LIETUVIŲ APGYVENDINTOS VIETOVĖS
BALTARUSIJOS RESPUBLIKOJE
1920 m. liepos 12 d. sudaryta sutartimi tarp Lietuvos ir Tarybų Sąjungos buvo nustatytos Lietuvos rytinės ir pietinės sienos. Tai maždaug atitiko etnografines Lietuvos ribas. Tais pačiais 1920 m. Lenkija okupavo Vilnių ir apie trečdalį rytinių bei pietinių Lietuvos žemių. 1939 m. žlugus Lenkijai, Tarybų Sąjunga grąžino Lietuvai Vilnių ir nedidelę dalį tos teritorijos, kuri buvo Lenkijos okupuota ir kuri turėjo atitekti Lietuvai pagal 1920.VII.12 sutartį. Likusi Vilniaus krašto dalis buvo prijungta prie Baltarusijos TSR.
1940 m. įvedus tarybų valdžią Lietuvoje, Baltarusijos atstovai Aukščiausioje TSRS Taryboje Maskvoje 1940 m. rugpiūčio 3 d. pasiūlė sugrąžinti Tarybų Lietuvai šešis rajonus: Švenčionių, Vydžių, Adutiškio, Astravo, Varanavo ir Rodūnės. Aukščiausioji TSRS Taryba tą pasiūlymą priėmė. Baltarusijos atstovų pažado originale buvo pasakyta, kad minėtuose rajonuose lietuviai sudaro daugumą gyventojų.
Baltarusijos atstovų pasiūlymas pradėtas vykdyti tik 1940 m. gale. Iki 1941 m. birželio mėn. prijungta prie Lietuvos TSR Druskininkai, Švenčionių bei Ignalinos rajonai ir Dieveniškės. Gal būt, tais metais būtų prijungti ir kiti rajonai, bet kilo karas, ir vokiečiai okupavo Lietuvą su visu Vilniaus kraštu. Pasibaigus II pasauliniam karui, Vydžių-Apso, Astravo, Rodūnės ir Varanavo rajonai prie Lietuvos TSR liko nebeprijungti. Tokiu būdu po karo Baltarusijos respublikoje liko apie 50 tūkstančių lietuvių.
Dabartiniame Breslaujos rajone aplink Apso miestelį yra arti 30 kaimų, kuriuose gyvena lietuviai. Šie kaimai yra: Dvarčionys, Misos, Šalakundžiai, Ignotiškė, Zabarninkai, Kupčeliai, Paberžė, Petkūniškė, Kumpiniai, Bielūsiškė, Adomėniškė, Černiškės, Taukiniai, Bykauskai, Ažugirė (Zaliesė), Naujasalė, Juodelėnai, Damašiai, Medinkos, Rimašiai, Žirneliškė, Ūsionys, Ratkūnai, Roževas, Bužionys, Marijampolė ir kiti. Tai Apso "sala". Dar caro laikais Dvarčionių kaime, Adolfo Getauto troboje veikė lietuviška mokykla. Prieš karą, lenkų okupacijos metu, lietuviškos mokyklos veikė Zabarninkuose ir kitur. Vokiečių okupacijos metais lietuviška gimnazija veikė Vydžiuose, kurios apylinkės dabar sulenkėjusios ir sugudėjusios (šiame leidinyje vartojami abu pavadinimai: baltarusis ir gudas. Oficialiai Lietuvos TSR yra įvestas Baltarusijos ir baltaruso pavadinimas), bet lietuviškų kaimų yra (Bagdžiūnų, Oškaragių ir kiti). Prieš II pasaulinį karą Breslaujos apskrityje buvo apie 13000 lietuvių.
Astravo rajono Gervėčių saloje yra arti 20 lietuviškų kaimų: Rimdžiūnai, Girios, Pelegrinda, Knistuškės, Gudininkai, Geliū-nai, Galčiūnai, Gervėčiai, Miciūnai, Mockai, Viciūnai, Gibirda, Petrikai, Milcėjai, Gaigalai, Užupiai. Kerplėšyna ir kiti. Prieš karą, lenkų okupacijos metu, vienuolikoje kaimų veikė lietuviškos mokyklos: Miciūnuose, Galčiūnuose, Petrikuose, Mockuose, Rimdžiūnuose, Giriose ir kitur. Iš viso Gervėčių apylinkėje buvo priskaitoma apie 11000 lietuvių.
Buvusiame Rodūnės (dabar Varanavo) rajone yra apie 20 lietuviškų kaimų: Pelesa, Dubiniai, Smilginiai, Vigonys, Klaišiai, Kargaudai, Piliūnai, Pavalakė, Paditvys, Leliušiai, Senieji ir Naujieji Druskininkai, Varliai, Mažeikiai, Kurkliai, Miežionys, Saltaniškis, Kalviai ir kiti. Visame Rodūnės rajone lenkų okupacijos metu buvo priskaitoma apie 10.000 lietuvių. Lietuviškos mokyklos veikė vienuolikoje kaimų: Pelesoje, Sen. Druskininkuose, Kargauduose, Piliūnuose, Pavalakėje, Paditvyje ir kitur. Panaikinus lietuviškas pamaldas Rodūnėje, lietuviai pasistatė bažnyčią Pelesoje. Dabar buvusio Rodūnės rajono lietuviai sudaro Pelesos "salą", kuri priklauso Varanavo rajonui.
Varanavo rajone yra kita lietuviška "sala", vadinama Ramaškonių kaimo vardu. Be Ramaškonių į šią "salą" įeina keliolika lietuviškų kaimų: Baziliai, Dainava, Staniškiai, Tusamonys, Bieliūnai, Cesliukiškė, Armoniškės, Lašėkai, Parabiškės, Valatkiš-kės, Stilgūnai, Naujasodžiai, Dainavėlė, Biliai, Kauleliškiai ir kiti. Lenkų okupacijos metu lietuviškos mokyklos veikė Ramaško-nyse, Stilgūnuose, Lazariškyje, Cesliukiškėje, Tumasonyse, Biliuose, Liubartuose, Balcininkėliuose ir kituose kaimuose. Viso Ramaškonių "saloje" (buvusiuose Varanavo ir Sėdliškio valsčiuose) prieš karą buvo priskaitoma apie 8000 lietuvių.
Buvusiame Žirmūnų valsčiuje, dabar Varanavo rajone, yra Plikių lietuviška "sala". Ją sudaro lietuviški kaimai: Piliakalnis, Plikiai, Sklodonys, Asava ir kiti. Plikiuose ir Sklodonyse lenkų okupacijos laikais veikė lietuviškos mokyklos.
Lazdūnų saloje (Jūrotiškio rajonas) prieš II pasaulinį karą buvo virš 10 lietuviškų kaimų: Gudenionys, Salos. Valdzikai, Pasaliai, Babrėnai, Bežemiai, Dauronys, Jaskūnai, Dervėgiai ir kiti. Juose buvo apie 2900 lietuvių.
Mūsų turistai 1971 m. aptiko lietuviškai kalbantį Poškiškės kaimą, apie 30 km. į rytus nuo Dieveniškių.
Prieš karą ir dar po karo lietuvių gyventa apie Pastovius (ne taip seniai, prieš 10 metų, Adutiškio vidurinėje mokykloje buvo lietuvių mokinių nuo Pastovių). Apie Pastovius, pagal lenkų statistikos duomenis, ten gyveno 51 lietuvis, apie Medelą - 89 lietuviai. Iš viso "pakraščiuose" lenkų okupacijos metais turėjo būti apie 7800 lietuvių. "Pakraščiais" suprantama Molodečno, Vileikos ir Pastovių buvusios apskritys.
Prieš II pasaulinį karą lietuvių gyventa Bielicos valsčiuje (iš 1921 metų lenkų statistikos matyti, kad Bielicos valsčiuje gyveno 518 lietuvių).
Toliausiai nuo dabartinės Lietuvos nutolusi, apie 240 km. į pietus nuo Vilniaus, yra Zietelos lietuviška sala.
Reikia pažymėti, kad lenkų okupacijos metais tuose lietuviškuose kaimuose, kuriuose nebuvo lietuviškų mokyklų (kur jos nepajėgė įsisteigti arba valdžios buvo uždarytos), veikė lietuviški klubai - skaityklos. Be klubų - skaityklų veikė vaikų darželiai. Buvo leidžiama lietuviška saviveikla, veikė liaudies šokių bei vaidybos rateliai, chorai. Plačią veiklą buvo išvystę "Ryto" ir "Šv. Kazimiero" draugijų skyriai.
Breslaujos ir Varanavo rajonų lietuviški kaimai, iš tikrųjų, nesudaro salų, nes jie natūraliai prigludę prie Lietuvos TSR. Tikrąsias salas sudaro tiktai Gervėčių, Lazdūnų ir Zieletos lietuviai. Kitas salas reikėtų vadinti apylinkėmis (Apso-Vydžių, Pelesos, Ramaškonių).
Visos minėtos lietuviškos vietovės, pasibaigus karui, prie Lietuvos TSR neprijungtos. Kodėl jos neprijungtos, nors 1940 m. toks nutarimas buvo padarytas? Neprijungtos todėl, kad lietuvių tauta yra maža ir, pasibaigus karui, nebuvo reikalo su lietuviais skaitytis. Panašus likimas ištiko Rytprūsius, kurie po karo buvo padalinti. Didesnė Rytprūsių dalis priskirta Lenkijai (nes lenkų 30 milijonų, ir su jais reikia skaitytis), o mažesnė dalis, nuo seno lietuvių gyvenama, buvo priskirta ne Lietuvai, bet Rusijos Federacijai, ir pavadinta Kaliningrado sritimi. Kaliningrado srityje panaikinti visi lietuviški vietovardžiai. Išnyko Tilžės vardas (pavadinta Sovietsku), kur spaudos draudimo laikais buvo spausdinamos lietuviškos knygos ir laikraščiai, ir kur iki pat 1944 m. gyveno rašytojas, filosofas ir kovotojas už lietuvybę daktaras Vydūnas. Per Tolminkiemį, kur 40 metų gyveno ir dirbo K. Donelaitis, tekanti Šventainės upė pavadinta Ruskaja, o pats Tolminkiemis pavadintas Čistyje Prudy.
Lietuviškos Baltarusijos vietovės neprijungtos prie Lietuvos TSR todėl, kad užsimota jas ištirpdinti ir jose gyvenančius lietuvius paversti pradžioje baltarusiais, o paskui - rusais. Kad taip iš tikrųjų yra, paaiškėjo iš vietinės (Baltarusijos) valdžios veiksmų, kurie pradėti vykdyti 1944 m. išvijus vokiečius.
1. Neleista veikti lietuviškoms mokykloms. Vietoje lietuviškų mokyklų, kurios veikė lenkų okupacijos metais, atidarytos rusiškos.
2. Duota suprasti, kad lietuviams inteligentams (mokytojams ir kitiems) čia nėra ko veikti, ir jiems reikia išvykti iš Baltarusijos TSR. Jiems nedavė darbo, o nenorintieji išvykti buvo visaip gąsdinami, terorizuojami (buvo atsitikimų, kad net naktį su ginklu buvo gąsdinami, jei neišsikels iš šio krašto). Nepaisyta net to, kad dalis vietinės lietuviškos inteligentijos buvo tarybų valdžiai nusipelnę (buvę pogrindininkai komunistai, dalyvavę kare prieš vokiečius).
3. Lietuviški kolūkiai išardyti, ir vienoje vietoje gyveną lietuviai išskirstyti į kelis kolūkius, kad vyrautų nelietuviška dauguma. Lietuviai nušalinti nuo kolūkių pirmininkų pareigų, pavyzdžiui, 1949 m. iš pareigų atleistas Dubinių kaimo kolūkio pirmininkas K. Lukoševičius, nors jo vadovaujamas kolūkis buvo pirmaująs rajone.
4. Lietuviai nušalinti nuo pareigų vykdomuosiuose ir partiniuose organuose.
5. Lietuviams kunigams neleista eiti pareigų lietuviškose Baltarusijos parapijose. Didelė dauguma katalikų bažnyčių uždarytos. Tuo tarpu pravoslavų cerkvės daugiausia paliktos veikti arba dar atidarytos naujos.
6. Likviduotos visos lietuviškos kultūrinės įstaigos ir priemonės, kurios buvo leistos prieš karą (vaikų darželiai, skaityklos -klubai, saviveikla).
KAIP NUTAUTINAMI LIETUVIAI
BALTARUSIJOS RESPUBLIKOJE
Nei mokyklų, nei spaudos
Mums turėt neduoda...
(pagal A. Baranauską)
Tarybų Sąjungos Konstitucijos 121 str. skelbia, kad "TSRS piliečiai turi teisę į mokslą. Šią teisę užtikrina mokymas mokyklose gimtąja kalba". Ši konstitucijos garantuota teisė paneigta Baltarusijos TSR lietuviams, kuriuos stengiamasi visokiais būdais surusinti. Baltarusijoje lietuvių atžvilgiu naudojama tautinė diskriminacija.
Vaikui, kurio gimtoji kalba - lietuvių, Baltarusijoje nuo pirmosios klasės (7 metų) visi mokslo dalykai dėstomi rusiškai. Vaikams draudžiama mokykloje kalbėtis lietuviškai. Vaikams, nemokantiems rusiškai, mokyklose sunku mokytis. Užtat yra žemas mokslo lygis, ir lietuvių vaikai iš rusiškų mokyklų sunkiai įstoja į specialias ir aukštąsias mokyklas, ypač jei norima toliau mokytis Lietuvoje.
Per mokyklas rusinamos ir šeimos. Breslaujos ir Varanavo rajonuose galima užtikti šeimų, kuriose tėvai tarp savęs šneka lietuviškai, o su vaikais kalba gudiškai. Paklausti, kodėl taip daro, atsako: "Kad vaikui būtų lengviau mokytis". Mat gudų kalba mažai skiriasi nuo rusiškos. Jei vaikas moka gudiškai, tai jam mokykloje lengviau suprasti rusiškai dėstomus dalykus.
Lietuviai nenori savo vaikų leisti į rusiškas mokyklas ir siunčia juos mokytis į Lietuvą. Moraliai ir materialiai nelengva Baltarusijoje gyvenantiems lietuviams tėvams atsiskirti su mažais vaikais ir išvežti juos į Lietuvą, toli nuo savęs, juo labiau, kad ir Lietuvoje prisibijoma juos priimti, (matyt, Maskva kreivai į tai žiūri) ir tenka tėvams daug prašinėti, daug prisivaikščioti, o neretai, ir su ašaromis nieko nelaimėjus, grįžti tuščiomis atgal. Tokia padėtimi pasinaudojo Baltarusijos valdžia ir įsteigė rusiškus internatus - mokyklas tose vietose, kur daugiausia yra lietuvių - Apse, Gervėčiuose, Rodūnėje. Tuo tarpu toliau esantieji grynai gudiški rajonai tokių internatų neturi. Minėtuose internatuose stengiamasi sudaryti mokiniams galimai geras materialines sąlygas mokytis: gauna pilną išlaikymą (maistą ir drabužius). Mokestis už internatą - nedidelis, taip kad ir neturtingų tėvų vaikai gali ten mokytis.
Vienas būdingas rusinimo pavyzdys. Paditvio kaime (Rodūnės apylinkėje) veikė rusiška aštuonmetė mokykla, bet joje kaip atskiras dalykas nuo trečios klasės buvo savaitėje 2-3 lietuvių kalbos pamokos. 1970 m. tą mokyklą likvidavo. Arti prie Paditvio aštuonmetės mokyklos neliko, į artimiausią mokyklą 7 km. Į tėvų skundus valdžia atsakė, kad dabar galite savo vaikus atiduoti į Rodūnės internatą.
Vietinė Baltarusijos valdžia persekioja tuos tėvus, kurie leidžia savo vaikus mokytis į Lietuva: neduoda gyvuliams pašaro, atima arus. Kiekvienas kolūkietis gauna savo asmeniniam naudojimui 30 arų žemės. Breslaujos rajono "Pergalės" kolūkio pirmininkas Lovčenko visiems žmonėms, kurie leido savo vaikus mokytis i Lietuvą, atėmė dalį naudojamos žemės (nuo 7 iki 10 arų).
Piliečiui G. buvo atimta net 20 aru (už du vaikus). Pilietį R., kuris dirbo netoli savo namų prie statybų, perkėlė į plytinę už 7 km. ir pasakė: "Kasdien važinėsi 7 km., tai žinosi, kur reikia vaikus leisti mokytis!.."
Rusinama ne tik per mokyklas. Rusinamos lietuvių pavardės ir vardai. Joną dokumentuose užrašo Ivanu, Jurgį - Igoriu ir t.t. Lietuviški vietovardžiai keičiami rusiškais. Pvz., Breslaujos rajono Juodelėnai pavadinti Edoloviči, o kaimas prie Rodūnės Piliakalnis, neseniai perkrikštytas į Gorodišče.
Baltarusijos TSR lietuvių gyvenamose vietovėse niekur kioskuose nematysi lietuviškos knygos, laikraščio ar žurnalo. Skaityklose niekur negausi lietuviškų laikraščių. Mokyklų bibliotekos nepriima lietuviškų knygų. Baltarusijos lietuviams visokiais būdais trukdoma užsisakyti lietuvišką periodiką. Jei Lietuvos TSR pilietis nori savo pažįstamiems, gyvenantiems Baltarusijoje, užsakyti tarybinį lietuvišką laikraštį ar žurnalą, jis turi važiuoti į Baltarusiją ir vietos pašte atlikti užsakymo operaciją. Jei spauda užsakyta Lietuvoje, yra rizika, kad adresatas jos negaus. Bet ir į Baltarusiją nuvažiavęs gali užsakyti lietuvišką spaudą ne daugiau kaip dviems asmenims. Jei daugiau užsakysi, būsi įtariamas: tave paklaus, iš kur gavai pinigų. Yra duotas nurodymas tokius asmenis sulaikyti ir perduoti saugumui. Labiausiai bijoma lietuviškos spaudos ir persekiojamas jos užsakymas Ramaškonių ir Apso apylinkėse, kur lietuviška sąmonė silpna ir jaunoji karta pradeda gudiškai kalbėti. Bijoma, kad spaudos dėka neatgytų lietuvybė.
Tautinės gyvybės išlaikymui yra labai svarbi saviveikla (tautiniai šokiai, vaidinimai, chorai). Bet kokia saviveikla Baltarusijos lietuviams uždrausta. Kaip likviduojama lietuviška saviveikla, gali paliudyti mokytojo Antano Širono likimas. Penkerius metus (iki 1959 m.) Šironas dirbo Gervėčių apylinkės mokyklose. Dar ir dabar geru žodžiu jį mini gervėtiškiai už jo sugebėjimą dirbti su jaunimu, už jo nuoširdų atsidėjimą liaudies švietimo ir kultūrinimo darbui. Šironas plačiai suorganizavo saviveiklą Gervėčių apylinkės kaimuose. Jo ruošiamų vakarų programa buvo įvairi: vaidinimai, liaudies dainos, šokiai ir t.t. Širono veikla patraukė daug jaunimo. Jaunimas ne tik savo kaime ruošdavo vakarus, bet su saviveikla pasirodydavo rajono šventėse ir laimėdavo premijas. Vietos valdžiai nepatiko Širono veikla. Už visą jo nuoširdų darbą ir atsidavimą liaudies švietimui ir kultūrai kelti jį lydėjo tik neapykanta ir vyriausybės patyčios. Sukurstyti vaikėzai Astravo miestelyje per šventinį pasirodymą jo saviveiklininkus apmėtė supuvusiais obuoliais. Šironas buvo gąsdinamas įvairiais būdais (anoniminiais laiškais ir pan.), terorizuojamas ir galų gale iš mokytojo pareigų atleistas. Bet ir netekusiam darbo Šironui saugumas negalėjo dovanoti už "nacionalistinę" veiklą. Jis buvo persekiojamas ir toliau, šantažuojamas, kol palūžo jo jėgos.
Ne tik Baltarusijos lietuviams uždrausta organizuoti saviveiklą, bet ir atvykti saviveiklininkams iš Lietuvos. Nors būdavo visokių trukdymų, bet iki 1972 m. studentų bei moksleivių meniniai kolektyvai iš Lietuvos su įvairia programa retkarčiais nuvykdavo pas Baltarusijos lietuvius. Lietuviai juos sutikdavo su dideliu džiaugsmu. Nu 1972 m. toks lankymasis griežtai suvaržytas. Norint iš Lietuvos nuvykti su saviveikla į Baltarusiją, reikia gauti dvejopą leidimą: iš Lietuvos ir Baltarusijos partinių organų. Kaip parodė praktika, toks leidimas neduodamas.
Lietuvoje veikia kompleksinės kraštotyros ekspedicijos. Jų darbo rezultatas - leidiniai apie Dieveniškes, Merkinę, Kernavę ir t.t. Sumanyta tokią ekspediciją suorganizuoti į Gervėčius. Vargais negalais per Minską, sudarius jungtinę lietuvių - baltarusių grupę, pavyko gauti leidimą rinkti medžiagą Gervėčių apylinkėse. 1970 m. vasarą čia gerokai pasidarbuota: surinkta dainų, pasakų, aprašyti liaudies papročiai, Gervėčių tarmė ir t.t. 1971 m. galvota suorganizuoti tokią ekspediciją į Pelesos apylinkes. Bet šį kartą leidimo negavo. Leidimą atsakė ne Minsko valdžia, bet (gudriau padaryta) Vilniaus CK. Kažin ar pasirodys leidinys apie Gervėčius? Likviduojant kraštotyrininkų darbą, uoliai prisidėjo ir dar dabar prisideda Vilniaus Pedagoginio instituto rektorius Uogintas.
Visos minėtos priemonės nukreiptos prieš lietuvybės gaivinimą tose Baltarusijos TSR vietovėse, kurios nuo amžių buvo apgyventos lietuvių. Lietuviškų mokyklų Baltarusijoje nėra, o tuo tarpu Lietuvoje pilna rusiškų ir lenkiškų. Rusiškos mokyklos steigiamos visur (ir kaimuose), jei tik atsiranda keli rusų vaikai. Vilniaus kraštas ištisai nusėtas rusiškomis ir lenkiškomis mokyklomis net ir tose vietose, kur lenkų okupacijos metu buvo lietuviškos mokyklos (pvz., Kalesnikuose, Eišiškių raj.). Apie 30 km. į pietus nuo Vilniaus yra lietuviškas Marijampolio kaimas. Čia po II pasaulinio karo tuojau įsisteigė lietuviška mokykla. Pastatė naujas patalpas, o prieš porą metų ten įsteigė rusiškas klases lygiagrečiai su lietuviškomis.
Lietuvių nutautinimo darbą uoliai dirba lenkai, pataikaujantys rusų valdžiai. Prisidengę tarybiškumu, jie užima atsakingas vietas ir veikia lietuvių nenaudai. Ju dėka lietuviai užrašomi lenkais (pasuose, 1959 ir 1970 metais gyventojų surašymo metu). Tuo ypač pagarsėjęs Pelesos apylinkės pasų ir karinio stalo viršininkas Sawicki. Mažiau susipratusius lietuvius jis užrašo lenkais. Lenkais jis užrašo ir gudiškai kalbančius, nors lenkų kalbos jie visai nemoka.
Lenkų kunigai per bažnyčią toliau tęsia lenkišką politiką, kuri buvo vykdoma prieš karą. Pamaldos bažnyčiose būna tik lenkiškai, nors gyventojai gudai arba lietuviai, išskyrus Gervėčių bažnyčią, kurioje būna ir lietuviškos pamaldos.
Tarybinė konstitucija ir propaganda visiems Tarybų Sąjungos piliečiams užtikrina teisę ugdyti savo nacionalinę kultūrą, teisę eiti mokslą gimtąja kalba. Štai tarybinės nacionalinės politikos rezultatai pokario metais (nuo 1944 m.) lietuvių mažumos Baltarusijos TSR atžvilgiu.
Nuo seno garsi ir įdomi buvo Zietelos lietuviška sala. Ji išsilaikė carų ir lenkų okupacijos laikais. Tarybiniais metais ji pradėjo sparčiai nykti ir 1969 m. visiškai išnyko (išmirė paskutiniai lietuviškai kalbą vyresnio amžiaus žmonės).
Jeigu nebus imtasi skubių priemonių, greitai ištirps Lazdūnų sala. Dabar lietuviškai ten kalba tiktai seni žmonės. Yra ir jaunesnės kartos lazdūniečių, kalbančių lietuviškai, bet sąlygų verčiami jie gyvena (įsikūrė) Lietuvoje. Rusiškos mokyklos ir visa lietuviams nepalanki aplinka padarė tai, kad jaunimas ir vaikai lietuviškai nekalba.
Varanavo rajone Ramaškonyse daugumas vaikų ir jaunimo taip pat nebemoka lietuviškai kalbėti, nors jų tėvai tarp savęs kalba lietuviškai. Bet čia padėtis nėra beviltiška. Šios vietovės gyventojai skaito lietuvišką spaudą, savo vaikus siunčia mokytis į Lietuvą..
Tvirtai kol kas laikosi Gervėčių ir Pelesos "salos', kuriose vyresnieji ir jaunimas kalba lietuviškai.
Kodėl taip sparčiai mūsų dienomis vyksta nutautėjimas Baltarusijos lietuvių tarpe?
1. Nėra lietuviškų mokyklų. Mokyklos rusiškos, o ne gudiškos. Mūsų turimomis žiniomis, lietuvių apgyvendintose vietovėse Baltarusijoje veikia tik dvi gudiškos mokyklos: viena Varanavo, antra Breslaujos rajone.
2. Katalikų Bažnyčios veikla visiškai paraližuota. Bažnyčios uždarytos, yra išlikusi tik viena kita bažnyčia, kurias aptarnauja seni kunigai (nejaunesni 60-70 metų). Kai kunigas miršta, naujam neleidžiama dirbti, ir bažnyčią dažniausiai uždaro.
Pokario metu vienintelis Baltarusijoje (Pelesoje) lietuvis kunigas Vienažindis buvo areštuotas, lietuvių statyta Pelesos mūrinė bažnyčia 1950 m. uždaryta, nugriauti jos bokštai, paversta sandėliu. Daug kartų pelesiečiai kreipėsi į vietinius ir centrinius valdžios organus dėl bažnyčios atidarymo. Buvo rašytas skundas TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkui K. Vorošilovui. Religinių reikalų įgaliotinis Minske atvirai pareiškė, kad lietuvio kunigo Pelesoje nėra ir nebus. Vilniaus kurija buvo atsiuntusi kunigą, bet vietos valdžia jam liepė skubiai išsikraustyti. Leista aiškiai suprasti, kad joks lietuvis kunigas nebus įsileistas į Baltarusiją eiti kunigo pareigų.
3. Lietuviškos inteligentijos Baltarusijoje neliko, ji buvo likviduota. Čia mes nerasime nė vieno lietuvio agronomo, gydytojo, mokytojo, kuris dirbtų savo gimtajame krašte. Visur viešose įstaigose, kolūkiuose vyriausi pareigūnai yra nelietuviai, dažniausiai atėjūnai, atkelti rusinimo tikslais. Įsidarbinti lietuviui inteligentui Baltarusijoje šiuo metu nėra jokių sąlygų. O jei jis ten įsidarbins, tai jokia lietuviška veikla negalės užsiimti. Todėl lietuvių jaunimas, kuris baigia mokslus Lietuvoje, pasilieka ir dirbti Lietuvoje.
4. Neleidžiama veikti jokioms lietuvių kultūrinėms įstaigoms ir organizacijoms. Uždrausta bet kokia lietuviška saviveikla.
5. Kadangi kultūrinių pramogų nėra arba jos būna retai, natūralios pasilinksminimo priemonės yra uždraustos, tai liaudis ieško džiaugsmo ir nusiraminimo alkoholyje. Girtuokliavimas yra ypač išplitęs ir su juo nekovojamą. Parduotuvėse gali pritrūkti maisto ar kitų produktų, bet svaiginamųjų gėrimų rasi visuomet. Kadangi valdiška degtinė brangi, žmonės pasigamina savos -samagono. Geriama sekmadieniais ir šiokiomis dienomis, girtuokliaujama visokiomis progomis (vardinių, algos gavimo proga ir pan.).
6. Baltarusijos lietuvis yra materialiai priklausomas, o dvasiškai - suluošytas. Nemokėdamas rusų kalbos, jis negaus darbo, negalės susitvarkyti savo asmeninių reikalų. Čia visas viešas gyvenimas yra rusiškas. Baltarusijoje lietuvių kalba yra niekinama, ji tampa ne tik nereikalinga, bet yra našta, kurią ne kiekvienas pajėgia nešti. Visi veiksniai, kurie skatina ir palaiko tautinę gyvybę, Baltarusijos lietuvio negali pasiekti. Jame gęsta tautinė sąmonė, žlugdoma specialiai sukurtos aplinkos.
Čia aprašyti ne visi faktai, paminėtos ne visos priemonės, kuriomis vykdomas lietuvių nutautinimas. Kad Baltarusijos lietuvis būtų labiau dvasiškai sugniuždytas, kad labiau būtų iš jo pasityčiota, tai vykdant visą šią aprašytą ir neaprašytą tautinę diskriminaciją, viešai kalbama ir rašoma anie įgyvendintą pas mus tautų draugystę, kuri praktiškai suprantama taip, kad didžiajai žuviai ("broliškai'tautai) leidžiama praryti mažąją žuvį.
Ką reiškia 50 tūkstančių lietuvių, dėl kurių likimo eina byla?! Lietuvių apgyventi plotai pamažu tirpsta mūsų laikais, mums matant. Išnyko Prūsų lietuviai anapus Nemuno - Tilžės, Ragainės ir kitose apskrityse, taip pat Klaipėdos krašte. Juos galutinai sunaikino ne vokiškas teroras, - jie išnyko pražygiavus tarybinei armijai: vieni pasitraukė į vakarus, kici buvo išvežti Sibiran, kur jų dauguma žuvo. (Dabartinėje Kaliningrado srityje 1939 m. buvo apie 1,5 milijono gyventojų. Pagal dr. Vydūno duomenis iš jų 450 tūkstančių buvo lietuviškos kilmės, apie 200 tūkstančių mokėjo lietuviškai). 50 tūkstančių lietuvių, gyvenančių Baltarusijos TSR, likimas yra neatskiriamai susijęs su likimu visos lietuvių tautos, gyvenančios nedideliame Nemuno baseino plotelyje. Jei visai neseniai išnyko Prūsų lietuviai, jei taip atkakliai siekiama surusinti Baltarusijos lietuvius, kyla mintis, ar nenorima mus visus ištirpdyti?
(tęsinys "Aušros" Nr. 6)
