Rašo Petras Paulaitis:
„Mielas Broli, Tau bent kelis žodžius iš „pragaro".
Bijau oficialiai bet kam ir kiek daugiau rašyti, nes tai konfiskuoja, tai šiaip dingsta mūsų laiškai. Be to, jaučiu, kad ir mano laiškų gavėjus labiau seka ir persekioja. O norėtųsi, kad visiškai neizoliuotų, kad neatskirtų nuo mūsų Motinos Tėvynės ir nuo jos Vaikų-Dukrų. Bet visgi mūsų pozicijos susirašinėti gana žymiu mastu mažėja ir nyksta. Kol širdis plaka krūtinėje, jokiu būdu nenoriu priešui užleisti pozicijų. Sunkina reikalą, kad mūsų eilės retėja. Nėra jau žmonių, apie kuriuos dar būtų galima pasakyti:
Aš visas — verpetai,
Aš visas — ugnis,
Aš visas — godelėj
Dangaus kibirkštis.
Žmonėssuseno,sukaršo.O ir liko tie, kuriems anksčiau mažai kas rūpėjo. Lietuvių esame 12, o iš viso šiandien mūsų kieme 130 beliko. Politinių lagerį likviduoja (nejučiomis): kas savaitę po mažą grupelę išveža į šiaurę — į Permės lagerius, o kitiems ruošia vietą Baraševe 3—5, iš kur pernai mus buvo iškraustę.
Jau Leono seniai kaip pasigendu ir Vinco, ir daugelio kitų. Ar tik kas blogo su jais nenutiko? Režimas vis griežtėja. Ir tie žingsniukai prie griežtėjimo daromi planingai, pamažu. Stengiamasi kiekvieną paveikti iš vidaus, kad vienas kito bijotume ir vengtume. Visos vidaus taisyklės, įstatymai, instrukcijos miglotos, dviprasmiškos, prieštaraujančios pačios sau: kad ir kažin kaip kalinys būtų nuskriaustas ir teisus, jo visais atvejais laukia administracijos nuožiūra. Gaila ir pikta klausytis ir stebėti šiuos žmogėnus, kurie dar tiki jų bet kokiu žmoniškumu. Viskas ir visur, net mažiausiose detalėse, nuoseklus ir sąmoningas melas ir apgaulė. Ir jie jau kitaip negali.
1979 m. sukanka 10 metų, kai Lietuvoje prasidėjo Eucharistijos Bičiulių sąjūdis, įjungęs į savo gretas geriausius Lietuvos Katalikų Bažnyčios sūnus ir dukras. Jų tarpe rasime įvairaus amžiaus ir įvairių profesijų žmonių. Tačiau juos visus jungia meilė Dievui ir Tėvynei. Jie pasiryžę su Eucharistinio Kristaus pagalba prikelti bedievybės dusinamą Tautą ir Bažnyčią.
Eucharistijos Bičiuliai savo dešimtmetį paminėjo liepos 7 dieną per švč. M. Marijos atlaidus Žemaičių Kalvarijoje. Iš visų Lietuvos kampelių į garsiąją Žemaitijos šventovę susirinko Eucharistijos Bičiuliai padėkoti Dievui už 10 metų palaimą ir susikaupti naujiems ateities uždaviniams. Ta proga Eucharistijos Bičiuliams bažnyčioje kalbėjo kunigai — Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius, o šv. Mišias už Eucharistijos Bičiulius koncelebravo visi Tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų komiteto nariai. Žemaičiai pasakoja, kad jau seniai Žemaičių Kalvarijoje buvo matę tiek žmonių, o ypač jaunimo. Po sumos Eucharistijos Bičiuliai ėjo Kristaus kančios kalnus. Kelis pamokslus pasakė kun. J. Kauneckas.
Liepos 22 d. į Meškuičių bažnyčią susirinko šimtai Eucharistijos Bičiulių atgailos eisenai į Kryžių kalną. Per šv. Mišias visi priėmė šv. Komuniją, o paskui pradėjo rikiuotis eisenai. 12 vyrų ant tautinių juostų paėmė didelį koplyststulpį, kurį 10-čio proga norėjo pastatyti Kryžių kalne. Milicija, saugumas ir kit. valdžios pareigūnai bandė sukliudyti eiseną, tačiau sulaikyti ar išskirstyti minią jiems nepasisekė. Prie eisenos prisijungė kun. Algirdas Močius, kuris, užsidėjęs ant pečių didelį kryžių, basas 8 km nešė jį iki pat Kryžių kalno.
Eiseną visą kelią lydėjo milicijos ir saugumiečių mašinos. Maldininkus iš visų pusių fotografavo ir filmavo saugumo darbuotojai. Keli vyrai buvo suimti, bet juos greitai paleido. Iš vieno atėmė išfotografuotą foto juostą.
Tikinčiųjų teisėms ginti
Katalikų Komitetas
1979 m. gegužės 5 d. Nr.
15
Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams
Ilgą laiką mes, Lietuvos kunigai, laukėme, kad Ordinarai pasisakytų aktualiausiais Katalikų Bažnyčios Lietuvoje klausimais, todėl gerokai nustebome išvydę pirmąjį viešą pareiškimą, parašytą š.m. balandžio 6 d. ir skirtą Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigai. Dėkojame Lietuvos Ordinarams už šį viešą žodį, bet kartu jaučiame pareigą pareikšti savo susirūpinimą dėl daugelio keliamų ar apleistų klausimų.
Lietuvos kunigai labai susirūpinę ir abejoja, ar Liturginė komisija pajėgs paruošti tinkamą galutinį Mišiolo lietuvišką tekstą? Pvz., kun. Č. Kavaliausko atliktas Naujojo Testamento vertimas susilaukė nemaža pagrįstų priekaištų. Ar nevertėtų dėti daugiau pastangų, kad mūsų Liturginė komisija galėtų palaikyti kontaktus su šios rūšies specialistais — lietuvių kunigais išeivijoje ir ką anie yra nuveikę, pasisavinti, o nekurti iš naujo?
Ordinarai prašo 500.000 katekizmų, bet visai nieko neužsimena apie maldaknyges, kurių tiek vaikams, tiek suaugusiems labai trūksta, šiais metais jų niekur neįmanoma gauti. Iš ko melsis apie 40.000 vaikų, kurie šiais metais priims Pirmąją Komuniją? Mūsų nuomone, jau laikas tarybinei valdžiai nuolatos priminti, kad mums, Lietuvos katalikams, reikia ne tik tikybos pirmamokslių ir maldaknygių, bet ir religinės literatūros, nes mes privalome turėti galimybę dvasiniai kvėpuoti ir maitintis.
Labai gerai, kad Ordinarai prašo padidinti seminaristų skaičių, tačiau gaila, kad nereikalauja teisės patiems Ordinarams parinkti kandidatus į Seminariją. Nepaslaptis, kad per visą pokario laikotarpį, o ypač per paskutiniuosius du dešimtmečius bedieviai tiek kišosi į kandidatų atrinkimą, jog patiems geriausiems būdavo užkertamas kelias patekti į Kunigų Seminariją. Iš tikrųjų reikia ne maldauti padidinti stojančiųjų Seminarijon limitą, bet aiškiai reikalauti, kad valdžios pareigūnai laikytųsi savo įstatymų ir nesikištų į Seminarijos vidaus reikalus. Bedieviai nuolatos deklaruoja, kad Seminariją tvarkanti pati bažnytinę Vyriausybė, todėl Ordinarams ir reikia Seminariją tvarkyti o nepridengti grubų valdžios pareigūnų kišimąsi į Seminarijos gyvenimą.
Š.m. pavasarį pasirodė du laiškai, skirti Lietuvos vyskupams ir valdytojams: vienas — anoniminis, autorius pasivadino „Grupe Kauno Arkivyskupijos kunigų"; kitas — pasirašytas vieno vilniečio kunigo. Abiejuose gvildenami daugmaž tie patys klausimai, liečia Bažnyčios padėtį Lietuvoje, ir žiūrima iš panašių pozicijų. Beskaitant šiuos laiškus, kyla eilė minčių, kuriomis norima čia pasidalinti.
***
Keliamas vyskupų klausimas. Mano nuomone — tai ne pats svarbiausias klausimas šiuo metu.
Ar vyskupai, jeigu juos turėtų kiekviena vyskupija, pakeistų Bažnyčios padėtį, kurią yra sudarę valstybės įstatymai?
Svarbesnis klausimas — vyskupo asmenybė. Tikintiesiems skaudu, kai vyskupas ar valdytojas yra aklas įrankis ateistų rankose, retai matomas savoj bažnyčioj ir dar rečiau sakykloje, kai tuo tarpu jo straipsnis pasirodo ateistiniame laikraštyje. Toks vyskupas neturi autoriteto tikinčiųjų tarpe. Mums reikia vyskupų, panašių į šv. Paulių, o ne į senų laikų magnatus, užsiėmusius baliais ir medžiokle.
Skaudesnis klausimas — naujų kunigų paruošimas, reikiamas Seminarijos lygis. Laiškuose konstatuojamos negerovės, bet recepto neduodama. Padėtis, reikia manyti, nepasikeis, kol Seminarijos šeimininku bus ne vyskupai, o civilinė valdžia.
Laiško autoriai nusiteikę prieš „katakombinius" kunigus, šie niekuo dėti: „katakombos" ten atsiranda, kur yra varžymai.
Sielojamasi, kad kažkas viešai padejavo dėl kai kurių klierikų netinkamumo. Reikia manyti, kad tylėjimas šiuo atveju būtų naudingesnis tiems, kurie siekia, kad Seminarija nebūtų naudinga Bažnyčiai. Visuomenė turi žinoti, kokios pašalinės jėgos dabar tiesia rankas į Seminariją.
LTSR KPCK sekretoriui P. Griškevičiui
Pareiškimas
Pirmame pareiškime KPCK sekretoriui P. Griškevičiui buvome pažymėję, kad, nesulaukę atstatant mums padarytos materialinės skriaudos, kryžių pasistatysime patys. Panemunės rajono vykdomojo komiteto tylėjimą laikėme sutikimu. Išlaukusi 4 mėnesius kryžių parapija atstatė. Bet neilgai teko džiaugtis šiuo žavinčiu reginiu.
Nuo kryžiaus pastatymo praėjo 4-rios paros. Gegužės 15 d. radome ant šventoriaus iškastą duobę, lyg laidoti žmogui. Netikėtai sužinojome, kad ta duobė laidoti ne žmogui, o mūsų parapijos kryžiui. Todėl po pamaldų skubėjome prie kryžiaus. Mums kalbant rožančių 23,30 vai. atvažiavo du sunkvežimiai. Viename iš jų sėdėjo 6 darbininkai su kastuvais. Pamatę, kad kryžius saugomas, liepė skirstytis ir jaunuoliams pagrasino nemalonumais. Jaunimas grasinimų nenusigando, bet aiškinosi toliau, kokiu pagrindu ir kieno leidimu nakties metu vagiamas kryžius. Kabinoje sėdintysis tipas paaiškino, kad viską suderino su parapijos klebonu kun. R. Liuku. Jaunuoliai atsakė, kad klebonas neturi jokios teisės talkininkauti ateistams griaunant kryžius, nes pats prie jo statymo neprisidėjo. Supratę, kad saugantys kryžių nepasitrauks, pagrasinę, kad atsiveš daugiau pareigūnų, išsinešdino. Jiems išvažiavus, jaunimas prie kryžiaus baigė kalbėti rožančių. Tuo metu aplink zujo milicijos mašinos. Netrukus atvažiavo automašina LLŽ 10-07, iš kurios išlipęs vyriškis paklausė: „Ar mūsų daugiau nėra". Mums atsakius: „Reikalui esant bus ir daugiau", jis išvažiavo.
1.30 val. pasirodė tie patys du sunkvežimiai lydimi trijų dešimtviečių UAZ markės mašinų su milicija ir kelios lengvos mašinos. Iš mašinų išlipo saugumiečiai, Panemunės raj. VRS viršininkas Samajauskas, VRS viršininko pavaduotojas Vanagas, Petrašiūnų keliu-tiltų eksploatacijos tresto viršininkas Svedaravičius, eksploatacijos skyriaus viršininko pavaduotojas Baublys ir darbų vykdytojas Rasiukevičius. Paskui juos ėjo girti darbininkai su kastuvais.
„LKB Kronika" 37-jame numeryje rašė, kad KGB ruošia Kybartų klebonui kun. Sigitui Tamkevičiui bylą, dėl 1978 m. birželio 1 d. įvykusios autoavarijos.
1979 m. sausio 31 d. kun. S. Tamkevičius kreipėsi į Lietuvos TSR Valstybinio saugumo komitetą, protestuodamas, kad šis Komitetas panaudojamas susidorojimui su kunigu (žr. „LKB Kronika", Nr. 37).
Vasario 6 d. Varėnos raj. prokuratūra, remdamasi Aleksandro Razvinavičiaus pareiškimu, iškėlė dėl avarijos baudžiamąją bylą. A. Razvinavičius kreipėsi į Varėnos prokuratūrą inspiruojamas saugumo pareigūnų.
Vasario 13 d. KGB sekretoriato viršininkas A. Grakauskas atsiuntė kun. S. Tamkevičiui šitokį atsakymą:
„Į Jūsų 1979 m. sausio mėn. 31 d. pareiškimą pranešame, kad autoavarijų aplinkybių tyrimas nėra valstybinio saugumo organų kompentencijoje".
Vasario 19 d. kun. S. Tamkevičius kviečiamas į Varėnos miliciją tardymui.
Kovo 4 d. Tikinčiųjų teisių gynimo krikščionių Komitetas Maskvoje kreipėsi į Lietuvos TSR Saugumo komitetą išreikšdami protestą dėl kun. S. Tamkevičiaus persekiojimo.
Balandžio 18 d. kun. Tamkevičius vėl kviečiamas į Varėnos miliciją parodymų patikrinimui įvykio vietoje.
1979 m. gegužės 30 d. Kirdeikių parapijos klebonas P. Kražauskas pasiuntė J.E. Kaišiadorių vyskupijos Apaštališkajam Administratoriui vysk. V. Sladkevičiui pranešimą, kurį pasirašė 267 Kirdeikių parapijos tikintieji, apie ypatingai grubų ateistinės valdžios kišimąsi į parapijos vidaus reikalus. Pranešime rašoma:
1979 m. gegužės 13 d. Utenos rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui J. Labanauskui ir Saldutiškio apylinkės pirmininkui A. Šapranauskui vadovaujant, buvo išrinktas naujas Kirdeikių bažnyčios vykdomasis komitetas. O buvo taip:
1979 m. gegužės 6 d. Saldutiškio apylinkės pirmininkas A. Šapranauskas pakabino ant bažnyčios durų sekančio turinio skelbimą: „Kirdeikių parapijos tikinčiųjų dėmesiui! š.m. gegužės 13 d. tuojau po pamaldų, 14.15 vai. įvyks tikinčiųjų bendruomenės susirinkimas, kuris įvyks vidurinės mokyklos salėje. Darbotvarkėje: naujo bažnytinio komiteto rinkimai. Saldutiškio apylinkės LDT pirmininkas A. Šapranauskas".
Turėdamas pareiškimą apie bažnytinio komiteto pirmininko atsistatydinimą iš eitų pareigų (jis yra senyvo amžiaus ir ligotas) ir suprasdamas susidariusią padėtį, o kartu ir bedievių kėslus, gegužės 9 d. sušaukiau Kirdeikių bažnytinio komiteto narių susirinkimą.
Remiantis CIC 1183 ir Lietuvos vyskupijų sinodų nuostatais, pradėjau eiti bažnytinio komiteto pirmininko pareigas, šias pareigas perimant, dalyvavo visi bažnyčios komiteto nariai. Protokolas apie bažnytinio komiteto sudarymą buvo išsiųstas Utenos rajono LDT Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui J. Labanauskui.