TSRS Generaliniam Prokurorui
Pil. Ramanauskaitės Angelės, Mykolo,
gyv. Lietuvos TSR, Kauno rajonas, Raudondvaris,
Pakalnės g., 29,
P a r e i š k i m a s
Šių metų liepos 17 d. išvykau pas Baltarusijoje, Astravo raj. Girių km. gyvenančius lietuvius.
Liepos 20 d., man užėjus svečiuosna į Lukšų namus ir su vaikais žaidžiant lietuviškus žaidimus, mokant lietuviškų dainelių ir skaitant pasakas bei nuoširdžiai su jais besikalbant, tarp kitko ir apie religiją, į namus atvyko Girių ir Rimdžiūnų mokyklų mokytojai bei įgėrę deputatai, o taip pat Astravo raj. prokuroras Abramovič, porą tardytojų ir milicijos darbuotojai.
Įsiveržę į kambarį tardytojai ir deputatai pareikalavo dokumentų, kurių su savimi neturėjau. Paskui pradėjo piktai ir įžūliai moralizuoti: „Ko jūs čia važinėjate ir kam vežate tas lietuviškas knygas, kam renkate folklorą, kuris nereikalingas nei jums, nei mokslui. Lietuvių kalba šiose salose baigia išnykti ir gyventojams ji nereikalinga, o jeigu norite su vaikais žaisti ar paskaityti lietuviškas knygas — eikite į mokyklą ir, gavusi direktoriaus leidimą, galėsite su vaikais užsiiminėti". Paskui tęsėsi ilgi vaikų kamantinėjimai su grasinimais ir neleistinų menamų klausimų uždavinėjimas. Prokuroras Abramovičius, piktai keikdamas lietuvius, juos vadindamas išsigimusiais nacistais, trankydamas kumščiais stalą, reikalavo, kad studentai čia nevažinėtų ir savo folklorą rinktų Lietuvoje, o ne Baltarusijoje, nes po folkloro priedanga esą skleidžiamas buržuazinis nacionalizmas ir religijos prietarai. Vakare, sustatę aktą, mane išvežė į Astravo miliciją mano asmenybei ir gyvenamajai vietai išaiškinti.
Liepos 24 d. mane išsikvietęs prokuroras Abramovičius užvedė baudžiamąją bylą, kaltindamas mane organizuotu vaikų religijos mokymu ir religinės literatūros platinimu, nors religinės literatūros pas mane buvo rasta tik po vieną egzempliorių. Tardymo metu jis primygtinai reikalavo pasakyti, kas mane čia atsiuntė ir kokie studentai lietuviškose kaimuose su manimi buvo anksčiau. Po tardymo jis pareiškė, kad šį vakarą būsiu išvežta į Lydos specpriėmimo — skirstymo skyrių, kur per mėnesį laiko bus išaiškinta mano asmenybė bei gyvenamoji vieta. Pareiškė, kad esu sulaikyta už valkatavimą.
Vis dėlto į Lydą mane išvežė tik liepos 26 d. Astrave buvau patalpinta bjauriai dvokiančioje ir šaltoje kameroje kartu su girtuoklėmis moterimis. Į pastabas dėl netvarkos ir blogo maitinimo milicijos viršininkas visai nekreipė dėmesio.
Lydoje keturias paras mane išlaikė vieną kameroje, kur nebuvo galima net atsigulti. Patalynės nedavė, gultų nebuvo, o grindys šaltos ir drėgnos. Vėliau mane pervedė į kitą kamerą kartu su valkatomis ir kriminalistėmis. Čia buvo mediniai gultai, bet patalynės nedavė.
Nuo pat pirmos kalinimo dienos kėlė siaubą visa vadinamųjų „auklėjimo namų" atmosfera. Indai buvo nešvarūs ir riebaluoti. Buvo atvejų, kai prižiūrėtojai neleisdavo jų išplauti net karštu vandeniu. Muilo ir rankšluosčio kartais prisieidavo laukti ištisa parą ir daugiau, nes tuos dalykus išduodavo tik viršininkas. Nebuvo jokių dezinfekavimo priemonių, nors sulaikytojų tarpe pasitaikydavo segančių venerinėmis ligomis. Per visą parą skambėdavo milicininkų — prižiūrėtojų bjauriausi keiksmai ir koliojimai. Sunku būdavo juos atitraukti nuo kortų stalo ir prisišaukti vandens, vaistų ar atidaryti langelį, šlykštu būdavo klausytis prižiūrėtojų kalbų su kameroje sėdinčiomis moterimis.
Į mano kamerą būdavo daromi įsiveržimai. Nežinau kieno paliepimą tuomet vykdė prižiūrėtojai, ypač J. Patorskij, kuris norėjo mane palaužti morališkai. Reikalaudamas atsiduoti jo glėbiui, jis laužydavo mano rankas, o kad nešaukčiau — užčiaupdavo burną. Sakėsi galįs mane išprievartauti, ir apie tai niekas nesužinos. Skundai dėl J. Patorskio grubaus ir amoralaus elgesio praslysdavo pro viršininkų ausis, visiškai jam netrukdydami mėgautis tolimesniais mano kankinimais. Net rugpjūčio 5 d., kai, pablogėjus sveikatai, man buvo iškviestas gydytojas, Patorskis išdrįso, užlaužęs man rankas, išstumti mane iš kameros neva tai tvarkyti budinčiojo kabineto. Dėl moralinės įtampos tuomet mane ištiko širdies smūgis, tačiau, vos man atsigavus, Patorskis tęsė savo sadistiškus išpuolius.
Rugpjūčio 17 d. iš Astravo atvyko tardytojas Bobrov. Jis mane supažindino su parengtinio tardymo medžiaga ir paėmė parašą, kad iškviesta atvyksiu į teismą. Sekančią rugpjūčio 18 d. buvau paleista namo.
Kai mane paleido, neišdavė net pažymos, kad buvau sulaikyta, todėl darbovietė man dabar grasina atleidimu iš darbo už pravaikštas.
Kokiais įstatymais Astravo prokuroras iš manęs atėmė buto raktus ir iki šiol jų negrąžina? Kodėl mane atitraukė nuo darbo ir laikė areštuota 25 dienas, nors mano asmenybė, darbo ir gyvenamoji vieta buvo išaiškinta per porą dienų? Kodėl leidžiama fiziškai ir morališkai žlugdyti, šmeižti ir prievartauti niekuo nekaltus žmones? Kodėl pateisinamos ir užtušuojamos tokios tarybinio saugumo ir milicijos darbuotojų klaidos? Kodėl laužomi tarybiniai įstatymai ir pažeidžiamos elementariausios žmogaus teisės, kodėl trypiamas žmogaus orumas net paties prokuroro ir kitų aukštų pareigūnų kojomis?
Šie metai — saulėti, taikūs ir saugūs Vaikų metai, o štai ne tik tardytojai, ne tik darbo žmonių deputatai, bet net pedagogai išdrįso prievartavimu ir bauginimu pasikėsinti į neliečiamas vaikų teises!
Kokiu tikslu ir kieno įsakymu trukdoma pas Baltarusijos lietuvius atvažiuoti studentams, mokslininkams, folkloro rinkėjams? Kodėl reikalaujama, kad lietuviškos knygos būtų siunčiamos užsienio lietuviams, o Baltarusijos lietuviams jų nuvežti negalima? Kodėl ištisai lietuvių gyvenamoje teritorijoje trukdomas lietuvių kalbos mokymas, kodėl lietuvių, kaip vienos užsienio kalbų, dėstymas ten įvedamas tik nuo trečios klasės? Jei lietuviai yra piliečiai lygiateisiai su rusais, tai jiems turi būti atidarytos ne tik lietuviškos klasės, kuriose visi dalykai dėstomi lietuvių kalba, bet lietuvių apgyventose vietovėse, kaip Giriose ir Rimdžiūnuose, netgi lietuviškos mokyklos. 1979 m. rugpjūčio 22 d.
A. Ramanauskaitė
(pareiškimas sutrumpintas — Red.)
TEISMAS ASTRAVE
1979 m. rugsėjo 18 d. į Astravo teismo salę prisirinko nepaprastai daug žmonių. Dauguma jų — atvykę iš Vilniaus, Kauno ir kitų Lietuvos vietovių ir tik aštuonetas atsiųstų partijos ir saugumo. Teismo salė — visiškai mažas kambarys: trys suolai publikai, ant kurių atsisėdo apie 30 žmonių. Dar tiek pat ar daugiau grūdosi už suolų, „teismo salės" šonuose ir priekyje. Įėję į salę teismo pareigūnai pradėjo reikalauti, kad visi stovintieji, apleistų salę, tačiau niekas nenorėjo išeiti, — važiuota 100 ar daugiau kilometrų ne tam, kad pastovėtų lauke už durų, kai tuo tarpu bus teisiamas visiems artimas ir brangus asmuo. Kažkas pasiūlė, kad išeitų iš salės partijos ar komjaunimo atstovai, kadangi teisiamoji jiems nepažįstama, tačiau šitie, tarsi prišalę prie suolų, net nesujudėjo. Jaunas pareigūnas net suprakaitavęs aiškino, kad, jei salė būtų didesnė, visus leistų, o dabar laikinai teismas įsikūręs „lenkomnatoje" (Lenino kambarys) ir jis nieko negalįs padaryti. Vienas kitas iš salės išėjo, o kiti liko. Teismo tvarkdarys parėkavo ir aprimo.
Foto: Po A.Ramanauskaitės teismo Astrave
Į teismo salę įeina apysenis vyras su cigarete dantyse ir pradeda dėlioti ant stalo kažkokius popierius. Vėliau paaiški, kad tai teismo sekretorius. Į teismo salę atvedamas būrelis mokinukų, jie bus liudytojais. Vaikus lydi Girių aštuonmetės m-los mokytojas Lukša.
Prieš prasidedant teismui Astravo advokatas Savič pasikviečia Angelę Ramanauskaitę ir įkalbinėja, kad teisiamoji jį imtų advokatu. Derybos nesiseka. Tada advokatas pasiūlo, kad Ramanauskaitė parašytų raštu, jog atsisakanti jo paslaugų. Taip ir buvo padaryta.
Viename teismo kambaryje sėdėjo nuo žmonių pasislėpęs čekistas iš Kauno, kuris parengtinio tardymo metu visą dieną prakaitavo, profilaktiškai šviesdamas Ramanauskaitę, kad ji esanti „vanagų" (t.y. valdžios nekenčiamų kunigų) suklaidinta, o tikrieji kaltininkai esą jie — „vanagai".
Apie 11 vai. prasideda teismas. Savo vietas užima Astravo prokuroras Abramovič, teisėjas Chalko, tarėjai — Zeniuk (moteris) ir Volkov ir advokatas Savič, nuo kurio paslaugų Ramanauskaitė atsisakė.
Teisėjas skelbia teismo pradžią ir kad bus nagrinėjama Angelės Ramanauskaitės, nusikaltusios prieš Baltarusijos TSR BK 139 str. 1 d., byla. Vertėju pakviestas Boleslovas Ivaškevičius (?) iš Kauno, baigęs aukštąjį mokslą, lietuvis ir tobulai mokantis lietuvių ir rusų kalbas. Teisėjas pasiūlo pradėti versti.
— Bus klausoma byla baudžiamojo. . ., — pradeda vertėjas ir nuolatos užkliūva. Pasirodo, kad jis nemoka gerai kalbėti nei lietuviškai, nei rusiškai.
Teisėjas tikrina, ar visi liudininkai atvykę:
— Lukša Tatjana?
— Yra.
— Avgul Valentina?
— Nėra.
— Ravoit Marija?
— Yra.
— Kutko Irina?
— Yra.
— štūro Romaną?
— Yra.
— Urbanovič Rima?
— Yra.
— Urbanovič Valentina?
— Yra.
— Urbanovič Leonid?
— Yra.
— Petrik Viktor?
— Yra.
— Sturo Lilija?
— Yra.
— Kasevič Viktor?
— Yra.
— Syso Darija Ivanovna?
— Yra.
— Bogačiov Nikolaj Ivanovič?
— Yra.
— Krupica Michail Ivanovič?
— Yra.
Teisėjas prašo, kad liudytojai išeitų iš salės į specialų kambarį ir iš ten bus pakviesti. Liudininkams išėjus, teisėjas pradeda kaltinamosios apklausą:
— Pavardė, vardas?
— Angelė Ramanauskaitė, Mykolo.
— Kada gimusi?
— 1956 m. vasario 11 d.
— Kur gimusi?
— Lazdijų raj. Kapčiamiesčio apyl.
— Tautybė?
— Lietuvė.
— Partinė?
— Nepartinė.
— Ištekėjusi?
— Ne.
— Kur dirbate?
— Kauno liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institute laborante.
— Kur gyvenate?
— Kaunas, Raudondvaris, Pakalnės g. Nr. 29.
— Ar gavote baudžiamosios bylos kaltinamąją išvadą?
— Taip, pereitą penktadienį. —14 dieną?
— Taip.
— Kaltinamoji išvada buvo išsiųsta rugsėjo 6 d., — stebisi teisėjas, kad Ramanauskaitė taip vėlai gavusi kaltinamosios išvados kopiją. Vertėjas verčia nežmoniškai sunkiai, nuolat sukeldamas salėje juoką.
Prokuroras Urbanovič pareikalauja, kad teismas būtų atidėtas, nes Ramanauskaitė per vėlai gavusi kaltinamosios išvados nuorašą. Teisiamoji prašo plačiau paaiškinti, kodėl atidedamas teismas. Teisėjas aiškina, kad kaltinamoji išvada teisiamajam privalo būti įteikta mažiausiai 3 paros iki teismo, o dabar įteikta pavėluotai.
— Trys paros jau praėjo, kai gavau kaltinamąją išvadą, — kalbėjo Angelė, — ir aš reikalauju, kad teismas būtų šiandien.
Teisėjas trumpam nutyla, paskaičiuoja, tikrai trys paros praėjo ir sutinka tęsti teismą.
Paskelbiama teismo sudėtis:
— Pirmininkauja liaudies teisėjas Chalko, liaudies tarėjai — Zeniuk ir Volkov, valstybinis kaltintojas — Astravo rajono prokuroras Abromovič, teisiamosios interesus gina advokatas Savič.
Vertėjas verčia:
— Baudžiamoji byla .. . bus klausoma . . . mmm . .. Ostrovec ... Kaip lietuviškai bus? aaa . . . Astrovo liaudies teismas . . . Pirmininkas . . . Chalko, . . . liaudies tarėjai — Zeniukas ir Volkovas .. ., palaiko — prokuroras Astravo rajono Abromovičius... ir palaiko bylą — advokatas Savič ...
— Nuo advokato paslaugų atsisakau .. ., — pareiškia Ramanauskaitė.
Teisėjas pertraukia ir aiškina, kad vėliau galės pasakyti savo nuomonę dėl advokato.
— Teisiamoji Ramanauskaitė, ar jūs patikite teismo nariams, — sekretoriui ir prokurorui nagrinėti jūsų baudžiamąją bylą?
— Ar jūs tikite prokurorui. .., — verčia išprakaitavęs vertėjas?
— Leidžiu nagrinėti, — atsako Ramanauskaitė. Advokatas paklaustas apie patikėjimą šiems teismo
nariams nagrinėti teismo bylą, burbteli:
— Patikiu.
Teisėjas išaiškina teisiamosios teises, o vertėjas verčia:
— Turite teisę . . . skųstis, ... turite teisę . .. paskutinis žodis ... hm, hm . ..
— Jums suprantamos jūsų teisės? — klausia teisėjas.
— Nesuprantamos.
Teisėjas vėl iš naujo kantriai aiškina, kad kaltinamoji turi teisę teikti įrodymus, paaiškinimus, pareikšti pageidavimus, dalyvauti teisminiuose ginčiuose, kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu. Vertėjas šiek tiek geriau išverčia.
— Supratote? — klausia teisėjas.
— Supratau.
Angelė Ramanauskaitė atsisako nuo advokato. Pakyla prokuroras ir aiškina: kad advokatas turįs teisę dalyvauti, nes teismas vyksta per vertėją ir teisme dalyvauja prokuroras.
— Reikalauju, kad advokatas išeitų, — sako teisiamoji, bet teisėjas advokatui Savičiui neleidžia išeiti.
— Tegul sėdi, — nusileidžia teisiamoji, — bet jo kalba man nereikalinga.
Prokuroras pareikalauja, kad bylos nagrinėjime dalyvautų visuomeninės kaltintojas Klimčienė. Advokatas sako, kad toks kaltintojas nereikalingas, nes prokuroras pilnai sugebės palaikyti kaltinimą, tačiau teismas palaiko prokuroro pasiūlymą. Šalia prokuroro atsisėda Girių aštuonemetės m-los mokytojas Klimčienė (vyras).
Teisėjas skaito kaltinamąją išvadą:
— Kaltinamoji išvada, kaltinant Angelę Ramanauskaitę, Mykolo, Baltarusijos TSR BK 139 str. 1 d. Astravo rajono prokuratūros 1979 m. liepos 30 d. iškėlė baudžiamąją bylą už nepilnamečių vaikų religinį mokymą, sulaužant įstatymų numatytas taisykles.
Parengtinio tardymo metu nustatyta: Angelė Ramanauskaitė, Mykolo, atvykusi iš Lietuvos TSR į Astravo rajono Girių kaimą suorganizavo ir 1979 m. liepos 18,19, 20 dienomis piliečio Lukšo name nepilnamečius, žemesniųjų Girių aštuonmetės mokyklos klasių mokinius, mokė religijos, panaudodama religinę literatūrą.
Patraukta šioje byloje kaltinamąja ir apklausinėjama Angelė Ramanauskaitė kalta neprisipažino ir parodė, kad 1979 m. liepos 17 d. ji atvažiavo iš Kauno į Girių kaimą. Atvažiavimo tikslas — rinkti Lietuvos tautosaką. Pas ją buvusios religinės literatūros dalis priklausanti jos tėvui, o likusioji — vaikystėje vieno kunigo padovanota. Religinio turinio knygas ji pasiėmusi dėl savęs. Girių km. kaltinamoji susipažino su vaikais, juos surinko, kalbėjosi su jais apie mokslą, apie lietuvių kalbos žinojimą, mokė juos žaisti. Apie religijas vaikų ji nemokiusi. 1979 m. liepos 18-19 dienomis ji buvusi Lukšo name, bet vaikų apie religiją nemokė. Tačiau baudžiamosios bylos medžiaga
Angelės Ramanauskaitės kaltė pilnai yra įrodyta.
Liudytoja T. V. Lukša paliudijo, kad į Astravo raj. Girių km. keletą kartų atvažiavo mergaitė, kuri pasakojusi esanti studentė ir gyvenanti Kaune ir save vadino Angele. Liepos 17 d. pas juos į namus atėjo Angelė ir pasakė, kad ji surinks mergaites ir berniukus ir liudytojos namuose apmokys juos religijos. 1979 m. pradžioje, atvažiavusi antrą kartą, Angelė davė liudytojai religinio turinio knygelę. Angelė mokė nepilnamečius vaikus religijos š.m. liepos 18, 19, 20 dienomis. Ji pasakojo jiems apie Dievą, mokė juos maldų.
Liudytoja M. R. Ravoit paliudijo, kad 1979 m. liepos 17 d. Astravo raj. Girių km. ji drauge su draugėmis susitiko mergaitę, vardu Angelė. Su šia mergaite ji susipažino 1979 m. žiemą, kai Angelė atvažiavo į Girių kaimą. Angelė liudytojai sakė, kad ji 1979 m. liepos 18 d. 15 vai. ateitų į Lukšos namus ir ten Angelė juos pamokys religijos. Kai liudininkė nurodytu laiku atėjo į Lukšo namus, ten buvo Girių mokiniai. Angelė jiems papasakojo apie Dievą, mokė juos maldų. Užsiėmimai vyko 1979 m. bepos 18, 19, 20 dienomis.
Liudytoja Kutko I. E. paliudijo, kad 1979 m. liepos 17 d. Girių km. ji drauge su savo draugėmis sutiko nepažįstamą mergaitę. Ji pasisakė esanti studentė ir kvietė 15 vai. ateiti į Lukšos namus. Ji taip pat liepė su savimi atsivesti bendraamžių. Nurodytu laiku Lukšos namuose buvo daug Girių m-los mokinių ir Girių kaimo gyventojų. Mergaitė pasakojo apie Dievą, mokė maldų, siūlė ateiti sekančiomis dienomis.
Be to, Angelės Ramanauskaitės kaltė, pateikta kaltinime, įrodoma liudininkų V. V. Avgul, šturo R. B., Urbanovič V. B., Urbanovič L. B., Petrik V. P., Šturo L. Kasevič V. G., parodymais ir 1979 m. liepos 20 d. aktu.
Sutinkamai su kratos ir paėmimo protokolu pas A. Ramanauskaitę buvo paimta religinio turinio literatūra.
Pagal 1979 m. rugpjūčio 13 d. protokolą, pas A. Ramanauskaitę paimta literatūra buvo skirta mokyti nepilnamečius vaikus religijos tiesų.
Remiantis išdėstyta medžiaga Angelė Ramanauskaitė, d. Mykolo, gimusi 1956 m. vasario 11 d. Lietuvoje, Lazdijų raj., Kapčiamiestyje, lietuvė, vidurinio išsilavinimo, neištekėjusi, neteista, dirbanti Kauno Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institute laborante, gyvenanti Kaune, Raudondvaryje, Pakalnės g. Nr. 29, kaltinama tuo, kad ji, atvažiavusi iš Lietuvos TSR į Astravo raj. Girių km., suorganizavo ir 1979 m. liepos 18, 19, 20 dienomis Lukšos namuose mokė nepilnamečius vaikus religijos, ten panaudodama religinę literatūrą, t.y. veiksmais vykdė nusikaltimą pagal Baltarusijos TSR BK 139 str. 1 d.
Baigus skaityti kaltinamąją išvadą ir vertėjui per didelį vargą ją šiaip taip išvertus, teisėjas paklausė Ramanauskaitę:
— Ar jums aiškus kaltinimas?
— Ne.
— Jūs kaltinama, kad atvykote į Girias, suorganizavote ir 1979 m. liepos 18, 19, 20 dienomis pas Lukšą mokėte religijos nepilnamečius Girių aštuonmetės m-los vaikus. Ar supratote kaltinimą?
— Ne! Man atrodo, kad kalbėti apie Dievą, religiją, mokyti vaikus melstis tai ne nusikaltimas, — aiškino teisiamoji.
— Ar pripažįstate kalta?
— Ne.
Prokuroras pasiūlo tokią teismo proceso tvarką: Pirmiausia apklausti teisiamąją Ramanauskaitę, paskui liudininkus: Sizo, Krupicą ir kt., paskutiniuoju apklausti Bogačiovą. Su prokuroro pasiūlymu sutiko visi: teismo visuomeninis kaltintojas, advokatas ir teisiamoji. Teisėjas paskelbė, kad Teismas nutarė pradžioje išklausyti Ramanauskaitę, paskui liudininkus, o gale paskelbti dokumentinę medžiagą.
Teisėjas kreipiasi į Angelę Ramanauskaitę, siūlydamas jai papasakoti apie įvykdytą nusikaltimą.
— Viskas yra užrašyta mano parodymuose tardymo metu, o dabar atsisakau dalyvauti teisme, — pareiškė teisiamoji.
— Atsisakote duoti parodymus?
— Atsisakau.
Teisėjas skelbia 5 min. pertrauką.
Salėje klegesys. Kai kas priekaištauja vertėjui: „Koks tu lietuvis, jei nemoki lietuviškai kalbėti?" Tas tvirtino, kad tikrai esąs lietuvis. Per rankas eina kažkieno atsivežti tešlainiai. Visi vaišinasi ir siūlo vaišintis partijos atsiųstom „viešniom", šios purto galvas, tvirtindamos, kad nenori. „Nebijokite, neužnuodyti! Pasivaišinkite", — siūlo kitoms, — kai kurios paima ir valgo. Pertraukos metu pro atvirą langą į salę įžengė vienas ilgakojis vaikinas, nes didelis būrys jaunimo, atvažiavusio iš Kauno, buvo neįleisti į salę. Tuojau vienas iš komjaunuolių, sėdėjusių salėje tarp žmonių, iškvietė teismo tvarkdarį, kuris įtūžęs pareiškė, kad šitai geruoju nepasibaigs. Tačiau atsiųstas milicijos majoras pabarė, kad visi laikytųsi tvarkos ir tuo „incidentas" pasibaigė. Matyt, teismo kambary sėdįs čekistas šiek tiek atšaldė perdaug uolius Baltarusijos pareigūnus, perspėdamas, jog neverta erzinti žmonių minios.
Liudininkų apklausa
Pirmąja iškviečiama Girių apylinkės pirmininkė Sizo Darija Ivanovna. Teisėjas pasako trafaretinį perspėjimą, kad liudininkė sakytų tik tiesą ir liepia pasirašyti įspėjimą dėl atsakomybės už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir už žinomai melagingus parodymus.
Sizo liudijimas:
— Liepos 20 d. kažkoks vyras paskambino į apylinkės tarybą ir pasakė, kad Girių km. pas Lukšą vyksta vaikų susirinkimas. Tada aš paskambinau kolūkio „Rasviet" pirmininkui, tačiau jo nebuvo. Pakvietė pirmininko pavaduotoją, kurį paklausiau, — ar nenumatė kokių susirinkimų su vaikais? — Pavaduotojas atsakė, kad jokių užsiėmimų nėra. Tada pasakiau, kad manęs lauktų, — atvažiuoju. Po to paskambinau Girių aštuonmetės mokyklos direktoriui. Apibariau, kad vaikai vasarą neužimti ir liepiau manęs palaukti. Paėmiau kolūkio pirmininko pavaduotoją, direktorių, mokytoją ir atvykome į Lukšos namus. Radome vaikų būrelį, juos apklausinėjome ir sustatėme aktą, kurį pasirašė mano atsivežti Girių LDT deputatai.
— Kiek buvo vaikų? — paklausė teisėjas.
— Buvo penki.
— Kokią literatūrą radote?
— Ant stalo buvo išdėstyta literatūra rusų kalba: pasakos, eilėraščiai.
— Kokių dar buvo knygų?
— Kitokių nemačiau.
— Ką vaikai aiškino?
— Paaiškino, kad ši mergaitė juos moko religijos. Berniukas sakė žinąs 2-3 maldeles. Vaikai paaiškino, kad jau trys dienos mokosi.
Įsiterpė advokatas:
— Ar matėte religinės literatūros?
— Ne, — atsakė liudytoja. Krupicos M. J. Liudijimas:
— Buvau kolūkio kontoroje. Paskambino iš apylinkės pirmininkė ir paklausė ar neturime su vaikais kokių nors užsiėmimų. Pirmininkė Sizo pasakė, kad su vaikais vyksta kažkoks užsiėmimas. Apie 14 vai. paėmėme direktorių ir nuvykome į Lukšos namus. Ten pradėjome klausinėti vaikus. Pradžioje jie tylėjo, o paskui pasakė, kad mergaitė juos moko rehgijos. Vaikai sakė žiną 1-2 maldeles. Buvo sustatytas aktas. Atvažiavo milicija; per kratą buvau liudininku.
— Ar buvo kambaryje religinių knygų? — klausia teisėjas.
— Buvo viena knygelė. Paskui per kratą rado daug.
Lukša Tatjanos liudijimas: (g. 1969 m., gyv. Girių km.).
— Kur susitikote šią mergaitę? — rodydamas į Ramanauskaitę, klausia teisėjas.
— Mūsų namuose, — pasigirsta baimingas smulkutės mergaitės atsakymas.
— Apie ką ji pasakojo?
— Pasakojo apie Dievą, mokė maldų.
— Kiek dienų?
— Tris.
— Kiek buvo vaikų?
— Apie dešimt.
— Kaip save mergaitė vadino?
— Angelė.
— Ar knygų davė?
— Mes turėjome maldų knygelę. Dabar neturiu (Per kratą paėmė — Red. pastaba).
— Iš kur anksčiau gavai tą knygutę?
— ši mergaitė anksčiau davė. Ravoit Marijos liudijimas:
(g. 1969 m. mokosi Girių aštuonmetės m-los 4 klasėje).
— Ar pažįsti šią mergaitę, — klausia teisėjas.
— Taip.
— Kada susipažinai?
— Vasarą.
— Pas ką atvažiavo ši mergaitė?
— Pas Kutko.
— Ko ji mokė?
— Mokė apie Dievą, maldų.
— Kiek dienų mokė?
— Aš buvau vieną dieną.
— Kiek jūsų buvo?
— Šeši.
— Kada liepė susirinkti?
— Angelė liepė susirinkti 15 vai.
— Ar sakė dėl ko susirinkti?
— Sakė, mokys apie Dievą.
— Ar anksčiau matėte Angelę?
— Taip.
Kutko Irinos liudijimas:
— (g. 1968 m. mokosi Girių aštuonmetėje m-loje) Teisėjas:
— Ar pažįsti šią mergaitę?
— Taip. Susipažinau praeitais metais.
— Ar ji šiais metais buvo Girių kaime?
— Buvo.
— Kas tave pakvietė į Lukšų namus? -Ji.
— Kiek buvo vaikų?
— Vienuolika.
— Ką veikėte?
— Pasakojo apie Dievą.
— Ar pasakas pasakojo?
— Pasakų nepasakojo.
— Dainų nedainavo?
— Nedainavom. (Vaikai, matyt, buvo įbauginti ir melavo, nes visas tris dienas ne tik buvo kalbama apie Dievą, vaikai taip pat buvo mokomi eilėraščių, dainelių, pasakų bei žaidimų, — Red.).
— Ar davė knygelių apie Dievą?
— Davė.
— Kiek dienų lankeisi?
— Vieną. Daugiau tėvelis neleido. Apklaustoji išeina. Milicininkas įveda berniuką.
Štūro Roman liudijimas:
(g. 1965, mokosi Girių m-los 8-je klasėje)
Teisėjas: — Vienas atėjai pas Lukšus?
— Atėjau su sese.
— Ko atėjote?
— Krasevičius pasakė, kad atvažiavo kažkokia studentė. Nuėjau. Pasakojo apie Dievą. Rodė paveikslus apie Dievą.
— Maldų mokė?
— Pirmą dieną nemokė.
— Ar knygelių davė?
— Davė. Ten buvo maldelės.
— Gerai, dabar gali eiti pasivaikščioti, — išleidžia teisėjas Romaną. Milicininkas įveda Rimą Urbanovič.
Urbanovič Rimos liudijimas:
(g. 1967 m., mokosi Girių m-loje 6-je klasėje)
Teisėjas:
— Kada susipažinai su šia mergaite?
— Draugės pasakė. Sakė, kad dainų mokys.
— Ar mokė dainų?
— Dainų nemokė. Angelė pasakojo apie Dievą.
— Kiek dienų mokeisi?
— Aš buvau tik pirmą dieną.
— Ar rodė knygeles?
— Knygelių nerodė.
Urbanovič Valentinos liudijimas:
(g. 1966 m., mokosi Girių m-los 7 klasėje) Teisėjas:
— Kur susipažinai su Angele?
— Aš ją sutikau pas Lukšus.
— Ko ten ėjai?
— Visos mergaitės ėjo.
— Ko jos ėjo?
— Visi kalbėjo, kad mokys eilėraščių.
— Kiek kartų buvai?
— Buvau tik pirmą dieną.
— Ar mokėtės eilėraščius, ar dainavote?
— Eilėraščių neskaitė, dainų nedainavome. Pasakojo apie Dievą, mokė maldelių.
— Ar klausė maldelių?
— Klausė.
Urbanovič Leonid liudijimas:
(g. 1967 m., mokosi Girių m-los 6-je klasėje)
Teisėjas:
— Kiek kartų buvai nuėjęs mokytis?
— Aš buvau tik pirmą dieną.
— Pas ką mokėtės?
— Pas Lukšą.
— Kas pakvietė?
— Sakė, kad kažkas atvažiavo ir nuėjome. Ėjome mokytis maldų.
— Ar ši mergaitė mokė?
— Taip.
— Ar knygelių davė?
— Man nedavė. Kitiem vaikam davė.
— Kiek kartų buvote susirinkę?
— Tris-keturis kartus.
— Dabar gali būti laisvas, — atleidžia teisėjas berniuką.
Petrik Viktor liudijimas:
(g. 1968 m. mokosi Girių m-los 5-je klasėje)
Teisėjas:
— Viktorai, kada susipažinai su ant suolo sėdinčia mergaite?
— Pas Lukšus. Dienos neatsimenu.
— Ką ten veikėte?
— Mokėmės maldų.
— Kas mokė?
— Angelė.
— Ką rodė?
— Paveikslus.
— Kokius?
— Dievas buvo nupaišytas.
— Kiek laiko mokėtės?
— Vieną dieną.
— Ar žaidėte?
— Truputį žaidėme.
— Gerai, dabar gali eiti pabėgioti,
Štūro Lilijos liudijimas:
(g. 1967 m., mokosi Girių m-los 6-je klasėje) Teisėjas:
— Ar pažįsti šią mergaitę?
— Mergaitės sakė jos vardą.
— Ko atėjai pas Lukšus?
— Galvojau, kad skaitysim eilėraščius, pasakas.
— Ar mokė maldų?
— Mokė.
— Kiek kartų buvai?
— Du kartus.
— Dabar gali eiti pailsėti, — išleidžia teisėjas apklausoj?-
Kasevič Viktoro liudijimas:
(g. 1969 m., mokosi Girių m-los 4-je klasėje)
Teisėjas:
— Ką pasakojo ši mergaitė?
— Pasakojo apie Dievą, maldas.
— Kas daugiau buvo su tavimi?
— Buvo štūro Roman, štūro Lilija, ...
— Ar paveikslų nerodė? -Ne.
— Fotografijų nerodė?
— Ne.
Liudytoju iškviečiamas Girių aštuonmetės m-los direktorius Bogačiov.
Bogačiov liudijimas: (g. 1927 m., gyv. Giriose]);
— Apylinkės pirmininkė paskambino į butą ir klausė, kuo vaikai vasarą užsiima. Atsakiau, kad mokykloje yra planas.
Dabar vaikai užsiėmę medžių šakų pašarais. Tada pirmininkė liepė palaukti, nes reikės važiuoti pas Lukšus.
Nuvažiavę pamatėme kambaryje vaikus, tarp kurių buvo ši (rodydamas į Angelę) pilietė. Ji mokė religijos.
Teisėjas:
— Iš kur žinote, kad mokė religijos?
— Vaikai pasakojo. Jie turėjo maldaknyges.
— Ar girdėjote, kad ši mergaitė anksčiau būtų buvusi Giriose?
— Ne.
Teisėjas skelbia 5 minučių pertrauką.
* * *
Po pertraukos teisėjas pagarsina teisme esančią bylos medžiagą: 1. Darbavietės charakteristika: „Nuo 1974 m. Angelė Ramanauskaitė dirbo laborante. Sąžiningai atliko pareigas, tvarkinga, užsidariusi, nedalyvavo komjaunimo užsiėmimuose ir visuomeniniame darbe" ...
2. VVU fakulteto dekano atsakymas:
Angelės Ramanauskaitės universiteto sąrašuose nėra nei dieniniame, nei vakariniame fakultete.
3. Protokolas sustatytas dalyvaujant tardytojui Bobrov, liudininkams Doner, Step ir lietuvių kalbos mokytojui Avgul A. B. Apžiūrėjus iš Ramanauskaitės paimtas knygas, Avgul paaiškino, kad viena knyga vadinasi „Tėve mūsų". Tai vadovėlis II klasei. Knygutė religinio turinio dėl pradedančių. Kita knyga — Katalikų katekizmas, tinkantis mokyti religijos vaikams ir suaugusiems. Paskiruose lapuose yra klausimai pradiniam religijos mokymui.
Prokuroro Abromovič kalba
Teisme nagrinėjama byla dėl įvykdyto nusikaltimo, pažeidžiančio „Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos nuo Bažnyčios" įstatymą. Aš noriu sustoti prie to, kokią ši byla turi visuomeninę — politinę reikšmę. Tarybinė vyriausybė atsargi tuose klausimuose, kurie liečia religiją. Konstitucijos 50 str. skelbia, kad piliečiams garantuojama sąžinės laisvė, t.y. teisė išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba vesti ateistinę propagandą. Kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais draudžiama. Niekas tikintiesiems netrukdo atlikti religines apeigas. Tarybinė vyriausybė tik kontroliuoja, kad būtų vykdomi įstatymai. Prieš įstatymus visi yra lygūs; tikintieji atsako kaip ir netikintieji. Valstybė negali atleisti tikinčiųjų nuo įstatymų pildymo.
Angelė Ramanauskaitė grubiai pažeidė įstatymą dėl „Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos — nuo Bažnyčios", nes organizavo ir sistemingai nepilnamečius vaikus mokė religijos. Religinių susivienijimų nuostatai religijos leidžia mokytis tik dvasinėse mokyklose. Baltarusijos TSR ATP 1966 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Baltarusijos TSR BK straipsnio taikymo" išaiškinta, kad įstatymų apie Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės ir mokyklos — nuo Bažnyčios pažeidimu, užtraukiančiu baudžiamąją atsakomybę pagal BK 139 straipsnis, suprantama nepilnamečių religinio mokymo užsiėmimų organizavimas ir sistemingas vykdymas, pažeidžiant įstatymų nustatytas taisykles. Religinis mokymas reikia suprasti bet kokia forma, pvz. organizavimas specialių ratelių, grupių, religinio mokymo užsiėmimai.
1979 m. liepos 17 d. Angelė Ramanauskaitė atvažiavo iš Kauno į Girių km. ir liepos 18-20 dienomis pakvietė vaikus pas Lukšus ir mokė juos religijos. Atsivežė 14 religinių leidinių — „Tėve mūsų" (104 psl.), „Katalikų katekizmas" (252 psl.), bilietai, religinės tezės. Kai kurių leidinių turėjo po 2 egz. Tardymo metu Ramanauskaitė kalta neprisipažino, tačiau kaltė pilnai įrodyta remiantis liudininkų parodymais (išvardina liudininkus ir jų parodymus — Red.) paimta religinė literatūra ir paruošti žinioms patikrinti klausimai. Taigi Ramanauskaitė turėjo tikslą vaikus apmokyti religijos ir jos veiksmai kvalifikuojami pagal BK 139 str. 1 d.
Baigiant man liko pasakyti teismui savo nuomonę: Ramanauskaitė yra išsilavinusi, žino įstatymus apie religinius kultus, anksčiau neteista, iš darbavietės gera charakteristika. Turite ją pripažinti kalta ir prašau teismą nubausti ją 50 rub. bauda, šituo bus nubausta ne tik Ramanauskaitė, bet ir pamoka, kurie bandys nesilaikyti įstatymų. (Prokuroro kalba atpasakota iš esmės, nenukrypstant nuo originalaus teksto, — Red. past.).
Vertėjas nuolat užsikirsdamas vertė: „šis teismas bus
pamoka......hm ... ne tik Ramanauskaitei. .. mmm.
(kažkas iš salės pasufleravo: „ir būsimoms kartoms", — Red. past.) ... bet ir būsimoms kartoms". Salė prunkštė iš juoko. Dažnai šypsnis nušviesdavo ir prokuroro veidą. Teisėjas retkarčiais dėbčiojo akimis į salę, piktu žvilgsniu ramindamas vis didėjantį šurmulį. Po prokuroro žodis suteikiamas visuomeniniam kaltintojui — mokytojui Klimčienei.
— Kaltinamoji, pasinaudodama, kai Girių mokytojai buvo atostogose, pas Lukšus mokė religijos. Visa rajono visuomenė buvo sukrėsta tokiu Ramanauskaitės elgesiu. Kai visi tarybiniai žmonės, vadovaujami partijos, kuria šviesią komunizmo ateitį, Ramanauskaitė panoro vaikų sielas tempti į tamsą. Religija paraližuoja dvasinį vaiko vystymąsi. Girių aštuonmetės m-los pedagogų kolektyvas, vadovaujamas nusipelnusio Baltarusijos TSR mokytojo Bogačiovo daug atidavė jėgų vaikų auklėjimui pagal komunistinės moralės principus, o Ramanauskaitė norėjo šitai sutrukdyti. Ji norėjo į vaikų sąmonę įskiepyti idealistinę pasaulėžiūrą. Kalbėdamas visuomenės vardu, prašau teismą paskirti Ramanauskaitei tokią bausmę, kurios ji užsitarnavo (Visuomeninio kaltintojo kalba atpasakota iš esmės nenukrypstant nuo originalaus teksto — Red. past.).
Advokato Savičo kalba
— Angelės Ramanauskaitės nusikaltimą įvertino prokuroras ir visuomeninis kaltintojas, todėl kalbėsiu trumpai.
Ramanauskaitė sakė, kad yra įsitikinus, jog vaikus mokyti apie Dievą nėra nusikaltimas.
Vaikai papasakojo, kad teisiamoji mokė juos religijos, mokėsi poterėlių, žiūrėjo religinius paveiksliukus. Tai nusikaltimas prieš BTSR BK 139 sfcr. 1 d. Tačiau Ramanauskaitė neturi administracinių nuobaudų, neteista, teigiamai charakterizuojama iš darbavietės, gerai atlikdama savo pareigas. Neigiama charakteristika — kad yra užsidariusi, nedalyvavo visuomeniniame darbe, neatsižvelgdavo į komjaunimo sekretoriaus prašymus, šis procesas Ramanauskaitei, kadangi yra jauna, bus pamokantis. Todėl prašau minimalios bausmės pagal BTSR BK 130 str.
Teisėjas išvaro iš salės vieną dalyve, kuri dėl vertėjo juokingo vertimo neišsilaikiusi nusijuokė.
Baigus advokatui kalbėti, Ramanauskaitė prašo teismą leisti kalbėti jos visuomeniniam gynėjui, tačiau teisėjas pareiškia, kad dabar teisiamosios prašymai nepriimami; ką ji norėjusi, galėjo pasakyti teismo pradžioje.
Paskutinis Ramanauskaitės žodis
— Iš visų kaltinimų ir teismo eigos man neaišku, už ką aš esu kaltinama. Nesijaučiu nusikaltus. Nusikaltėliai yra tie, kurie šią bylą iškėlė. Gailėtis neturiu už ką. Aš manau, kad vaikams kalbėti apie Dievą nėra nusikaltimas ir šito niekada nelaikysiu nusikaltimu. Ir Lietuvoje, ir Baltarusijoje turi būti leidžiama katekizuoti vaikus. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir Lenino dekretai leidžia mokyti religijos ir suaugusius, ir vaikus. Ne tik aš, bet ir kiti mokys vaikus religijos ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, ir vaikai žinos, kad religija yra ne bobučių pasakos, bet viso žmogaus gyvenimo pagrindas.
Teismas išeina pasitarti dėl nuosprendžio. Pertraukė virš valandos laiko. Kai kas mano, kad Ramanauskaitė po savo paskutinio žodžio bus nubausta griežčiau, o ji šypsosi ir, atrodo, visai nesibaimina pačios griežčiausios pagal 139 str. bausmės — vienerių metų lagerio.
N u o s p r en d i s
Baltarusijos TSR vardu. 1979 m. rugsėjo 18 d.
Astravo rajono liaudies teismas, pirmininkaujant liaudies teisėjui Chalko I. P., dalyvaujant tarėjams — Zeniuk G. I. ir Volkov V. K., valstybiniam kaltintojui prokurorui Abromovičiui A. L, visuomeniniam kaltintojui Klimčienei, ginant advokatui Savičiui N. I. išnagrinėjęs atvirame teismo posėdyje Angelės Ramanauskaitės bylą, dėl padaryto nusikaltimo pagal BTSR BK 139 str. 1 d. nustatė:
Teisiamoji Ramanauskaitė sulaužė „Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos — nuo Bažnyčios" įstatymą. Nusikaltimas padarytas taip: Ramanauskaitė atvyko iš Kauno į Astravo rajoną, Girių km. ir 1979 m. liepos 18, 19, 20 dienomis Lukšų namuose Girių aštuonmetės mokyklos jaunesnių klasių vaikus mokė religijos, panaudodama religinę literatūrą.
Teismo metu Ramanauskaitė atsisakė duoti parodymus dėl jai pareikšto kaltinimo ir kalta neprisipažino.
Vienok Ramanauskaitės kaltė pilnai įrodyta liudininkų parodymais ir baudžiamosios bylos medžiaga.
Apklaustoji liudininkė Syzo parodė, kad 1979 m. liepos 20 d. jai pranešė, kad Girių km. pil. Lukšos bute Girių mokyklos mokiniams kas tai praveda susirinkimą. Kartu su mokyklos direktoriumi Bogočiovu ir kolūkio pirmininko pavaduotoju Krupica ji atvažiavo į Girių kaimą. Pilietės Lukšos name buvo maždaug 6 Girių aštuonmetės mokyklos mokiniai ir teisiamoji Ramanauskaitė. Apklausus vaikus paaiškėjo, kad laike trijų dienų Ramanauskaitė juos mokė religijos, mokė maldų, rodė religinio turinio fotografijas. Analogiškai paliudijo Bogačiov ir Krupica. Iš liudininkų T. Lukša, M. Ravoit, J. Kutko, R. Šturo, R. Urbanovič ir kt. paaiškėjo, kad 1979 m. liepos 18, 19, 20 dienomis Ramanauskaitė Lukšos name pravedė pamokas vaikams, mokė maldų, rodė religinio turinio fotografijas, davė jiems religinę literatūrą.
Iš 1979 m. rugpjūčio 18 d. protokolo seka, kad iš Ramanauskaitės paimta religinio turinio literatūra skirta nepilnamečių vaikų religiniam apmokymui ir pačios religiniam mokymuisi.
Ramanauskaitės veiksmai teisingai kvalifikuojami pagal BTSR BK 139 str. 1 d. Teisiamoji sulaužė „Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos — nuo Bažnyčios jstatymą, būtent: organizavo ir sistemingai mokė nepilnamečius vaikus religijos.
Sprendžiant bausmės dydžio klausimą, teismas atsižvelgė, kad Ramanauskaitė anksčiau neteista, teigiamai charakterizuojama iš darbavietės ir laiko pakankamai nubausti pinigine bauda valstybės naudai (vertėjas vertė: „Ir skaito .. . baudą ... 50 rub.").
Teismas nutarė Angelę Ramanauskaitę pripažinti kalta sulaužius „Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos — nuo Bažnyčios" įstatymą ir pagal BTSR BK 139 str. 1 d. nubausti pinigine bauda — 50 rub. valstybės naudai. Įsigalėjus nuosprendžiui, panaikinti įpareigojimą Ramanauskaitei neišvykti iš gyvenamosios vietos.
Daiktinius įrodymus — religinio turinio literatūrą atiduoti Baltarusijos TSR Teisingumo ministerijai kriminalistiniam muziejui; daiktus, neturinčius ryšio su religija, grąžinti Ramanauskaitei.
Teismo nuosprendį laike 7 parų nuo nuosprendžio paskelbimo galima per Astravo liaudies teismą apskųsti Gardino srities teismui.
Teismas taip pat nutarė už advokato Savičaus gynybą iš Ramanauskaitės išreikalauti 30 rub.
Perskaitęs nutartį teisėjas paklausė:
— Ramanauskaitė, jums suprantamas nuosprendis?
— Ne, nesuprantamas.
— 50 rub. bauda už nusikaltimą ir 30 rub. gynėjui! Perskaičius nuosprendį, teisėjas staiga su didžiausia
neapykanta suriko:
— Greičiau apleisti salę! Bystro!
Išėję į lauką vieni sveikino Ramanauskaitę, kiti tiesė pinigus baudai sumokėti, o milicija ragino visus eiti tolyn.
Susirinkę šventoriuje, prie uždarų bažnyčios durų (Astrave bažnyčia yra prie pat teismo pastato), visi sugiedojo „Marija, Marija". Aplink šventorių zujo saugumiečiai, pilni baimės, kad neįvyktų kokia nors demonstracija. Gatvėje teismo dalyviai sudainavo „Lietuva brangi, mano Tėvynė". Praeiviai sustodavo, nesuprasdami, kokia proga jų padangėje skamba seniai girdėta lietuviška daina.
* * *
Angelės Ramanauskaitės teismas — tai bandymas sukliudyti religinei minčiai ir lietuviškumui pasiekti Baltarusijos lietuvius.
