• Šv. Tėvo vizitas Lenkijoje
• Bedievių nerimas
• RRT įgaliotinio susitikimas su dekanais
• Sovietinė valdžia atsako
• P. Anilionis moko ordinarus
• Laiškai iš Gulago
• Eucharistijos bičiuliams 10 metų
• TTKG Katalikų Komitetas
• Dėl laiškų mūsų vyskupams ir valdytojams
• Kryžiaus griovimas
• Teismas Varėnoje
• Bedieviai renka parapijos komitetą
• Rašo kun. Šeškevičius
• Sociologiniai tyrinėjimai
• Tai daugiau nei žmogžudystė
• Ką Jūs žinote apie Kroniką?
• Žinios iš vyskupijų
• Sovietinėje mokykloje
• Bažnyčia sovietinėse respublikose
• Iš „LKB Kronikos" archyvo

1979.VII.22.

 

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS
KRONIKA NR. 39

Perskaitęs duok kitam! 
Eina nuo 1972 m.

 

1979 m. birželio 2—10 dienomis šv. Tėvas Jonas Paulius II lankėsi Lenkijoje. Nors sovietinė valdžia neleido nuvykti į Lenkiją nei Lietuvos vyskupams, nei kunigams, nei tikintiesiems, tačiau Popiežiaus vizitą pusė Lietuvos galėjo stebėti televizijos ekranuose. Lietuvos kunigai ragino tikinčiuosius nors per televiziją sekti šv. Tėvo vizitą Lenkijoje.

Šv. Tėvo viešnagė Lenkijoje paliko didelį įspūdį ne tik Lietuvos tikintiesiems, bet ir ateistams, kurie turėjo progas girdėti Popiežių kalbant ir matyti, kaip komunistinėje valstybėje vyriausybė ir milijonai žmonių sutiko Katalikų Bažnyčios galvą.

Lietuvos sovietinė spauda apie šį Popiežiaus apsilankymą Lenkijoje tepranešė vos keletos eilučių informacija.

1978 m. birželio 16 d. Kaišiadoryse įvyko LKP miestų ir rajonų komitetų sekretorių bei kitų ideologinės propagandos darbuotojų pasitarimas, kaip toliau „komunistiškai auklėti darbo žmones", šį kartą daugiausia kalbėta apie civilines apeigas ir tradicijas, kurios turi pakeisti religines apeigas bei tradicijas. Dalyvavusių kalbos bei pasisakymai buvo išleisti atskira brošiūra („Medžiaga",sudarytojasP. Mišutis, Vilnius, 1979.).

Brošiūra skirta ideologiniams darbuotojams, viešai neplatinama ir išleista labai ribotu tiražu — 400 egz.

Be abejo, ši brošiūra neatspindi visos pasitarimo medžiagos, ji gerokai perredaguota, bet vis dėlto leidžianti susidaryti vaizdą, kas šiuo metu parūpo CK ir kokias direktyvas davė savo propagandos vykdytojams.

1979 m. balandžio 17 d. į Telšių raj. Vykdomąjį komitetą buvo sukviesti visi vyskupijos dekanai pokalbiui su Religijų reikalų tarybos įgaliotiniu. Iš valdžios pusės dalyvavo: įgaliotinis P. Anilionis, pavaduotojas katalikų reikalams Juozėnas, Telšių Vykdomojo komiteto pirm. pavad. Jankus ir jo pavad. religijos klausimais Upermanas (Telšiuose niekam nėra žinomas toks „pavaduotojas"!).

Prieš prasidedant „pokalbiui" įvyko incidentas. Nuo ankstyvo ryto didelė Klaipėdos tikinčiųjų delegacija (apie 15 žmonių) laukė atvykstant įgaliotinio, bet jiems buvo vis meluojama, kad įgaliotinio dar nėra. Prieš pat prasidedant pokalbiui, vyskupijos valdytojas labai maloniai priminė įgaliotiniui, kad jo laukia žmonės ir gal išeitų pas juos kokiai minutei. Įgaliotinis liepė senukui vyskupijos kancleriui kan. Beinoriui pranešti klaipėdiečiams, kad su jais niekas nekalbės, nes nėra laiko, o savo pageidavimus tegul išdėsto raštu. Kai kurie dekanai matomai susijaudino — kaip suprasti šitą liaudies valdžios atstovų elgesį su darbo žmogumi. Žmonės, dirbę naktinėje pamainoje, palikę mažus vaikus, nevalgę buvo priversti laukti net iki 17 vai. (jie niekur negalėjo išeiti, bijodami, kad įgaliotinis gali netikėtai pabėgti — išvykti). 17 vai. įgaliotinis jiems pasakė, kad niekuo negalįs jiems padėti, nes klausimą svarsto Ministrų Tarybą. Bet ar šito jis negalėjo pasakyti iš karto, ar negalėjo parašyti raštu tikintiesiems? Veltui kartais teigiama, kad tik prie pono durų žmogus turi laukti kaip šuo — pasirodo, kad šitai būdinga ir sovietiniams pareigūnams.

Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis raštu atsakė į kunigų pareiškimus (žr. „LKB Kronika" Nr. 38). 

Atsakymas Kauno arkivyskupijos kunigams:

Religijų reikalų taryba
prie TSRS Ministrų Tarybos
Įgaliotinis
Lietuvos TSR Respublikai
232600, Vilnius, Lenino pr. 39, tel. Nr. 22228 1979.05.16.Nr. 140

Kun. G. Gudanavičiui, 
Joniškio rajonas, Žagarė


Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pavedimu į Jūsų 1979 metų sausio mėn. 25 d. pareiškimą pranešame, kad religinių susivienijimų nuostatus keisti arba panaikinti nenumatoma.

Tarybos Įgaliotinis P. Anilionis

***

Religijų Reikalų Taryba 
prie TSRS Ministrų Tarybos 
Įgaliotinis
Lietuvos TS Respublikai 
1979.05.12Nr. 141

Kun. G. Dovidaičiui 
Višakio Rūda. Kapsuko raj.

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pavedimu į grupinį Vilkaviškio vyskupijos kunigų 1979 m. sausio 10 dienos pareiškimą pranešame, kad religinių susivienijimų nuostatai panaikinti arba keisti nenumatoma.

Tarybos įgaliotinis P. Anilionis

1979 m. liepos 13 d. RRT įgaliotinis P. Anilionis į savo įstaigą sukvietė visus Lietuvos ordinarus.

Pirmiausia P. Anilionis pasiūlė atsistojimu pagerbti vysk. J. Labuko atminimą. Visi atsistojo.

Įgaliotinis pasveikino vysk. L. Povilonį ir pranešė, kad nuo liepos 9 d. leista jam eiti pareigas. Toliau įgaliotinis teigė, kad kunigai ekstremistai suaktyvino savo veiklą; laukiama naujų išpuolių. „Ekstremistų nedaug, o dauguma kunigų yra lojalūs. Dalis kunigų svyruoja: nežino, su kuriais eiti.

Ekstremistai duoda nurodymus net ordinarams. Reikia ordinarams parodyti daugiau aktyvumo, kad išlaikytų per ilgus metus sukurtą gražų vyskupo autoritetą.

Ekstremistai atsisako formaliai vykdyti tarybinius įstatymus.

Kunigai ekstremistai susiorganizavo į dvi grupes: Helsinkio ir penketuką. Vietoje mirusio kun. Garucko stojo kun. Br. Laurinavičius.

1978 m. antroje pusėje atsirado penketukas ir jų veikla kasdien aktyvėja. Jie niekam neatstovauja, niekeno neišrinkti, bet veikia. Kokia jų vieta dvasininkų tarpe?

Jie rašinėja raštus, meluoja ir neduoda jokių faktų. Jie nori, kad vyskupai ir valdytojai jų klausytų.

Kai kurie veikėjai šantažuoja net kai kuriuos vyskupus bei valdytojus. Per juos gali nukentėti geri, teisingi žmonės. Ordinarai tenesiduoda apjuodinami ir sutrypiami. Kai kurie valdytojai duoda atkirtį, o kiti laukia, ką darys valdžia. Ir taip gaunasi susiskaldymas. Kunigai nežino, prie kurių prisidėti. Padėtis labai nenormali.

Ekstremistai savo veiklai pasirenka įvairias formas ir atsisako klausyti valdžios nurodymų.

Rašo Petras Paulaitis:

„Mielas Broli, Tau bent kelis žodžius iš „pragaro".

Bijau oficialiai bet kam ir kiek daugiau rašyti, nes tai konfiskuoja, tai šiaip dingsta mūsų laiškai. Be to, jaučiu, kad ir mano laiškų gavėjus labiau seka ir persekioja. O norėtųsi, kad visiškai neizoliuotų, kad neatskirtų nuo mūsų Motinos Tėvynės ir nuo jos Vaikų-Dukrų. Bet visgi mūsų pozicijos susirašinėti gana žymiu mastu mažėja ir nyksta. Kol širdis plaka krūtinėje, jokiu būdu nenoriu priešui užleisti pozicijų. Sunkina reikalą, kad mūsų eilės retėja. Nėra jau žmonių, apie kuriuos dar būtų galima pasakyti:

Aš visas — verpetai,
Aš visas — ugnis,
Aš visas — godelėj
Dangaus kibirkštis. 

Žmonėssuseno,sukaršo.O ir liko tie, kuriems anksčiau mažai kas rūpėjo. Lietuvių esame 12, o iš viso šiandien mūsų kieme 130 beliko. Politinių lagerį likviduoja (nejučiomis): kas savaitę po mažą grupelę išveža į šiaurę — į Permės lagerius, o kitiems ruošia vietą Baraševe 3—5, iš kur pernai mus buvo iškraustę.

Jau Leono seniai kaip pasigendu ir Vinco, ir daugelio kitų. Ar tik kas blogo su jais nenutiko? Režimas vis griežtėja. Ir tie žingsniukai prie griežtėjimo daromi planingai, pamažu. Stengiamasi kiekvieną paveikti iš vidaus, kad vienas kito bijotume ir vengtume. Visos vidaus taisyklės, įstatymai, instrukcijos miglotos, dviprasmiškos, prieštaraujančios pačios sau: kad ir kažin kaip kalinys būtų nuskriaustas ir teisus, jo visais atvejais laukia administracijos nuožiūra. Gaila ir pikta klausytis ir stebėti šiuos žmogėnus, kurie dar tiki jų bet kokiu žmoniškumu. Viskas ir visur, net mažiausiose detalėse, nuoseklus ir sąmoningas melas ir apgaulė. Ir jie jau kitaip negali.

1979 m. sukanka 10 metų, kai Lietuvoje prasidėjo Eucharistijos Bičiulių sąjūdis, įjungęs į savo gretas geriausius Lietuvos Katalikų Bažnyčios sūnus ir dukras. Jų tarpe rasime įvairaus amžiaus ir įvairių profesijų žmonių. Tačiau juos visus jungia meilė Dievui ir Tėvynei. Jie pasiryžę su Eucharistinio Kristaus pagalba prikelti bedievybės dusinamą Tautą ir Bažnyčią.

Eucharistijos Bičiuliai savo dešimtmetį paminėjo liepos 7 dieną per švč. M. Marijos atlaidus Žemaičių Kalvarijoje. Iš visų Lietuvos kampelių į garsiąją Žemaitijos šventovę susirinko Eucharistijos Bičiuliai padėkoti Dievui už 10 metų palaimą ir susikaupti naujiems ateities uždaviniams. Ta proga Eucharistijos Bičiuliams bažnyčioje kalbėjo kunigai — Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius, o šv. Mišias už Eucharistijos Bičiulius koncelebravo visi Tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų komiteto nariai. Žemaičiai pasakoja, kad jau seniai Žemaičių Kalvarijoje buvo matę tiek žmonių, o ypač jaunimo. Po sumos Eucharistijos Bičiuliai ėjo Kristaus kančios kalnus. Kelis pamokslus pasakė kun. J. Kauneckas.

Liepos 22 d. į Meškuičių bažnyčią susirinko šimtai Eucharistijos Bičiulių atgailos eisenai į Kryžių kalną. Per šv. Mišias visi priėmė šv. Komuniją, o paskui pradėjo rikiuotis eisenai. 12 vyrų ant tautinių juostų paėmė didelį koplyststulpį, kurį 10-čio proga norėjo pastatyti Kryžių kalne. Milicija, saugumas ir kit. valdžios pareigūnai bandė sukliudyti eiseną, tačiau sulaikyti ar išskirstyti minią jiems nepasisekė. Prie eisenos prisijungė kun. Algirdas Močius, kuris, užsidėjęs ant pečių didelį kryžių, basas 8 km nešė jį iki pat Kryžių kalno.

Eiseną visą kelią lydėjo milicijos ir saugumiečių mašinos. Maldininkus iš visų pusių fotografavo ir filmavo saugumo darbuotojai. Keli vyrai buvo suimti, bet juos greitai paleido. Iš vieno atėmė išfotografuotą foto juostą.

Tikinčiųjų teisėms ginti 
Katalikų Komitetas 
1979 m. gegužės 5 d. Nr. 
15

Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams

Ilgą laiką mes, Lietuvos kunigai, laukėme, kad Ordinarai pasisakytų aktualiausiais Katalikų Bažnyčios Lietuvoje klausimais, todėl gerokai nustebome išvydę pirmąjį viešą pareiškimą, parašytą š.m. balandžio 6 d. ir skirtą Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigai. Dėkojame Lietuvos Ordinarams už šį viešą žodį, bet kartu jaučiame pareigą pareikšti savo susirūpinimą dėl daugelio keliamų ar apleistų klausimų.

Lietuvos kunigai labai susirūpinę ir abejoja, ar Liturginė komisija pajėgs paruošti tinkamą galutinį Mišiolo lietuvišką tekstą? Pvz., kun. Č. Kavaliausko atliktas Naujojo Testamento vertimas susilaukė nemaža pagrįstų priekaištų. Ar nevertėtų dėti daugiau pastangų, kad mūsų Liturginė komisija galėtų palaikyti kontaktus su šios rūšies specialistais — lietuvių kunigais išeivijoje ir ką anie yra nuveikę, pasisavinti, o nekurti iš naujo?

Ordinarai prašo 500.000 katekizmų, bet visai nieko neužsimena apie maldaknyges, kurių tiek vaikams, tiek suaugusiems labai trūksta, šiais metais jų niekur neįmanoma gauti. Iš ko melsis apie 40.000 vaikų, kurie šiais metais priims Pirmąją Komuniją? Mūsų nuomone, jau laikas tarybinei valdžiai nuolatos priminti, kad mums, Lietuvos katalikams, reikia ne tik tikybos pirmamokslių ir maldaknygių, bet ir religinės literatūros, nes mes privalome turėti galimybę dvasiniai kvėpuoti ir maitintis.

Labai gerai, kad Ordinarai prašo padidinti seminaristų skaičių, tačiau gaila, kad nereikalauja teisės patiems Ordinarams parinkti kandidatus į Seminariją. Nepaslaptis, kad per visą pokario laikotarpį, o ypač per paskutiniuosius du dešimtmečius bedieviai tiek kišosi į kandidatų atrinkimą, jog patiems geriausiems būdavo užkertamas kelias patekti į Kunigų Seminariją. Iš tikrųjų reikia ne maldauti padidinti stojančiųjų Seminarijon limitą, bet aiškiai reikalauti, kad valdžios pareigūnai laikytųsi savo įstatymų ir nesikištų į Seminarijos vidaus reikalus. Bedieviai nuolatos deklaruoja, kad Seminariją tvarkanti pati bažnytinę Vyriausybė, todėl Ordinarams ir reikia Seminariją tvarkyti o nepridengti grubų valdžios pareigūnų kišimąsi į Seminarijos gyvenimą.

Š.m. pavasarį pasirodė du laiškai, skirti Lietuvos vyskupams ir valdytojams: vienas — anoniminis, autorius pasivadino „Grupe Kauno Arkivyskupijos kunigų"; kitas — pasirašytas vieno vilniečio kunigo. Abiejuose gvildenami daugmaž tie patys klausimai, liečia Bažnyčios padėtį Lietuvoje, ir žiūrima iš panašių pozicijų. Beskaitant šiuos laiškus, kyla eilė minčių, kuriomis norima čia pasidalinti.

***

Keliamas vyskupų klausimas. Mano nuomone — tai ne pats svarbiausias klausimas šiuo metu.

Ar vyskupai, jeigu juos turėtų kiekviena vyskupija, pakeistų Bažnyčios padėtį, kurią yra sudarę valstybės įstatymai?

Svarbesnis klausimas — vyskupo asmenybė. Tikintiesiems skaudu, kai vyskupas ar valdytojas yra aklas įrankis ateistų rankose, retai matomas savoj bažnyčioj ir dar rečiau sakykloje, kai tuo tarpu jo straipsnis pasirodo ateistiniame laikraštyje. Toks vyskupas neturi autoriteto tikinčiųjų tarpe. Mums reikia vyskupų, panašių į šv. Paulių, o ne į senų laikų magnatus, užsiėmusius baliais ir medžiokle.

Skaudesnis klausimas — naujų kunigų paruošimas, reikiamas Seminarijos lygis. Laiškuose konstatuojamos negerovės, bet recepto neduodama. Padėtis, reikia manyti, nepasikeis, kol Seminarijos šeimininku bus ne vyskupai, o civilinė valdžia.

Laiško autoriai nusiteikę prieš „katakombinius" kunigus, šie niekuo dėti: „katakombos" ten atsiranda, kur yra varžymai.

Sielojamasi, kad kažkas viešai padejavo dėl kai kurių klierikų netinkamumo. Reikia manyti, kad tylėjimas šiuo atveju būtų naudingesnis tiems, kurie siekia, kad Seminarija nebūtų naudinga Bažnyčiai. Visuomenė turi žinoti, kokios pašalinės jėgos dabar tiesia rankas į Seminariją.

LTSR KPCK sekretoriui P. Griškevičiui

Pareiškimas

Pirmame pareiškime KPCK sekretoriui P. Griškevičiui buvome pažymėję, kad, nesulaukę atstatant mums padarytos materialinės skriaudos, kryžių pasistatysime patys. Panemunės rajono vykdomojo komiteto tylėjimą laikėme sutikimu. Išlaukusi 4 mėnesius kryžių parapija atstatė. Bet neilgai teko džiaugtis šiuo žavinčiu reginiu.

Nuo kryžiaus pastatymo praėjo 4-rios paros. Gegužės 15 d. radome ant šventoriaus iškastą duobę, lyg laidoti žmogui. Netikėtai sužinojome, kad ta duobė laidoti ne žmogui, o mūsų parapijos kryžiui. Todėl po pamaldų skubėjome prie kryžiaus. Mums kalbant rožančių 23,30 vai. atvažiavo du sunkvežimiai. Viename iš jų sėdėjo 6 darbininkai su kastuvais. Pamatę, kad kryžius saugomas, liepė skirstytis ir jaunuoliams pagrasino nemalonumais. Jaunimas grasinimų nenusigando, bet aiškinosi toliau, kokiu pagrindu ir kieno leidimu nakties metu vagiamas kryžius. Kabinoje sėdintysis tipas paaiškino, kad viską suderino su parapijos klebonu kun. R. Liuku. Jaunuoliai atsakė, kad klebonas neturi jokios teisės talkininkauti ateistams griaunant kryžius, nes pats prie jo statymo neprisidėjo. Supratę, kad saugantys kryžių nepasitrauks, pagrasinę, kad atsiveš daugiau pareigūnų, išsinešdino. Jiems išvažiavus, jaunimas prie kryžiaus baigė kalbėti rožančių. Tuo metu aplink zujo milicijos mašinos. Netrukus atvažiavo automašina LLŽ 10-07, iš kurios išlipęs vyriškis paklausė: „Ar mūsų daugiau nėra". Mums atsakius: „Reikalui esant bus ir daugiau", jis išvažiavo.

1.30 val. pasirodė tie patys du sunkvežimiai lydimi trijų dešimtviečių UAZ markės mašinų su milicija ir kelios lengvos mašinos. Iš mašinų išlipo saugumiečiai, Panemunės raj. VRS viršininkas Samajauskas, VRS viršininko pavaduotojas Vanagas, Petrašiūnų keliu-tiltų eksploatacijos tresto viršininkas Svedaravičius, eksploatacijos skyriaus viršininko pavaduotojas Baublys ir darbų vykdytojas Rasiukevičius. Paskui juos ėjo girti darbininkai su kastuvais.

„LKB Kronika" 37-jame numeryje rašė, kad KGB ruošia Kybartų klebonui kun. Sigitui Tamkevičiui bylą, dėl 1978 m. birželio 1 d. įvykusios autoavarijos.

1979 m. sausio 31 d. kun. S. Tamkevičius kreipėsi į Lietuvos TSR Valstybinio saugumo komitetą, protestuodamas, kad šis Komitetas panaudojamas susidorojimui su kunigu (žr. „LKB Kronika", Nr. 37).

Vasario 6 d. Varėnos raj. prokuratūra, remdamasi Aleksandro Razvinavičiaus pareiškimu, iškėlė dėl avarijos baudžiamąją bylą. A. Razvinavičius kreipėsi į Varėnos prokuratūrą inspiruojamas saugumo pareigūnų.

Vasario 13 d. KGB sekretoriato viršininkas A. Grakauskas atsiuntė kun. S. Tamkevičiui šitokį atsakymą:

„Į Jūsų 1979 m. sausio mėn. 31 d. pareiškimą pranešame, kad autoavarijų aplinkybių tyrimas nėra valstybinio saugumo organų kompentencijoje".

Vasario 19 d. kun. S. Tamkevičius kviečiamas į Varėnos miliciją tardymui.

Kovo 4 d. Tikinčiųjų teisių gynimo krikščionių Komitetas Maskvoje kreipėsi į Lietuvos TSR Saugumo komitetą išreikšdami protestą dėl kun. S. Tamkevičiaus persekiojimo.

Balandžio 18 d. kun. Tamkevičius vėl kviečiamas į Varėnos miliciją parodymų patikrinimui įvykio vietoje.

1979 m. gegužės 30 d. Kirdeikių parapijos klebonas P. Kražauskas pasiuntė J.E. Kaišiadorių vyskupijos Apaštališkajam Administratoriui vysk. V. Sladkevičiui pranešimą, kurį pasirašė 267 Kirdeikių parapijos tikintieji, apie ypatingai grubų ateistinės valdžios kišimąsi į parapijos vidaus reikalus. Pranešime rašoma:

1979 m. gegužės 13 d. Utenos rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui J. Labanauskui ir Saldutiškio apylinkės pirmininkui A. Šapranauskui vadovaujant, buvo išrinktas naujas Kirdeikių bažnyčios vykdomasis komitetas. O buvo taip:

1979 m. gegužės 6 d. Saldutiškio apylinkės pirmininkas A. Šapranauskas pakabino ant bažnyčios durų sekančio turinio skelbimą: „Kirdeikių parapijos tikinčiųjų dėmesiui! š.m. gegužės 13 d. tuojau po pamaldų, 14.15 vai. įvyks tikinčiųjų bendruomenės susirinkimas, kuris įvyks vidurinės mokyklos salėje. Darbotvarkėje: naujo bažnytinio komiteto rinkimai. Saldutiškio apylinkės LDT pirmininkas A. Šapranauskas".

Turėdamas pareiškimą apie bažnytinio komiteto pirmininko atsistatydinimą iš eitų pareigų (jis yra senyvo amžiaus ir ligotas) ir suprasdamas susidariusią padėtį, o kartu ir bedievių kėslus, gegužės 9 d. sušaukiau Kirdeikių bažnytinio komiteto narių susirinkimą.

Remiantis CIC 1183 ir Lietuvos vyskupijų sinodų nuostatais, pradėjau eiti bažnytinio komiteto pirmininko pareigas, šias pareigas perimant, dalyvavo visi bažnyčios komiteto nariai. Protokolas apie bažnytinio komiteto sudarymą buvo išsiųstas Utenos rajono LDT Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui J. Labanauskui.

„Bangos" laikraščio redakcijai

Kun. Antano Šeškevičiaus, 
Gargždų parapijos vikaro, 
gyv. Gargžduose, Tilto g. 1—2

Pareiškimas

Š.m. kovo 31 d. Jūsų redaguojamame „Bangos" laikraštyje, Lietuvos Komunistų Partijos Klaipėdos rajono komiteto ir rajono Liaudies deputatų tarybos organe, atspausdintas V. Savičiaus straipsnis „Kas drumsčia vandenį", kur esu įvairiai iškoneveiktas, apšmeižtas ir apjuodintas. Todėl prašau man leisti pareikšti savo pastabas ir protestą.

Dar prieš du tūkstančius metų romėnai gynė žmogaus garbę, todėl turėjo taisyklę: „Tebūna išklausoma ir kita pusė". Kaltinamasis turėjo teisę pareikšti savo nuomonę ir gintis. Nuo ano laiko žmonijos kultūra žymiai iškilo, tai, manau, kad dvidešimtame amžiuje ir tarybinė spauda bus tokia kultūringa, jog leis iškoneveiktam kunigui viešai pareikšti savo nuomonę. Prileisdamas tą iliuziją, atsakau V. Savičiui į užmetimus.

***

I-mas epizodas — ligonis J. Karnauskas.

V. Savičius man primeta, kad savavališkai įėjęs į ligoninę ir ligoniui J. Karnauskui pasakęs gniuždančius žodžius.

Vilnius. Stengdamasi pateisinti religinių ir politinių teisių suvaržymų Lietuvoje teisėtumą, valdžia mėgina tai įrodyti įvairių sociologinių „tyrinėjimų" pagalba.

1978 m. pradžioje kai kuriose Lietuvos įstaigose buvo platinama anketa, kurioje darbuotojai turėjo atsakyti į eilę klausimų, liečiančių jų požiūrį į religiją. Tarp kitų klausimų, buvo ir tokie: „Koks jūsų požiūris į religiją? Ar lankote bažnyčią maldos tikslais? Ar švenčiate religines šventes? Kaip vertinate religiją?" šie klausimai ir į juos pateikti galimi atsakymai( pvz., į klausimą „Kaip vertinate religiją?" apklausinėjamiems yra pateikti tokie galimi atsakymai: „1) Religija žalinga; 2) religija prieštarauja mokslui; 3) religija neduoda naudos, bet nedaro ir žalos; 4) religija ramina žmogų; 5) nežinau)", jau iš esmės yra antireliginio pobūdžio.

Nežiūrint į tai, galima būtų sutikti su anketavimu, jeigu jis pravedamas sąžiningai, o po to rezultatai būtų paskelbiami viešai ir, remiantis jais, gerinamos tikinčiųjų sąlygos. Tačiau šių anketų rezultatai jau iš anksto yra sufabrikuojami, nes anketų platinimas, tikrinimas ir rezultatų suvedimas yra pavestas įstaigų partinėms organizacijoms, kurios sunaikina religijos naudai užpildytas anketas, o į sociologinių tyrimų centrą pristato tik tas anketas, kuriose pateiktas neigiamas požiūris į religiją.

1979 m. birželio 23 d. joninių išvakarėse jaunimo būrelis susirinko prie bedievių rankomis išniekintos Paveisnininkų bažnytėlės. Saulei leidžiantis su kryžiumi ant pečių, giedodamas ir garsiai kalbėdamas rožančių, jaunimo būrelis patraukė link tos vietos, kur kažkada buvo planuojama statyti bažnyčia. Su viltimi tylų vakarą skambėjo malda, tarsi šauksmas prikelti tautą.

Po keliolikos minučių iškilo gražus didelis kryžius, ant kurio užrašyta: „Viešpatie, atnaujink mūsų Tautos veidą!"

Greitai sujudo Lazdijų saugumas ir milicija ieškoti kryžiaus statytojų, šitokio uolumo gaudant chuliganus milicija niekada neparodo.

Liepos 2 d. iš namų į Kapčiamiesčio milicijos skyrių įgaliotinis VI. Kavaliukas atvežė 10 kl. mokinį Antaną Ramanauską. Mokinys buvo tardomas, gąsdinamas, kad su juo susidorosią, jei jis tylėsiąs. Milicijos įgaliotinis klausinėjo, kas organizavo, kas darė, kas šventino, statė, iš kur buvo susirinkę tiek daug jaunimo. Berniukas gynėsi nieko nežinantis.

— Nebaigsi vidurinės mokyklos ir būsi išvežtas į vaikų koloniją, — gąsdino inspektorius Kavaliukas. Išleisdamas namo, įgaliotinis įsakė net tėvams nepasakoti apie įvykusį tardymą.

Liepos 5 d. 14 vai. į Žibūdų namus (Menciškės kaime) saugumo mašina atvyko girtas saugumietis J. Zinkevičius ir tas pats milicininkas Kavaliukas. Pirmiausia užsipuolė motiną, kad ji blogai auklėjanti vaikus, nes jie eina į bažnyčią, o štai 23 d. pastatė kryžių. Zinkevičius reikalavo pakviesti sūnų Romą ir dukrą. Kai motina paklausė, ar jau toks didelis nusikaltimas pastatyti kryžių, kad net milicija ieškanti nusikaltėlių, Zinkevičius atrėžė:

— Tai daugiau nei žmogžudystė!

1978 m. birželio 28 d. „Tiesoje" buvo atspausdintas korespondento Vyt. Žeimanto straipsnis „šmeižtai iš sakyklos", kuriame autorius įvairiais prasimanymais grubiai puolė Viduklės kleboną kun. A. Svarinską. Viduklės tikintieji parašė protesto laišką Lietuvos TSR kompartijos pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui. Po laišku pasirašė daugiau kaip 1000 tikinčiųjų.

Tikintieji rašė ir Vyt. Žeimantui, bet, žinoma, atsakymo negavo. Vietoje atsakymo 1979 m. kovo 28 d. atvyko Saugumo tardytojas mjr. Matulevičius į Blinstru-biškio invalidų namus ir tardė ligonę Stasę Navardauskaitę, drįsusią užstoti kleboną.

Atvykęs majoras pareiškė apklausinėsiąs be pašalinių žmonių. Direktoriaus pavaduotoja Danutė Lipeikaitė pasišalino. Tuomet mjr. Matulevičius užrakino duris, išsiėmė pluoštą popierių ir pasakė:

— Pradėsime . . .

Po eilės nereikšmingų klausimų staiga tardytojas paklausė:

— Ką jūs galite pasakyti apie Viduklės kleboną Svarinską?
— Ir ką gi aš galiu pasakyti, nebent tai, kad jis doras žmogus, geras kunigas, iškalbus. Jo pamokslai patrauklūs, pakeliantys dvasią, išjudinantys iš moralinio sustingimo.

— Kuo jis tau patinka?
— Kad kovoja prieš girtavimą, moralinį palaidumą. Stengiasi įkalbėti, kad šeimos padoriai gyventų, dorai auklėtų vaikus.

— Ką jis dar kalba? — tęsė toliau tardytojas.
— Jei norite tiek daug žinoti, — nueikite patys ir pasiklausykite jo pamokslų ir tada žinosite viską.

Kaunas. 1979 m. gegužės 29 d. Kauno miesto Panemunės raj. milicijos skyriuje Liudui Simučiui pranešė, jog jis privaląs per 24 vai. apleisti Lietuvą.

Liudas Simutis, atkalėjęs 22 m. Gulage už dalyvavimą pasipriešinimo judėjime prieš okupantus, grįžo į Lietuvą ir sukūrė šeima. Deja, lietuvis neturi teisės gyventi savo Tėvynėje. Jo vietą turi užimti svetimtautis okupantas.

Simutis išvykti iš Lietuvos atsisakė. Milicija kol kas tyli.

***

Vilkaviškis. 1979 m. liepos 12 d., kalbėdamas Vilkaviškio siuvimo fabrike, rajono partijos komiteto sekretorius Tėvelis, pareiškė, kad Vilkaviškio rajone tai vienur, tai kitur statomi kryžiai. Nors kryžių statymas įstatymais nėra uždraustas, bet kai jie pastatomi „neleistinose" vietose, tuomet juos tenka pašalinti. Taip buvo padaryta ir mūsų rajone — vienas kryžius buvo pastatytas ant „bandito" kapo (tai grynas prasimanymas — Red.), todėl, kaip paminklą priešams, reikėjo jį pašalinti. Antras buvo pastatytas ant seniai supilto kauburio, esančio pusiaukelėje tarp Vilkaviškio ir Kapsuko, šį kauburį sekretorius Tėvelis pavadino „istoriniu paminklu", kur draudžiama daryti bet kokius kasinėjimus, todėl ir šį kryžių reikėjo nuversti.

Šie abu kryžiai buvo nuversti Vilkaviškio raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Urbono įsakymu, vykdant seną kompartijos programą — sunaikinti krikščioniškąjį tautos veidą.

Pasvalys. 1979 m. sausio 29 d. Pasvalio vid. mokyk, buvo paskelbta ateizmo savaitė. Veikė mokinių piešinių paroda ateistine tema. Mokiniai, kaip ir visuose panašiuose renginiuose, dalyvavo be noro. Vyresniųjų klasių buvo vos keli piešiniai, visi kiti (apie 40) 5—6 kl., kuriuos būtinai turėjo piešti piešimo pamokų metu. Mokytoja Slančiauskienė ėjo per klases ir reikalavo greičiau nešti piešinius.\

Naktį iš vasario 1 į 2 dingo visi piešiniai ir ateistiniai sienlaikraščiai, o skelbimų lentoje buvo pakabintas plakatas su ištraukomis iš Lietuvos TSR konstitucijos (50 str.) „Lietuvos TSR piliečiams garantuojama sąžines laisvė, tai yra teisė išpažinti bet kurią religiją, arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba vesti ateistinę propagandą. Kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais draudžiama. Bažnyčia Lietuvos TSR atskirta nuo valstybės ir mokykla — nuo bažnyčios".

Rytą mokytojai, norėdami nuslėpti šią „vagystė", paskubomis surengė naują parodą.

Vasario 3 d. vyko moksleivių — studentų susirinkimas — vakaras, kuriame buvo apie 300 žmonių. Atvirose vietose pasirodė priklijuoti atsišaukimai, švietė lietuviška trispalvė, šūkiai: „šalin ruskius okupantus!", „Laisvę Lietuvai" ir kt. Trumpi eilėraščiai . . . ketureiliai: 

Raudona, žalia ir geltona, 
Tai mūs trispalvė vėliava. 
Kovokime už laisvę broliai 
Ir vėl bus laisva Lietuva ir kt.

Atsišaukimai sukėlė didžiulį visų susidomėjimą. „Kontras" gaudyti papildomai buvo iššaukti 6 mokytojai.

Baltarusija


Gervėčiai. 1978 m. rugsėjo mėn. mirė Gervėčių klebonas kun. Stanislovas Chodygo. Pats būdamas lenkas, gerbė lietuvius ir pamaldų metu evangeliją paskaitydavo ir lietuviškai.

Gervėčių, Rimdžiūnų, Girių ir kitų kaimų gyventojai dėjo pastangų, kad gautų naują kunigą iš Lietuvos. Atvyko kun. Petravičius, tačiau tuojau paaiškėjo, kad apylinkė atsisako jį priregistruoti.

1978 m. pabaigoje mirė kunigas ir Rodunėje. Taip be kunigo liko ne tik Rodunė, bet ir Pelesos lietuviškosios salos gyventojai.

1979 m. pradžioje, turėdamas 85 m. amžiaus mirė Barūnų kun. Kozlovskis, aptarnavęs kelias parapijas. Taip Baltarusijoje baigia išmirti paskutinieji kunigai.

***

N. Dvor. 1979 m. balandžio 23 d. Novego Dvor ir Vosiliškiu klebonas kun. Antonij Chanko rajone buvo perspėtas, kad Mišiose patarnauja vaikai.

Po kelių savaičių rajono valdžia nubaudė kun. A. Chanko ir N. Dvor bažnyčios komiteto pirmininką po 20 rub. bauda, kad Velykose vaikai dalyvavo procesijoje.

1951 m. rugpiūčio 16 d. 
Marijampolės raj. DŽDT 
Vykdomasis komitetas

Liudvinavo Katalikų parapijos
Vykdomajam komitetui

Į Jūsų pareiškimą dėl leidimo laikyti pamaldas 1951 m. rugpiūčio 26 d. ir eiti procesiją apie bažnyčią, rajono vykdomojo komiteto pirmininkui pavedus, pranešu, kad svetimiems kunigams atvykti neleidžiama.

Taipogi procesija šventoriuje neleidžiama, nes šventorius nėra aklinai užtvertas.
Bendrojo skyriaus vedėjas Andriušaitis

***

1963 m. rugpiūčio 1 d. 
Liudvinavo apylinkės DŽDT

Liudvinavo bažnyčios Klebonui

Liudvinavo apylinkės DŽDT Vykdomasis komitetas, remdamasis Kapsuko rajono vykdomojo komiteto telefonograma, praneša Jums, kad š.m. rugpiūčio mėnesį neleista pravesti jokių atlaidų, ryšium su plintančiomis gyvulių ligomis.

Liudvinavo apylinkės pirmininkas
Vaida