Rašo Vladas Lapienis:
„Esant šiltam orui, įkyriai mus puola daugybė uodų. Jie puola lauke, barake, valgykloje, t. y. dirbant, ilsintis ir valgant. Kai tik atidarai duris, jie nepastebimai patenka į patalpas. Prie barako yra kelios lysvės. Vieną kartą pamačiau kalinį Paulaitį ravint piktžoles, šalia degė laužas, o aplink dūmų kamuoliai. Uodai nemėgsta dūmų, ir tokiu būdu nors šiek tiek nuo jų apsiginama . . .
Gera malda yra nepaprastai galingas ginklas, niekada neišsemiamas turtas, visų brangenybių šaltinis ir geriausioji mūsų mokytoja . . .
Atėmimas dvasinės bei fizinės laisvės iš daugelio žmonių vieno ar keleto žmonių naudai yra didelis nusikaltimas prigimtinei teisei . . .
Tapus kaliniu (ypač tardymų metu), tenka spręsti greitai, nėra galimybės pasitarti, ramiai apgalvoti. Lieka vienintelė galimybė—paklausyti savo sąžinės balso.
Didelis vargas vėliau būna tam žmogui, kuris tokiais atvejais eina į konfliktus su savo sąžine.
1978 m. birželio 3 d."
***
„Birželio mėn. pirmoje pusėje, laukdamas kažkokios komisijos, trečios kolonos penktos zonos viršininkas majoras Aleksandrovas taip pradėjo „švarinti" bei „tvarkyti" gyvenamąjį baraką bei siuvimo cechą, kad iš manęs paėmė Tavo atvežtus česnakus, iš lagerio parduotuvės pirktą tuščią aliejaus butelį. Pats viršininkas atnešė iš pašto laikraščius bei žurnalus: „Tiesą", „Komjaunimo tiesą", Czerwony Sztandar", „Za rubežom" ir, nepraslinkus nė 40 min., pats viršininkas neperskaitytus laikraščius paėmė iš manęs, nunešė į katilinę ir sudegino . . . Kalinio gyvenime reikia daug kantrybės" . . .
Prašyčiau religinių paveikslėlių į Mordoviją man nesiųsti. Esu kalinys, ir daromos kratos. Kokia garantija, kad tas pats zonos viršininkas negali atimti ir sudeginti religinius paveikslėlius . . . Nepatarčiau siųsti maldų ir religinių minčių, parašytų rašoma mašinėle, nes tai sudaro nemažai naujų rūpesčių ir papildomo darbo saugumiečiams. Tardymo metu nekartą girdėjau iš čekistų lūpų, kad jie ir taip turi gana daug darbo . . .
Citatos iš šv. Rašto, „Kristaus sekimo" bei kitų religinių knygų yra reikalingos ir naudingos. Jų labai laukiu . . .
Būdamas laisvėje, mačiau daug fizinių ligonių. Tačiau, būdamas kalėjimuose ir lageriuose, pamačiau, kad už kūno ligonius yra baisesnių dvasinių ligonių: luošų, aklų, nebylių. O Kristus yra pasakęs, kad reikia labiau bijoti tų, kurie sužaloja dvasios sveikatą . . ." 1978 m. birželio 20 d.
***
„Liepos 5 d. mane ir keletą kitų kalinių iš trečio lagerio penktos zonos, esančios Baraševo gyvenvietėje, atvežė į devynioliktą lagerį, esantį Liesnoj gyvenvietėje, t. y. arčiau Potmos. Šis lageris yra kelis kartus didesnis, negu tas, kuriame iki liepos 5 d. buvau. Sakė, kad vien tik lietuvių kalinių čia yra penkiolika ar daugiau.
Kai važiuosi mane aplankyti, iš Potmos pirk bilietą iki Javas, o ten sėsk į dreziną. Jei jos nebus, teks važiuoti autobusu. Kelias duobėtas, ir važiuojant autobusu nekuriems būna bloga . . .
Nors atvažiavau į šią koloniją liepos 5 d., o dabar jau yra liepos 15 d., tačiau dar negavau nei jokio laikraščio, nei laiško.
Mano išmokimas siūti pirštines nuėjo niekais, nes čia kitokie darbai . . .
Dabar rašyk laišką šiuo adresu: Mordovskaja ASSR, st. Potma, p/o Lesnoj, učr. žch 385/19-3, Lapienis Vladas, Antano.
1978 m. liepos 15 d.
Rašo Nijolė Sadūnaitė.
Mordovijos lageryje Nijolė Sadūnaitė parašydavo savo dėdei, gyvenančiam JAV trumpus laiškučius. Dauguma tų atvirukų-laiškelių dėdės nepasiekdavo. Nijolė taip pat negavo nė vieno dėdės laiško.
Būdama ištrėmime—Sibire, Sadūnaitė gauna tik mažą dalį jai siunčiamų laiškų, banderolių, siuntinėlių. Jos rašyti laiškai adresatų taip pat dažnai nepasiekia.
1977 m. lapkričio 14 d. laiške Nijolė rašo: „Man rašyti Antano, Stefos ir kitų pirmieji laiškai dingo ... Jų negavau ir turbūt negausiu. Daug laiko praėjo nuo jų išsiuntimo.
Kiek vėliau N. Sadūnaitė rašė: „Nežinau priežasties, nors ją nujaučiu: kai kurie vilniečių laiškai ilgai užsibūna Vilniuje, o tik po to skrenda į Bogučanus. Lapkričio 7 d. rašytas laiškas iš Vilniaus iškeliavo tiktai laprkičio 12 d. ir Bogučanuose buvo lapkričio 18 d."
1977 m. lapkričio 29 d. Nijolė rašė: „Mano laiškų (parašiau šešis) negavo, tik atviručių komplektą. Keista, kam jų prireikė, tų paprasčiausių laiškučių?! Nebuvo juose nieko įdomaus nė slapto . . ."
1978 m. balandžio 3 d. Sadūnaitė rašo: „Th. Scharf iš Vakarų Vokietijos parašė rusiškai laišką centrinio pašto viršininkui, klausdama, kaip siųsti man siuntinėlius, kokiu adresu adresuoti, kad jų negrąžintų? Ji jau turi mano rašytą adresą, jį perfotografavo ir klijuoja ant man siunčiamo laiško voko. Prietelių siuntinėlių dalį grąžino atgal į užsienį su užrašu—„nepilnas adresas" . . . Bet tie siuntinėliai jau buvo Bogučanuose, o pašto darbuotojai mane pažįsta!"
1978 m. vasario 1 d. Claudia Damm iš Vakarų Vokietijos Sadūnaitei rašė: „Jau pusantrų metų kas 14 dienų rašau Jums po laišką . . ." Nijolė iš Claudia Damm gavo tik tris laiškus. Nijolė jai rašė registruotus laiškus 1978 m. vasario 22 d., kovo 11 d., balandžio 7 ir 21 d., o adresatė nė vieno Nijolės laiško negavo! „Claudijai Damm aš rašiau keturis registruotus laiškus, o ji nė vieno negavo. Gražu! šiandien vėl parašiau ir įdėjau savo nuotrauką, gal penktą laiškutį gaus! Na ir cenzūra! Aš be poros žodžių ant atviruko nieko nerašau. Vargšeliai saugumiečiai . . . Nei gėdos, nei sąžinės kruopelytės nebeturi, štai jų „moralė"!
1978 m. balandžio 21 d. Nijolė rašė: „Atėjo į centrinį paštą užklausimas, kur dingo 1977 m. gruodžio 10 d. rašytas man laiškas iš Vakarų Vokietijos. Užklausimą rašė Benigna Kaiser. Jos laiško (registruoto su įteikimu) aš negavau. Pašte pasakiau, kad aš to laiško negavau, o kur jis dingo, nežinau. Iš Benignos negavau nė vieno laiško".
Prieš penkis mėnesius iš Izraelio Nijolei išsiuntė 1978 m. lietuvišką kalendorių, tačiau ji jo negavo. Kalendorius negrįžo ir siuntėjui.
Iš Vakarų Vokietijos Sadūnaitė gauna maisto banderoles, kuriose nuo įvairių maisto miltelių mišinių nuplėšytos etiketės, —neaišku kaip vartoti. Cenzoriai bijo net etikečių su vokiškais užrašais. Banderolėse kažko ieško, net celofaninius maišelius sudrasko, nors per juos viskas matosi, kas yra viduje.
1977 m. gruodžio 11 d. Erich Weiss iš Vakarų Vokietijos rašė Nijolei: „Mano pažįstami parašė Tau daug laiškų. Dėl mums nesuprantamų priežasčių beveik visi mano pažįstamų Tau rašyti laiškai grįžo atgal į Vokietiją. Tu, brangi Nijole, negalvok, kad mes Tave užmiršome . . ."
Čia suminėjome tik mažą dalį pavyzdžių, kaip cenzūra elgiasi su Sadūnaitės laiškais, banderolėmis ir siuntinėliais. Saugumo cenzorių tikslas aiškus—bet kokiomis priemonėmis sutrukdyti susirašinėjimą su Sadūnaitė. Ji neturi jausti vienminčių materialinės ir moralinės paramos.
Pašto darbuotojai pageidauja, kad Sadūnaitės adresas būtų užrašomas rusų kalba: SSSR Krasnojarskij kraj, 663430 Bogučam, Partizanskaja 17 kv. 1, Sadūnaitė Nijolė Jono.
***
