1970 metais, kai už vaikų katekizaciją buvo suimtas kun. A. Šeškevičius, kiek vėliau kunigai J. Zdebskis ir P. Bubnys, išgyvenau didelį dvasios sukrėtimą. Jų laikysena, elgesys teisme ir prisiimtas kryžius bylojo, kad ir aš, ir kiti negalime likti abejingi persekiojamai Tiesai, kad turime padaryti viską, ką galime. Prisimenu, pradžioje Vilniuje, vėliau Svėdasuose slaugiau sunkiai sergantį kanauninką Petrą Raudą, kai pasirodė pirmasis "Kronikos" numeris. Kan. P. Raudą labai gerbiau ir mačiau, kaip jis džiaugėsi pasirodžiusia "Kronika". Kartu kanauninko veide mačiau ir nerimą, kad už "Kroniką" reikės skaudžiai mokėti, ne vienas bus terorizuojamas, eis į kalėjimą.
Kai besidžiaugdama pasakiau, kad laimingi tie, kurie už tiesą eis kentėti, kad idėja nieko neverta, jei nėra norinčių už ją aukotis, kanauninkas tik palingavo galvą ir pasakė, kad nežinau, ką kalbu, kančia visada yra išbandymas ir ne vienas gali palūžti. Ir vis tiek tada visi buvome labai laimingi, tikėjome, kad Dievas padės.
Pasiūlymas padėti "Kronikai"
1974 metų ankstyvą pavasarį, mirus kan. P. Raudai, grįžau į Vilnių. Vieną dieną į namus užėjo kun. J. Zdebskis (jį gerai pažinojau, kun. J. Zdebskis buvo vienuolijos, kuriai priklausiau - Svč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo tarnaičių seserų kongregacijos, - dvasios vadas, dažnai vadovaudavo metinėms rekolekcijoms) ir paklausė, ar nesutikčiau perrašinėti ir platinti "Kroniką". Aš labai apsidžiaugiau, kad man, tokiai žioplai, siūlo, ir, kaip žmonės sako, visom keturiom sutikau. Išeidamas kun. J. Zdebskis dar pažadėjo, kad vienintelis atlygis už darbą - kalėjimas; perspėjo, kad, jeigu pagaus, nepaglostys. Pasiteiravo, ar neišsigandau. Į klausimą atsakiau klausimu: "O kaip jūs nebijot? Neseniai grįžot iš lagerio ir vėl dirbat... "
Naujas darbas
"Kroniką" perrašinėjau ir platinau su kita kongregacijos seserimi Brone Kibickaite. Dirbdavome Vilniuje, valdiškuose butuose, pas žmones, kurie nebuvo KGB įtariami, kurių namo sienos storesnės ir todėl mažesnis girdimumas, geri kaimynai. Beveik visada rašydavome naktį, nes dieną reikėdavo dirbti valdiškuose darbuose. Beje, šiuo atžvilgiu turėjau neblogą darbą - dirbau budėtoja kas ketvirtą parą. Taigi laiko "Kronikos" dauginimui užtektinai. Viena garsiai diktuodavome, kita rašydavome. Viską, ką per naktį perrašydavome, ryte išsinešdavome.
Areštas
Tų pačių metų rugpjūčio 27 dieną, po nepilno pusmečio nuo darbo pradžios, mane areštavo. Tada perrašinėjome 11-tą "Kronikos" numerį. Pirmą kartą rašiau savo bute! Tardymas KGB izoliatoriuje truko dešimt mėnesių. Kadangi nesijaučiau kalta, nusprendžiau neatsakinėti į tardytojo klausimus. Atsisakydama duoti parodymus stengiausi atsiriboti nuo KGB daromo nusikaltimo - persekioti tiesą ir tuos, kurie už ją kovoja. Man tada buvo labai aišku, kad tik taip, o ne kitaip turiu elgtis. 1975 m. birželio 16-17 d. įvyko teismas, mane nuteisė 3 metams lagerio ir tiek pat tremties; Bausmę atlikau viename iš garsiausiųjų Mordovijos lagerių Baraševe, o tremtį - Krasnojarsko srity, Bogučianuose. Tardymo metu saugumiečiai prašė pademonstruoti, kaip greitai rašau rašomąja mašinėle. Atsisakiau, sakydama, kad dabar nėra jokio reikalo rašyti. Grįšiu po šešerių metų ir tada vėl dauginsiu "Kroniką".
Pagalbininkė
Beje, negaliu neprisiminti ses. B. Kibickaitės. Tik grįžusi sužinojau, kad ji visą mano kalinimo laiką daugino "Kroniką". Jos žodžiais, "stengėsi dirbti ir už mane, ir už save ". Spausdino Vilniuje, mūsų bute, kuris buvo sekamas. Gana dažnai jame nekviesti apsilankydavo saugumiečiai, ji pati buvo tardoma, visaip gąsdinama. Išeidama iš namų kalkę ir perrašytus puslapius paslėpdavo koridoriuje, kur stovėjo sena nerakinama spinta. Namo gyventojai į ją dėdavo nereikalingus stiklainius... Dirbdama tokiom aplinkybėm, ji parodė neeilinę drąsą, tai buvo beveik šimtaprocentinė rizika.
Grįžusi iš tremties, ir aš stengiausi ištesėti kažkada saugumiečiams duotą pažadą ir gana greitai įsitraukiau į seną darbą - dauginau, platinau, teko padėti redaguoti, ieškojau kelių, kaip nufotografuotą "Kroniką" persiųsti į Vakarus. Tai truko beveik pusantrų metų. 1982 metų lapkritį buvo aišku, kad man fabrikuojama nauja kriminalinė byla, todėl pradėjau slapstytis, - o gal pavyks kurį laiką dar padėti "Kronikai"... Dievui saugant, dar metus galėjau dirbti. Pirmaisiais slapstymosi metais beveik visus "Kronikos" numerius veždavau į Maskvą. Ten ją perduodavau rusų disidentams, o šie įvairiais keliais, patys rizikuodami, siųsdavo toliau. Ačiū jiems. Vėliau į Lietuvą pradėjo atvykti daugiau užsienio turistų, kitų asmenų, todėl ir mano pagalba sumažėjo.
"Kronikos" perdavimas į Vakarus
Prisimenu, sužinojau, kad į Minską iš JAV atvyko jėzuitas t. Jonas Kidykas SJ. Jis į Lietuvą nebuvo įleistas. Apsistojo Minsko viešbutyje. "Kronika" buvo paruošta "kelionei", bet nebuvo per ką perduoti. Važiavau į Minską pati. Viešbutyje turėjau palikti savo pasą.
Suradau t. Joną, perdaviau "Kronikos" fotojuostą, kad KGB pasiklausymo aparatūra neužfiksuotų, raštu paaiškinau, kaip ją pervežti į JAV, kad jam kratą gali daryti tik dalyvaujant JAV ambasados darbuotojams. Po to kalbėjomės apie eilinius įvykius ir kartu meldėmės. Išeidama iš viešbučio atsiėmiau savo pasą. Dievas padėjo, "Kronika" sėkmingai pasiekė Vakarus, nors kagėbistai jam išvykstant labai nuodugniai krėtė visus t. Jono daiktus ir kišenes.
Kitą kartą "Kroniką" teko perduoti per atvykusią tolimesnę giminaitę. Su ja viešai susitikdavau, net bendradarbiai perspėjo, kad nereikėtų per ją siųsti "Kronikos", nes KGB labai detaliai jos daiktus tikrins. Nebuvo išeities. Taip pat raštu paaiškinau viešbutyje, kaip išvežti. Nepaisant kruopščių KGB kratų, "Kronika" nebuvo aptikta.
Ačiū Dievui!
Rizikuoti tekdavo ne kartą, nes dažnai nebūdavo kitos išeities ir reikėdavo pasitikėti Gerojo Dievo globa. Niekada neapsivildavau. Kelis kartus taip teko per giminaičius perduoti, kad net visi artimieji prašydavo nemėginti to daryti... Mes, kaip sąmokslininkai, žinant tik Dievui, bandydavome "prasiveržti" niekam neprasitarę ir Dievas laimindavo - "Kronika" pasiekdavo Vakarus.
Kartą, kai mano sekimas buvo ypač sustiprintas, turėjau į Maskvą nuvežti "Kroniką" ir vysk. Vincento Borisevičiaus per tardymus ir kankinimus kagėbistų sudraskytus ir sukruvintus marškinius. Juos man buvo atidavusi vyskupo sesuo Marytė Borisevičiūtė, mano Sutvirtinimo motina. Norėjau, kad kartu su "Kronika" ši relikvija pasiektų Vakarus. Jau turėjau nupirktą bilietą į Maskvą. Vakare išėjau iš namų Architektų gatvėje (Vilniuje) ir pastebėjau budinčias dvi KGB mašinas su sekliais. Kad nesulaikytų, prie pat namų sustabdžiau pravažiuojančius su lengvąja mašina, įšokau į ją ir nuvažiavau į miesto centrą. Mus sekė KGB mašina; antros nemačiau, gal pasiliko... Prie "Lietuvos" kino teatro, Trakų gatvėje sustabdžiau ir iššokau iš mašinos. KGB mašina pasiliko anapus kryžkelės šviesoforo, o aš nubėgau už buvusių kareivinių gatvele, kuria važiuoti draudžiarna, kad atsiplėščiau nuo KGB seklių. Bet jiems draudžiamų ženklų nebuvo... Vos spėjau įbėgti į uždarytos Pranciškonų bažnyčios šventorių, kai išgirdau ūžiant jų mašiną. Sustoję ieškojo manęs, nes kiemas aklinai užtvertas, tik vienas įėjimas, prie kurio budėjo jų komanda... Iš karto jie manęs nepastebėjo. Apšniukštinėję visus užkampius, grįžo ir pamatė mane įduboje prie vartų. Beliko naudotis jų metodais... Kagėbistai buvo trise, o aš ėmiau juos barti, kam prisikabino ir sekioja mane. Jie sumišo - nelaukė tokios reakcijos... Išbėgau į gatvę. Jie tik sekė mane. Įšokau į troleibusą, važiuojantį į stotį. Jie iš paskos. Supratau, kad, kaip visada, geležinkelio stotyje mane sulaikys, pralaikys milicijos poste, kol išeis traukinys į Maskvą... Buvo jau po 22 vai., todėl troleibuse keleivių nedaug. Garsiai paprašiau, kad kas nors palydėtų mane iki traukinio, nes kagėbistai jau kelintą kartą be orderio mane sulaiko. Žmonės buvo išsigandę...
Palyda
Nuėjau į troleibuso priekį. Už vairuotojo sėdėjo du jauni vyrai - rusai. Jie rusiškai paklausė, ką aš kalbėjau. Paaiškinau rusiškai ir paprašiau jų palydėti iki traukinio. Kagėbistai ėmė rusams aiškinti, kad aš psichinė ligonė. Paprašiau kagėbistų dokumentų - kokią jie turį teisę mane sulaikyti? Jie tylėjo. Atvykus į stotį, tie du rusai mane lydėjo, o kagėbistai sekė iš paskos. Ėjau su jais per tiltą, aplink, kad stotyje milicija nesulaikytų. Priėjus prie Maskvos traukinio, savo vagono konduktorei parodžiau bilietą. Kagėbistai nesitikėjo, kad jį turiu. Padėkojusi geriems rusų tautybės vyrams, išdrįsusiems neklausyti KGB, įsėdau į traukinį. Laimingai nuvažiavau ir viską perdaviau. Žinoma, ir Maskvoje teko keisti išvaizdą, išorę, kad neįkliūčiau. Dievas laimino, ir "Kronika" su vyskupo relikvija pasiekė Vakarus. Kas žmogui neįmanoma, Dievui įmanoma!
Keli žodžiai apie baimę
Baimė yra natūralus žmogaus jausmas, ir aš jos turiu ne mažiau kaip kiti. Saugumas mokėjo žmones šantažuoti. Pusę metų gąsdino psichiatrijos ligonine, aiškino, kaip kankins.
Būdavo, naktį pabundi ir klausai, kaip pravažiuoja mašina... Šiurpus jausmas... Esu buvus psichiatrijos ligoninėje - bandžiau iš jos padėti ištrūkti kitiems žmonėms. Matyti joje vaizdai man padėjo labiau suvokti, kas yra pragaras.
Prisimenu, reikėdavo važiuoti į Maskvą. Ten jau susitarta ir laukia žmogus, o tave atvirai seka, seka tavo namus.
Nejauku būdavo išeiti į gatvę, žengti pirmą žingsnį... Tokiais atvejais mane visada gelbėdavo mintis, kad esu Dievo rankose. Jis - Išmintis ir Meilė. "Pasitikiu, Viešpatie, Tavimi, tebūnie Tavo valia." Sužadintas pasitikėjimas pašalindavo stresinę būseną. Saugumo kameroje su savimi turėjau mažą paveiksliuką - vyro delne kuo ramiausiai tupi purus žvirbliukas. Tai man irgi padėdavo nukreipti mintį prie Dievo -Jis mane myli, manimi rūpinasi, žino, ko man reikia. Aš esu Jo rankose ir galiu jaustis kur kas saugiau nei tas žvirblelis. Toks pasitikėjimas grąžindavo ramybę... Ir iš tiesų aš niekada nejutau tokios dvasinės paramos ir šviesos kaip tuos dešimt mėnesių saugumo izoliatoriuje, nors fiziškai ir moraliai dažnai buvo nelengva.
Dievo valia
Galiu nuoširdžiai pasakyti - Dievas nerado žioplesnės už mane. Ir KGB žinojo, kad nesu susipažinusi su jokiom juridinėm gudrybėm. Jie jautė, kad nemažai žinau, ir buvo tikri, jog mane greitai prakalbins... Sakydavo: "Ne tokius vyrus prakalbinom". Tai, kad per ilgus tardymo mėnesius nepavyko įvaryti baimės, palaužti, - ne mano nuopelnas. Turbūt čia tiktų prisiminti Šventojo Rašto mintį apie tai, kad Viešpats dažnai pasirenka mažus ir neišmanančius, kad sugėdintų išminčius...
Aš ir saugume sakydavau: kuo jūs man blogiau darote, tuo man geriau išeina. Pasodinot mane į kalėjimą ir taip išgarsinot Lietuvą. Už jokius pinigus aš tokios reklamos Lietuvai nebūčiau įstengusi padaryti. Slapstydamasi padėjau "Kronikai" ir parašiau atsiminimus. Laisvėje tikrai nebūčiau nė vienos knygos parašiusi!
Aš neturėjau nė mažiausios minties, kad tai bus knygos. Buvo tik didelis noras, kad pasaulis-sužinotų, kas darosi čia, už geležinės sienos. Juk Stalino laikų teroras nesibaigė, jis tik pakeitė veidą. Fizinis genocidas virto dvasiniu, kuris tam tikra prasme yra baisesnis už pirmesnįjj. Norėjau, kad pasaulis sužinotų apie politinius kalinius, ypač apie rusų moteris stačiatikes (žinios iš Lietuvos ar Ukrainos vienaip ar kitaip prasiskverbdavo pro užkardą, o apie tas kalines ruses, žinojau, niekas kitas be manęs nepapasakos). Siunčiau tremtinių adresus su viltimi, kad gal kas nors padės moraliai ar materialiai. 1983 m. surašiau man žinomus faktus ir, pavadinusi "KGB akiratyje", rankraštį kartu su "Kronika" perdaviau į Vakarus. Ten mano raštą jau pažinojo, nes ir anksčiau, perduodama "Kronikas", ranka prirašydavau adresą. Rankraštyje parašiau, kad medžiagą gali naudoti savo nuožiūra. Jie išspausdino knygą.
Antrąją - "Gerojo Dievo globoje" - perdaviau 1987 m. prieš pat pakartotinį mano areštą. Rašiau priešuokiais. Žinojau, kad, jeigu Vakarų radijo stotys pradės cituoti, manęs tikrai nepaglostys ir bausmė bus kur kas didesnė nei pirmąjį kartą. Aš tikiu, mes turime padaryti viską, ką galime, ir ateis laikas, kai Dangus palaimins mūsų pastangas.
