• Jo Eminencijai Kardinolui Ž. Vijo, Vatikano valstybės sekretoriui
• Naujoji vaikų subedievinimo ir nutautinimo akcija Lietuvoje
• Komunistinė dorovė praktikoje
• Nauji pogrindžio leidiniai
1978.VIII.15.
LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA NR. 34
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 m.
1978 m. rugpiūčio 6 d. vakare radijo bangos atnešė į mūsų Tėvynę liūdną žinią—mirė popiežius Paulius VI.
Mes, Lietuvos katalikai, nors gyvename už geležinės uždangos, bet gerai pažįstame šį didį krikščioniškos dvasios milžiną, uolų ir drąsų Dievo reikalų gynėją šiame audringame, proto ir dvasios krizės amžiuje. Velykinis velionio popiežiaus lietuviškas sveikinimas „Su šventomis Velykomis" dar ir dabar aidi mūsų širdyse. Be galo esame dėkingi Pauliui VI už leidimą įkurti Kankinių koplyčią po šv. Petro bazilika ir Dievo Motinos paveikslo pašventinimą. Popiežiaus Pauliaus VI mums padovanoti mišiolai ir brevioriai nuolat primena mums jo tėvišką rūpestį.
Lietuvos katalikai meldžiasi už mirusį Kristaus Vietininką ir tiki, kad danguje jis bus uolus Bažnyčios užtarėjas.
Mūsų žodis pavėluotai pasiekia laisvąjį pasaulį, bet malda mes visada esame su Bažnyčios vargais ir džiaugsmais.
V. Petkaus teismas prasidėjo 1978 m. liepos 10 d. Jau nuo pirmos teismo dienos buvo jaučiama rūpestinga teismo spektaklio režisūra. Liepos 10-ai dienai, kada buvo skaitomas kaltinamasis aktas, teisman buvo iškviesti ir įleisti teismo salėn estai ir latviai, t. y. tie liudytojai, kurie lietuvių kalbos nemoka ir nesupranta. Jie tik matė, kad į teismo salę V. Petkus buvo keturių milicininkų jėga įvilktas užlaužtomis rankomis. Teisme jis pareiškė esąs nekaltas ir atsisakė advokato paslaugų. Visą likusį laiką V. Petkus teismą demonstratyviai ignoravo, neatsakinėdamas į jokius klausimus, nesigindamas ir nesiaiškindamas, o ramiai snausdamas.
Pirmasis teismo posėdis tęsėsi pusantros valandos ir teismas buvo nukeltas į liepos 11 dieną.
Liepos 11 d. į aukščiausiąjį teismą Vilniuje atvyko didelis būrys V. Petkaus draugų ir vienminčių, tačiau į teismo salę nebuvo įleisti. Prie teismo salės durų budįs čekistas kiekvienam, norinčiam patekti į teismą, pareikšdavo, kad „nesą vietų".
Rašo Vladas Lapienis:
„Esant šiltam orui, įkyriai mus puola daugybė uodų. Jie puola lauke, barake, valgykloje, t. y. dirbant, ilsintis ir valgant. Kai tik atidarai duris, jie nepastebimai patenka į patalpas. Prie barako yra kelios lysvės. Vieną kartą pamačiau kalinį Paulaitį ravint piktžoles, šalia degė laužas, o aplink dūmų kamuoliai. Uodai nemėgsta dūmų, ir tokiu būdu nors šiek tiek nuo jų apsiginama . . .
Gera malda yra nepaprastai galingas ginklas, niekada neišsemiamas turtas, visų brangenybių šaltinis ir geriausioji mūsų mokytoja . . .
Atėmimas dvasinės bei fizinės laisvės iš daugelio žmonių vieno ar keleto žmonių naudai yra didelis nusikaltimas prigimtinei teisei . . .
Tapus kaliniu (ypač tardymų metu), tenka spręsti greitai, nėra galimybės pasitarti, ramiai apgalvoti. Lieka vienintelė galimybė—paklausyti savo sąžinės balso.
Didelis vargas vėliau būna tam žmogui, kuris tokiais atvejais eina į konfliktus su savo sąžine.
1978 m. birželio 3 d."
1978 m. birželio 28 d. „Tiesoje" pasirodė ilgas straipsnis „šmeižtai iš sakyklos". Jame kaltinamas kun. Alfonsas Svarinskas, Viduklės klebonas, kam jis šmeižiąs mokyklą, dabartinę tikrovę ir gadinąs jaunimą, pristatydamas jam didvyriais buvusius „nusikaltėlius".
Pasirodžius minėtam straipsniui, kun. A. Svarinskas Viduklės bažnyčioje pasakė pamokslą, paaiškindamas tikintiesiems, kas yra tikrieji šmeižikai ir nusikaltėliai.
Kun. A. Svarinskas gavo daug laiškų, kuriuos rašė tiek KGB bendradarbiai, tiek dori katalikai. Įdomi smulkmena, kad nė vienas KGB- bendradarbis neturėjo drąsos pasirašyti po siunčiamu laišku.
Žemiau pateikiame Viduklės tikinčiųjų protestą:
Lietuvos Komunistų Partijos pirmajam
sekretoriui Petrui Griškevičiui Vilniuje
Viduklės R. K. parapijos tikinčiųjų
P r o t e s t a s
š. m. birželio mėn. 28 d. „Tiesos" 149-jame numeryje pasirodė laikraščio spec. korespondento Vytauto Zeiman-to straipsnis „šmeižtai iš sakyklos". Šiuos korespondento šmeižtus mūsų klebono kun. Alf. Svarinsko adresu persispausdino Raseinių ir Šiaulių rajoniniai laikraštėliai.
1. Mintys iš LTSR mokytojų IV suvažiavimo
LTSR švietimo ministras A. Rimkus savo kalboje, perskaitytoje 1978 m. birželio 7 d. Lietuvos TSR mokytojų IV suvažiavime, įvykusiame Vilniuje, kalbėdamas apie „taurių tarybinio patriotizmo, tautų draugystės ir proletarinio internacionalizmo jausmų" skiepijimą Lietuvos moksleivijai, džiaugėsi, kad jau „turime 98 mišrias mokyklas, kuriose mokosi 53,5 tūkstančio mokinių, arba kas dešimtas bendrojo lavinimo mokyklų moksleivis". Toliau kalbėtojas pažymėjo, kad „reikšmingą poveikį auklėjant moksleiviją tautų draugystės, tarybinio patriotizmo dvasia daro Tarybų Lietuvos ir Tarybų Baltarusijos socialistinis lenktyniavimas".
Jeigu prisiminti kaip Baltarusijos teritorijoje jau 34 metai susidorojama su ten gyvenančių lietuvių vaikais, neleidžiant jiems net pradžios mokyklose mokytis savo gimtąja lietuvių kalba, jeigu paskaičiuoti, kiek per tą ilgą laikotarpį Baltarusijoje atsirado naujų žmonių, jau nebemokančių savo gimtosios lietuvių kalbos ir jeigu visa tai laikyti, A. Rimkaus žodžiais tariant, „reikšmingu poveikiu" nesunku suprasti, kas yra slepiama po skambiais tarybinio patriotizmo, tautų draugystės ir proletarinio internacionalizmo žodžiais, brutaliomis priemonėmis skverbiantis į lietuvių vaikų sielas, širdis ir protus.