ENRIKO BELINGUERUI, ŽORŽUI MARŠE,
SANTJAGO KARILJO
1976 m. spalio mėn. antroje pusėje per Lietuvą nusirito nauja kratų, areštų ir tardymų banga. KGB Lietuvai, o kartu ir visam pasauliui dar kartą priminė, kad Helsinkio deklaracija yra eilinis manevras viešajai opinijai suklaidinti.
Spalio 19 d. vėlyvą vakarą buvo suimti ir uždaryti Vilniaus saugumo požemiuose du vilniečiai - kovotojai už žmogaus teises: Jonas Matulionis ir Vladas Lapienis.
Kas yra šie žmonės?
J. Matulionis, 45-rių metų amžiaus, baigęs Vilniaus universitete lituanistiką, vėliau studijavęs konservatorijoje, iš kurios buvo pašalintas už solo giedojimą vienoje Vilniaus bažnyčioje. Dirbo Respublikinėje bibliotekoje, po to - Paveikslų galerijos direktorių. Prieš porą metų buvo priverstas pasitraukti iš šių pareigų dėl to, kad mėgino padauginti Evangelijos tekstus. Paskutiniu metu dirbo vienoje Vilniaus parduotuvėje dailininku apipavidalintojų.
V. Lapienis - ekonomistas, baigęs Vilniaus valstybinio universiteto Ekonomikos fakultetą. Šiuo metu yra pensininkas. Neseniai Vatikano radijas supažindino klausytojus su jo laiško, adresuoto TSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui, mintimis.
Abu šie žmonės reikalavo Lietuvos tikintiesiems tokių teisių, kurios neginčyjamai pripažįstamos demokratinėse šalyse bet kokių įsitikinimų žmonėms.
Kaip sužinota, kratos metu konfiskuota keletas "LKB Kronikos" numerių bei A. Solženicyno "Gulago salynas" lietuvių kalba. Ši literatūra ir yra pagrindinė kaltinamoji medžiaga. Lietuvos visuomenė yra nustebinta šitokių kaltinimų nepagrįstumu.
Mums žinoma, kad paskutiniais mėnesiais Italijoje "Matrionos" leidykla išleido italų kalba 10 "LKB Kronikos" numerių. Tokiu būdu kiekvienas italas, nusipirkęs ir savo namuose laikąs šį leidinį, jei gyventų TSRS teritorijoje, taptų valstybiniu nusikaltėliu ir jam grėstų ilgi kalinimo metai arba izoliacija psichiatrinėje ligoninėje. Tas pats pasakytina ir apie "Gulago salyno" skaitytojus Vakaruose. Visi šie žmonės, laiką savo lentynose bet kuria kalba išleistą "Gulago salyną", TSRS prokurorų akimis, yra nusikaltėliai. Laimė, kad kol kas jie nepasiekiami.
Kas yra "LKB Kronika"?
Tai Lietuvos katalikų informacinis biuletenis, skelbiąs objektyvius ir patikrintus Lietuvos katalikų persekiojimo faktus. Kadangi ne tik katalikų, bet ir jokia kita nekomunistinė spauda Lietuvoje draudžiama, "LKB Kronika" yra leidžiama pogrindyje. Beje, Lietuvoje sunkiai gaunama ir Vakarų kompartijų spauda. Jos po keliolika numerių parduodama tik didesniųjų miestų pagrindiniuose spaudos kioskuose.
Kai dėl A. Solženicyno "Gulago salyno", tai niekas kitas, kaip Lietuvos gyventojai negali taip įsakmiai paliudyti, koks šiame veikale pateikiamų faktų tikrumas.
Ne kas kitas, o tarybiniai tankai 1940 m. birželio 15 d. sutrypė Lietuvos nacionalinį suverenumą, jos ekonominį ir kultūrinį gyvenimą pavertė nuolatiniu chaosu. Nuo tos dienos tikruoju Lietuvos šeimininku tapo Maskva, o keletas šimtų Lietuvos komunistų, kurių didesnę dalį sudarė tautinės mažumos, buvo pakviesti talkininkauti ardomajam darbui. Šitaip komunistinė ideologija ir tapo Lietuvoje "viešpataujančia", nors vargu ar ir per 1000 metų negausi Lietuvos kompartija evoliucijos keliu būtų atėjusi į valdžią. O tačiau pavergėjai nesivaržė. Krašte nuo pat pirmosios okupacijos dienos prasidėjo areštai, teismai, garbingos tautos praeities ignoravimas, jos kultūrinių vertybių naikinimas. 1941 m. birželio 14-18 dienomis Kremliaus įsakymu iš Lietuvos į Sibirą bei į kitas negyvenamas sritis buvo ištremta 40,000 šviesiausių ir tauriausių Lietuvos gyventojų. Vežami užkaltuose gyvulių vagonuose be maisto ir vandens daugelis jų išmirė pakeliui. Nenuostabu, jog po to sekusi fašistinė okupacija jau nebuvo tokia slogi ir žiauri, kaip šis tarybinės priespaudos laikotarpis.
1944 m. Lietuva vėl pateko bolševikinėn vergovėn. Tačiau šįkart Lietuvos jaunimas nusprendė geriau mirti kovos lauke, negu Sibiro katorgoje. Šitaip kilo Lietuvos partizanų pasipriešinimas, kuris savo heroika ir tragedija yra nepalyginamas su daugeliu pastarųjų dešimtmečių Afrikos, Azijos ar Lotynų Amerikos kai kurių tautų išsilaisvinimo sąjūdžiais. Deja, Vakarų tautoms, skubėjusioms užgydyti karo metų žaizdas, maža terūpėjo, kad žūsta Lietuvos jaunimas dėl savo krašto laisvės, kad apnuoginti žuvusiųjų lavonai pasityčiojimui guldomi gatvėse, ir kad tautoje sukeltų paniką. Net ir mažiausiuose Lietuvos miesteliuose tuo metu buvo įrengiami kalėjimai, o ginkluotame tautos pasipriešinime žuvo apie 50,000 Lietuvos laisvės kovotojų bei jų rėmėjų. Daug didesnis Lietuvos gyventojų skaičius buvo įkalintas Gulago salyne arba išblaškytas po įvairias tremties vietas.
Tad mums atrodo, kad A. Solženicyno "Gulago salynas" ne tik kad teisingai, bet, sakytume, netgi santūriai perteikia tai, kas iš tiesų įvyko, kad tai tik dalis tų nesuskaitomų kančių, kurias patyrė milijonai rusų, ukrainiečių, lenkų, vokiečių, lietuvių, latvių, estų, totorių ir kitų tautybių žmonių, vienokiu ar kitokiu būdu patekusių į "didžiosios kanalizacijos srautą". Lietuviai yra didžiai dėkingi A. Solženicynui už tai, ką jis atskleidė pasauliui, ir, jei Lietuvoje laisvai būtų galima įsigyti "Gulago salyną", ši knyga būtų laikoma kiekvienoje šeimoje, kaip tautos kančių epopėjos priminimas.
Lietuva nebe pirmą kartą patenka Rusijos vergovėn. Net 126 metų ji kentė caro jungą. Tačiau per šį ilgą laiką patirtos aukos yra gan nežymios, palyginus su trimis bolševikinės vergovės dešimtmečiais. Laikotarpį nuo okupacijos pradžios iki Stalino mirties mes laikome fizinio genocido laikotarpiu. Šiandien toks atviras šimtų tūkstančių žmonių naikinimas lyg ir neįmanomas, ir M. Suslovo teorija iškeldinti ir išblaškyti lietuvių tautą po tuščias Rusijos žemes praktiškai neįgyvendinama. Tačiau, nepaisant pastarųjų dviejų dešimtmečių permainų, Maskvos planas lieka tas pats: surusinti lietuvių tautą (ir ne tik lietuvių!), ištirpdinti ją bespalvėje kolonistų jūroje, išstumti jos kalbą, etiką, suniveliuoti jos papročius ir kultūrą. Dabar į Lietuvą kasmet atvežama vis daugiau rusų. O kolonizacijai, savaime suprantama, tarnauja pati blogiausia rusų tautos dalis.
Su tuo glaudžiai rišasi ir visokeriopas ekonominis sąjūdis. Kasmet Maskva pasiima apie 60 procentų Lietuvos nacionalinių pajamų, o šios lėšos naudojamos konfrontacijai prieš Vakarų pasaulį, su kuriuo mūsų tautą sieja artimi dvasiniai ryšiai, kultūros ir ideologijos panašumas. Iš savo kuklių likučių, lietuviai, norėdami ką nors pasistatyti, vėl būna priversti vykti į Maskvą ir ten kyšiais ir prašymais maldauti malonės leisti statyti tą ar kitą kraštui naudingą objektą. Kita vertus, net nesiklausiant lietuvių nuomonės, neatsižvelgiant į krašto teritoriniai erdvines ir ekologines galimybes, čia statomi nereikalingi pramonės objektai, dažnai net nuostolingi, tačiau sudarą galimybę sparčiai rusinti kraštą. Į tokias gamyklas ir fabrikus gausiai vežami ir įdarbinami kitataučiai. Be to, dėl permanentinio visos Sąjungos neūkiškumo ir aplaidumo Lietuvos gyventojams vis tenka lyginti padėtį savo darbu ir gaminiais. Metų metais visi geriausi maisto produktai ir pramonės gaminiai išvežami į Maskvą, Leningradą bei kitus Rusijos miestus, o jų vieton atkeliauja surogatai.
Mes čia neturime tikslo vardinti visų mūsų tautos sunkumų ir nelaimių. Norime tik pabrėžti: jau trisdešimt metų mes pažįstame tik tokį komunizmą! Ir teigiame - jis mūsų tautai nepriimtinas!
Kai dėl Vakarų Europos kompartijų - mes pakankamai spėjome įsidėmėti, jog ilgus metus ir jos padėjo tarybinei propagandai maskuoti TSRS nusikaltimus. Šiandien, nors ir nedrąsiai, jos, atrodo, mėgina stoti persekiojamųjų pusėn. Jei tai tiesa, jei Vakarų komunistai iš tiesų gerbia elementarias žmonių teises, jei jie pasisako už visų tautų nacionalinį savarankiškumą, mes laukiame jų atviro balso Lietuvos ir kitų pavergtų tautų atžvilgiu.
Kol kas mes teprašome vieno: užtarkite naujas mūsų krašto aukas - Joną Matulionį ir Vladą Lapienį, kuriems ilgesnis kalinimas gali būti pražūtingas. Šių žmonių sveikatos būklė yra kritiška.
Jei Vakarų kompartijoms iš tikrųjų svarbus moralinis tyrumas, jei jos nori išpirkti senąsias savo klaidas, padarytas pritariant TSRS genocidinei politikai, jos šiandien turi aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyti: "Mes nepritariame TSRS vykdomai tautinei politikai, mažųjų tautų kultūrų slopinimui, jų dvasiniam genocidui".
Mes norime tikėti, kad Vakarų šalių komunistai suras laiko ir galimybių išsamiau susipažinti su mūsų skaudžiomis problemomis ir išties mums pagalbos ranką dėl mūsų tauriausių žmonių išgelbėjimo.
Lietuviai
