Istorija — tai tautų varžybų, kovų, grumtynių arena. Visais laikais, visose žemės rutulio vietose gentys kovojo su gentimis, tautos su tautomis. Vienos jų būdavo puolančios, kitos besiginančios. Mūsų tautai teko lemtis būti pastarųjų tarpe. Mus visą laiką tik puolė, naikino, asimiliavo. Tai liūdnas faktas, bet dėl to prieš jį negalime užsimerkti ir vaizduotis, kad viskas buvo atvirkščiai.
Šiandien mes, baltų palikuonys — lietuviai ir latviai, gyvename tarp dviejų pasaulių, tarp milžiniškų germaniškų ir slaviškų tautų. O kadaise, žiloje senovėje, prieš kokius keturis tūkstančius metų, šių trijų tautų protėviai — baltai, germanai ir slavai turėjo maždaug po vienodą gyventojų skaičių ir užėmė panašaus dydžio teritorijas. Senovės germanų giminių lopšys — Elbės žemupys, Jutlandijos pusiasalis ir Pietų Švedija. Slavų — į pietus nuo Pripetės, tarp Dniepro vidupio, Pietų Būgo, Dniestro, Vakarų Būgo ir Vyslos aukštupių. Baltai ilgai užėmė teritorijas nuo Vyslos žemupio ir Baltijos jūros vakaruose iki Volgos ir Okos aukštupių rytuose, nuo Dauguvos šiaurėje iki Pripetės pietuose. Vadinasi, ne tik Nemuno ir Neries, bet ir Aukštutinio Dniepro baseinai buvo baltų gyvenami.
Paskum prasidėjo kaimyninių genčių judėjimai. Pirmiausiai link Vyslos pasistūmėjo germanai (gotai), vėliau į baltiškas žemes ėmė smelktis slavai. Intensyviausiai slavų migracija vyko VI-VII a., t.y. maždaug prieš pusantro tūkstančio metų, kada jie keliomis bangomis užplūdo rytines baltų žemes Okos, Maskvos, Dniepro, Dauguvos, Neries ir Nemuno aukštupiuose. Čia gyvenę baltai buvo išžudyti, išstumti arba asimiliuoti. Jie išnyko, ištirpdami slavų masėje, apie save palikdami tik archeologinius paminklus ir daugybę vietovardžių, ypač hidronimų. Į rašytinius šaltinius pateko tik galindai, gyvenę į rytus nuo Smolensko ir išsilaikę iki XII a.
Keletu šimtmečių vėliau baltų žemės ėmė sparčiai mažėti ir vakaruose bei pietvakariuose. Su Vokiečių ordeno atsikraustymu į Pavyslį prasideda mūsų brolių prūsų tragedija, pasibaigusi visišku jų žuvimu. Drauge su prūsais germaniškose bangose nuskendo ir dalis vakarinių lietuvių, kurių agonija užsitęsė net iki mūsų laikų.
Nesustojo ir slavų plitimas. Jau istoriniais laikais iš istorijos arenos pasitraukė didelė baltų gentis — jotvingiai-sūduviai. Dalį jų žemių nukariavo rusų kunigaikščiai, įkurdami čia slaviškus Naugarduko, Slonimo, Volkovisko miestus, dalį užėmė lenkai (Bresto, Augustavo, Suvalkų apylinkes), šiaurinę ir vakarinę jotvingių-sūduvių dalį sunaikino kryžiuočiai. Tarp kryžiuočių valdomų prūsų ir Lietuvos liko apytuštė Sūduvos žemė Užnemunė. Rytų slavai ir toliau smelkėsi į baltų žemes, pasiekdami Vilniaus, Dubičių, Gardino apylinkes.
Jei iš vakarų baltiškos žemės trupėjo nuo kalavijo dūžių ir kolonistų spaudimo, tai pietuose ir rytuose jos nyko tyliai, nepastebimai. Pamažu lenkėjo arba gudėjo ištisi kaimai ir valsčiai. Slaviški pleištai brovėsi vis giliau į lietuviškas žemes, pasiekdami teritorijas net į vakarus nuo Vilniaus. Šis slavėjimo procesas vyksta ir dabar. Mūsų akyse miršta ištisi kaimai dabartinėje Vakarų Baltarusijoje. Neaiškus lietuvių likimas ir Lenkijai priklausančiose Seinų ir Punsko apylinkėse.
Išnaikintų prūsų ir asimiliuotų vakarinių lietuvių žemėse šiandien nelikę nė vieno vokiečio, bet dideliuose šių kraštų plotuose neliko nė vieno baltiško vietovardžio. Dabar šiose baltiškose žemėse gyvena slavai: lenkai ir rusai. Vadinamoje Kaliningrado srityje jie pasistengė sunaikinti net mažiausią pėdsaką, kuris primintų, kam istoriškai šios žemės priklauso. Iš žemėlapio rūpestingai ištrynė visus senuosius pavadinimus. Net gražus visai mūsų tautai taip brangus Tolminkiemis turi griozdišką rusišką Čistije Prudi pavadinimą. Tai Muravjovo Koriko amžininko Kornilovo metodas „įrodyti", kad tos žemės nuo amžių rusiškos . . .
. . . Maža baltiška sala, susidedanti iš dviejų broliškų lietuvių ir latvių tautų, ištisus šimtmečius trupinta agresyvių germaniškų ir slaviškų kaimynų, šiandie supama jau tik vieno šių dviejų pasaulių — slaviškojo. Slaviškas elementas ardo jos krantus, užlieja ir ritasi per jos žemes.
Ar išliks ši maža mūsų sala ir jos žmonės, ar nepaskęs ji slavų bangose?! Geografija žino daug gyvų tautų, istorija — dar daugiau mirusių . . .
Pavojus realus ir didelis. Dar pavojingiau šio pavojaus nematyti!
P. Savėnas
