Vengrijos Katalikų Bažnyčios primas, Estergono arkivyskupas kardinolas Laslas Lekajus, spalio mėn. viduryje lankėsi Lietuvoje. Ji lydėjo du vengrų vyskupai, trys prelatai, trys kunigai ir du rusų pravoslavų vyskupai. Tai jau antrasis kardinolas aplankęs sovietinę Lietuvą.

    Apie šį kardinolo apsilankymą spalio mėn. 18 d. „Tiesa" parašė vos kelis sakinius.

    Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis buvo įsakęs, kad Vengrų Primas būtų sutiktas neblogiau, kaip vokiečių kardinolas Bengsch. Kauno katedros choristai net buvo atleisti iš valdiško darbo.

    Spalio 12 d. 11 val. 30 min. kardinolas Lekajus su palyda atvyko į Kauno Katedrą, kur jo laukė didžiulė tikinčiųjų minia. Skambėjo Katedros varpai, minia giedojo „Marija, Marija", o per visą Katedrą išsirikiavusios mergaitės klojo ant tako gėles. Katedroje aukštą svečią pasveikino vysk. L. Povilonis, savo kalboje užsimindamas apie besiartinantį Lietuvos Katalikų Bažnyčios 600 metų jubiliejų (1987 metais). Po to kardinolas drauge su dviem vengrų vyskupais ir šešiais dvasiškiais koncelebravo šv. Mišias, kurių metu vokiškai pasakė pamokslą.

    Po šv. Mišių į Katedros zakristiją buvo suleisti tik klierikai; prie durų atsistojęs Kauno Kurijos kancleris kun. Bitvinskas kunigams į zakristiją įeiti neleido. Ar ne todėl, kad kunigai neturėtų progos susitikti ir pasikalbėti su kardinolu?

Skaityti daugiau...…

    „LKB Kronika" per septynerius metus užfiksavo daugybę faktų, kaip yra engiami Lietuvos tikintieji ir kaip šiame juodame tautos bedievinimo darbe į pirmąjį planą, kaip Bažnyčios ir Tėvynės duobkasiai, pastatyti mūsų tautiečiai — pareigūnai, partiečiai, mokytojai, o kartais ir dvasiškiai. Kai kas tvirtina, kad Kronikos faktai gali skaitytoją, ypač gyvenantį toli nuo mūsų Tėvynės, suklaidinti, tarsi didžiausi Lietuvos tikinčiųjų persekiojimo kaltininkai ir būtų šitie pareigūnai, mokytojai ir į juos panašūs asmenys. Kažką panašaus Lietuvos ir pasaulio visuomenei nori įpiršti ir sovietinė propaganda — Lietuvos tikintieji nepersekiojami, o tik pasitaiko paskirų pareigūnų ir mokytojų išsišokimų!

     „LKB Kronika" yra tarsi fotoaparatas, tiksliai, kiek tai žmogiškoms jėgoms sovietinėmis sąlygomis įmanoma, fiksuojantis faktus ir visada buvo įsitikinusi, kad sąmoningas skaitytojas padarys lygiai tokias pačias išvadas — nebūtų išdavikų, jei nebotų tų, kurie išdavystes apmoka.

    Lietuvos Katalikų Bažnyčios nelaimės pradžios reikia ieškoti prieš 40 metų, kai 1939 m. rugpjūčio 23 d. Stalinas ir Hitleris dalijosi įtakų sferomis, ir Lietuva buvo parduota sovietinei Rusijai. Kol Lietuva bus okupuota, kol tikintieji neturės laisvės, tol bus tautiečių, kurie už Ezavo lęšienės lėkštę padės okupantams persekioti savo brolius. Todėl „LKB Kronika" solidarizuojasi su 45 pabaltiečių reikalavimu pasiųsti SNO ir Helsinkio Baigiamąjį Aktą pasirašiusiomis valstybėmis, pasmerkti gėdingą Molotovo-Ribentropo sutartį ir reikalauti šios sutarties padarinių likvidavimo.

    Po vysk. Juozo Matulaičio-Labuko mirties Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi tapo vysk. Liudas Povilonis. Daugelis kunigų ir tikinčiųjų, girdėjo drąsius vysk. L. Povilonio pamokslų žodžius, puoselėjo viltį, kad jis, užėmęs Kauno arkivyskupijos Katedrą, atvers Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijoje šviesų puslapį, kad bus padarytas kapituliacinei Ordinarų politikai galas, šito, atrodo, prisibijo ir sovietinė valdžia, kuriai yra priimtinas tik toks ordinaras, kuris neprieštaraudamas vykdo visus jos potvarkius. Atitinkamos valdžios įstaigos pačioje pradžioje tiek šantažavo vysk. Povilonį, tikriausiai grasindamas neleisti užimti vyskupijos ganytojo pareigas, kad jis per kelis mėnesius padarė daug ir labai skaudžių sprendimų. Buvo išaukštinta ir bandyta išaukštinti visa eilė kunigų, tarp kurių rasime ir atvirų KGB kolaborantų, ir moraliai tikinčios liaudies akyse susikompromitavusių ir be kunigiškos dvasios, gerai tinkančių prie vaišių stalo, o ne kovai už Bažnyčios reikalus.

    Šie paskyrimai jau spėjo išsklaidyti kunigų iliuzijas; visiems aišku, kad tai kapituliacija prieš KGB ir Religijų reikalų tarybą. Kronika nedrįsta smerkti, nes žino visas aplinkybes, kuriose tenka Lietuvos ordinarams valdyti vyskupijas, tačiau drauge su visa kunigija ir tikinčiąją liaudimi liūdi, kad Lietuva šiandien nebeturi valančių, matulionių — o jų taip reikia. Juo labiau, kad palankesnių sąlygų išsikovoti Bažnyčiai teisių minimumą iki šiolei dar neturėjome.

    Vietoje vilties, atsirado baimė, kad ir šiuo metu Lietuvos ordinarai tęs kan. J. Stankevičiaus ir vysk. J. Labuko vykdytą baimės ir nuolaidžiavimo politiką. Duok Dieve, kad taip neįvyktų!

Skaityti daugiau...…

    Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau kalbama, kad greitu laiku Lietuvai bus paskirta naujų vyskupų. Labai suprantamas tiek Lietuvos dvasiškijos, tiek Apaštalų Sosto noras normalizuoti Lietuvos Bažnytinės provincijos reikalus. „LKB Kronika" yra įsitikinusi, kad tai padaryti šiuo metu yra labai maža vilties. Sovietinė valdžia šiuo metu neprileis, kad iš naujo vyskupų paskyrimo būtų naudos Lietuvos Bažnytinei provincijai. Tikinčiajai Lietuvos visuomenei būtų priimtini tik tokie vyskupai, kurie nebūtų ateistinės valdžios kolaborantai ir kurie nekapituliuotų pavojų akivaizdoje.

    Kaip potencialus ir sovietinei valdžiai labai priimtinas kandidatas į naujus vyskupus yra naujai paskirtas Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos generalvikaras, ilgametis šv. Petro ir Povilo bažnyčios Šiauliuose klebonas, kun. Liudvikas Mažonavičius. Apie jo baimę ir paklusnumą sovietinei valdžiai plačiai yra žinoma visoje Lietuvoje.

    Sovietinei valdžiai būtų priimtinos į vyskupus Vilniaus arkivyskupijos ir Kaišiadorių vyskupijos valdytojų — Algio Gutausko, Juozapo Andrikonio ir į juos panašių kunigų kandidatūros.

    Marijos žemės vaikai tiki, kad šv. Tėvas, Lietuvai paskyręs pusę savo širdies, skirdamas naujų vyskupų, atsižvelgs į Lietuvos tikinčiųjų norą turėti tvirtus, visa širdimi Bažnyčiai tarnaujančius vyskupus. Daugelio metų patirtis rodo, kad geriau kurį laiką turėti mažiau vyskupų, negu turėti netinkamus.

    1979 m. rugsėjo mėn. 5 d. laikraštis „Tiesa" išplatino Eltos informaciją apie dviejų kunigų — Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus oficialų įspėjimą už skleidimą žinomai melagingų prasimanymų, šmeižiančių tarybinę valstybę ir visuomeninę santvarką.

    Kuo paaiškinti šį oficialų ir plačiai paskleistą įspėjimą? Tik vidurinės mokyklos vieną kitą komjaunuolį galima būtų įtikinti, kad šie kunigai galėjo iš sakyklos ką nors šmeižti. Taigi atsakymo reikia ieškoti kažkur kitur.

    1978 m. lapkričio 13 d. Lietuvoje pradėjo veikti Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas, iškart laimėjęs daugumos Lietuvos kunigų simpatijas ir pritarimą. Sovietinė valdžia pradžioje bandė TTG Katalikų Komitetą ignoruoti — Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Anilionis šio komiteto veikimą palygino uodo zizimu. Tačiau kai šių metų pradžioje 522 kunigai ir du vyskupai savo pareiškimuose viešai solidarizavosi su TTG Katalikų Komitetu, partija ir KGB susirūpino, kad jų iki smulkmenų Rusijoje išdirbti planai, griauti Bažnyčią iš vidaus, gali sužlugti, nes nepasiseks priversti daugumą kunigų nusilenkti ateistinei valdžiai.

    Dviejų TTG Katalikų Komiteto narių — kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus viešas ir plačiai paskleistas įspėjimas neabejotinai turėjo tikslą paraližuoti Komiteto veiklą ir nugąsdinti visus Lietuvos kunigus, kad „nebandytų pūsti prieš vėją".

    Kokį efektą iššaukė šis Prokuratūros įspėjimas? „LKB Kronikai" teko girdėti ne tik daugelio kunigų ir tikinčiųjų susirūpinimą dėl šių dviejų kunigų likimo, bet apie daugelio kunigų ryžtą arešto atveju įsijungti į TTG Katalikų Komiteto veiklą.