„Bangos" laikraščio redakcijai
Kun. Antano Šeškevičiaus,
Gargždų parapijos vikaro,
gyv. Gargžduose, Tilto g. 1—2
Pareiškimas
Š.m. kovo 31 d. Jūsų redaguojamame „Bangos" laikraštyje, Lietuvos Komunistų Partijos Klaipėdos rajono komiteto ir rajono Liaudies deputatų tarybos organe, atspausdintas V. Savičiaus straipsnis „Kas drumsčia vandenį", kur esu įvairiai iškoneveiktas, apšmeižtas ir apjuodintas. Todėl prašau man leisti pareikšti savo pastabas ir protestą.
Dar prieš du tūkstančius metų romėnai gynė žmogaus garbę, todėl turėjo taisyklę: „Tebūna išklausoma ir kita pusė". Kaltinamasis turėjo teisę pareikšti savo nuomonę ir gintis. Nuo ano laiko žmonijos kultūra žymiai iškilo, tai, manau, kad dvidešimtame amžiuje ir tarybinė spauda bus tokia kultūringa, jog leis iškoneveiktam kunigui viešai pareikšti savo nuomonę. Prileisdamas tą iliuziją, atsakau V. Savičiui į užmetimus.
***
I-mas epizodas — ligonis J. Karnauskas.
V. Savičius man primeta, kad savavališkai įėjęs į ligoninę ir ligoniui J. Karnauskui pasakęs gniuždančius žodžius.
Vilnius. Stengdamasi pateisinti religinių ir politinių teisių suvaržymų Lietuvoje teisėtumą, valdžia mėgina tai įrodyti įvairių sociologinių „tyrinėjimų" pagalba.
1978 m. pradžioje kai kuriose Lietuvos įstaigose buvo platinama anketa, kurioje darbuotojai turėjo atsakyti į eilę klausimų, liečiančių jų požiūrį į religiją. Tarp kitų klausimų, buvo ir tokie: „Koks jūsų požiūris į religiją? Ar lankote bažnyčią maldos tikslais? Ar švenčiate religines šventes? Kaip vertinate religiją?" šie klausimai ir į juos pateikti galimi atsakymai( pvz., į klausimą „Kaip vertinate religiją?" apklausinėjamiems yra pateikti tokie galimi atsakymai: „1) Religija žalinga; 2) religija prieštarauja mokslui; 3) religija neduoda naudos, bet nedaro ir žalos; 4) religija ramina žmogų; 5) nežinau)", jau iš esmės yra antireliginio pobūdžio.
Nežiūrint į tai, galima būtų sutikti su anketavimu, jeigu jis pravedamas sąžiningai, o po to rezultatai būtų paskelbiami viešai ir, remiantis jais, gerinamos tikinčiųjų sąlygos. Tačiau šių anketų rezultatai jau iš anksto yra sufabrikuojami, nes anketų platinimas, tikrinimas ir rezultatų suvedimas yra pavestas įstaigų partinėms organizacijoms, kurios sunaikina religijos naudai užpildytas anketas, o į sociologinių tyrimų centrą pristato tik tas anketas, kuriose pateiktas neigiamas požiūris į religiją.
1979 m. birželio 23 d. joninių išvakarėse jaunimo būrelis susirinko prie bedievių rankomis išniekintos Paveisnininkų bažnytėlės. Saulei leidžiantis su kryžiumi ant pečių, giedodamas ir garsiai kalbėdamas rožančių, jaunimo būrelis patraukė link tos vietos, kur kažkada buvo planuojama statyti bažnyčia. Su viltimi tylų vakarą skambėjo malda, tarsi šauksmas prikelti tautą.
Po keliolikos minučių iškilo gražus didelis kryžius, ant kurio užrašyta: „Viešpatie, atnaujink mūsų Tautos veidą!"
Greitai sujudo Lazdijų saugumas ir milicija ieškoti kryžiaus statytojų, šitokio uolumo gaudant chuliganus milicija niekada neparodo.
Liepos 2 d. iš namų į Kapčiamiesčio milicijos skyrių įgaliotinis VI. Kavaliukas atvežė 10 kl. mokinį Antaną Ramanauską. Mokinys buvo tardomas, gąsdinamas, kad su juo susidorosią, jei jis tylėsiąs. Milicijos įgaliotinis klausinėjo, kas organizavo, kas darė, kas šventino, statė, iš kur buvo susirinkę tiek daug jaunimo. Berniukas gynėsi nieko nežinantis.
— Nebaigsi vidurinės mokyklos ir būsi išvežtas į vaikų koloniją, — gąsdino inspektorius Kavaliukas. Išleisdamas namo, įgaliotinis įsakė net tėvams nepasakoti apie įvykusį tardymą.
Liepos 5 d. 14 vai. į Žibūdų namus (Menciškės kaime) saugumo mašina atvyko girtas saugumietis J. Zinkevičius ir tas pats milicininkas Kavaliukas. Pirmiausia užsipuolė motiną, kad ji blogai auklėjanti vaikus, nes jie eina į bažnyčią, o štai 23 d. pastatė kryžių. Zinkevičius reikalavo pakviesti sūnų Romą ir dukrą. Kai motina paklausė, ar jau toks didelis nusikaltimas pastatyti kryžių, kad net milicija ieškanti nusikaltėlių, Zinkevičius atrėžė:
— Tai daugiau nei žmogžudystė!
1978 m. birželio 28 d. „Tiesoje" buvo atspausdintas korespondento Vyt. Žeimanto straipsnis „šmeižtai iš sakyklos", kuriame autorius įvairiais prasimanymais grubiai puolė Viduklės kleboną kun. A. Svarinską. Viduklės tikintieji parašė protesto laišką Lietuvos TSR kompartijos pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui. Po laišku pasirašė daugiau kaip 1000 tikinčiųjų.
Tikintieji rašė ir Vyt. Žeimantui, bet, žinoma, atsakymo negavo. Vietoje atsakymo 1979 m. kovo 28 d. atvyko Saugumo tardytojas mjr. Matulevičius į Blinstru-biškio invalidų namus ir tardė ligonę Stasę Navardauskaitę, drįsusią užstoti kleboną.
Atvykęs majoras pareiškė apklausinėsiąs be pašalinių žmonių. Direktoriaus pavaduotoja Danutė Lipeikaitė pasišalino. Tuomet mjr. Matulevičius užrakino duris, išsiėmė pluoštą popierių ir pasakė:
— Pradėsime . . .
Po eilės nereikšmingų klausimų staiga tardytojas paklausė:
— Ką jūs galite pasakyti apie Viduklės kleboną Svarinską?
— Ir ką gi aš galiu pasakyti, nebent tai, kad jis doras žmogus, geras kunigas, iškalbus. Jo pamokslai patrauklūs, pakeliantys dvasią, išjudinantys iš moralinio sustingimo.
— Kuo jis tau patinka?
— Kad kovoja prieš girtavimą, moralinį palaidumą. Stengiasi įkalbėti, kad šeimos padoriai gyventų, dorai auklėtų vaikus.
— Ką jis dar kalba? — tęsė toliau tardytojas.
— Jei norite tiek daug žinoti, — nueikite patys ir pasiklausykite jo pamokslų ir tada žinosite viską.
Kaunas. 1979 m. gegužės 29 d. Kauno miesto Panemunės raj. milicijos skyriuje Liudui Simučiui pranešė, jog jis privaląs per 24 vai. apleisti Lietuvą.
Liudas Simutis, atkalėjęs 22 m. Gulage už dalyvavimą pasipriešinimo judėjime prieš okupantus, grįžo į Lietuvą ir sukūrė šeima. Deja, lietuvis neturi teisės gyventi savo Tėvynėje. Jo vietą turi užimti svetimtautis okupantas.
Simutis išvykti iš Lietuvos atsisakė. Milicija kol kas tyli.
***
Vilkaviškis. 1979 m. liepos 12 d., kalbėdamas Vilkaviškio siuvimo fabrike, rajono partijos komiteto sekretorius Tėvelis, pareiškė, kad Vilkaviškio rajone tai vienur, tai kitur statomi kryžiai. Nors kryžių statymas įstatymais nėra uždraustas, bet kai jie pastatomi „neleistinose" vietose, tuomet juos tenka pašalinti. Taip buvo padaryta ir mūsų rajone — vienas kryžius buvo pastatytas ant „bandito" kapo (tai grynas prasimanymas — Red.), todėl, kaip paminklą priešams, reikėjo jį pašalinti. Antras buvo pastatytas ant seniai supilto kauburio, esančio pusiaukelėje tarp Vilkaviškio ir Kapsuko, šį kauburį sekretorius Tėvelis pavadino „istoriniu paminklu", kur draudžiama daryti bet kokius kasinėjimus, todėl ir šį kryžių reikėjo nuversti.
Šie abu kryžiai buvo nuversti Vilkaviškio raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Urbono įsakymu, vykdant seną kompartijos programą — sunaikinti krikščioniškąjį tautos veidą.
Pasvalys. 1979 m. sausio 29 d. Pasvalio vid. mokyk, buvo paskelbta ateizmo savaitė. Veikė mokinių piešinių paroda ateistine tema. Mokiniai, kaip ir visuose panašiuose renginiuose, dalyvavo be noro. Vyresniųjų klasių buvo vos keli piešiniai, visi kiti (apie 40) 5—6 kl., kuriuos būtinai turėjo piešti piešimo pamokų metu. Mokytoja Slančiauskienė ėjo per klases ir reikalavo greičiau nešti piešinius.\
Naktį iš vasario 1 į 2 dingo visi piešiniai ir ateistiniai sienlaikraščiai, o skelbimų lentoje buvo pakabintas plakatas su ištraukomis iš Lietuvos TSR konstitucijos (50 str.) „Lietuvos TSR piliečiams garantuojama sąžines laisvė, tai yra teisė išpažinti bet kurią religiją, arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba vesti ateistinę propagandą. Kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais draudžiama. Bažnyčia Lietuvos TSR atskirta nuo valstybės ir mokykla — nuo bažnyčios".
Rytą mokytojai, norėdami nuslėpti šią „vagystė", paskubomis surengė naują parodą.
Vasario 3 d. vyko moksleivių — studentų susirinkimas — vakaras, kuriame buvo apie 300 žmonių. Atvirose vietose pasirodė priklijuoti atsišaukimai, švietė lietuviška trispalvė, šūkiai: „šalin ruskius okupantus!", „Laisvę Lietuvai" ir kt. Trumpi eilėraščiai . . . ketureiliai:
Raudona, žalia ir geltona,
Tai mūs trispalvė vėliava.
Kovokime už laisvę broliai
Ir vėl bus laisva Lietuva ir kt.
Atsišaukimai sukėlė didžiulį visų susidomėjimą. „Kontras" gaudyti papildomai buvo iššaukti 6 mokytojai.
Baltarusija
Gervėčiai. 1978 m. rugsėjo mėn. mirė Gervėčių klebonas kun. Stanislovas Chodygo. Pats būdamas lenkas, gerbė lietuvius ir pamaldų metu evangeliją paskaitydavo ir lietuviškai.
Gervėčių, Rimdžiūnų, Girių ir kitų kaimų gyventojai dėjo pastangų, kad gautų naują kunigą iš Lietuvos. Atvyko kun. Petravičius, tačiau tuojau paaiškėjo, kad apylinkė atsisako jį priregistruoti.
1978 m. pabaigoje mirė kunigas ir Rodunėje. Taip be kunigo liko ne tik Rodunė, bet ir Pelesos lietuviškosios salos gyventojai.
1979 m. pradžioje, turėdamas 85 m. amžiaus mirė Barūnų kun. Kozlovskis, aptarnavęs kelias parapijas. Taip Baltarusijoje baigia išmirti paskutinieji kunigai.
***
N. Dvor. 1979 m. balandžio 23 d. Novego Dvor ir Vosiliškiu klebonas kun. Antonij Chanko rajone buvo perspėtas, kad Mišiose patarnauja vaikai.
Po kelių savaičių rajono valdžia nubaudė kun. A. Chanko ir N. Dvor bažnyčios komiteto pirmininką po 20 rub. bauda, kad Velykose vaikai dalyvavo procesijoje.