Didžiai Gerbiamas mūsų Tautos Vyskupe, nuoširdžiai sveikiname šv. Tėvui paskyrus Jus toms kilnioms pareigoms — rūpintis mūsų tautiečių religiniu gyvenimu, gyvąja mūsų Tautos Bažnyčia.

Katalikiškoji Lietuva meldžia Jūsų Ekscelencijai gausios Dievo palaimos ir pasiveda Jūsų meilei ir rūpesčiui.

1934 m. liepos 1 d. Lietuva buvo paaukota Švč. Jėzaus širdžiai, šiemet sukanka 50 metų, kai Jėzaus Širdis — Jos Didžioji Meilė veda Lietuvą ir jos Bažnyčią kietu išbandymų keliu. Kai atsigręžiam atgal ir peržvelgiam praėjusius metus, su meile turim dėkoti Jėzaus Širdžiai, kad tokioje sumaištyje, sunkumuose, persekiojimuose, kokių Lietuvos Bažnyčia per 6 šimtmečius nebuvo patyrusi, ji, Dievo meilės remiama, nepasimetė, atlaikė bedievių priespaudą ir liko neparklupdyta.

Skaityti daugiau...…

Kaunas. 1984 m. kovo 4 d. būrelis jaunimo, susirinkęs iš skirtingų Lietuvos vietų prie šv. Kazimiero karsto šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje, meldėsi, skaitė eilėraščius, giedojo giesmes.

1984 m. birželio mėnesio pradžioje saugume, darbavietėse ir mokyklose už dalyvavimą šv. Kazimiero jubiliejaus minėjime ir ten atliktą programą prasidėjo tardymai.

Iš Kauno 7 vid. m-klos saugumietis Jonas Matulevičius tardymui į saugumo komitetą išsivežė pradinių klasių mokytoją Laimutę Truskauskaitę. Čekistui nepatiko, kad L. Truskauskaitė dalyvavo šv. Kazimiero minėjime Vilniuje, priekaištavo, kam rašo kaliniams laiškus — keletas jų, nepasiekę adresatų, gulėjo kabinete ant stalo. J. Matulevičius vertė L. Truskauskaitę rašyti pasiaiškinimą, pažadant pakeisti savo elgesį. Tardomoji, paaiškinusi, kad taip elgtis, jos įsitikinimu, yra kiekvieno kataliko pareiga, rašyti bet kokius pasižadėjimus atsisakė. Supykęs čekistas pagrasino galįs L. Truskauskaitę įmesti į rūsius ir ten kartu su žiurkėmis išlaikyti 3 paras. Po dviejų valandų trukusio tardymo, pažadėjęs greita susitikime, kur „bus kita kalba", čekistas J. Matulevičius L. Truskauskaitę paleido.

Skaityti daugiau...…

Š.m. vasario 5 dienos jūsų laikraštyje (16-ame numeryje) išspausdintas Kęstučio Deksnio straipsnis antrašte „Ateizmas, dorovė, religija". Nors Redakcija nepašykšti straipsnio autoriui pagyrimų, esą jis „imponuoja geru pasirengimu (?), sugebėjimu išlaikyti klausytojų dėmesį", tačiau akylesnis skaitytojas tuojau pastebės, kad jam trūksta elementariausių žinių, ypač istorinių.

Štai keletas faktų. 1. Autorius Bažnyčiai prikiša, esą ji mokanti, jog „kiekviena valdžia iš Dievo". Jeigu Bažnyčia taip mokytų, nebūtų krikščionių, nes ciesoriai jiems draudė Kristų garbinti kaip Dievą, ir krikščionys būtų jų klausę ir grįžę į stabmeldybę, bet jie to nedarė ir mieliau ėjo į mirtį ... Jie tikėjo, kad iš Dievo yra tiktai teisėta valdžia ir jos teisėti reikalavimai. Jeigu valdžia yra neteisėta arba jos reikalavimai neteisėti, tada nėra jokios pareigos jos klausyti, priešingai: yra pareiga neklausyti. Visų laikų krikščionys žino, jog „Dievo reikia labiau klausyti nei žmonių".

K. Deksnys tvirtina, esą kryžiaus karus popiežiai organizavę norėdami „užgrobti naujas žemes, dar kelių kraštų gyventojus priversti paklusti imti duoklę, prisigrobti naujų turtų." Argi iš tikrųjų taip?

Skaityti daugiau...…

1984 m. kovo 25 d. po 3 metų griežto režimo lagerio, į laisvę buvo paleistas šiaulietis Mečislovas Jurevičius. Prie Čelebinsko lagerio vartų jį pasitiko bičiuliai iš Lietuvos ir 27 d. visi buvo Lietuvoje.

Kovo mėn. 7 d. M. Jurevičiaus žmona jam pasiuntė 70 rub. kelionei. Deja, dar ir šiandien tie pinigai Jurevičiaus nepasiekė, nors jau 3 mėnesiai kaip jis namuose.

Prieš sugrįžtant į namus M. Jurevičiui, saugumas pradėjo tardyti jo žmoną ir artimuosius. 1984 m. kovo mėnesio viduryje darbavietėje buvo tardoma ir bandoma užverbuoti sūnaus žmoną Loretą Jurevičienę. Kaliniui sugrįžus, L. Jurevičienė vėl buvo iškviesta tardymui ir klausinėjama apie atvykstančius pas M. Jurevičių svečius. Saugumiečiai vėl bandė ją užverbuoti. L. Jurevičienė bendradarbiauti atsisakė, nesutiko tylėti ir apie įvykusį tardymą.

Skaityti daugiau...…