• Jo Eminencijai Kardinolui Ž. Vijo, Vatikano valstybės sekretoriui

• Viktoro Petkaus teismas

• Laiškai iš Gulago

• KGB puola kun. A. Svarinską

• Naujoji vaikų subedievinimo ir nutautinimo akcija Lietuvoje

• Žinios iš vyskupijų

• Tarybinėje mokykloje

• Komunistinė dorovė praktikoje

• Katalikai Tarybų Sąjungoje

• Nauji pogrindžio leidiniai

1978.VIII.15.

 

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA NR. 34

Perskaitęs duok kitam! 
Eina nuo 1972 m.

1978 m. rugpiūčio 6 d. vakare radijo bangos atnešė į mūsų Tėvynę liūdną žinią—mirė popiežius Paulius VI.

Mes, Lietuvos katalikai, nors gyvename už geležinės uždangos, bet gerai pažįstame šį didį krikščioniškos dvasios milžiną, uolų ir drąsų Dievo reikalų gynėją šiame audringame, proto ir dvasios krizės amžiuje. Velykinis velionio popiežiaus lietuviškas sveikinimas „Su šventomis Velykomis" dar ir dabar aidi mūsų širdyse. Be galo esame dėkingi Pauliui VI už leidimą įkurti Kankinių koplyčią po šv. Petro bazilika ir Dievo Motinos paveikslo pašventinimą. Popiežiaus Pauliaus VI mums padovanoti mišiolai ir brevioriai nuolat primena mums jo tėvišką rūpestį.

Lietuvos katalikai meldžiasi už mirusį Kristaus Vietininką ir tiki, kad danguje jis bus uolus Bažnyčios užtarėjas.

Mūsų žodis pavėluotai pasiekia laisvąjį pasaulį, bet malda mes visada esame su Bažnyčios vargais ir džiaugsmais.

V. Petkaus teismas prasidėjo 1978 m. liepos 10 d. Jau nuo pirmos teismo dienos buvo jaučiama rūpestinga teismo spektaklio režisūra. Liepos 10-ai dienai, kada buvo skaitomas kaltinamasis aktas, teisman buvo iškviesti ir įleisti teismo salėn estai ir latviai, t. y. tie liudytojai, kurie lietuvių kalbos nemoka ir nesupranta. Jie tik matė, kad į teismo salę V. Petkus buvo keturių milicininkų jėga įvilktas užlaužtomis rankomis. Teisme jis pareiškė esąs nekaltas ir atsisakė advokato paslaugų. Visą likusį laiką V. Petkus teismą demonstratyviai ignoravo, neatsakinėdamas į jokius klausimus, nesigindamas ir nesiaiškindamas, o ramiai snausdamas.

Pirmasis teismo posėdis tęsėsi pusantros valandos ir teismas buvo nukeltas į liepos 11 dieną.

Liepos 11 d. į aukščiausiąjį teismą Vilniuje atvyko didelis būrys V. Petkaus draugų ir vienminčių, tačiau į teismo salę nebuvo įleisti. Prie teismo salės durų budįs čekistas kiekvienam, norinčiam patekti į teismą, pareikšdavo, kad „nesą vietų".

Rašo Vladas Lapienis:

„Esant šiltam orui, įkyriai mus puola daugybė uodų. Jie puola lauke, barake, valgykloje, t. y. dirbant, ilsintis ir valgant. Kai tik atidarai duris, jie nepastebimai patenka į patalpas. Prie barako yra kelios lysvės. Vieną kartą pamačiau kalinį Paulaitį ravint piktžoles, šalia degė laužas, o aplink dūmų kamuoliai. Uodai nemėgsta dūmų, ir tokiu būdu nors šiek tiek nuo jų apsiginama . . .

Gera malda yra nepaprastai galingas ginklas, niekada neišsemiamas turtas, visų brangenybių šaltinis ir geriausioji mūsų mokytoja . . .

Atėmimas dvasinės bei fizinės laisvės iš daugelio žmonių vieno ar keleto žmonių naudai yra didelis nusikaltimas prigimtinei teisei . . .

Tapus kaliniu (ypač tardymų metu), tenka spręsti greitai, nėra galimybės pasitarti, ramiai apgalvoti. Lieka vienintelė galimybė—paklausyti savo sąžinės balso.

Didelis vargas vėliau būna tam žmogui, kuris tokiais atvejais eina į konfliktus su savo sąžine.

1978 m. birželio 3 d."

1978 m. birželio 28 d. „Tiesoje" pasirodė ilgas straipsnis „šmeižtai iš sakyklos". Jame kaltinamas kun. Alfonsas Svarinskas, Viduklės klebonas, kam jis šmeižiąs mokyklą, dabartinę tikrovę ir gadinąs jaunimą, pristatydamas jam didvyriais buvusius „nusikaltėlius".

Pasirodžius minėtam straipsniui, kun. A. Svarinskas Viduklės bažnyčioje pasakė pamokslą, paaiškindamas tikintiesiems, kas yra tikrieji šmeižikai ir nusikaltėliai.

Kun. A. Svarinskas gavo daug laiškų, kuriuos rašė tiek KGB bendradarbiai, tiek dori katalikai. Įdomi smulkmena, kad nė vienas KGB- bendradarbis neturėjo drąsos pasirašyti po siunčiamu laišku.

Žemiau pateikiame Viduklės tikinčiųjų protestą:

Lietuvos Komunistų Partijos pirmajam 
sekretoriui Petrui Griškevičiui Vilniuje

Viduklės R. K. parapijos tikinčiųjų

P r o t e s t a s

š. m. birželio mėn. 28 d. „Tiesos" 149-jame numeryje pasirodė laikraščio spec. korespondento Vytauto Zeiman-to straipsnis „šmeižtai iš sakyklos". Šiuos korespondento šmeižtus mūsų klebono kun. Alf. Svarinsko adresu persispausdino Raseinių ir Šiaulių rajoniniai laikraštėliai.

1. Mintys iš LTSR mokytojų IV suvažiavimo
LTSR švietimo ministras A. Rimkus savo kalboje, perskaitytoje 1978 m. birželio 7 d. Lietuvos TSR mokytojų IV suvažiavime, įvykusiame Vilniuje, kalbėdamas apie „taurių tarybinio patriotizmo, tautų draugystės ir proletarinio internacionalizmo jausmų" skiepijimą Lietuvos moksleivijai, džiaugėsi, kad jau „turime 98 mišrias mokyklas, kuriose mokosi 53,5 tūkstančio mokinių, arba kas dešimtas bendrojo lavinimo mokyklų moksleivis". Toliau kalbėtojas pažymėjo, kad „reikšmingą poveikį auklėjant moksleiviją tautų draugystės, tarybinio patriotizmo dvasia daro Tarybų Lietuvos ir Tarybų Baltarusijos socialistinis lenktyniavimas".

Jeigu prisiminti kaip Baltarusijos teritorijoje jau 34 metai susidorojama su ten gyvenančių lietuvių vaikais, neleidžiant jiems net pradžios mokyklose mokytis savo gimtąja lietuvių kalba, jeigu paskaičiuoti, kiek per tą ilgą laikotarpį Baltarusijoje atsirado naujų žmonių, jau nebemokančių savo gimtosios lietuvių kalbos ir jeigu visa tai laikyti, A. Rimkaus žodžiais tariant, „reikšmingu poveikiu" nesunku suprasti, kas yra slepiama po skambiais tarybinio patriotizmo, tautų draugystės ir proletarinio internacionalizmo žodžiais, brutaliomis priemonėmis skverbiantis į lietuvių vaikų sielas, širdis ir protus.

Šiauliai. „LKB Kronika" rašė, kad kun. J. Alesius dar Seminarijoje studijuodamas atostogų metu Lazdijų rajone neturėdavo ramybės, nes buvo nuolat atakuojamas KGB darbuotojų—Lazdijų KGB viršininko Žemaičio ir vieno čekisto iš Vilniaus.

1978 m. sausio 11 d. kun. Alesius, dirbantis Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčioje vikaru, buvo iškviestas į Šiaulių karinį komisarijatą, neva patikrinti karinės įskaitos. Komisarijate jo laukė saugumietis, kuris prisistatė esąs Romas Pietaris:

—Linkėjimai nuo Viliaus Šiaudinio. 

—Nepažįstu jokio šiaudinio.

—Su juo kalbėjaisi Lazdijuose, jis iš Vilniaus saugumo. Dabar vėl susitikinėsim. Nurodysim, ką mums reikia pranešti.

—Ne, susitikti su jumis negalvoju, nes į politiką nesikišu.

—Ir kun. Svarinskas sako, kad nesikiša . . .

Kun. Alesius tiesiai pasakė saugumiečiui, kad KGB jam įkyrėjo. Jį, Seminarijos studentą, norėjo jėga priversti dirbti saugumo bendradarbiu. Net pieštuką kišo į rankas. Grasino: jei nepasirašysi, nebaigsi Seminarijos.

—Gaila, kad visa tai plačiai išplepėjai.

Varputėnai. 1977 m. balandžio mėn. šilkalnių kaime mirė Kuršėnų vidurinės mokyklos 11 klasės mokinys Petras Vozbutas. Tėvai nutarė sūnų palaidoti su bažnytinėmis apeigomis. Sujudo, sukruto mirusiojo motinos-mo-kytojos Vandos Vozbutienės bendradarbiai:

— Ką tu darai? Varputėnų mokyklai darai gėdą . . .

Pyko direktorius Juozas Daraška, dar daugiau nervinosi mokslo dalies vedėja Vanda Grybauskienė. Jie kalbėjo:

— Mes už tai tau nedovanosime!

Tikrai mokytoja Vozbutienė įvairiais būdais buvo terorizuojama, gąsdinama ir, nepakeldama savo bendradarbių agresyvaus elgesio, mokyklą apleido.

Reikia pastebėti, kad panašiais atvejais nedraugiškumą parodo ne tik fanatiškai nusiteikę mokytojai, bet ir kiti, kurie bijo užsitraukti švietimo skyriaus ir partijos komiteto nemalonę.

1978 m. liepos mėn. 18 d. Lietuvos TSR Kultūros ministerijos darbuotojai atkreipė dėmesį į nervingai vaikščiojantį ilgametį ministerijos darbuotoją Henriką Lanzbergą. Priežasčių nenutuokė niekas. Ir tik kai į ministeriją atvyko Mokslinio-metodinio kabineto direktorius, darbuotojai sužinojo šiurpų įvykį: to paties skyriaus 21 metų darbuotoja Renata- Gavrilenkaitė pasikorusi prie savo meilužio Henriko Landzbergo durų. Meilužis, pasirodo, nedrįso nė virvės nutraukti, kad neliktų jo pirštų antspaudų. O netrukus ministerijos darbuotojai rado žuvusios darbo kambaryje ir priešmirtinį jos laišką. . .

Įvykis, atrodo, netikėtas. Bet ar taip iš tikrųjų?

H. Landzbergas jau seniai gyvena Kultūros ministerijos patalpose. Ir nebe pirmi metai iš jo kambario girdimi merginų klyksmai. Apie šio ištvirkėlio asmenines „išmones" garsas sklido ir už ministerijos ribų, bet tai nejaudino net pačių įstaigos vadovų.

Kišiniovas. Kišiniovo koplytėlė mažutė ir vienintelė katalikų priebėga Moldavijoje. Sekmadieniais ir šventadieniais ji pilnutėlė žmonių, kurie alpsta nuo tvankos ir ankštumo. Dažnai tenka kviesti greitąją pagalbą tačiau ši, kelis kartus atvykusi, atsisako suteikti pagalbą. Kartą paskambinus taip atsakė:

—Dievui meldžiatės, tegul Dievas ir gydo!

Žmonės renkasi melstis iš visos Moldavijos. Važiuoja autobusais su persėdimais po 100-200 km ir atvykę negali atlikti išpažinties, nes vienas kunigas nepajėgia aptarnauti visos Moldavijos katalikų. Tikintieji ne kartą kreipėsi į Religijų reikalų tarybos įgaliotinį Vikonskį, prašydami leidimo, kad Moldavijoje galėtų dirbti dar bent vienas katalikų kunigas. Įgaliotinis apie tai nenorėjo ir girdėti, atseit, ir su tuo vieninteliu kunigu tarybų valdžia turinti daug vargo, o kas būsią, jei Moldavijoje bus du kunigai.

Moldavijoje yra apie 40.000 katalikų. Dauguma jų, dėl kunigų trūkumo, jau apmiršę religinę praktiką, nors su pasididžiavimu laiko save katalikais.

1978 m. tikinčiųjų prašomas, kun. V. Zavalniuk kreipėsi į Rygos vyskupą, prašydamas jį suteikti Sutvirtinimo sakramentą Moldavijos katalikams. Moldavijos įgaliotinis Vikonskis sutiko leisti vyskupui teikti Sutvirtinimo sakramentą, jei tik neprieštarausianti Maskva. Buvo nutarti ši iškilmė būsianti birželio 4 d. Visi katalikai su džiaugsmu ruošėsi sutikti savo ganytoją. Kun. Zavalniuk išskirdo į Rygą palydėt vyskupą į Kišiniovą, bet paaiškėjo, kad Rygos religijų reikalų tarybos įgaliotinis apie tai „nieko nežinąs". Paskambinus į Maskvą, Religijų reikalų tarybos pirmininko pavaduotojas Tarasovas atsakė, jog Maskva šitų reikalų nesprendžianti.

„AUŠRA" Nr. 11 (51). šiame numeryje išsamiai aprašomas Balio Gajausko teisminis susidorojimas Vilniuje. Daug žinių pateikiama apie politkalinio P. Paulaičio 30 metų kančios Gulage. Numeris dedikuotas B. Gajauskui ir P. Paulaičiui.

***

„DIEVAS IR TĖVYNĖ" Nr. 8. Numeryje yra keletas tikrai dėmesio vertų straipsnių: „Išdavystė" ir „Tarybinė konstitucija—epochos gėda".

Str. „Išdavystė" rašoma: „Siūloma visiems kunigams-išdavikams, kurie dar neprarado tikėjimo, nedelsiant išsiųsti saugumui raštiškus pareiškimus, kuriais kategoriškai atsisakyti tokio bendradarbiavimo".

***

LIETUVI, NEPAMIRŠK!

P. Plumpa, N. Sadūnaitė, S. Kovaliovas, O. Pranskūnaitė, V. Lapienis, B. Gajauskas, V. Petkus ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!