1978 m. liepos mėn. 18 d. Lietuvos TSR Kultūros ministerijos darbuotojai atkreipė dėmesį į nervingai vaikščiojantį ilgametį ministerijos darbuotoją Henriką Lanzbergą. Priežasčių nenutuokė niekas. Ir tik kai į ministeriją atvyko Mokslinio-metodinio kabineto direktorius, darbuotojai sužinojo šiurpų įvykį: to paties skyriaus 21 metų darbuotoja Renata- Gavrilenkaitė pasikorusi prie savo meilužio Henriko Landzbergo durų. Meilužis, pasirodo, nedrįso nė virvės nutraukti, kad neliktų jo pirštų antspaudų. O netrukus ministerijos darbuotojai rado žuvusios darbo kambaryje ir priešmirtinį jos laišką. . .
Įvykis, atrodo, netikėtas. Bet ar taip iš tikrųjų?
H. Landzbergas jau seniai gyvena Kultūros ministerijos patalpose. Ir nebe pirmi metai iš jo kambario girdimi merginų klyksmai. Apie šio ištvirkėlio asmenines „išmones" garsas sklido ir už ministerijos ribų, bet tai nejaudino net pačių įstaigos vadovų.
Apie Landzbergo moralę gal ir neverta kalbėti, bet pasižiūrėkime, kas gi jo paskutinioji auka (o gal ne paskutinė?).
Leiskime kalbėti pačiai velionei. Priešmirtiniame savo laiške Renata rašo, kad vis dėlto „nužudyto kūdikio akys" neduodavo jai ramybės . . . Vadinasi, tarybinės moralės įteisintas vaikų žudymas vis dėlto dar jauno amžiaus moteriai nesuspėjo galutinai sunaikinti sąžinės balso. Dar per trumpai ji dirbo Kultūros ministerijoje, kur taip atkakliai diegiama ateistinė moralė ir kovojama prieš „religinius prietarus" . . .
Pažvelkime arčiau į Renatos gyvenimą. Jos tėvas— tarybinis pareigūnas baigė savo trijų vaikų atžvilgiu tėviškas pareigas tuo, kad davė jiems pradžią . . . Motinai, kurios visas gyvenimo tikslas—alkoholis, teko didesnė našta—pagimdyti. Bet tuo ir baigėsi jos „motinystė".
Kažkada tarybinis rašytojas N. Sluckis išliaupsino (romane „Geri namai") tarybinius vaikų namus. Deja, tikrovė visai kita. Mūsų konkrečiu atveju tie „geri namai" tesugebėjo diegti mergaitei tik komunistinę moralę ir kalbėti apie „šviesią ateitį". O po to Molėtų mokyklą-internatas jau toliau vykdė šį uždavinį. Renata čia sužinojo, kad krikščioniškoji moralė, negimusių vaikų žudymas yra kunigų tamsybininkų išmislas, liaudies mulkinimo priemonė ir kad moteris yra išlaisvinta nuo buržuazinių ir religinių prietarų. Mokyklą-internatas šias žinias neseniai teikė dar ir velionės sesutei Eugenijai . . .
Tarp kitko viena auklėtoja, atvykusi į laidotuves, pastebėjo, kad ji numačiusi Renatos būsimą kelią, bet „nieko negalėjusi padaryti" . . . Tuo galima patikėti; tarybinė mokykla neturi priemonių ir tikslo kovoti prieš moralinį pakrikimą.
Taip Renata išėjo į gyvenimą. Ji dirbo Rašytojų sąjungos įstaigoje. Tad gal čia, susitikinėdama su rašytojais, galėjo ji šiek tiek atsipeikėti ir kritiškiau pažvelgti į įdiegtą jai moralę? Kas ne kas, o rašytojai pirmiausiai juk privalo kilninti žmogų. Deja, Renatai mažai,teko dirbti tiesioginį darbą. Svarbiausia jos pareiga—išvežioti nusigėrusius „sielos inžinierius" ir būti jų sugulove. O paskutinis etapas—Kultūros ministerija. Čia jos laukė buvusio Kultūros ministro, dabar Lietuvos TSR Komu-nistrų partijos CK sekretoriaus L. šepečio toleruojamas, pačios ministerijos patalpose įkurtas viešnamis. (Beje, ne per seniausiai teko visiems skaityti didžiulius L. šepečio straipsnius apie dorovinį auklėjimą!). Niekas nepasikeitė ir pasikeitus tos įstaigos vadovams. Taigi nauja darbuotoja Renata pirmiausia ir susidūrė su šiuo H. Landzbergo „butu". Renatos tragedija brendo palaipsniui. Nužmogėjęs „meilužis", pajutęs, kad naujoji jo auka dar išlaikiusi tikros meilės supratimą, privertė ją, kaip ir anksčiau kitas, klykti naktimis. Kai ji būdavo jain nereikalinga, neretai vidurnaktį išstumdavo ją pro duris (Renata neturėjo kambario, nors jos giminės šiuo požiūriu negalėjo nusiskųsti). Yra rimto pagrindo manyti, kad taip atsitiko ir tą lemtingą naktį . . .
Renata laukėsi kūdikio. Ministerijoje tuoj pat atsirado nemažas būrys „patarėjų", skatinančių atsikratyti „nepatogumo". Buvo ir tokių balsų, kurie nurodė tikrą kelią, bet jų žodžiai liko neišgirsti. Negimusio kūdikio žudymą galutinai sankcionavo „meilužis", duodamas suprasti, kad gimdymas sugriausiąs jų „meilę".
Nieko nuostabaus—kas gi galėjo tokioje įstaigoje tvirtai ir autoritetingai, tiesiai ir drąsiai pasakyti, kad abortas—tai tikra žmogžudystė, jeigu tarybiniai įstatymai juridiškai šį dalyką įteisina?
Renatą priglaudė Rokantiškių kapinės. Kai kas pastebėjo, kad viena tragedijos priežasčių yra ta, jog Renata neturėjo idealų. Tai tiesa. Bet kodėl—niekas nesvarstė. Mažai ką jaudino jos prisipažinimas, kad nužudė kūdikį. O pagrindinis ministerijos rūpestis šiuo metu—kaip nors užglaistyti šį įvykį. Vargu, žinoma, ar ministerija būtų kreipusi į visą dėmesį, jei būtų buvę galima visą nuslėpti, kaip nuslepiama šimtai panašių įvykių.
Dar pora charakteringų detalių iš laidotuvių.
Laidotuvėse dalyvavo ir Renatos „tėvas" E. E. Gavrilenko ir „motina", o taip pat Henrikas Landzbergas. Kas jų nepažinojo, vargu ar būtų įtarę, kad šie žmonės turi ką nors bendro su velione: abejingesnių laidotuvių stebėtojų negalima net įsivaizduoti. „Tėvas" atkreipė dėmesį tik ordinų ir medalių juostelėmis, o meilužis— fotoaparatu, atlikęs eilinio fotografo vaidmenį. Ką gi, dažnas tarybinės tikrovės reiškinys . . .
Liko Renatos sesutę Eugenija . . . Liko tūkstančiai Renatų, Eugenijų . . . Liko vaikų namuose ir mokyklose komunistinę moralę pagrįstas auklėjimas . . . Liko tarybinės tikrovės išugdyti landzbergai, šepečiai, gavrilenkos ... Ar ne laikas padaryti rimtas išvadas!?
***
