(Išleidžiant VI Kronikos tomą anglų kalba)

     Lietuviai, paskutinieji priėmę krikščionybę europiečiai, atkakliai gynė Vakarų apeigų katalikiškas tradicijas, nežiūrint ilgaamžių persekiojimų. Per devynioliktąjį šimtmetį jie buvo carų politikos aukos, nes carai siekė paversti juos paklusniais Rusijos valdiniais, sunaikindami lietuvių kalbą ir religines tradicijas. Ar ne ironija, šiuometinė Sovietų politika yra visiškai panaši. Jie religiją laiko betiksle, naudodami prievartą ir grasinimus bei versdami tikinčiuosius atsisakyti savo religijos praktikavimo.

     Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika pateikia nuostabiai detalizuotą šios sovietinės politikos įgyvendinimo vaizdą Lietuvoje, kuri yra vienintelė Romos katalikų daugumą sudaranti "respublika” Sovietų Rusijoje. (Kronika su atsargumu tvirtina, kad du trečdaliai iš 3,5 milijonų Lietuvos gyventojų dar yra šiandien praktikuojantys katalikai).

     Kronika yra leidžiama pogrindyje puikiai organizuoto drąsių korespondentų ir redaktorių tinklo valstybėje, kurioje net ir primityvios spausdintam žodžiui skleisti priemonės yra visiškoje valdžios kontrolėje, visai neprieinamos Bažnyčiai naudotis. Nežiūrint tokių didelių kliūčių, Kronika išeidavo penkiskart per metus nuo pat jos pasirodymo 1972 m. kovo 19 šv. Juozapo šventės dieną. Kai kas tvirtina, kad tai esąs ilgiausiai išsilaikęs periodinis samizdatas Sovietų Rusijoje. Nenuginčijamai ji yra vienintelis pogrindžio leidinys, skirtas dokumentuoti veik keturių milijonų Romos katalikų priespaudai Sovietų Rusijoje.

Aras LUKŠAS

2012 03 23

Praėjusį penktadienį Seime paminėtas 'Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos' 40-metis. Šis pogrindžio leidinys, nenutrūkstamai ėjęs 17 metų iki pat Atgimimo pradžios, tapo vienu svarbiausių neginkluotos lietuvių kovos prieš sovietinę okupaciją epizodų ir vienu ryškiausių švyturių kelyje į Kovo 11-ąją. 

Pirmasis "Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos" numeris pasirodė 1972 metų kovo 19 dieną. Nepaisant nelygių jėgų kovoje prieš galingiausią sovietinės propagandos, prievartos bei represijų mašiną, nepaisant visų sovietinio saugumo pastangų palaužti, sukompromituoti ar net fiziškai sunaikinti jos leidėjus, nutildyti tiesos žodžio okupantams taip ir nepavyko. "LKB kronika" reguliariai ir nenutrūkstamai ėjo iki 1989-ųjų, kai nepriklausomybės apyaušriu jos misiją perėmė Sąjūdžio leidiniai ir išlaisvėjusi legali Lietuvos spauda.

Pavojingiausi sistemos priešai

Jaunesnės kartos skaitytojams, nelabai prisimenantiems vadinamojo brandaus socializmo, šaltojo karo ar brežnevinio sąstingio laikus, šiandien gali susidaryti įspūdis, kad svarbiausias "LKB kronikos" tikslas buvo ginti Lietuvos katalikų bažnyčios teises ir kovoti su tikinčiųjų persekiojimu. Iš tikrųjų jos leidėjų ir platintojų branduolį sudarė tiek aukšti dvasininkai, tiek vienuolės ir vienuoliai, tiek pasauliečiai. Tačiau faktiškai leidinio misija buvo kur kas platesnė - istorija susiklostė taip, kad "LKB kronikos" skleidžiamas žodis greitai ir toli peržengė Lietuvos ribas ir tapo svarbiu įrankiu kovoje ne tik už visų sovietų okupuotų, bet ir visos jų imperijos pavergtos Rytų Europos tautų laisvę. Jis tapo rimtu ginklu kovoje tarp sovietinės sistemos ir asmenybės laisve bei pagarba žmogaus teisėms grįstos Vakarų civilizacijos. Tai, kad sovietų vadovybė ir jos represinė mašina KGB kovodama prieš "LKB kroniką" nesibodėjo jokių priemonių, netrukus neatrodys keista net ir jaunesniems skaitytojams, dabar iki galo net neįsivaizduojantiems tuometinės Kremliaus slaptosios tarnybos galybės.

2017-04-16 

 Arūnas Streikus

Prieš 45 metus parengtas ir išplatintas pirmasis periodinio savilaidos leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ (LKBK) numeris tapo iškiliu slenksčiu XX amžiaus Lietuvos istorijoje. Beveik sutapęs su Romo Kalantos susideginimu ir po jo kilusiais neramumais Kaune, šis įvykis ženklina okupacinės sovietų sistemos byrėjimo pradžią, atvedusią į Sąjūdį. Nei patys LKBK leidėjai, nei režimo atstovai tą 1972 m. pavasarį nesitikėjo, kad neišvaizdus, primityviomis priemonėmis išspausdintas žurnalas turės tokį ilgalaikį griaunamąjį poveikį. Didesnis tikėjimas savo jėgomis iš vienos pusės ir augantis nerimas iš kitos atsirado tuomet, kai LKBK, atlaikiusi pirmąją persekiojimų bangą, išeivijos ir religijos laisvės pažeidimus stebinčių užsienio organizacijų pastangomis tapo žinoma ne tik Lietuvoje ar Sovietų Sąjungoje, bet ir visame pasaulyje.

Tokiomis aplinkybėmis vietinis KGB padalinys buvo priverstas sutelkti LKBK sekimui visus turimus resursus, „Kronikos“ ir kitų katalikiškos pakraipos leidinių leidybos sustabdymas tapo neabejotinai prioritetiniu šios tarnybos uždaviniu. Publikuojamo dokumento fragmentas irgi liudija tokio jėgų telkimo ir darbo koordinavimo pastangą. Tai 1978 m. lapkričio pabaigoje parengta pažyma apie LSSR KGB Antrosios valdybos ir Tardymo skyriaus nuveiktus darbus nustatant galimus pogrindžio leidinių rengėjus, daugintojus ir platintojus. Antroji valdyba nebuvo tiesiogiai atsakinga už antirežiminių nuotaikų ir veiksmų neutralizavimą. Tai buvo 5-ojo skyriaus (vėliau tarnybos) uždavinys, o Antroji valdyba vykdė kontržvalgybinę veiklą.

Šviesaus atminimo kunigo Arvydo Žygio įžvalgos apie LKB Kronikos reikšmę buvo rašytos prieš daugiau nei 20 metų, netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo ir ruošiantis LKB Kronikos dvidešimtmečiui. Tačiau vargu ar kuris nors vėliau rašytas tekstas taip giliai aktualizuoja sovietmečio psipriešinimo pamokas. 

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ – žodžiai, kurių prasmė šiandien nėra iki galo suvokta. Jie reiškia daugiau negu sudėta į kelis šimtus sunkiai įskaitomų senoviškos rašomosios mašinėlės mašinraščio puslapių arba į 10 gražiai suredaguotų ir išleistų tomų. Žodžiai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ įprasmina Amžinąjį Žodį, kurio šaltinis yra Amžinoji Tiesa.

Be abejo, nuo šiol bus daug rašoma, analizuojama ir diskutuojama dėl šio istorinio laikotarpio, kurį vadiname Lietuvos pavasariu, naujuoju tautiniu Atgimimu. Bus vertinama Lietuvos Katalikų Bažnyčios įtaka jam, pogrindžio literatūros poveikis išsaugant tautinį identitetą. Atsiras fundamentinių istorijos studijų, kuriose bus teigiama, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ buvo partizanų pasipriešinimo tęsinys, „Aušros“ laikotarpis XX amžiuje. Bus analizuojama sociologijos ir psichologijos aspektu aptariant istorinę perspektyvą, kultūrinę reikšmę. Be abejo, bus ir kontroversijų. Gali būti teigiama, kad „LBK Kronikos“ veikla buvo vietinė, mažareikšmė, nors įdomi, bet neturėjusi didelės svarbos. Daugelis žmonių, gyvenančių Lietuvoje, šiandien išgirdę žodžius, kurie išreiškia šią svarbią sąvoką, nežino, kaip į ją reikėtų reaguoti. Be abejo, „LKB Kroniką“, kaip istorinį fenomeną, reikia įvertinti ir interpretuoti. Bet ar esama reikšmės, kuri nepriklausytų nuo analizės išvadų, nekirstų atsižvelgus į tai, ar tu gyvenai priespaudoje ar laisvėje, ar buvai pogrindyje, ar prisitaikęs prie okupacijos diktuojamų sąlygų?

Sovietams pavyko per dešimt metų įveikti su ginklu rankose Lietuvos laisvę gynusius partizanus, tačiau per visą okupacijos laikotarpį taip ir nesugebėjo visiškai palaužti tautinio ir religinio pasipriešinimo. Nors didžioji dalis visuomenės palaipsniui prisitaikė prie sovietinio režimo, daugybė žmonių toliau ieškojo būdų, kaip nuo sovietizacijos ir rusifikacijos apsaugoti tautines tradicijas ir vertybes, išlaikyti moralinius ir religinius įsitikinimus.

Pirmąja pamaina partizanams neginkluoto pasipriešinimo kovoje tapo jauniausia karta – moksleiviai ir studentai. Stalininiu ir „atšilimo“ laikotarpiu pogrindžio sąlygomis būrėsi moksleivių ir studentų organizacijos. Kartais jų veikla išaugdavo į atviro pilietinio nepaklusnumo akcijas. Vienos garsiausių – Vėlinių minėjimas 6-ojo dešimtmečio viduryje. 

Ir vėlesniais metais dalis jaunų žmonių negalėjo susitaikyti su gyvenimu uždaroje, konservatyvioje ir individo laisvę stipriai varžančioje visuomenėje. Jų jaunatviškas maištavimas dažnai mišo su patriotiniais jausmais. Pro „geležinę uždangą“ jaunimą pasiekė hipių judėjimas. Hipiams mažai rūpėjo politika, tačiau jų laisvės troškimas atsimušdavo į režimo pastatytas sienas, todėl ugdė norą priešintis. Neatsitiktinai nemažai jų kartu su kitais jaunais žmonėmis (studentais, darbininkais) dalyvavo Kauno įvykiuose 1972 m. pavasarį. Tų metų gegužės 14 d. nuolatinėje hipių susirinkimų vietoje – Kauno muzikiniame sodelyje priešais miesto Vykdomojo komiteto pastatą apsipylė benzinu ir susidegino devyniolikmetis Romas Kalanta. Kai kurie liudininkai teigia, kad jis sušuko „Laisvę Lietuvai!“. Žmonės tai įvertino kaip politinį protestą prieš sovietų okupaciją. Per jo laidotuves gegužės 18 d. kilo politinė demonstracija su tautiniais šūkiais. Kelių tūkstančių daugiausia jaunų žmonių eisena pavirto riaušėmis. Protestai tęsėsi ir kitą dieną. Kalantos susideginimas ir po to kilęs masinis bei atviras pasipriešinimas išjudino jaunimą visoje šalyje. Kai kur mėginta surengti panašias demonstracijas, platinti antisovietinius lapelius, suaktyvėjo jaunimo organizacijų kūrimasis. Jaunuoliai kartojo netgi kraštutinę protesto formą - susidegindavo. Vėliau Kalantos auka įgavo didelę simbolinę reikšmę.

Raimundo Šuikos nuotrauka

   Septyniasdešimtmečio jubiliejų švenčianti Lietuvos laisvės kovotoja Nijolė Sadūnaitė dabar slaugo ligonius, dirba labdaringus darbus. Dvi jos prisiminimų knygos („KGB akiratyje“ ir „Gerojo Dievo globoje“) sujungtos į vieną pavadinimu „Skubėkime daryti gera“.

   1974 m. už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ dauginimą ir platinimą ji nuteista 3 metams kalėjimo ir 3 metams tremties. 1980 m. grįžusi į Lietuvą vėl rengė kroniką, o 1987–1988 metais vėl buvo tardoma KGB.
Jubiliatė apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro Didžiuoju Kryžiumi, Sausio 13-osios medaliu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

Buvote geriausia mokyklos sportininkė, bet pasirinkote vienuolės kelią. Ar sunkus buvo toks apsisprendimas?

Pašaukimas yra Dievo malonė. Aš pati nebūčiau nusprendusi. Turėjau gerus tėvus, labai religingus. Nors ir buvo Stalino laikai, sek­madieniais aš eidavau į bažnyčią ir melsdavausi. Bet apie vienuolyną net negalvojau.


   1956 m., kai man sukako 18 metų, per šv. Oną atvažiavo vyskupas Julijonas Steponavičius teikti sutvirtinimo. Mano draugė Bronytė Kibickaitė paprašė, kad aš būčiau sutvirtinimo mama. Vyskupas labai gražiai paaiškino, kad reikia prašyti Šventosios Dvasios dovanų, o jei neprašysim, tai galim labai mažai ir gauti. Aš sutvirtinimo sakramentą gavau dar 7 metų neturėdama. Tada kokia ten Šventa Dvasia – žiūrėjau kokia kieno suknytė, batukai. O dabar išgirdusi J.Steponavičių, sakau: Brone, perleisk man pusę Šventos Dvasios, man labai trūksta. Ji sako: gerai, pasiimk, kad tau reikia. Kai ją sutvirtino, aš pajutau: noriu į vienuolyną.

Parengė J. Švėgždavičienė


   Pokario laikotarpiu, sovietinei valdžiai vykdant dvasinio genocido politiką, varžant žmonių teisę gauti jiems reikalingą informaciją, nemažai būta pasipriešinimo šiai politikai faktų. Apie vėlyvojo sovietmečio metais egzistavusią pogrindžio literatūrą (išskyrus „Kroniką“ bei kai kuriuos kitus periodinius leidinius) rašyta mažai. Šioje publikacijoje aptarsime Telšių katalikiškojo rezistencijos sąjūdžio veikėjų pastangas leisti ir platinti religinę, filosofinę bei kitą literatūrą.

   Apie 2 tūkstančius pogrindžio religinės literatūros buvo sukaupta ir platinama Telšiuose. Pogrindžio religinės ir kitokios literatūros bibliotekos egzistavimas Telšiuose prisidėjo prie telšiečio religinės, filosofinės ir tautinės minties brendimo.

   Nuo 1977 m. Telšių vikaras J. Kauneckas buvo sovietmečiu draustos literatūros kaupimo ir platinimo organizatorius Telšiuose. Kunigas J. Kauneckas visuomenei gerai žinomas ir kaip aktyvus tikinčiųjų teisėms ginti komiteto (įkurtas 1978 m. ) narys. Jis aktyviai gynė ir telšiečių tikinčiųjų teises („Kronikoje“ Telšiai minimi daugiau negu 60 kartų). Represinė sovietinė valdžia ypatingą dėmesį skyrė „Kronikai“ ir jos leidėjams - nepalyginamai daugiau negu kitiems nelegaliai daugintiems ir platintiems leidiniams bei šios spaudos organizatoriams ir skaitytojams.

   1972 m. kovo 19 d. pradėtas leisti žymiausias sovietmečio nelegalus leidinys "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika". Tai ilgiausiai (iki 1987 m.) leistas, plačiausiai pasklidęs ir aršiausiai KGB persekiojamas pogrindžio žurnalas. Slapčia pasiekdavusi Vakarus "Kronika" griovė sovietų mitus apie komunistinės santvarkos humaniškumą, tikinčiųjų laisvę. Čia buvo pranešama apie valdžios persekiojimus, kratas bei teismus kunigams ir tikintiesiems. Vyriausias leidinio redaktorius bei leidimo koordinatorius iki savo arešto (1983 m.) buvo dabartinis Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. 1974 m. prie "Kronikos" rengimo bei platinimo prisidėjo garsi disidentų sesuo Nijolė Sadūnaitė. Už "Kronikos" platinimą sesė Nijolė buvo nuteista šešeriems metams _ trejiems tremties ir trejiems lagerio, o išėjusi iš kalėjimo nuolat buvo saugumo akiratyje, persekiojama ir bauginama. Žiūrint į giedrą, maloniai besišypsantį, niekada neapykantos ar pykčio neiškreiptą veidą, negali suprasti, iš kur šioje trapioje moteryje tiek vilties ir stiprybės? Juk Nijolės Sadūnaitės išgyvenimai būtų sunkiai pakeliami stipriam, užgrūdintam vyrui.

   "Labai liūdna žiūrėti į šiandienę Lietuvą, bet kai pagalvoji, kas buvo prieš keliasdešimt metų, ir vis dėlto išsikapstėme, suvoki, kad ir dabar išsikapstysime. Dievui nėra nenugalimų dalykų, nors tuomet padėtis atrodė beviltiška. Esame laisva valstybė, tai jeigu būsime sau ištikimi, vienas kitą mylėsime, mums vėl padės Dievas. Šiandien Lietuvą labiausiai naikina pavydas, neapykanta viens kitam, susipriešinimas. O žiniasklaida stengiasi tik apie blogus dalykus rašyti, ne apie tai, kas yra gera. Ji mėgaujasi pačiomis juodžiausiomis blogybėmis. O juk tiek turime šviesių žmonių, tiek daug gražių šeimų, tiek daug pasiaukojimo, artimo meilės pavyzdžių. Tokia juoda propaganda stumia žmones į beviltiškumą"_ pasakojimą apie nueitą kelią _ nuo stropios, sportą mėgusios ilgakojės mokinukės Anykščiuose, per Mordovijos lagerius iki Lietuvos nepriklausomybės pradeda "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" leidėja ir platintoja seselė Nijolė Sadūnaitė. Susitikome Varšuvoje, Lietuvos ambasadoje, kur seselė Nijolė Sadūnaitė, kartu su arkivyskupu Sigitu Tamkevičium ir monsinjoru Alfonsu Svarinsku dalyvavo knygos lenkų kalba "Kaip, tarnaujant Dievui, apgauti KGB" pristatyme.

Vienas iš LKB Kronikos iniciatorių ir leidėjų Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius atsako į “Bažnyčios žinių” klausimus. 
 

Bene prieš trejetą metų katalikų radijo “Mažosios studijos” laidose skambėjo polemika: LKB Kronika atliko savo, dabar laikas ją padėti į lentyną. Dvidešimt penkerių metų sukaktis - gera proga dar kartą paklausti, kuo Kronika aktuali šiandien? Kokie pokyčiai ją vertinant įvyko per pastaruosius nepriklausomybės metus?

LKB Kronika buvo savo laikmečio vaikas, gimęs gal kiek pavėluotai, bet ne per vėlai: iki sovietinės imperijos subyrėjimo dar buvo likę 16 metų ir, be to, tuomet niekas nežinojo, kada sutrūks vergovės pančiai. Kronika buvo atsiliepimas į Bažnyčios bei Tautos kančias ir laisvės ilgesį. Be abejo, ji buvo aktualiausia anuomet, kaip vienintelis balsas, aidėjęs laisvame pasaulyje ir skelbęs, kad Tauta pavergta, bet gyva, kad Bažnyčia persekiojama, bet tiki savo prisikėlimu. Kroniką padėti į lentyną ir užmiršti, kas vyko Lietuvoje okupacijos metais, reikštų abejingumą ne tik savo šalies istorijai, bet ir dabarčiai, kuri nepajėgia atsiplėšti nuo skaudžių praeities dienų ir išsigydyti kraujuojančių žaizdų. 

Kronika yra aktuali dabarčiai ne tuo, kad joje rasime aprašytus tūkstančius persekiojimo ir pasipriešinimo pavyzdžių, bet tuo, kad ji ir šiandien kviečia būti atsakingiems už laisvę, ragina nė už ką neiti į kompromisus su sąžine ir moko mylėti Tėvynę ir Bažnyčią. Linkėčiau visai dabarties spaudai būti tokiai sąžiningai ir taip skrupulingai fiksuoti dabartį, kaip tai darė LKB Kronika.

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

Komunistinis ateizmas ir LKB Kronika

    Dvidešimt penkeri metai yra pakankamas laiko tarpas, leidžiantis iš perspektyvos vertinti nueitą kelią. Kadangi jau esu pasakojęs Kronikos atsiradimo ir leidimo istoriją, šį kartą norėčiau pasidalyti viena kita mintimi apie Bažnyčią komunistinio ateizmo ir laukinio kapitalizmo laikotarpiais.

    Šiandien kartais kalbama, kad anuomet, sovietiniais laikais, Bažnyčiai buvo beveik lengviau susiorientuoti, ką reikia veikti, nes priešas buvo gerai pažįstamas, reikėjo tik gintis, ir persekiojimo sąlygos tiesiog vertė būti idealistais. Taip gali kalbėti žmogus, neišgyvenęs komunistinio ateizmo siautėjimo. Bažnyčioje visada būna žmonių, kurie eina į sandėrius su sąžine, daro kompromisus, pasimeta ir nežino, ką daryti, bet visada būna ir tokių žmonių, kurie kiekvienoje situacijoje ieško išeities, kaip geriau pasitarnauti Bažnyčiai, ir kurie visada pasirengę labiau klausyti Dievo, negu žmonių. Sovietinės okupacijos metai Bažnyčiai buvo didelių išbandymų metai. Ir ne tik pirmieji pokario metai, kai buvo įkalinta šimtai kunigų, bet ir brežnevinės epochos metai, kai Bažnyčia buvo labai planingai guldoma į karstą.

Tereikia prisiminti beveik visų dvasininkų verbavimą dirbti KGB agentais, grasinimus, šantažą, pasiūlymus, prisiminti fizinį Kunigų seminarijos naikinimą, religinio gyvenimo apribojimą vien kulto apeigų atlikimu, teismus ir baudas už vaikų katechizaciją ir t.t. Šio persekiojimo akivaizdoje anuomet lengviausias buvo toks sprendimas: atlikti tai, kas įmanoma, ir laukti, kol sąlygos pasikeis į gera. Man pačiam vienas aukštas dvasininkas įdavė į rankas prancūzišką knygą ir tarė: mokykis, gal kada nors prireiks! Ši nuostata buvo labai panaši į stovėjimą ant kranto, neveikliai stebint, kaip skandinama tavo motina, ir raminant save, kad nieko neįmanoma padaryti, nebent mokytis prancūzų kalbos (kuri iš tiesų labai reikalinga).

kun. Robertas Grigas

Miela p. Liepa,

Labai džiaugiuosi Jūsų susidomėjimu pogrindžio Lietuva ir Jūsų gražia, taisyklinga lietuvių kalba, kuria parašėte savo laišką. Ypač pradžiugino Jūsų parašytas sakinys: "(pogrindžio spauda) man svarbi, nes man svarbi Lietuva, ir Kronika yra vienas jos portretas". Dievas tepadeda Jums visada išsaugoti šitą šviesų patriotizmą ir jaunatvišką savo tautos meilę!

Pasistengsiu pagal savo žinias ir patirtį nuoširdžiai atsakyti į Jūsų klausimus. Taigi:

  1. Apie Kroniką sužinojau apie 1975 metus - tada man buvo 15 metų, panašiai kaip Jums dabar! Ji pasiekė, manau, beveik tuo pat metu trimis šaltiniais: per Vatikano radija, kurio, kaip ir kitų Vakarų radijo stočių, mūsų šeima nuolat klausydavosi, per Eucharistijos bičiulių pogrindžio būrelius, į kurių veiklą tuo laiku įsijungiau, ir per tremtinę Juliją Uselytę. Tai buvo nepaprasta asmenybė. Ji gyveno netoli mano tėviškės, Leipalingio miestelio (Dzūkijoje). Būdama studentė, buvo išvežta į Sibirą, ten susirgo erkiniu encefalitu ir buvo paralyžuota - iki pat mirties negalėjo vaikščioti, tik gulėti arba judėti invalido vežimėlyje. Tačiau savo tikėjimo ir valios dėka ji, kai vėliau grįžo į Lietuvą, buvo išsiugdžiusi gilų žmogaus orumo jausmą, savišvietos būdu pasiekė puikaus išsilavinimo, buvo labai kūrybinga. Savo sielos jėga gaivino plačią apylinkę, nepalūžo po iškentėtų kančių, nepataikavo sovietams. Pas ją apsilankydavo kun. Juozas Zdebskis, kiti pogrindžio kovotojai, palikdavo Kroniką, kitų leidinių, ir taip uždraustoji spauda paplisdavo apylinkėje, tarp Bažnyčiai ir Lietuvai ištikimų šeimų ir asmenų, kuriais platintojai pasitikėjo.
  1. Kronika gaudavau, skaičiau, platinau tarp savo aplinkos jaunimo ir šeimų. Vienu metu (baigęs vidurinę mokyklą ir pradėjęs studijuoti Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute) iš pogrindininkų buvau gavęs rašomąją mašinėlę ir tėviškės palėpėje pats perrašinėjau - dauginau pogrindžio spaudą.

Pokalbis su JAV apsilankiusiu kunigu pranciškonu Julium Sasnausku apie tautos, asmens ir vidinę laisvę

Čikagoje viešėjo kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas. Ieškantis, mąstantis, atviras ir poetiškas, jis traukte traukia prie savęs žmones, išsiilgusius tiesos, užduodančius klausimus. Kas yra išganymo kelias? Pražūties kelias? Ką daryti, kad laimėtum amžiną gyvenimą? Atsakymai nėra paprasti, nėra vienareikšmiški, kartais galbūt net paradoksalūs. Jeigu pasirinkai ieškojimų kelia, tai juo ir eini, nes gyvenimas pateikia vis naujus klausimus.

   

Na, o kokia gi buvo paties kunigo Juliaus Sasnausko kelio pradžią? Mūsų pokalbis apie jaunystę virto pokalbiu apie laisvę - tautos, asmens ir vidinę.

 - Jūs įsijungėte į disidentinę veiklą dar mokykloje. Kaip tai atsitiko?

 

- Pamažu viskas vyko. Nuo jaunumės girdėdavau, kad Lietuva okupuota, kad Tarybų valdžia neteisėta. Nepriklausoma Lietuva buvo idealizuojama… Man niekad nekėlė abejonių Lietuvos statusas, ir kad ta valdžia galbūt nėra amžina. Labai gerai atsimenu Prahos pavasarį - mama išmoko čekų kalbą per mėnesį, kad galėtų klausytis čekų pogrindžio radijo…

 

 - 1968-ieji… Jūs gi buvote visiškai vaikas!

 

- Man buvo devyneri, bet puikiai atsimenu tą nuotaiką – kaip mes pergyvenome, klausydavomės žinių, kaip tankai važiavo… Jano Palacho susideginimas… Baisu buvo, nors tai vyko toli… Mano mama dirbo valdiškoje įstaigoje – Televizijos ir radijo komitete, bet domėdavosi tais įvykiais, dalindavosi namie su mumis; už Čekoslovakijos ledo ritulininkus sirgdavome… Tai ugdė, rodė, kad galima ne tik tos valdžios nemėgti, bet netgi kovoti su ja. Paskui 1972-ieji, Romas Kalanta… Hipių judėjimas, kurio aš šiek tiek užkabinau, tie laisvės šūkiai, nesipriešinimo, taikos ir meilės – jie plovė sistemos pamatus.

Paskaita, skaityta 1994m. liepos 1 d. Vokietijoje, Drezdene,
Technikos universitete, Katalikų dienose

Kun. Robertas Grigas

Esu čia pakviestas papasakoti apie Lietuvos pogrindžio leidinį "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika." Visų pirma nuoširdžiai dėkoju Vokietijos krikščionims už pakvietimą ir dėmesį lietuvių ir apskritai Rytų Europos tautų problemoms. Tas dėmesys, prasidėjęs anksčiau negu bandyta reformuoti sovietų sistemą, gerokai parėmė ir mūsų dvasinį atgimimą.

Esu ne mokslininkas. Esu liudytojas kaip tik iš tos kartos, kuri savo kailiu patyrė valstybinę prievartinę ateizaciją ir pradėjo tikinčiųjų dvasinę rezistenciją. Bet mokslui, sakoma, reikia liudytojų.

Kun. Robertas Grigas. Vilnius, 1991 05 04

A.Kairio nuotrauka

Mąstydamas, ką turėčiau Jums pasakyti apie "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką" kaip istorijos faktą ir visuomenės reiškinį, padariau išvadą, kad pirmiausia turėčiau apžvelgti tas aplinkybes, kurios padėjo atsirasti "Kronikai." Svarbiausi veiksniai būtų šie:

1.    Lietuvių tautos ir Bažnyčios padėtis sovietmetyje;

2.    "Kronikos" leidimo ir platinimo realijos, tikslai, poveikis Lietuvoje, Sovietų Sąjungoje ir užsienyje, persekiojimo metodai ir jų rezultatai;

3.    Asmenybės;

4.    Dievo Dvasios dalyvavimas teisioje žmogaus kovoje.

Laisvės gynėjų galerijoje (Seimo I rūmai) eksponuojama fotografijų  paroda, skirta Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos 45-osioms leidybos pradžios metinėms paminėti.

Nuotr.: „Tiesa išlaisvina!“ – Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika (fotomontažas).

Kauno arkivyskupo emerito Sigito Tamkevičiaus SJ asmeninis archyvas

Parodoje eksponuojamos Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidybos istoriją, jos redaktorius, bendradarbius ir talkininkus, leidinio persekiojimą primenančios istorinės nuotraukos iš Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus SJ asmeninio archyvo, Genocido aukų muziejaus, Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, fotografo Andriaus Petrulevičiaus asmeninio archyvo.

Ieva URBONAITĖ-VAINIENĖ

Pradėjęs kunigauti arkivyskupas Sigitas Tamkevičius po parapijas važinėjo mopedu. Kai subyrėjo – įsigijo motociklą.

„Anuomet tik retas kunigas turėjo automobilį. Motociklą vairavau vienuolika metų ir tik tarnaudamas Simne iš klebono įsigijau gerokai pavažinėtą „Moskvičių“, – interviu DELFI prisiminė 75 metų sukaktį švenčiantis Lietuvos vyskupų konferencijos vadovas.

Lapkričio 7 dieną gimusio ganytojo gyvenimo detalių pakaktų keliems aštraus siužeto filmams: vos šešiolikos metų – kunigų seminarija, gyvenimo dugnas sovietinėje armijoje, šventimus sekęs draudimas kunigauti, darbas gamykloje ir melioracijoje, „Bažnyčios kronikos“ gimimas, kalėjimas, Sąjūdžio priešaušriu – tremtis.

Paklaustas, už ką labiausiai dėkoja Dievui, ganytojas mini sunkumus, bet visų pirma – mamą.

– Ką Jums reiškė būti jauniausiu iš keturių brolių – dažniau nei kiti apkultu ar labiausiai mylimu?

– Visiškai nepamenu, kad mūsų šeimoje broliai būtų mušęsi, todėl ir aš brolių niekada nebuvau apkultas. Bet neprisimenu ir kažkokių ypatingų sentimentų iš brolių pusės. Artimiau bendravau su tik keleriais metais už mane vyresniu Albinu.

Algimanatas ZOLUBAS, Vilnius

Kai sovietinis okupantas palaužė Lietuvos partizaninį frontą, liko vienintelė, nepasidavusi okupantui institucija – Lietuvos katalikų Bažnyčia. Ne fizine galia, o dvasine tvirtybe Bažnyčia viešai ir pogrindyje priešinosi okupantui, iš tikrųjų vedė Tautą doros keliu išsilaisvinimo link.

Kai kalbama apie Nepriklausomybės atgavimą, dainuojančiąja revoliuciją, visi nuopelnai perdėm priskiriami neva staigiai gimusiam Lietuvos Sąjūdžiui. Žinotina, kad Tautos Sąjūdis iš nieko negalėjo rastis; jam pagrindą ir ištakas suteikė Vasario 16-osios Lietuva, 1949 m. vasario 16-osios Deklaracija, partizaninio karo aukos ir atraminė uola – Lietuvos katalikų Bažnyčia, kurios sunaikinti ir jos veiklos nutraukti okupantas nepajėgė. Nors vyko nuožmi ateistinė propaganda, persekiojami bei žudomi dvasiškiai, uždarinėjamos bažnyčios, pakankamai didelė Tautos dalis okupantui nepasidavė, viešai ir pogrindyje okupacijai priešinosi. Tos nepalaužiamos ir nesunaikinamos dvasios užteko Sąjūdžiui rastis, per jį Nepriklausomybę atgauti.

Ypatingą vietą kovoje su okupantu užima prieš keturiasdešimt metų pradėtas leisti pogrindžio leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (LKBK). Nors šis leidinys nuožmaus persekiojimo sąlygomis negalėjo pasiekti visos Lietuvos visuomenės, tačiau slapčia išgabentas į užsienį ir skelbiamas per užsienio radiją, pasiekdavo tautos ausis, buvo šaukte šaukiančiu kreipiniu pagalbos į Laisvojo pasaulio tautų sąžinę.

Pažymint LKBK leidybos pradžios keturiasdešimtmetį, Vilniaus pakraštyje pastatyta Šv. Kristoforo skulptūra.

2013-03-11, 

Jurgita KUZMICKAITĖ

„Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidimas ir bažnytinis pasipriešinimas sovietų režimui iki šiol nebuvo nei pakankamai ištyrinėti, nei deramai įvertinti, tvirtina žurnalistas Virginijus Savukynas. Jis kartu su režisieriumi Juozu Saboliumi sukūrė dokumentinį filmą „Dovydas prieš Galijotą“, pasakojantį apie „Katalikų Bažnyčios Kroniką“ – sovietmečio pogrindinį leidinį, skleidusį žinią apie padėtį Lietuvoje visam laisvajam pasauliui.

Pasak V. Savukyno, ligšiolinį menką dėmesį šiai temai lėmė galbūt tam tikras apsigavimas, kad jau viskas pasakyta, o gal atrodė, kad ji nuobodi. Tačiau kurdamas filmą žurnalistas archyvuose aptiko unikalių KGB filmuotų ir niekur nerodytų kadrų bei gausybę įdomių istorijų, vertų netgi meninio filmo. Anot V. Savukyno, jam buvo labai sunku apsispręsti, kurių istorijų atsisakyti, nes visos į filmą niekaip netilpo. Todėl jis neatmeta, kad šia tema gali imtis ir knygos – ir amžininkai dar gyvi, ir neatsakytų klausimų dar yra visokių, pvz., kaip „Kronika“ pasiekdavo JAV prezidentą Ronaldą Reaganą arba kaip jos leidėjai sugebėdavo surinkti ir ypač patikrinti informaciją. „Kad ten būtų kokių klaidų ar netikros informacijos, man nepavyko aptikti, nors KGB siekė „Katalikų Bažnyčios Kroniką“ kompromituoti“, – sako V. Savukynas.

Jo teigimu, dirbdami tokiomis sąlygomis „Kronikos“ leidėjai pasiekė labai daug. „Man atrodo, kad šalia „Varpo“, „Aušros“ yra ir „Katalikų Bažnyčios Kronika“, – taip vienas iš filmo „Dovydas prieš Galijotą“ autorių įvertina „Kronikos“ reikšmę Lietuvos žurnalistikos istorijai.

Istoriko Egidijaus Jaseliūno (Vilniaus universitetas) pokalbis su kun. Robertu Grigu 

Kada, kaip ir iš ko pirmą kartą sužinojote apie neoficialios, nelegalios spaudos egzistavimą?

Esu gimęs 1960 m. ir iki 1978 m., kai išvykau studijuoti į Vilnių, gyvenau Leipalingyje, Lazdijų rajone. Mūsų šeimoje buvo reguliariai klausomasi užsienio radijo laidų: „Vatikano radijo”, „Amerikos balso”, „Deutsche Welle” – tėvas buvo vokiečių kalbos mokytojas. Tad apie atgimusios lietuvių pogrindžio spaudos pasirodymą apie 1975 – 1976 m. pirmiausia išgirdau užsienio radijo laidose. „Vatikano radijas”, šiek tiek maskuodamasis, kad sovietų nebūtų apkaltintas “revoliucijos kurstymu”, skaitydavo pogrindžio spaudos ištraukas, ypač susijusias su religijos persekiojimu, nuolatinėje laidoje, pavadintoje „Užsienio spauda apie Lietuvą” (taigi, ne Lietuvos pogrindžio spaudą citavo, o jos informaciją, perspaudintą Vakarų spaudoje). 

Lygiagrečiai apie pogrindžio spaudą išgirdau ir iš savo tėvo, Antano Grigo (gim. 1925 m.).

Plačiai pasaulyje išgarsėjo pogrindinė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, Lietuvių tautos pasipriešinimo sovietinei okupacijai istorijoje suvaidinusi didžiulį vaidmenį. Žinoma Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veikla. Tačiau tikėtina, kad ne visi iki šiol bus girdėję apie pora dešimtmečių slogios sovietinės okupacijos ir kovingojo ateizmo siautėjimo metais veikusią katakombų – pogrindžio kunigų seminariją. Viena to nežinojimo priežasčių – sovietinė valdžia kiek įmanydama stengėsi apie ją nekalbėti, jos neviešinti, savaip ignoruoti, skleisdama apie jos auklėtinius įvairias pramanas. O ši seminarija, kad ir pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis, parengė kelias dešimtis anuomet tikinčiųjų bendruomenei taip stokojusių kunigų, kurie savo energinga bekompromisine veikla, gražiais ir prasmingais darbais paliko ryškų pėdsaką Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvenime, visoje mūsų visuomenėje. Be to, ne vieno jų misijų keliai nuvingiavo į tolimiausius tuometinės Sovietų Sąjungos kampelius, pasiekdami ne tik Rusijos, Ukrainos, bet ir Kazachstano, Tadžikijos, Gruzijos tikinčiuosius.

Kokios priežastys lėmė pogrindžio kunigų seminarijos atsiradimą? Ką jai pavyko per tuos pora dešimtmečių nuveikti? Kas buvo pogrindžio seminarijos organizatoriai, profesoriai? Pagaliau – kas tie pasiryžėliai, kurie suskato savo pašaukimo kunigystei siekti tokiu nelengvu, o anuomet ir pavojingu keliu?
Atsakymus į šiuos klausimus galima surasti neseniai pasirodžiusiame solidžiame leidinyje „Pogrindžio kunigų seminarija. XX a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečio Lietuvos antisovietinio pogrindžio dokumentai“, kuris, manytume, dėl savo išskirtinumo ir išgvildentos temos unikalumo susilauks nemažo visuomenės dėmesio. Šiame Lietuvių katalikų mokslo akademijos ir Lietuvos istorijos instituto leidinyje, pasiremiant seminarijos organizatorių ir joje studijavusiųjų autentiškais paliudijimais – atsakymais į anketos klausimus, pokalbiais, atsiminimais, daugiausia asmeniniuose archyvuose išsaugotais dokumentais, pagaliau – apibendrinimais stengiamasi atskleisti tokio Lietuvos visuomenės ir Katalikų Bažnyčios gyvenime fenomeno kaip pogrindžio kunigų seminarija atsiradimo priežastis ir aplinkybės, struktūrą ir dviejų dešimtmečių veiklą, pasiektus rezultatus, reikšmę.

Parašė: Indrė Jurčenkaitė

2013 m. gegužės 29 d. 

Nuo 1940 – ųjų metų iki 1941 – ųjų metų ir nuo 1944 – ųjų metų iki 1990 – ųjų metų Lietuva – Sovietų Sąjungos dalis. Šiuo laikotarpiu lietuvis patiria prievartą, terorą, yra tremiamas į koncentracijos stovyklas ar Sibirą, nuolat stebimas ar sekamas, tad negali laisvai reikšti savo nuomonės.

Ir nors lietuvis kenčia, jaučiasi svetimas gimtojoje žemėje, tačiau sugeba išsaugoti tradicijas, išgyventi vertybių kaitą ir išlikti. Tad kas tampa lietuvio, patiriančio okupantų žiaurumą ir represijas, atrama? 

Kadangi dabartis yra žlugdanti ir lietuvis nesugeba ja džiaugtis, paguodos, tautiškumo ištakų jis ieško praeityje. Vėlyvosios lyrikos romantikė Janina Degutytė savo eilėraščiuose idealizuoja ir poetizuoja praeitį, istorinius įvykius paverčia simoboliais. Eilėraštyje „Mažutė...“ ji rašo: „Tu ant gaublio – mažas lopinėlis, Žalgirio šarvų plieninis žvynas.“ Istorinė praeitis branginama ir kitos lietuvių poetės, XX a. antrosios pusės modernistės Juditos Vaičiūnaitės kūryboje: „Tvenkinys nykiam išgrįstam kieme, po tiek šimtmečių neužakęs – lyg veidrody liko jo vaiskume pasmaugto Kęstučio akys.“ Taigi, praeitis lietuviui suteikia vilties, atgaivina tautinę savimonę, o istoriniai idealai tampa siekemybe.

Parašė: Jurgita Kuzmickaitė

2013 m. kovo 11 d.

„Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidimas ir bažnytinis pasipriešinimas sovietų režimui iki šiol nebuvo nei pakankamai ištyrinėti, nei deramai įvertinti, tvirtina žurnalistas Virginijus Savukynas. Jis kartu su režisieriumi Juozu Saboliumi sukūrė dokumentinį filmą „Dovydas prieš Galijotą“, pasakojantį apie „Katalikų Bažnyčios Kroniką“ – sovietmečio pogrindinį leidinį, skleidusį žinią apie padėtį Lietuvoje visam laisvajam pasauliui. 

© DELFI / Valdas Kopūstas

Pasak V. Savukyno, ligšiolinį menką dėmesį šiai temai lėmė galbūt tam tikras apsigavimas, kad jau viskas pasakyta, o gal atrodė, kad ji nuobodi. 

Tačiau kurdamas filmą žurnalistas archyvuose aptiko unikalių KGB filmuotų ir niekur nerodytų kadrų bei gausybę įdomių istorijų, vertų netgi meninio filmo. 

Anot V. Savukyno, jam buvo labai sunku apsispręsti, kurių istorijų atsisakyti, nes visos į filmą niekaip netilpo. Todėl jis neatmeta, kad šia tema gali imtis ir knygos – ir amžininkai dar gyvi, ir neatsakytų klausimų dar yra visokių, pavyzdžiui, kaip „Kronika“ pasiekdavo JAV prezidentą Ronaldą Reaganą arba kaip jos leidėjai sugebėdavo surinkti ir ypač patikrinti informaciją. 

2012 m. rugpjūčio 2 d.

Vilniaus apygardos prokuratūra atlieka tyrimą dėl sovietmečiu pogrindinio leidinio "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" persekiojimo.

2010 metų liepą pradėto tyrimo pabaigą vienas iš keturių jį vykdančių prokurorų Egidijus Šleinius žada ne anksčiau šių metų pabaigos. Pasak prokuroro, tyrimą apsunkina tai, jog nuo tiriamų įvykių prabėgo daug laiko, reikia nagrinėti istorinę, archyvinę medžiagą. Šiuo metu tyrime dar laukiama atsakymų iš Ypatingojo archyvo ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro. 

"Labai suku pasakyti, kada tyrimas gali baigtis, aš asmeniškai manyčiau, kad tikrai gali trukti iki šių metų pabaigos. Tyrimą apsunkina tai, kad nuo tiriamų įvykių prabėgo pakankamai daug laiko, reikia tirti ir archyvinę medžiagą", - BNS sakė prokuroras. 

2012 m. kovo 17 d

Prieš keturiasdešimt metų dienos šviesą išvydo „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika“. Pogrindinis leidinys, erzinęs KGB ir pasauliui parodęs tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje.

Vienas pagrindinių Kronikos leidėjų, dabartinis Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius akcentuoja, kad jeigu ne bičiuliai disidentai Maskvoje, „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika“ nebūtų pasiekusi tarptautinės bendruomenės ir žiniasklaidos. LRT laidoje „Įžvalgos“ S. Tamkevičius ir garsus disidentas Sergejus Kovaliovas rimtai ir su šypsena pasakojo, kaip su sovietais žaidė katės ir pelės žaidimą. 

2012 m. kovo 16 d.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos gyvavimas per 17 metų ir subliūškusios sovietų pareigūnų pastangos ją sunaikinti yra tarsi mažas stebuklas, kurio autorius buvo Dievas, maloningai globojęs Kronikos darbininkus, sako Kronikos redaktorius, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Seime penktadienį minint Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos (1972-1988) leidybos pradžios 40-metį Kauno arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius pabrėžė, kad Kronikos bendradarbiai ir talkininkai, kovodami už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę, nesvajojo ateityje gyventi kaip Švedijoje ar Amerikoje, bet svajojo gyventi laisvi laisvoje Lietuvoje. 

"Aplink Kroniką buvo susibūrę tie, kurių nebuvo galima kuo nors suvilioti ar išgąsdinti. Turėdami fizinį prigimties trapumą, jie buvo stiprūs savo dvasia. Štai ir atsakymas, ko reikia siekiant prikelti Lietuvą - reikia žmonių, kurie būtų nusiteikę panašiai, kaip Kronikos bendradarbiai", - kalbėjo arkivyskupas S. Tamkevičius.

2011 m. gegužės 21 d.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) paviešinta pažyma rodo, kad 1984-aisiais vien KGB padalinio Lietuvoje Antroji valdyba turėjo per 400 slaptųjų bendradarbių.

KGB Antrosios (kontržvalgybos) valdybos viršininko pavaduotojo sovietų saugumo pulkininko Stasio Jankūno pažymoje "Apie valdybos agentūrinį aparatą", parašytoje 1984 metų liepos 15 dieną, nurodoma, kad KGB kontržvalgybininkai visoje Lietuvoje turėjo 379 slaptus agentus, 2 rezidentus ir 47 konspiracinių butų prižiūrėtojus, rašo "Vilniaus diena".

Skaičiuojama, kad tuo metu, tai yra 1984-aisiais, kiti KGB skyriai ir valdybos turėjo panašiai tiek pat slaptųjų agentų. Be to, saugumo struktūroje žinyboje dirbo dar keli šimtai operatyvinių ir etatinių darbuotojų, pažymi dienraštis.

Penktadienį Seimo pirmininkė Irena Degutienė pasveikino konferencijos, skirtos Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidybos pradžios 40-osioms metinėms, dalyvius – Kronikos leidėjus, platintojus, bendradarbius.

Pradėdama renginį Seimo pirmininkė pasidžiaugė, kad mūsų tautinė, kultūrinė, religinė atmintis yra brangi daugeliui žmonių, o pamatinės vertybės metams bėgant nedingsta.

I. Degutienės teigimu, šiandien labai sunku, o gal ir neįmanoma jaunajai kartai papasakoti apie tą slogią atmosferą, persmelkusią visas mūsų gyvenimo sritis: į vis gilesnę stagnaciją grimztančią sovietų šalies vadovybę, visagalį saugumą, kuris buvo pasiryžęs kontroliuoti ir paveikti kiekvieną žmogų ir kurio trumpinys KGB buvo žinomas visame pasaulyje. „Šiandien sunku patikėti, kad štai tokioje blogio imperijoje atsirado grupė drąsių žmonių, kurie ėmėsi leisti ir skleisti tiesos žodį, kurie ėmėsi leisti ir platinti Kroniką“, – sakė Seimo pirmininkė.

Parašė: Arvydas Kšanavičius

Sovietų okupuotoje Lietuvoje, brežnevinės stagnacijos atmosferoje, 1972 m. kovo 19 d. pradėtas leisti pogrindinis žurnalas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (toliau – „Kronika“). Šio, drąsiai galima sakyti, unikalaus savilaidos leidinio, kuris be pertraukos ėjo iki 1989 m. (išleistas 81 numeris), ilgametis redaktorius – anuometinis Simno kunigas Sigitas Tamkevičius (dabar - Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, Kauno arkivyskupas metropolitas).

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ paskutiniame 10-ajame tome („Lietuvos Kronikos Sąjunga“, Chicago, 1992.) S. Tamkevičius rašo: „Lietuvoje septintame dešimtmetyje buvo gyvai diskutuojama, kaip su teisinga informacija prasiveržti pro geležinę uždangą? Kokiu būdu informacija apie Lietuvą paskleisti plačiai pasaulyje?“ Pasak „Kronikos“ redaktoriaus, nuo pat pogrindinio žurnalo gimimo 1972 m. kovo 19-ąją pradžios jis „tapo dokumentu, fiksuojančiu skaudžią Lietuvos dabartį. Vakarus pasiekusi Kronika leido pasauliui pažinti tikrąjį sovietijos veidą, nes nuplėšė melo uždangą, kuria buvo norima pridengti Tautos ir Bažnyčios dvasinį genocidą“.

Iš pradžių „Kronikoje“ buvo fiksuojami tik religinės laisvės suvaržymo faktai, o vėliau nagrinėjamos ir skaudžios lietuvių tautinės problemos. Kai tik sovietinių okupantų saugumas (KGB) sužinojo apie pogrindinio leidinio egzistavimą, kilo kratų, suiminėjimų ir tardymų banga. „Kronikos“ leidėjai, platintojai bei rėmėjai neišvengė kalėjimų ir tremties.