Tegul meilė Lietuvos 
Dega mūsų širdyse,  
Vardan tos Lietuvos  
Vienybė težydi!

AUŠRA 
Nr. 34 [74]

Turinys:
1. Pavojingiausia — nematyti pavojaus
2. Maironis — centrinė lietuvių literatūros figūra (Iš užsienio radijo laidų)
3. Visasąjunginė korupcija ir visaliaudinis abejingumas
4. SOS! SOS! SOS! (Grasinama už labdarybę. Kerštas už norą išvykti)
5. Nusižengęs tiesai
6. Kam tarnauja A. Laurinčiuko pjesė
7. Aktyvinamas dvasinis genocidas
8. Vaizdeliai iš tarybinės tikrovės (Nūdienės prekybos formos ir kt.)
9. Keturiasdešimt metų (1904—1944)

Lietuva 
1982 m. gruodis

 Istorija — tai tautų varžybų, kovų, grumtynių arena. Visais laikais, visose žemės rutulio vietose gentys kovojo su gentimis, tautos su tautomis. Vienos jų būdavo puolančios, kitos besiginančios. Mūsų tautai teko lemtis būti pastarųjų tarpe. Mus visą laiką tik puolė, naikino, asimiliavo. Tai liūdnas faktas, bet dėl to prieš jį negalime užsimerkti ir vaizduotis, kad viskas buvo atvirkščiai.

Šiandien mes, baltų palikuonys — lietuviai ir latviai, gyvename tarp dviejų pasaulių, tarp milžiniškų germaniškų ir slaviškų tautų. O kadaise, žiloje senovėje, prieš kokius keturis tūkstančius metų, šių trijų tautų protėviai — baltai, germanai ir slavai turėjo maždaug po vienodą gyventojų skaičių ir užėmė panašaus dydžio teritorijas. Senovės germanų giminių lopšys — Elbės žemupys, Jutlandijos pusiasalis ir Pietų Švedija. Slavų — į pietus nuo Pripetės, tarp Dniepro vidupio, Pietų Būgo, Dniestro, Vakarų Būgo ir Vyslos aukštupių. Baltai ilgai užėmė teritorijas nuo Vyslos žemupio ir Baltijos jūros vakaruose iki Volgos ir Okos aukštupių rytuose, nuo Dauguvos šiaurėje iki Pripetės pietuose. Vadinasi, ne tik Nemuno ir Neries, bet ir Aukštutinio Dniepro baseinai buvo baltų gyvenami.

Iš užsienio radijo laidų

Maironio eilės atrodo tikras literatūrinis stebuklas (...) — beveik tuštumoje gimsta dalykai gyvi ne vien savo laikui, bet ir visiem laikam. „Nuo Birutės kalno", „Uosis ir žmogus", „Užmigo žemė" — jie išreiškia ir formuoja pačią lietuvių kalbos dvasią, taigi, atlieka tą darbą, kurį romėnam atliko Horacijus, italams — Dantė.

Prisimenant Maironio poveikį jo bendralaikiams, dažnai cituojamas sakinys iš Šatrijos Raganos „Viktutės": „Pirmą sykį išgirdau tokią gražią lietuvių kalbą, ir pasirodė ji man šimtą sykių gražesnė už lenkišką ir visas kitas". Šiandien pastebime, jog čia atkreiptas dėmesys kaip tik į kalbą, ne į Maironio tautines idėjas, ne į jo etinę programą, ne į religinį jausmą, o į kalbą — tai, kas yra poezijos esmė. Kaip tik šiuo atžvilgiu Maironis iškėlė lietuvių literatūrą ligi pasaulinių standartų. 

Jei į gyvenimą žiūrėsime blaiviomis akimis, o ne pro ružavus propagandos akinius, jei daiktus vadinsime tikrais vardais ir kalbėsime  ne  išpūstomis  ir tuščiomis  frazėmis  ar laikraščių vedamųjų sakiniais, turėsime pripažinti, kad visą „didžiosios tėvynės" gyvenimą nuo viršaus iki apačios yra apėmusi baisi netvarka ir korupcija. Vagystės, kyšininkavimai, grobstymai, neoficialūs sandėriai net tarp įmonių ir įstaigų, yra įprastas ir net būtinas dalykas. Be šių sandėrių, be visokių „tu man, aš tau", be patepimų ir kyšių ne tik eilinis pilietis, bet ir įmonės vadovas jokių reikalų nesutvarkys.

Visa šalis gyvena dvigubą gyvenimą: oficialų, išorinį, planuojamą, normuojamą, reglamentuojamą, ir tikrąjį, bet užkulisinį, užmaskuotą, paslėptą, dangstomą . . . Niekas netiki oficialiom ataskaitom ir oficialiais duomenimis. Visi tuoj klausia — kaip yra iš tikrųjų, koki tikrieji duomenys, ieško tiesos tarp eilučių, stengiasi sužinoti iš pirminių šaltinių, iš privačių pokalbių ir pan. Dirbtinas savęs aukštinimas, tariamų laimėjimų kėlimas yra virtęs tiesiog valstybės politika.

GRASINAMA UŽ LABDARYBĘ

1982.VIII.26 Vilniuje Buitinės chemijos projektavimo konstravimo biuro inžinierius Valerijus Smolkinas darbo metu buvo iškviestas pas biuro viršininką. Čia jj pasitiko KGB mjr. Partašinas, kuris nuvežė Smolkiną į Vilniaus saugumo rūmus pas operatyvinio skyriaus viršininką Česnavičių. Čia Smolkinui buvo pateiktas oficialus įspėjimas raštu, kad, remiantis TSRS ATP 1972.XII.25 įsaku, V. Smolkinas įspėjamas, kad jis užsiima priešiška antivalstybine veikla, kuri pasireiškia politinių kalinių šalpos fondo (Solženicyno fondo) lėšų skirstymu. Toliau įspėjama, jog jeigu tokia veikla tęsis ir toliau, tai jis būsiąs patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Česnavičius pasiūlė Smolkinui šį įspėjimą pasirašyti, bet Valerijus pasirašyti atsisakė, nurodydamas, kad, jo nuomone, parašas reikštų sutikimą su įspėjimo teiginiais, o jis niekados nesutiks su tuo, kad pagalba vargstantiems gali būti priešiška valstybei.

Pokalbis užtruko daugiau negu valandą. Česnavičius daug kalbėjo apie didelius Lietuvos KGB laimėjimus, kovojant su kitaminčiais. Girdamasis šiais laimėjimais, šalia Petkaus, Gajausko, Terlecko ir kitų areštų, Česnavičius paminėjo ir kun. B. Laurinavičiaus mirtį po automašina. „Dabar, — tęsė Česnavičius — nieko nebeliko. Juk netenka rimtai vertinti Gajauskienės arba Terleckienės. Gi Ona Poškienė, sena ir ligota moteris, jeigu tik ją palikti ramybėje, numirs Šiauliuose ir pati".

„Aušroje" (24 nr.) jau buvo rašyta apie poeto Just. Marcinkevičiaus negarbingą išmonę, kuria jis savo kūriniuose pažemina garbingas istorines asmenybes ir jų išpažintą tikėjimą. Siame straipsnyje pateikiamos dar kelios mintys ta pačia tema.

Štai ką tuo atžvilgiu sako žymus lietuvių literatūros kritikas ir literatūros istorikas Jonas Grinius, nagrinėdamas Just. Marcinkevičiaus istorinę dramą „Mindaugas":

„Antra žymi ,Mindaugo' dramos yda, kilusi iš komunistinės ideologijos, yra jau paminėtas karalienės Mortos asmens sužalojimas, nepateisinamas nei istoriškai, nei meniškai, nei marksistiškai. Sakysime, istorija yra paliudijusi, kad Morta buvo ištikima Mindaugo draugė. Tapusi krikščione, ji pasilikusi nuoširdi Kristaus religijos išpažinėja. Tačiau istorija nieko nesako, kokiu būdu ją buvo vedęs Mindaugas. Tai leidžia Justinui Marcinkevičiui susigalvoti, kad pirmiau Morta buvusi Mindaugo ištikimo šalininko, kuproto kunigaikščio Vismanto žmona. Dėl abipusės meilės ji tapusi vyriausio kunigaikščio meiluže. Kai dėl to jai gimęs sūnus, ji paprašiusi Mindaugą nužudyti jos vyrą Vismantą. Bet šis nusižudęs pats, nes pasijutęs nepajėgus atkeršyti didžiajam kunigaikščiui už svetimoterystės skriaudą, šitokiose aplinkybėse tapusi Mindaugo žmona ir vėliau pasikrikštijusi, Morta savo svetimoterystę ir Vismanto žuvimą taip giliai paėmusi į širdį, kad tapusi skrupulante iki pamišimo: jai nuolat vaidenęsis rūstusis krikščionių Dievas ir jo pragaras.

A. Uolintas

Šių metų lapkričio mėnesį beveik visuose Vilniaus kino teatruose buvo demonstruojamas Lietuvos kino studijos meninis filmas „Medaus mėnuo Amerikoje". Nors per 30 savo veiklos metų Lietuvos kino studija dar nesukūrė tokio filmo, kuris objektyviai pavaizduotų kurią nors mūsų praeities ar dabarties gyvenimo atkarpą ir paliestų opesnes temas bei ilgėliau išliktų tautos atmintyje, tačiau jau tokia žmogaus prigimtis, kad jis nuolatos kažko viliasi ir laukia: o gal štai pamatysime kažką širdžiai artima? Juk turime gabių operatorių, režisierių ir talentingų aktorių.

Tad ir šįkart šimtai žmonių susikaupę stebėjo ekraną, laukdami, kad filmo kūrėjai prabils į juos nuoširdžia savo meno kalba, pasikvies apmąstyti sudėtingą dabartį.

Pastaraisiais mėnesiais Lietuvoje vėl suaktyvinta dvasinio genocido politika. Teko patirti, kad iš įvairių Lietuvos Mokslų Akademijos institutų iki 1982 m. pabaigos turi būti atlesita 180 darbuotojų. Tuo reikalu buvo kreiptasi į Akademijos prezidentą J. Matulį ir prašyta daryti žygius, kad šis žalingas nutarimas nebūtų įgyvendintas. Tačiau J. Matulis pasirodė esąs bejėgis ir tiktai patarė atleisti tuos, kurie mažiau reikalingi, t.y. daugiausia iš techninio ir pagalbinio personalo. Savaime aišku, kad be šios kategorijos darbuotojų niekur neapsieinama, o mokslo įstaigose jų, be to, ir taip tėra minimalus skaičius, tad atleisti teks nemažai ir mokslo darbuotojų, kurie mažam mūsų kraštui visada yra nepaprastai reikalingi.

Kas skaudžiausia — šis nutarimas taikomas ir Lietuvių kalbos ir literatūros bei istorijos institutams, kurie dabartinėje situacijoje yra patys reikalingiausi. Numatoma, kad iš šių dviejų institutų turės būti atleista po keletą darbuotojų, nežiūrint, kad šie institutai ir taip palyginti labai negausūs. Šiuo metu juose dirba maždaug po 100 darbuotojų, nors faktiškai Lietuvių kalbos ir literatūros instituto etatų skaičių reikėtų ne mažinti, o net padidinti. Pavyzdžiui, daugiatomį Lietuvių kalbos žodyną rengia vos keliolika darbuotojų, tad nenuostabu, kad ir žodyno darbas juda labai iš lėto. Lėtokai vyksta ir kitų kalbos bei literatūros sričių tyrinėjimo darbai, o daugelis šio instituto darbuotojų pernelyg pervargę nuo perdidelio krūvio ir nepatogių gyvenimo sąlygų. 

NŪDIENĖS PREKYBOS FORMOS

Partijos XXVI suvažiavimas ir XI penkmečio pradžia „paspartino" mūsų žingsnius į priekį. Tai ypač žymu mūsų respublikoje.

Atvažiuojantieji į mūsų kraštą poilsiauti iš „vyresniojo brolio" šalies skųsdavosi ir skundžiasi: „U nas absoliutno ničevo net". Todėl jie, užuot poilsiavę ar gydęsi sanatorijoj, į kurią turi kelialapį, dienų dienas stovi universalinėse — bene ką nors kyštelės . . . Negana to, — apvažiuoja ir aplandžioja artimuosius miestelius, pasiekia ir tolimesnius miestus. Ką nutvėrę, skuodžia į paštą ir siunčia „į didžiąją laimės šalį". Paštuose visuomet grūstis, stovi po pusę dienos, kol siuntinį tarnautojas spėja priimti.
"Vyresnieji broliai", amžiais apsipratę su maišais ir eilių eilėmis, kantriai stovi.

Pradėdamas XI penkmetį, Sąjunginės lengvosios pramonės ir tekstilės ministras per Maskvos televiziją paaiškino, kodėl ..trūksta medvilninių audinių".

TOMAS ŽEMAITIS

Žodis skaitytojui

Šiame darbe aprašomas 40 metų Lietuvos istorijos laikotarpis '1904—1944 m.). Šis laikotarpis yra ypatingas lietuvių tautos gyvenime. Jame dar būdami rusų okupuoti (1904—1914) laisviau atsikvėpėme ir galėjome pasiruošti nepriklausomam gyvenimui. Po to pergyvenome I pasaulinio karo (1914—1918) baisumus, sukūrėme valstybe ir džiaugėmės nepriklausomu gyvenimu (1918—1940), pergyvenome pirmąją sovietinę okupaciją (1940— 1941), kuri nors sunaikino daug materialinių bei kultūrinių vertybių ir pražudė daug žmonių, bet nespėjo baigti pradėto naikinimo darbo. Pagaliau išgyvenome trijų metų vilties (vokiečių okupacijos) laikotarpį (1941—1944), pasibaigusį mūsų tautos tragedija — antrąja sovietine okupacija.

Šis darbas neapima to, kas vyko tuo laikotarpiu Mažojoje Lietuvoje (buvusiuose Rytprūsiuose) ir JAV. Lietuvių gyvenimas M. Lietuvoje ir JAV bus liečiamas tik tiek, kiek jis susijęs su įvykiais „Didžiojoje" Lietuvoje.

Lietuvių tautos istorijoje skaičius 40 yra įsidėmėtinas. 40 metų buvo draudžiama mums spauda lotynų rašmenimis. Po spaudos draudimo atšaukimo 1904.IV.24. (Visų carinės Rusijos įvykių datos žymimos senu stiliumi. Datoms nauju stiliumi nustatyti XIX amžiuje reikia pridėti 12 dienų, o XX amžiuje — 13 d.) 40 metų išgyvenome šiame darbe aprašomą laikotarpį.