna,
Šiais metais gegužės 29 d. „Komunistiniam Žody" įdėtame straipsnyje „Nežiūrėk, ką darau, daryk, ką sakau" Jūs rašote, kad „...Prieš kurį laiką Stulgių klebonas J. Bučinskas iš darbo išvarė senutę Žaludaitę, kuri visą gyvenimą bažnyčiai tarnavo..."
Jūs savo straipsnyje nepaminite, dėl ko išvariau, kokia išvarymo priežastis? Kodėl nepaminite, kad Žaludaitė Stulgių kaime atsirado ne kaip bažnyčios tarnautoja, o kaip benamis ir gyvenime savarankiškai tvarkyti nesugebantis žmogus? Kad ji ne į darbą priimta, o tik priglausta. Apie tai Jums gali pasakyti tuo laiku Stulgiuose gyvenusi Mikutienė. šiuo metu ji dar tebegyvena Kražių apylinkėje.
Kodėl nepaminėjote, kad ta pati Žaludaitė maždaug prieš 12 metų kartu su tuolaikiniu kunigu A. Žuku buvo išmesta iš bažnyčiai priklausančio namo ir palikta be jokios globos ir pastogės? Dalyką aiškindamas, Jūs privalėjote paminėti, kad nebeleidau dirbti vietinės med. punkto vedėjos Drazdovienės liepimu. Žaludaitei tuo laiku buvo padaryta sunki operacija. Kodėl Jūs nenorite žinoti, kad aš sutvarkiau jai namą? Kad taip padariau, Jums paliudys dirbusieji: Garalevičius Vladas, gyv. Stulgių kaime, Rudys Antanas, gyv. Dvarvyčių km., Kvietkus Antanas, gyv. Vaidatonių km., Brazauskis Edmundas, gyv. Stulgių km., ir kiti apylinkės vyrai. Tiesa, buvo kreiptasi į kolūkio pirmininką A. Navicką, prašant bent kokios paramos. Atsakymas gautas neigiamas. Tuomet kreipiausi į apylinkės pirmininką S. Ačą, prašydamas kelių lapų šiferio stogui. Atsakė: neturiu kaip nurašyti. Kodėl nutylėta, kad ir lova, ir lovoje esanti patalynė mano duota? Jums aiškiausiai būtų pasakiusi tuo metu Stulgiuose gyvenusi Milašienė Bronė bei kitos Žaludaitės kaiminystėje gyvenančios moterys.
Jūs rašote: „...išvarė nepaklausęs, kur toliau dirbsi, iš ko pragyvensi".
O kodėl nutylėjote, kad išrūpinta invalidumo pensija mano rūpesčiu? Tai mums patvirtins gyd. Kopkaitė, gyv. Telšiuose; gydytoja Tamulionienė, gyv. Kaune, ir Psich. dispanserio vedėja gyd. Aganauskienė, gyv. Kaune. Juk tuo reikalu buvo kreiptasi ir į Apylinkės Tarybą net kelis kartus. Atsakymas gautas: „neturime tam lėšų". Taigi Žaludaitei priklausomą pensiją invalidumo išrūpinau aš.
Gerbiamas V. Pikturna, girdėjau pasakojant, kad darbo stovyklose esantieji laikosi tokios etikos: „negalima mušti surišto". Už nesilaikymą jie savuosius baudžia mirtimi. Gera Jums šiandien rašinėti straipsnius, šmeižiančius mane, o tuo pačiu ir kitus kunigus, kada mums neįmanoma tų jūsų šmeižtų per spaudą, radiją ar televiziją atremti. Jeigu aš Jūsų adresu parašyčiau nors ir mažiausią netiesą, tai Jūs, jausdamas nekaltas, tikriausiai mane patrauktumėte atsakomybėn. O kai Jūs mane apšmeižiate per spaudą, tai aš praktiškai per tą pačią spaudą įrodyti savo nekaltumą negaliu, nors įstatymai nepramato išimčių kunigams ir tikintiesiems. Ar Jūsų ateistinė sąžinė laiko garbingu dalyku piktnaudoti susidariusią padėtį? Ar Jūsų kaip redaktoriaus savigarba neturėtų būti aukštesnė už darbo stovyklose gyvenančiųjų?
Man gyvenant Stulgiuose iš darbo atleisti bent keli asmenys. Varanavičius Pranas iš brigadininko pareigų, Zubrickas Vytautas iš fermos darbuotojų, mokytojos: Zieringienė, Grigaitienė ir Teriapienė iš Stulgių aštuonmetės mokyklos. Jos juk ilgai dirbo švietimo darbą. O ar rašėte apie juos klausdamas, kur toliau jie dirbs ir iš ko gyvens? O manęs klausiate tik dėl to, kad aš kunigas ir ant manęs kaip kunigo galite sakyti ir rašyti, net prasilenkdamas su paprasčiausia žmogiška tiesa.
Toliau Jūs savo straipsnyje rašote: „...šių metų pradžioje ligoninėje mirė vieniša senutė Pranciška Butkutė..."
Visi Stulgių kaime gyvenantieji žino, kad P. Butkutė mirė Pastulgio kaime pas Kazdailevičienę Sofiją. Mirė staigia mirtimi. Rasta iš po nakties negyva. Lavonas tik nuvežtas į Kelmės ligoninę skrodimui. Įdomu, kodėl nutylimas faktas, kad jos laidotuvėms buvo surinkta iš tikinčiųjų apie 65 rub. Tai Jums patvirtins: Jakutienė Ona, gyv. Stulgiuose, Volfą Aleksas, gyv. Stulgiuose, Jakštą Bronius, gyv. Dvarvyčių km., Kontrimas Povilas, gyv. Žirnaičių km., ir kt., kurie dėjo pinigus velionies palaidojimui. Buvo surinkti pinigai ir karstui. Taigi tikintieji pasirūpino.
Jeigu Apylinkės Taryba ir kolūkio valdyba pirko karstą ir aprėdalus, tai kur dingo tikinčiųjų suaukoti pinigai? Kokiam tikslui jie panaudoti? Nenoromis peršasi mintis patvirtinanti Antano Skinderio žodžius, kad apylinkės pirmininkas S. Ačas tris dienas gėrė po Butkutės laidotuvių.
Ir kodėl neatsižvelgta į tikinčiųjų prašymus, kad velionė būtų palaidota su religinėm apeigom? Juk laidotuvėse dalyvavo visi tikintieji, išskyrus S. Ačą ir partijos sekretorių A. šniolį. Ar du asmenys gali nusverti 20-ties ar daugiau tikinčiųjų žmonių reikalavimus? Ar ne dėl to jų neklausyta, kad jie tikintys ir su jais elgiamasi taip kaip norima?
Rašote: „...Iš jų tarpo atsirado tokių, kurie, nešant karstą į kapines, užrišo kapinių vartus..."
Iš laidotuvėse dalyvavusių niekas nematė užrištų vartų. Vyrai, kurie nešė karstą, laisvai praėjo pro vartus, niekeno netrukdomi. Nematė užrištų vartų nei kapų sargė Jakutienė Ona, nei Druktenytė Sofija, nei Sungai-lienė Ona, nei Vitkienė Stasė, nei kitos moterys. O kai Garalevičius Viktoras savo žmonos pensiją išleidimo vakarą paklausė apylinkės pirm. S. Ačą, kodėl prasimanąs šitaip sakydamas, atsakė: „Melavau, kitaip sakyt negalėjau".
Gerbiamas Redaktoriau V. Pikturna, noriu paklausti, kuo remiate savo teigimą, kad aš pamokslo metu skelbiau, kad reikia pinti vainikus ir perlaidoti palaidotą Butkutę?
Iš 150-200 tikinčiųjų, dalyvavusių sekmadieniais pamaldose, nė vienas negalėjo išgirsti tokio skelbimo, kadangi tai nebuvo sakyta. Ir tas faktas šių metų kovo 5 d., kada buvau iškviestas rajono Vykdomojo Komiteto pirmininko pavaduotojo Pažarausko į Apylinkės Tarybą, mano buvo paneigtas. Jeigu buvo dar neaišku, buvo galima paklausti tikinčiųjų. Juk turite visas galimybes— galėjote patikrinti.
Taip pat niekas Stulgiuose tą dieną, kai buvo laikomos pamaldos už velionę Butkutę, nematė, kad būtų ėjusi procesija: nešamas kryžius, vėliavos, ėjęs kunigas su bažnytine atributika.
O pagaliau kodėl aš negaliu šventinti kapo ir melstis? Juk visa tai buvo daroma prie tikinčio žmogaus kapo, o ne prie ateisto. Velionė buvo visą gyvenimą tikinti ir prieš mirtį niekam juk nepareiškė, kad atsisako tikėjimo. Koks įstatymas draudžia dėti gėles ar vainikus ant mirusio žmogaus kapo? Tur būt, tik dėl to, kad tai padarė tikintieji, dalyvaujant man kaip kunigui.
Važiuojant nuo mokyklos į Stulgių kaimą yra stendas. Ant jo parašyta: „Tvarkinga sodyba—malonus poilsis", šiandien spauda ir televizija dažniau ir dažniau ragina gražinti gyvenviečių sodybas.
Neaišku, ką norite pasakyti, kai rašote, kad gyvenu gražiai sutvarkytoje sodyboje, kurioje pastatytas garažas, o jame laku dengti „Žiguliai".
Taip, kieme stovi ne garažas, o ūkinis pastatas, pastatytas pagal tipinį projektą 408. Priestatai ir ūkinis pastatas suderinti su rajono architektu, ir statybai gautas rajono Vykdomojo komiteto sutikimas ir leidimas. O iš kur ir kaip atsirado laku dengti „Žiguliai" ,galite sužinoti iš autoinspekcijos.
Gerbiamas Redaktoriau V. Pikturna, nežinau, kas Jus paskatino rašyti šį melą skleidžiantį straipsnį ir klaidinti skaitytoją? Tikriausiai Jūs norite tokiu būdu pasitarnauti ateizmo propagandai rajone. Juk ir ateistui privaloma bendroji etikos norma. Jeigu taip akivaizdžiai meluojate žmonėms, kurie aiškiausiai žino tikrus faktus, tai ar neseka išvada, kad visas Jūsų ateizmo darbas statomas ant melo pagrindų. Ar tuo savo rašiniu nepažeminate garbingą redaktoriaus vardą? Nežinau, ar Jūs, turėjęs drąsos parašyti aiškią netiesą, turėsite valios jėgos tai atšaukti. Garbingo ir tvirto charakterio žmogus, padaręs klaidą, visuomet ją atitaisys. Gyvename 20-jį amžių. Skelbiate lygybę, brolybę. Laikas jau būtų baigti „trūči-jus" ir mus kunigus ta ateistine, melaginga propaganda.
O Jūs, turėjęs drąsos mane apšmeižti, ar turėsite drąsos ir savigarbos tuos Stulgių apylinkės gyventojams aiškiai žinomus šmeižtus atšaukti—bent pasirūpinti, kad „Komunistinis Žodis" atspausdintų pilną šio mano atviro laiško tekstą?
Šio atviro laiško nuorašą siunčiu:
Jo Prakilnybei Telšių Vyskupijos Valdytojui A. Vaičiui
Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui Tumėnui
Kelmės raj. „Komunistinio Žodžio" redakcijai
Stulgiai, Kun. J. Bučinskas,
1976.VI.8. Stulgių klebonas
***
LIETUVOS TSR ŠVIETIMO MINISTERIJAI
Telšiai
pil. Šeduikienės Aldonos, Felikso
gyv. Telšiuose, Pionierių 51-1
P a r e i š k i m a s
1976 metų rugpiūčio mėnesį kreipiausi į Telšių m. vaikų muzikos mokyklos direktorių A. Šulcą, pateikdama pareiškimą dėl įsidarbinimo jo vadovaujamoje įstaigoje. Prie pareiškimo pridėjau LTSR Valstybinės Konservatorijos baigimo diplomą 2371 31, išduotą 1972.VII.2, kuris liudijo apie chorinio dirigavimo specialybės įsigyjimą. Direktorius pasakė, kad chorvedžių mokyklai netrūksta, bet yra laisvas akomponiatoriaus etatas. Mano pareiškimą ir dokumentą direktorius pasiliko ir prašė dėl galutinio atsakymo užeiti po poros dienų, kada įvyksiąs pedagogų posėdis. Minėtą dieną vėl užėjau. Direktorius pirmiausia pasiteiravo, kur dirba mano vyras, o sužinojęs, kad Telšių Katedros vargonininku, pasakė, kad neturįs teisės priimti manęs į darbą ir kad Telšių rajono KP II-sis sekretorius sutinka pasikalbėti su manimi, jeigu man kas nors neaišku šiuo klausimu. Jeigu ten klausimas bus suderintas, pasakė direktorius, grąžindamas mano pareiškimą ir diplomą, tada kreiptis tiesiai į švietimo skyrių. Telšių vaikų muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotoja palydėjo mane pas Rajono KP II-jį sekretorių V. Duobą ir dalyvavo vykstant mūsų pokalbiui. II-sis sekretorius klausinėjo apie mano vyro ir mano įsitikinimus, o sužinojęs, kad mes esame religingi, atsisakė duoti leidimą man dirbti vaikų muzikos mokykloje.
Po kiek laiko, tai buvo jau rugsėjo pradžioje, užėjau pas Telšių m. Liaudies švietimo skyriaus vedėją V. Motuzą ir paprašiau paaiškinti, kuo remiantis man neleidžiama dirbti vaikų muzikos mokykloje. Vedėjas atsakė, kad remiamasi Tarybų valdžios Dekretu dėl Bažnyčios atskyrimo nuo Valstybės ir mokyklos nuo Bažnyčios ir kad religingi mokytojai, kai tik sužinoma apie jų įsitikinimus, yra šalinami iš švietimo sistemos.
Žinodama, kad TSRS Konstitucija užtikrina sąžinės laisvę visiems savo šalies piliečiams ir kad atsisakymas priimti piliečius į darbą dėl jų pažiūros į religiją užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal Lietuvos TSR Baudžiamojo Kodekso 145 str. kaip įstatymų apie Bažnyčios atskyrimą nuo Valstybės ir mokyklos—nuo bažnyčios pažeidimas, esu priversta kreiptis į Jus šiuo pareiškimu.
Prašom atsakyti man, kodėl savivaliauja, pažeisdamas tarybinius įstatymus, Telšių m. Liaudies švietimo skyrius? Kada susidariusi padėtis bus ištaisyta? Aš prašau ne lengvatų, o reikalauju savo teisės dirbti švietimo sistemoje ne vien akompaniatore, bet ir muzikinių disciplinų pagal savo specialybę mokytoja.
Telšiai, A. Šeduikienė
1977.1.14.
