Tegul meilė Lietuvos

Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi.

AUŠRA NR. 5 [45]

Numeryje:

1. Italijos, Prancūzijos ir Ispanijos Kompartijų vadovams -Enriko Belinguerui, Žoržui Marše ir Santjago Kariljo.

2. Ką mums šiandien byloja tautos patriarchas

3. Moteris, ėjusi į šviesą

4. Šalin alkoholį!

5. Lietuvių padėtis Baltarusijos TSR

6. Kraštotyrininkų vargai

7. Tarybų Sąjungos "broliškumas" ir "laisvė"

 8. Žinios

L i e t u v a

1977.II.16.

ENRIKO BELINGUERUI, ŽORŽUI MARŠE,
SANTJAGO KARILJO

1976 m. spalio mėn. antroje pusėje per Lietuvą nusirito nauja kratų, areštų ir tardymų banga. KGB Lietuvai, o kartu ir visam pasauliui dar kartą priminė, kad Helsinkio deklaracija yra eilinis manevras viešajai opinijai suklaidinti.

Spalio 19 d. vėlyvą vakarą buvo suimti ir uždaryti Vilniaus saugumo požemiuose du vilniečiai - kovotojai už žmogaus teises: Jonas Matulionis ir Vladas Lapienis.

Kas yra šie žmonės?

J. Matulionis, 45-rių metų amžiaus, baigęs Vilniaus universitete lituanistiką, vėliau studijavęs konservatorijoje, iš kurios buvo pašalintas už solo giedojimą vienoje Vilniaus bažnyčioje. Dirbo Respublikinėje bibliotekoje, po to - Paveikslų galerijos direktorių. Prieš porą metų buvo priverstas pasitraukti iš šių pareigų dėl to, kad mėgino padauginti Evangelijos tekstus. Paskutiniu metu dirbo vienoje Vilniaus parduotuvėje dailininku apipavidalintojų.

V. Lapienis - ekonomistas, baigęs Vilniaus valstybinio universiteto Ekonomikos fakultetą. Šiuo metu yra pensininkas. Neseniai Vatikano radijas supažindino klausytojus su jo laiško, adresuoto TSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui, mintimis.

Abu šie žmonės reikalavo Lietuvos tikintiesiems tokių teisių, kurios neginčyjamai pripažįstamos demokratinėse šalyse bet kokių įsitikinimų žmonėms.

Kaip sužinota, kratos metu konfiskuota keletas "LKB Kronikos" numerių bei A. Solženicyno "Gulago salynas" lietuvių kalba. Ši literatūra ir yra pagrindinė kaltinamoji medžiaga. Lietuvos visuomenė yra nustebinta šitokių kaltinimų nepagrįstumu.

(Dr. J. Basanavičiaus mirties penkiasdešimtmečio proga)

Šįmet, vasario 16 d., minėdami Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo penkiasdešimt devintąsias metines, širdyse atidavėme pagarbą ir jos pranašui dr. Jonui Basanavičiui. Šio didžiojo tautos vyro širdis nustojo plakusi lygiai prieš 50 metų, vasario šešioliktą dieną. Praėjo pusė šimtmečio, kai Rasų kapai Vilniuje priglaudė tautos patriarcho, jos laisvės žadintojo ir nenuilstamo kovotojo palaikus. "Aušros" spinduliai, kadaise nedrąsiai sušvitę niūriame Lietuvos danguje, jau buvo virtę patekėjusios laisvės saule. Sunkiose, žūtbūtinėse kovose atrėmusi svetimųjų pasikėsinimą užgniaužti jos nepriklausomybę, naujai atkurta Lietuvos valstybė žengė pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius. Tautos laisvės pranašas turėjo laimės pats savo akimis matyti didžiosios vilties išsipildymą. Jis matė tautą pačią sprendžiančią savo likimą ir tvarkančią savo reikalus. Tiesa, pergalė buvo dar nepilna ir negalutinė. Valstybės sostinė, senasis Vilnius, vaitojo svetimųjų rankose. Kova dar turėjo būti tęsiama. Ir ištvermingas kovotojas lieka savo pozicijose. Jis nesitraukia iš Vilniaus, nesinaudoja laisve, bet lieka su pavergtais broliais. Lieka toliau budėti ir kovoti.

Kovotoju dr. J. Basanavičius buvo visą gyvenimą. Paprasto Lietuvos valstiečio sūnus nepasiduoda nei gimnazijos lenkiškai, nei Maskvos universiteto rusiškai įtakai, - išlieka grynu, sąmoningu lietuviu, mylinčiu savo kraštą ir savo tėvų kalbą. Jam brangūs gimtieji Ožkabalių laukai, mėlynas Nemunas, senieji Trakai ir Vilnius. Dar būdamas jaunu Maskvos universiteto studentu, Basanavičius, Kalėdų atostogų metu parvažiavęs į Lietuvą, kartą užeina Marijampolės gimnazijoje į savo draugo pamoką. Klasėje su mokiniais jis pasisveikina lietuviškai, paskaito ištrauką iš "Anykščių Šilelio", pakalba apie lietuvių kalbos grožį. Tai nustebina ne tik kai kuriuos aplenkėjusius mokinius, bet ir surusėjusius mokytojus. Jau tuo metu Basanavičius buvo visa galva aukštesnis už kitus to meto lietuvių jaunuolius. Jis nujaučia, ko tautai reikia ir kas darytina. Kuria savo ateities veiklos planus.

(Šatrijos Raganos 100 gimimo metinių proga)

Kiekviena tauta ką nors įneša į savo tautos istoriją, ką nors palieka ateičiai. Tai gali būti dideli, atsakingi žygiai, turėję likiminės reikšmės, arba ramus kūrybinis darbas, pakėlęs krašto gerovę ir įsiamžinęs mokslo ar meno kūriniais. Gali tai būti žmonės, taurios asmenybės, šviečiantys ateinančioms kartoms pasiaukojimo švyturiais, pavyzdžiais sunkiais tautos gyvenimo momentais.

Istorija mūsų tautos nelepino. Maža turėjome ramių kūrybinių laikotarpių, o jų vaisius daugiausia pagrobė svetimieji. Ne visuomet tauta galėjo pati spręsti savo likimą, nors ne vieną kartą dėl jo žūtbūtinai grūmėsi. Tačiau didvyriškų, kilnių ir šviesių asmenybių, mokėjusių paaukoti save ant tėvynės meilės aukuro, buvo visuomet.

Štai ir šiemet sustojome prie garbingo jubiliejaus - šimto metų nuo Marijos Pečkauskaitės - Šatrijos Raganos gimimo. Kai 1877 metų kovo 8 dieną ramiame Žemaitijos kampelyje dienos šviesą išvydo būsimoji rašytoja, pedagogė ir altruistė, Lietuvą gaubė niūri ir slogi, rodos amžinai truksianti, svetimųjų priespauda. Dar buvo toloka iki pirmųjų "Aušros" spindulių, o prieš porą metų mirusio didžiojo žemaičių švyturio vysk. Motiejaus Valančiaus paskleistai šviesai užgesinti visas pastangas dėjo rusų valdžia. Jau seniai buvo nutilę 1863 metų sukilimo šūviai, o Sibiro taigose pamažu mirė paskutiniai jo dalyviai. Šventoriuose iš kaimo moterėlių rankų rusų žandarai plėšė maldaknyges ir rašė protokolus už lietuviško kryžiaus ar koplytėlės pastatymą, o gubernatoriaus valdininkai rūpinosi, kad gausios karčiamos vėl prisipildytų girtuokliaujančių valstiečių. Už lietuvišką elementorių grėsė kalėjimas, o vienam kitam iš kaimiečių į mokslus prasimušusiam jaunuoliui - pavojus ištirpti svetimųjų jūroje. Dvaruose viešpatavo svetima, "poniška" kalba, ir paprastų neraštingų valstiečių tauta, atrodė, pasmerkta žūti.

Kreipimasis į Lietuvos dvasiškiją, inteligentus ir visą tautą.

Devynioliktame amžiuje tarp kitų Lietuvos naikinimo priemonių, naudojamų carinės Rusijos, didelį vaidmenį vaidino alkoholis. Vien Kauno gubernijoje buvo išgerta 1.033.534 kibirai degtinės per metus ("Mokslas ir gyvenimas", 1975, Nr. 5, p. 8). Tik dėka kilnių asmenybių, kurių priekyje stovėjo vysk. M. Valančius, 1858 m. gimė ir greitai įsigalėjo blaivybė, sugriovusi tautos naikintojų kėslus ir sudariusi tvirtus pagrindus jos atgimimui.

Nors nuo to laiko prabėgo daug metų, tačiau ir vėl lietuvių tauta, kaip ir kitos tarybinės tautos, skandinama alkoholyje. "Tiek girtų niekur nemačiau" ("Tiesa", 1976.III.11). Iš tikrųjų Lietuva dar niekados nematė tiek girtų, kiek jų šiandieną sutinkame besimokančio jaunimo, mūsų inteligentijos ir visos liaudies tarpe.

Alkoholio sunaudojimas kasmet auga sparčiais tempais. Antai, 1940 m. vienas Lietuvos gyventojas per metus išgėrė 2,2 litro degtinės, 1969 tas pats gyventojas išleido 111 rubl., 1970 - 116 rub., 1975 m. - 160 rub., o pernai Širvintų rajono vienas gyventojas išleido 180 rub. 1975 metų išgertą alkoholį, pavertus į degtinę, vienam gyventojui tektų apie 20 kg., o visai Lietuvai apie 60000 tonų arba 6 milijonai kibirų per metus.

LIETUVIŲ APGYVENDINTOS VIETOVĖS
BALTARUSIJOS RESPUBLIKOJE
 

1920 m. liepos 12 d. sudaryta sutartimi tarp Lietuvos ir Tarybų Sąjungos buvo nustatytos Lietuvos rytinės ir pietinės sienos. Tai maždaug atitiko etnografines Lietuvos ribas. Tais pačiais 1920 m. Lenkija okupavo Vilnių ir apie trečdalį rytinių bei pietinių Lietuvos žemių. 1939 m. žlugus Lenkijai, Tarybų Sąjunga grąžino Lietuvai Vilnių ir nedidelę dalį tos teritorijos, kuri buvo Lenkijos okupuota ir kuri turėjo atitekti Lietuvai pagal 1920.VII.12 sutartį. Likusi Vilniaus krašto dalis buvo prijungta prie Baltarusijos TSR.

1940 m. įvedus tarybų valdžią Lietuvoje, Baltarusijos atstovai Aukščiausioje TSRS Taryboje Maskvoje 1940 m. rugpiūčio 3 d. pasiūlė sugrąžinti Tarybų Lietuvai šešis rajonus: Švenčionių, Vydžių, Adutiškio, Astravo, Varanavo ir Rodūnės. Aukščiausioji TSRS Taryba tą pasiūlymą priėmė. Baltarusijos atstovų pažado originale buvo pasakyta, kad minėtuose rajonuose lietuviai sudaro daugumą gyventojų.

Baltarusijos atstovų pasiūlymas pradėtas vykdyti tik 1940 m. gale. Iki 1941 m. birželio mėn. prijungta prie Lietuvos TSR Druskininkai, Švenčionių bei Ignalinos rajonai ir Dieveniškės. Gal būt, tais metais būtų prijungti ir kiti rajonai, bet kilo karas, ir vokiečiai okupavo Lietuvą su visu Vilniaus kraštu. Pasibaigus II pasauliniam karui, Vydžių-Apso, Astravo, Rodūnės ir Varanavo rajonai prie Lietuvos TSR liko nebeprijungti. Tokiu būdu po karo Baltarusijos respublikoje liko apie 50 tūkstančių lietuvių.

Dabartiniame Breslaujos rajone aplink Apso miestelį yra arti 30 kaimų, kuriuose gyvena lietuviai. Šie kaimai yra: Dvarčionys, Misos, Šalakundžiai, Ignotiškė, Zabarninkai, Kupčeliai, Paberžė, Petkūniškė, Kumpiniai, Bielūsiškė, Adomėniškė, Černiškės, Taukiniai, Bykauskai, Ažugirė (Zaliesė), Naujasalė, Juodelėnai, Damašiai, Medinkos, Rimašiai, Žirneliškė, Ūsionys, Ratkūnai, Roževas, Bužionys, Marijampolė ir kiti. Tai Apso "sala". Dar caro laikais Dvarčionių kaime, Adolfo Getauto troboje veikė lietuviška mokykla. Prieš karą, lenkų okupacijos metu, lietuviškos mokyklos veikė Zabarninkuose ir kitur. Vokiečių okupacijos metais lietuviška gimnazija veikė Vydžiuose, kurios apylinkės dabar sulenkėjusios ir sugudėjusios (šiame leidinyje vartojami  abu pavadinimai: baltarusis ir gudas. Oficialiai Lietuvos TSR yra įvestas Baltarusijos ir baltaruso pavadinimas), bet lietuviškų kaimų yra (Bagdžiūnų, Oškaragių ir kiti). Prieš II pasaulinį karą Breslaujos apskrityje buvo apie 13000 lietuvių.

Nuoširdus lietuvių tautos kraštotyros rinkimas ir studijavimas trukdo rusinimo procesui, todėl okupantų yra nuolatos persekiojamas.

Kraštotyrininkai buriasi į valdžios toleruojamą kraštotyros draugiją. Jai praktiškai pavedama rinkti tarybinio laikotarpio medžiagą: apie kolūkių steigimą, apie Raudonąją armiją, apie darbo pirmūnus ir pan. Žurnale "Laikas ir įvykiai" (1976 m. Nr. 20) Lietuvos TSR Kraštotyros draugijos Centro Tarybos pirmininko pavaduotojas Kazimieras Račkauskas rašo apie Panevėžio miesto "kraštotyrininkus": "Mieste gerai žinomas ir populiarus "Ekrano" gamyklos kraštotyrininkų klubas "Ieškojimas". Klubo nariai sukaupė vertingą dokumentinę medžiagą apie 123-iojo gvardijos bombonešių Marinos Roskovos pulko moteris lakūnes. Sukurtas filmas apie buvusią lakūnę Mariją Kirilovą, dirbančią šioje gamykloje. Visi aprašymai, surinkti dokumentai, relikvijos ir iliustracijos sudaro gamyklos šlovės muziejaus pagrindą...

(...) Štai autokompresoriečiai domisi miesto revoliucinėmis tradicijomis ir tarybinių žmonių didvyriška kova su fašistiniais grobikais... Kraštotyrininkų pastangomis sukaupta daug vertingos medžiagos apie Panevėžio vaduotojus, parašytas įmonės komjaunimo organizacijos metraštis... Panevėžio miesto kraštotyrininkai sukaupė nemaža žinių apie darbo žymūnus, socialistinio lenktyniavimo švyturius... Partijos miesto komiteto biuras, pernai apsvarstęs kultūros įstaigų darbą, pažymėjo teigiamą kraštotyrininkų indėlį į komunistinį jaunimo auklėjimą... Partijos komiteto antroji sekretorė Teofilė Bitinaitė nuolatos koordinuoja kraštotyros darbą".

Entuziastai, pamėgę liaudies muziką, dainas bei šokius, yra verčiami perpinti liaudies kūrybą su tarybinės propagandos melu, kad augančio jaunimo sąmonėje susimaišytų tikrosios vertybės su nutautinančiu ir nužmoginančiu melu.

Aš, Andriukaitienė Liuda, Kazio, užauginau penkis sūnus ir jau baigiu septyniasdešimt metų. Nuo vargo ir darbo sunyko mano sveikata ir beveik kiekvieną dieną kovoju su mirtimi. 1940 m. okupacija atėmė mūsų šeimos gyvenimo laimę, o 1941 m. atėmė ir sveikatą. Tais metais mes netekome Tėvynės, saulės ir šilimos. Beveik 17 metų praleidome ištrėmime, kur pusę metų nesimato saulės, o šaltis 11 mėnesių svilina žmogaus kūną. Į tokias sąlygas mes patekome beveik nuogi. Iš Tėvynės išvežė vasarą - birželio 14 d. Atsidūrus užpoliarėje, mūsų šeimos nuolatinis svečias buvo šaltis, badas, utėlės ir visokios negalės.

Dabar, kai vos galiu pavilkti kojas, Lietuvos priešams galutinai parūpo mus sunaikinti. Aš jokioje politikoje, kaip gyva, nedalyvauju, nes neturiu laiko net laikraščiui perskaityti. Mano visas gyvenimo malonumas - sulopyti vaikams ir vyrui aprangą ir pagaminti pietus. Darbingas buvo tik vienas vyras (alga 130 rub.), o šeima susidėjo iš 7 asmenų. Taip tęsėsi mūsų pusbadis gyvenimas. Dabar gyvenimas šiek tiek palengvėjo, nes vaikai suaugo. Bet štai "broliška" saugumo ranka užgriuvo mūsų senatvės dienas.

Vilnius. 1976 m. pabaigoje Vilniuje susikūrė Visuomeninis komitetas, padedantis įgyvendinti Helsinkio nutarimus. Komiteto narių adresai:

1. Viktoras Petkus - tarnautojas, gyv. Vilniuje, Komjaunimo g. 35, bt. 8.

2. Tomas Venclova - rašytojas, gyv. Vilniuje K. Požėlos g. 38, bt. 60. 1977.1.16 T. Venclova išvyko į JAV, bet ir toliau pasilieka šio Komiteto nariu.

3. Eitanas Finkelšteinas - fizikos mokslų daktaras, gyv. Vilniuje, Liepos 21-sios g. 10, bt. 10.

4. Karolis Garuckas - kunigas, gyv. Ignalinos raj., Ceikiniuose.

5. Ona Lukauskaitė-Poškienė - poetė, gyv. Šiauliuose, Kleinerio g. 32, bt. 7.

***

Kaunas. 1977 m. prieš Tautos šventę - Vasario 16-ąją Kaune buvo platinami tokio turinio atsišaukimai:

"LAISVĘ LIETUVAI! Rusai - ne išvaduotojai, bet okupantai! Mums priešai - ne broliai. Priešų šalis - ne tėvynė! Mes norime laisvę šlovinti ir prievartą prakeikti. Tegul prasmenga žemėje tironai ir vergai!"