Šlavantai
LTSR Prokurorui
Nuorašas: J.E. vysk. L. Poviloniui
kun. J. Zdebskio
P a r e i š k i m a s
1976 m. gruodžio pradžioje man nesant namuose, atvyko kažkokie keturi piliečiai, iš jų vienas milicininko uniforma. Radę namuose mano motiną ir svečius, jie savavališkai apvaikščiojo visus mano kambarius, grasinančiais išsireiškimais jžeisdami mano svečius. Atvykėliai savo pavardžių nepasisakė ir nepaliko nei kratos orderio, nei apžiūros akto.
Prieš kelias dienas panašią operaciją atliko kiti asmenys, tarp kurių buvo ir Šlavantų vidurinės mokyklos direktorius J. Petrauskas.
Prašau Prokurorą išaiškinti įvykį ir minėtiems asmenims priminti tarybinius įstatymus.
J. Zdebskis,
Šlavantai, 1976.XII.20. Šlavantų klebonas
1948 m. tarybinė valdžia įsakė prie visų bažnyčių sudaryti iš tikinčiųjų „dvidešimtukus" ir leido jiems pagal valdžios paruoštą „sutartį" išsinuomoti valdžios nusavintas savo bažnyčias. Dvidešimtukui nepasirašius sutarties, buvo grasoma bažnyčią uždaryti. Niekas neabejojo, kad Stalinas tikrai gali šj grasinimą įvykdyti, šalis buvo suterorizuota—žmonės tremiami į Sibirą, kalėjimai ir rūsiai prigrūsti nekaltų žmonių, miestų aikštėse gulėjo išniekintų partizanų kūnai, trečdalis kunigų ėjo Gulago keliais. Visoje Lietuvoje likęs vienas vyskupas Kazimieras Paltarokas, norėdamas išsaugoti kunigus ir tikinčiuosius, priverstinam „sutarties" pasirašymui griežtai nesipriešino.
štai kokia „sutartis" jėga buvo primesta Lietuvos tikintiesiems:
„1. Mes, žemiau pasirašę piliečiai, įsipareigojame saugoti mums perduotą maldos pastatą ir visą prie jo priklausantį turtą ir naudoti tik išimtinai perduoto tikslo paskirčiai. Prisiimame atsakomybę už išlaikymą ir apsaugojimą perduoto mums turto ir už vykdymą visų tų įsipareigojimų, kuriuos mums uždeda ši sutartis.
2. Pastatą mes įsipareigojame panaudoti, taip pat suteikiant galimybę naudotis visiems kitiems tos tikybos asmenims išimtinai religinio kulto reikalui, ir neprileisti atlikinėti religinių apeigų kulto tarnautojams, kurie nėra užregistruoti Religinių Kultų Reikalų Tarybos prie TSRS MT Įgaliotinio Lietuvos TS Respublikai.
3. Mes įsipareigojame daryti viską, kad įteiktas mums turtas nebūtų panaudotas tokiems tikslams, kurie neatitinka 1 ir 2 st. šios sutarties.
Žemaitkiemis (Ukmergės raj.)
1976.VI.6 Žemaitkiemio parapijos bažnyčioje vyko kun. Vytauto Kapočiaus primicijos. Iškilmėse dalyvavo Žemaitkiemio 8-metės mokyklos moksleiviai. Aštuntokė Roma Šlaitaitė procesijoje nešė altorėlį. Praėjus vienai savaitei, mokykloje mergaitę tardė mokytoja Ana Ulozie-nė ir mokyklos direktorius Stasys Misiūnas. Mokytojai klausinėjo Romutę, kas jai liepė eiti į procesija, kas davė rūbus ir apie kitas smulkmenas. Mokinė atsakiusi, kad ji pati einanti į bažnyčią ir į procesiją.
Buvo sušauktas 8 klasės mokinių susirinkimas ir sprendė klausimą, kaip .nubausti „nusikaltėlę". Klasės draugai siūlė Romai parašyti papeikimą, o komjaunuolė Danguolė Šniraitė užprotestavo: „To per maža! Siūlau griežtą papeikimą". Romai Šlaitaitei buvo sumažintas elgesys iki patenkinamo, o į charakteristiką įrašyta: „Roma anksčiau buvo tėvų vedama į bažnyčią, o dabar kaip mokinė yra neprincipinga".
Mokyklos direktorius Misiūnas veda aršią ateistinę kovą. Gavėnios metu visiems mokiniams, nuo I iki VIII klasės, skaitomos ateistinės paskaitos.
Savaitę prieš Kalėdas Žemaitkiemio aštuonmetėje mokykloje pasirodė skelbimas, kad 1976.XII.25 9 vai. (tuo metu Žemaitkiemio bažnyčioje vyksta Bernelių Mišios) bus demonstruojamas kino filmas „Juodoji procesija". Visų mokinių dalyvavimas būtinas, o kas neatvyksiąs, grasinama sumažinti elgesio pažymį. Minėto filmo metu komentarus teikė pats direktorius, kritikuodamas ir pajuokdamas Bažnyčią, kunigus bei tikinčiuosius, taip pat buvo bauginami tikintieji vaikai.
Imbradas
16 metų po kun. klebono V. ŠAMŠONO mirties
Už Zarasų 10 km. link Obelių yra Imbrado bažnytkaimis. Medinė bažnyčia apsupta senolių kapais. Kartu su jais ilsisi ir kunigų palaikai. Paskutinis klebonas palaidotas prieš 16 metų. Ant kapo akmeninis kryžius su užrašu:
A+A A. Kunigas Vytautas-Antanas Šamšonas
1912.VIII.17 - 1961.1.28
Meilė Viešpaties beribė tesuteikia jam ramybę. Ilgamečiui Imbrado klebonui.
Dėkingi parapiečiai
Toks jaunas, vos 48 m., o mirties išvestas iš darbo!
Mylėjo klebonas parapiečius, o parapiečiai savo kleboną. Klebonas gyveno su savo motina, kuri jam šeimininkavo. Buvo 1961 m. sausio 28 d. Klebonas paprašė motinos sušildyti vandens galvai išsiplauti, o pats išėjo į bažnyčią pasimelsti. Nesulaukusi grįžtant, motina, pasikvietusi bažnyčios tvarkytoją, išėjo ieškoti klebono. Ir staigmena... bažnyčioje kraujuose gulėjo nebegyvas klebonas. Valdžia paleido gandus, kad klebonas nusižudęs, iššokdamas pro lubose esančią skylę. (Tiesa, lubos išpurvintos... tik iš apačios). Abiejų rankų perpiautos venos (gydytojų nuomone, pats žmogus taip pasidaryti negali), sudaužyta galva.