Algimanatas ZOLUBAS, Vilnius
Kai sovietinis okupantas palaužė Lietuvos partizaninį frontą, liko vienintelė, nepasidavusi okupantui institucija – Lietuvos katalikų Bažnyčia. Ne fizine galia, o dvasine tvirtybe Bažnyčia viešai ir pogrindyje priešinosi okupantui, iš tikrųjų vedė Tautą doros keliu išsilaisvinimo link.
Kai kalbama apie Nepriklausomybės atgavimą, dainuojančiąja revoliuciją, visi nuopelnai perdėm priskiriami neva staigiai gimusiam Lietuvos Sąjūdžiui. Žinotina, kad Tautos Sąjūdis iš nieko negalėjo rastis; jam pagrindą ir ištakas suteikė Vasario 16-osios Lietuva, 1949 m. vasario 16-osios Deklaracija, partizaninio karo aukos ir atraminė uola – Lietuvos katalikų Bažnyčia, kurios sunaikinti ir jos veiklos nutraukti okupantas nepajėgė. Nors vyko nuožmi ateistinė propaganda, persekiojami bei žudomi dvasiškiai, uždarinėjamos bažnyčios, pakankamai didelė Tautos dalis okupantui nepasidavė, viešai ir pogrindyje okupacijai priešinosi. Tos nepalaužiamos ir nesunaikinamos dvasios užteko Sąjūdžiui rastis, per jį Nepriklausomybę atgauti.
Ypatingą vietą kovoje su okupantu užima prieš keturiasdešimt metų pradėtas leisti pogrindžio leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (LKBK). Nors šis leidinys nuožmaus persekiojimo sąlygomis negalėjo pasiekti visos Lietuvos visuomenės, tačiau slapčia išgabentas į užsienį ir skelbiamas per užsienio radiją, pasiekdavo tautos ausis, buvo šaukte šaukiančiu kreipiniu pagalbos į Laisvojo pasaulio tautų sąžinę.
Pažymint LKBK leidybos pradžios keturiasdešimtmetį, Vilniaus pakraštyje pastatyta Šv. Kristoforo skulptūra.
2013-03-11,
Jurgita KUZMICKAITĖ
„Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidimas ir bažnytinis pasipriešinimas sovietų režimui iki šiol nebuvo nei pakankamai ištyrinėti, nei deramai įvertinti, tvirtina žurnalistas Virginijus Savukynas. Jis kartu su režisieriumi Juozu Saboliumi sukūrė dokumentinį filmą „Dovydas prieš Galijotą“, pasakojantį apie „Katalikų Bažnyčios Kroniką“ – sovietmečio pogrindinį leidinį, skleidusį žinią apie padėtį Lietuvoje visam laisvajam pasauliui.
Pasak V. Savukyno, ligšiolinį menką dėmesį šiai temai lėmė galbūt tam tikras apsigavimas, kad jau viskas pasakyta, o gal atrodė, kad ji nuobodi. Tačiau kurdamas filmą žurnalistas archyvuose aptiko unikalių KGB filmuotų ir niekur nerodytų kadrų bei gausybę įdomių istorijų, vertų netgi meninio filmo. Anot V. Savukyno, jam buvo labai sunku apsispręsti, kurių istorijų atsisakyti, nes visos į filmą niekaip netilpo. Todėl jis neatmeta, kad šia tema gali imtis ir knygos – ir amžininkai dar gyvi, ir neatsakytų klausimų dar yra visokių, pvz., kaip „Kronika“ pasiekdavo JAV prezidentą Ronaldą Reaganą arba kaip jos leidėjai sugebėdavo surinkti ir ypač patikrinti informaciją. „Kad ten būtų kokių klaidų ar netikros informacijos, man nepavyko aptikti, nors KGB siekė „Katalikų Bažnyčios Kroniką“ kompromituoti“, – sako V. Savukynas.
Jo teigimu, dirbdami tokiomis sąlygomis „Kronikos“ leidėjai pasiekė labai daug. „Man atrodo, kad šalia „Varpo“, „Aušros“ yra ir „Katalikų Bažnyčios Kronika“, – taip vienas iš filmo „Dovydas prieš Galijotą“ autorių įvertina „Kronikos“ reikšmę Lietuvos žurnalistikos istorijai.
Istoriko Egidijaus Jaseliūno (Vilniaus universitetas) pokalbis su kun. Robertu Grigu
Kada, kaip ir iš ko pirmą kartą sužinojote apie neoficialios, nelegalios spaudos egzistavimą?
Esu gimęs 1960 m. ir iki 1978 m., kai išvykau studijuoti į Vilnių, gyvenau Leipalingyje, Lazdijų rajone. Mūsų šeimoje buvo reguliariai klausomasi užsienio radijo laidų: „Vatikano radijo”, „Amerikos balso”, „Deutsche Welle” – tėvas buvo vokiečių kalbos mokytojas. Tad apie atgimusios lietuvių pogrindžio spaudos pasirodymą apie 1975 – 1976 m. pirmiausia išgirdau užsienio radijo laidose. „Vatikano radijas”, šiek tiek maskuodamasis, kad sovietų nebūtų apkaltintas “revoliucijos kurstymu”, skaitydavo pogrindžio spaudos ištraukas, ypač susijusias su religijos persekiojimu, nuolatinėje laidoje, pavadintoje „Užsienio spauda apie Lietuvą” (taigi, ne Lietuvos pogrindžio spaudą citavo, o jos informaciją, perspaudintą Vakarų spaudoje).
Lygiagrečiai apie pogrindžio spaudą išgirdau ir iš savo tėvo, Antano Grigo (gim. 1925 m.).
Plačiai pasaulyje išgarsėjo pogrindinė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, Lietuvių tautos pasipriešinimo sovietinei okupacijai istorijoje suvaidinusi didžiulį vaidmenį. Žinoma Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veikla. Tačiau tikėtina, kad ne visi iki šiol bus girdėję apie pora dešimtmečių slogios sovietinės okupacijos ir kovingojo ateizmo siautėjimo metais veikusią katakombų – pogrindžio kunigų seminariją. Viena to nežinojimo priežasčių – sovietinė valdžia kiek įmanydama stengėsi apie ją nekalbėti, jos neviešinti, savaip ignoruoti, skleisdama apie jos auklėtinius įvairias pramanas. O ši seminarija, kad ir pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis, parengė kelias dešimtis anuomet tikinčiųjų bendruomenei taip stokojusių kunigų, kurie savo energinga bekompromisine veikla, gražiais ir prasmingais darbais paliko ryškų pėdsaką Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvenime, visoje mūsų visuomenėje. Be to, ne vieno jų misijų keliai nuvingiavo į tolimiausius tuometinės Sovietų Sąjungos kampelius, pasiekdami ne tik Rusijos, Ukrainos, bet ir Kazachstano, Tadžikijos, Gruzijos tikinčiuosius.
Kokios priežastys lėmė pogrindžio kunigų seminarijos atsiradimą? Ką jai pavyko per tuos pora dešimtmečių nuveikti? Kas buvo pogrindžio seminarijos organizatoriai, profesoriai? Pagaliau – kas tie pasiryžėliai, kurie suskato savo pašaukimo kunigystei siekti tokiu nelengvu, o anuomet ir pavojingu keliu?
Atsakymus į šiuos klausimus galima surasti neseniai pasirodžiusiame solidžiame leidinyje „Pogrindžio kunigų seminarija. XX a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečio Lietuvos antisovietinio pogrindžio dokumentai“, kuris, manytume, dėl savo išskirtinumo ir išgvildentos temos unikalumo susilauks nemažo visuomenės dėmesio. Šiame Lietuvių katalikų mokslo akademijos ir Lietuvos istorijos instituto leidinyje, pasiremiant seminarijos organizatorių ir joje studijavusiųjų autentiškais paliudijimais – atsakymais į anketos klausimus, pokalbiais, atsiminimais, daugiausia asmeniniuose archyvuose išsaugotais dokumentais, pagaliau – apibendrinimais stengiamasi atskleisti tokio Lietuvos visuomenės ir Katalikų Bažnyčios gyvenime fenomeno kaip pogrindžio kunigų seminarija atsiradimo priežastis ir aplinkybės, struktūrą ir dviejų dešimtmečių veiklą, pasiektus rezultatus, reikšmę.
Parašė: Indrė Jurčenkaitė
2013 m. gegužės 29 d.
Nuo 1940 – ųjų metų iki 1941 – ųjų metų ir nuo 1944 – ųjų metų iki 1990 – ųjų metų Lietuva – Sovietų Sąjungos dalis. Šiuo laikotarpiu lietuvis patiria prievartą, terorą, yra tremiamas į koncentracijos stovyklas ar Sibirą, nuolat stebimas ar sekamas, tad negali laisvai reikšti savo nuomonės.
Ir nors lietuvis kenčia, jaučiasi svetimas gimtojoje žemėje, tačiau sugeba išsaugoti tradicijas, išgyventi vertybių kaitą ir išlikti. Tad kas tampa lietuvio, patiriančio okupantų žiaurumą ir represijas, atrama?
Kadangi dabartis yra žlugdanti ir lietuvis nesugeba ja džiaugtis, paguodos, tautiškumo ištakų jis ieško praeityje. Vėlyvosios lyrikos romantikė Janina Degutytė savo eilėraščiuose idealizuoja ir poetizuoja praeitį, istorinius įvykius paverčia simoboliais. Eilėraštyje „Mažutė...“ ji rašo: „Tu ant gaublio – mažas lopinėlis, Žalgirio šarvų plieninis žvynas.“ Istorinė praeitis branginama ir kitos lietuvių poetės, XX a. antrosios pusės modernistės Juditos Vaičiūnaitės kūryboje: „Tvenkinys nykiam išgrįstam kieme, po tiek šimtmečių neužakęs – lyg veidrody liko jo vaiskume pasmaugto Kęstučio akys.“ Taigi, praeitis lietuviui suteikia vilties, atgaivina tautinę savimonę, o istoriniai idealai tampa siekemybe.
Parašė: Jurgita Kuzmickaitė
2013 m. kovo 11 d.
„Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidimas ir bažnytinis pasipriešinimas sovietų režimui iki šiol nebuvo nei pakankamai ištyrinėti, nei deramai įvertinti, tvirtina žurnalistas Virginijus Savukynas. Jis kartu su režisieriumi Juozu Saboliumi sukūrė dokumentinį filmą „Dovydas prieš Galijotą“, pasakojantį apie „Katalikų Bažnyčios Kroniką“ – sovietmečio pogrindinį leidinį, skleidusį žinią apie padėtį Lietuvoje visam laisvajam pasauliui.
© DELFI / Valdas Kopūstas
Pasak V. Savukyno, ligšiolinį menką dėmesį šiai temai lėmė galbūt tam tikras apsigavimas, kad jau viskas pasakyta, o gal atrodė, kad ji nuobodi.
Tačiau kurdamas filmą žurnalistas archyvuose aptiko unikalių KGB filmuotų ir niekur nerodytų kadrų bei gausybę įdomių istorijų, vertų netgi meninio filmo.
Anot V. Savukyno, jam buvo labai sunku apsispręsti, kurių istorijų atsisakyti, nes visos į filmą niekaip netilpo. Todėl jis neatmeta, kad šia tema gali imtis ir knygos – ir amžininkai dar gyvi, ir neatsakytų klausimų dar yra visokių, pavyzdžiui, kaip „Kronika“ pasiekdavo JAV prezidentą Ronaldą Reaganą arba kaip jos leidėjai sugebėdavo surinkti ir ypač patikrinti informaciją.
2012 m. rugpjūčio 2 d.
Vilniaus apygardos prokuratūra atlieka tyrimą dėl sovietmečiu pogrindinio leidinio "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" persekiojimo.
2010 metų liepą pradėto tyrimo pabaigą vienas iš keturių jį vykdančių prokurorų Egidijus Šleinius žada ne anksčiau šių metų pabaigos. Pasak prokuroro, tyrimą apsunkina tai, jog nuo tiriamų įvykių prabėgo daug laiko, reikia nagrinėti istorinę, archyvinę medžiagą. Šiuo metu tyrime dar laukiama atsakymų iš Ypatingojo archyvo ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro.
"Labai suku pasakyti, kada tyrimas gali baigtis, aš asmeniškai manyčiau, kad tikrai gali trukti iki šių metų pabaigos. Tyrimą apsunkina tai, kad nuo tiriamų įvykių prabėgo pakankamai daug laiko, reikia tirti ir archyvinę medžiagą", - BNS sakė prokuroras.
2012 m. kovo 17 d
Prieš keturiasdešimt metų dienos šviesą išvydo „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika“. Pogrindinis leidinys, erzinęs KGB ir pasauliui parodęs tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje.
Vienas pagrindinių Kronikos leidėjų, dabartinis Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius akcentuoja, kad jeigu ne bičiuliai disidentai Maskvoje, „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika“ nebūtų pasiekusi tarptautinės bendruomenės ir žiniasklaidos. LRT laidoje „Įžvalgos“ S. Tamkevičius ir garsus disidentas Sergejus Kovaliovas rimtai ir su šypsena pasakojo, kaip su sovietais žaidė katės ir pelės žaidimą.
2012 m. kovo 16 d.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos gyvavimas per 17 metų ir subliūškusios sovietų pareigūnų pastangos ją sunaikinti yra tarsi mažas stebuklas, kurio autorius buvo Dievas, maloningai globojęs Kronikos darbininkus, sako Kronikos redaktorius, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
Seime penktadienį minint Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos (1972-1988) leidybos pradžios 40-metį Kauno arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius pabrėžė, kad Kronikos bendradarbiai ir talkininkai, kovodami už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę, nesvajojo ateityje gyventi kaip Švedijoje ar Amerikoje, bet svajojo gyventi laisvi laisvoje Lietuvoje.
"Aplink Kroniką buvo susibūrę tie, kurių nebuvo galima kuo nors suvilioti ar išgąsdinti. Turėdami fizinį prigimties trapumą, jie buvo stiprūs savo dvasia. Štai ir atsakymas, ko reikia siekiant prikelti Lietuvą - reikia žmonių, kurie būtų nusiteikę panašiai, kaip Kronikos bendradarbiai", - kalbėjo arkivyskupas S. Tamkevičius.
2011 m. gegužės 21 d.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) paviešinta pažyma rodo, kad 1984-aisiais vien KGB padalinio Lietuvoje Antroji valdyba turėjo per 400 slaptųjų bendradarbių.
KGB Antrosios (kontržvalgybos) valdybos viršininko pavaduotojo sovietų saugumo pulkininko Stasio Jankūno pažymoje "Apie valdybos agentūrinį aparatą", parašytoje 1984 metų liepos 15 dieną, nurodoma, kad KGB kontržvalgybininkai visoje Lietuvoje turėjo 379 slaptus agentus, 2 rezidentus ir 47 konspiracinių butų prižiūrėtojus, rašo "Vilniaus diena".
Skaičiuojama, kad tuo metu, tai yra 1984-aisiais, kiti KGB skyriai ir valdybos turėjo panašiai tiek pat slaptųjų agentų. Be to, saugumo struktūroje žinyboje dirbo dar keli šimtai operatyvinių ir etatinių darbuotojų, pažymi dienraštis.
Penktadienį Seimo pirmininkė Irena Degutienė pasveikino konferencijos, skirtos Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidybos pradžios 40-osioms metinėms, dalyvius – Kronikos leidėjus, platintojus, bendradarbius.
Pradėdama renginį Seimo pirmininkė pasidžiaugė, kad mūsų tautinė, kultūrinė, religinė atmintis yra brangi daugeliui žmonių, o pamatinės vertybės metams bėgant nedingsta.
I. Degutienės teigimu, šiandien labai sunku, o gal ir neįmanoma jaunajai kartai papasakoti apie tą slogią atmosferą, persmelkusią visas mūsų gyvenimo sritis: į vis gilesnę stagnaciją grimztančią sovietų šalies vadovybę, visagalį saugumą, kuris buvo pasiryžęs kontroliuoti ir paveikti kiekvieną žmogų ir kurio trumpinys KGB buvo žinomas visame pasaulyje. „Šiandien sunku patikėti, kad štai tokioje blogio imperijoje atsirado grupė drąsių žmonių, kurie ėmėsi leisti ir skleisti tiesos žodį, kurie ėmėsi leisti ir platinti Kroniką“, – sakė Seimo pirmininkė.
Parašė: Arvydas Kšanavičius
Sovietų okupuotoje Lietuvoje, brežnevinės stagnacijos atmosferoje, 1972 m. kovo 19 d. pradėtas leisti pogrindinis žurnalas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (toliau – „Kronika“). Šio, drąsiai galima sakyti, unikalaus savilaidos leidinio, kuris be pertraukos ėjo iki 1989 m. (išleistas 81 numeris), ilgametis redaktorius – anuometinis Simno kunigas Sigitas Tamkevičius (dabar - Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, Kauno arkivyskupas metropolitas).
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ paskutiniame 10-ajame tome („Lietuvos Kronikos Sąjunga“, Chicago, 1992.) S. Tamkevičius rašo: „Lietuvoje septintame dešimtmetyje buvo gyvai diskutuojama, kaip su teisinga informacija prasiveržti pro geležinę uždangą? Kokiu būdu informacija apie Lietuvą paskleisti plačiai pasaulyje?“ Pasak „Kronikos“ redaktoriaus, nuo pat pogrindinio žurnalo gimimo 1972 m. kovo 19-ąją pradžios jis „tapo dokumentu, fiksuojančiu skaudžią Lietuvos dabartį. Vakarus pasiekusi Kronika leido pasauliui pažinti tikrąjį sovietijos veidą, nes nuplėšė melo uždangą, kuria buvo norima pridengti Tautos ir Bažnyčios dvasinį genocidą“.
Iš pradžių „Kronikoje“ buvo fiksuojami tik religinės laisvės suvaržymo faktai, o vėliau nagrinėjamos ir skaudžios lietuvių tautinės problemos. Kai tik sovietinių okupantų saugumas (KGB) sužinojo apie pogrindinio leidinio egzistavimą, kilo kratų, suiminėjimų ir tardymų banga. „Kronikos“ leidėjai, platintojai bei rėmėjai neišvengė kalėjimų ir tremties.