A. Uolintas
Šių metų lapkričio mėnesį beveik visuose Vilniaus kino teatruose buvo demonstruojamas Lietuvos kino studijos meninis filmas „Medaus mėnuo Amerikoje". Nors per 30 savo veiklos metų Lietuvos kino studija dar nesukūrė tokio filmo, kuris objektyviai pavaizduotų kurią nors mūsų praeities ar dabarties gyvenimo atkarpą ir paliestų opesnes temas bei ilgėliau išliktų tautos atmintyje, tačiau jau tokia žmogaus prigimtis, kad jis nuolatos kažko viliasi ir laukia: o gal štai pamatysime kažką širdžiai artima? Juk turime gabių operatorių, režisierių ir talentingų aktorių.
Tad ir šįkart šimtai žmonių susikaupę stebėjo ekraną, laukdami, kad filmo kūrėjai prabils į juos nuoširdžia savo meno kalba, pasikvies apmąstyti sudėtingą dabartį.
Filmas prasideda Lietuvos vaizdais. Po daugiau negu 30 metų skaudaus išsiskyrimo Morta štai gauna leidimą vykti pas savo vyrą gydytoją į JAV, kur jį nubloškė karo audra. Ekrane, prieš išvykstant — paskutinė jos kelionė į tylias lietuviškas kapinaites, kur amžinam poilsiui atsigulė artimieji . . . Paskutinė pagarba jiems. Sudėtinga psichologinė situacija — reikia skirtis su dukra, kuri vienintelė siejo ją su gyvenimu, kuri ilgais išsiskyrimo metais buvo jai viskas. Dukra su savo vyru lieka Lietuvoje; laukia kūdikio. O Morta — ji karštai mylėjo Jurgį. Tačiau kas beišliko iš tos meilės, kai nutekėjo tokia ilga, viską ardanti ir griaunanti metų tėkmė? Ar bepajėgs dar ką susigrąžinti, ką nors atkurti iš tos gražios praeities? Didelio pareigos jausmo, o gal ir teberusenančios meilės skatinama, vyksta ji vis dėlto pas Jurgį, kuris ten, užjūry, tapęs jau Džoržu Stikeriu.
Žiūrovai nekantriai laukia to nepaprasto susitikimo. Iš tiesų, ką turi jausti žmonės, ką privalo vienas kitam pasakyti, po tokių skaudžių išgyvenimų ir negailestingai prabėgusio laiko? Ką? — Ogi — nieko! Cezūra, pauzė — scenarijaus autorius šios scenos mums nė nepateikia. Prieš akis prabėga tik keletas banalių buities scenų, ir veikiai mums parodoma ta Amerika, kokia ji rodoma jau keturis dešimtmečius — žiauri, suniekšėjusi, pamynusi visa, kas žmogiška ir tauru . . . Morta „be abejo" nelinkusi tarnauti tos šalies antitarybinei propagandai ... O toliau? Toliau — įprastinė štampuota laikraštinė banalybė. Demoralizuota mūsų išeivija, liūdnai bebaigianti nutautėti ir politiškai susikompromitavusi. Jurgis — talentingas, žinomas chirurgas. Į jį kreipiasi du nepagydomi ligonys. Abi operacijos nesėkmingos . . . Čia ir prasideda šantažas, jo auka tampa ir Morta, kuri, nepakėlusi nuolatinės įtampos, nusižudo. Paskutinis jos prašymas — parvežti jos palaikus į Lietuvą. Filmas vėl baigiasi kelione, tik šį kartą jau su palaikais gimtinėn.
Tiek dėl scenarijaus — taip, atseit, ekranizuota Alberto Laurinčiuko pjesė „Paskutinis prašymas". Ją neseniai pastatė taip pat dar ir Vilniaus dramos teatras, efektingesnei reklamai pavadinęs ją „Praraja". O pjesę stato dar ir vienas Maskvos teatras; tam pakviestas net plačiai žinomas režisierius Juozas Miltinis! . . .
Tad kas gi nulėmė tokį pjesės „populiarumą", nepaisant, kad žiūrovams ji sukėlė tik kartėlį? Būdinga, jog šį kartą net ir oficialioji kritika nieko palankaus negalėjo pasakyti, ir tik diplomatiškai pažymėjo, kad „didžiausias filmo dramaturgijos privalumas — filmo erdvės minimalizavimas". Kas žino tarybinės kritikos niuansus, be abejo, supranta, jog toksai vertinimas tolygus nuliui. O daugelis meno žinovų išvis nenori nieko kalbėti apie šią pjesę. Vienas juokaudamas net pasakė, jog Mortos nusižudymo motyvas — suvokimas, kaip beprasmiškai prabėgo jos gyvenimas Lietuvoje ir kaip būtų buvę galima kitaip jį nugyventi Amerikoje.
Ir vis dėlto, nors filmas nekelia jokių aktualių problemų, jis bus demonstruojamas visoje Lietuvoje bei kitose tarybinėse respublikose. Pjesę ne vieną sezoną rodys taip pat ir teatrai, niekais versdami žiūrovų laiką ir didindami iki koktumo pakyrėjusį įsibodėjimą.
Tačiau literatūriniam diletantui A. Laurinčiukui tai, žinoma, nerūpi, kaip nerūpi jam nei meninė, nei gyvenimiškoji tiesa. Jis tik uoliai vykdo partijos nurodymą juodinti lietuvių išeiviją ir ardyti jos ryšius su tauta. Tai pagrindinis jo uždavinys, kuris ir lėmė tokį „nepaprastą pjesės populiarumą".
A. Laurinčiukas keletą metų išgyveno JAV. Jis, be abejo, pažįsta šiek tiek ir jos gyvenimą. Tad galėtų, atrodo, kiek santūriau ir įtikinamiau bent meluoti. Ar tai mažesnio blogio pasirinkimas? Ar gal patikėjimas tuo, kad kito kelio iš viso nėra?
Bet gyvenimo praktika įtikinamai rodo, kad mažas blogis veda į didesnį, o šis — į pražūtį. Tad negi mes, taip be saiko meluodami, palengvinsime savo būtį? Negi galima patikėti, kad, tarnaudami visoms okupantų užmačioms ir ignoruodami tiesę, padėsime gimtajam kraštui, kurio būklė kaskart darosi vis sunkesnė?
A. Laurinčiukas važinėjo po Afganistaną, pasakojo savo įspūdžius „Tiesoje". Nejaugi jis nesutiko ten nė vieno lietuvio, nepasidomėjo jų padėtim ir likimu, nepasamprotavo, kodėl lietuviai turi žūti šiame tolimame krašte? Argi doras žmogus gali būti abejingas tragiškos lemties ištiktiems tautiečiams? Tad kam tie veidmainiški postringavimai pjesėje apie nepagydomai sužeistą Vietname lietuvį išeivį? Ar Afganistano karas ne kolonijinis? Kiek sužeistų Afganistane lietuvių gydoma Taškente, Rytų Vokietijos ir kitų kraštų ligoninėse? Ar ne tuo verčiau reikėtų pasidomėti ir palengvinti nelaimingųjų mūsų brolių tragišką padėtį?
O kolonizacija — ji vis labiau, vis įžūliau intensyvinama. Rusai plūsta į Lietuvos miestus. Chuliganizmas, girtavimas, ištvirkavimas įgavo neregėtą mastą. Kas gi laukia tokio krašto, kuris negali net laisvai pakalbėti apie doroviškai žūstančių gelbėjimą? Niekam nekyla jau abejonių, kad urbanizacijos priedanga irgi vykdoma didžiulė nutautinimo programa. Be to, net vadovaujantys ekonomistai jau nesusigaudo, kas darosi mūsų ekonomikoje ir kas jos laukia artimiausioje ateityje. Baigėsi ir žemės ūkio „stebuklai", o mažėjančių žemės ūkio gėrybių dar daugiau išvežama į didžiuosius rusų miestus. Tiesa, Lietuvoj gyvenimo lygis vis dar kiek aukštesnis už daugelio Rusijos provincijų. Bet tai daroma taip pat sąmoningai. Tai tam tikras masalas kolonizuojantiems čia rusams. Į visiškai nuskurdusį kraštą nevažiuos net valkatos.
Bet Laurinčiuko šios problemos nedomina. Jis visą dėmesį sutelkęs į mūsų išeiviją. Ką gi sako toksai jo elgesys? Ar galėtų taip nusigręžti nuo esminių tautos gyvenimo problemų doras žurnalistas ir, be to, dar vadovaujantis pagrindiniam laikraščiui?
Tiesa, mūsų išeiviai irgi žmonės. Nors jų gyvenimo lygis gerokai aukštesnis nei mūsų, bet jie taip pat turi savo problemų. Daliai išeivių gresia ir nutautėjimas. Nenuostabu, — ne taip jau lengva išsaugoti kalbą ir kitus tautiškumo požymius gyvenantiems svetimame krašte.
Beje, tarybinėje spaudoje irgi mėgstama ne kartą paaimanuoti apie mūsų išeivijai gresiantį nutautėjimą, apie siaurėjantį ir lėtėjantį kultūrinį gyvenimą, rašytojų gretų retėjimą. Ką gi, tad ir padėkime. Susirūpinkime, kad nenudžiūtų ta mūsų kamieno šaka! Juk kiekviena gyvybinga tauta rūpinasi ir geidžia, kad jos narių skaičius nemažėtų, kad kitur gyvenantys tautiečiai išsaugotų etninius bruožus ir nenutrauktų ryšių su kraštu. O iš tiesų — ką gi mes darome? Ką rodo kad ir ši Laurinčiuko pjesė bei filmas?
Dešimtys tūkstančių dorų lietuvių dėl teroro baimės turėjo pasitraukti iš gimtojo krašto. Daugelis jų buvo aukštos kvalifikacijos specialistai, nemažai tarp jų buvo rašytojų, filosofų, žurnalistų ir kitų labai reikalingų kraštui darbuotojų. Emigracija ir Sibiras taip praretino mūsų inteligencijos eiles, kad ilgokai vos vegetavome. Be to, tūkstančiai žmonių, pasitraukdami į Vakarus, paliko tėvynėje artimus žmones. Suiro daugelis šeimų. Bet ar daug jų vėliau susijungė? Gal keliasdešimt! Ne daugiau! Tad ir šis Mortos ir Jurgio ekranizuotas susijungimas nėra tipiškas. Priešingai — tipiška yra tai, kad tūkstančiai žmonių negavo leidimo net pasimatyti, ir taip mirė vienas kito neišvydę.
Pagaliau daugelis faktų rodo, kad Lietuvos šeimininkams tas ir nerūpi. Nejaudina jų, kad tūkstančiai Lietuvos išeivių dirba ir kuria svetur, kad jie teikia didžiulę naudą svetimiems kraštams. Ryšių su jais glaudinti jie neketina. Neskaudina jų ir išeivijos nutautėjimas. Argi galėtų taip varžyti kad ir knygų siuntimą bei kitus kultūrinius mainus žmonės, kuriems rūpėtų išeivių likimas?
Pagaliau nerūpi jiems ne tik išeivijos, bet ir visos tautos likimas. Tauta negali laisvai kalbėti apie savo problemas. Sunkiau, žinoma, užčiaupti burnas išeiviams. Štai dėl ko reikia visais įmanomais būdais, pasitelkiant kinematografiją, teatrą, Laurinčiuko agitpropą ir visą kitą, nutraukti ryšius su „anapus" — reikia tautą dezinformuoti, išeiviją, jos gyvenimą — apjuodinti, iškreipti jos interesus, kad tauta žūtbūtinėje kovoje dėl savo egzistencijos netektų vienintelio natūraliai suinteresuoto sąjungininko — svetur gyvenančių savo tautiečių. Juk išeivija gali nemažai padėti tautai, skelbdama pasauliui tiesą, pasakodama apie skaudžius nutautinimo faktus, kultūrinį genocidą, apie ekonominį išnaudojimą, jaunimo žudymą Afganistane ir kt. Štai ta rakštis! Tad reikia ją ištraukti. Reikia, pasitelkus talentingus aktorius, gabius režisierius, naudojantis ir kino meno pasiekimais sukurti „veikalą", kuris ardytų ir griautų Tautos ryšius su ta jos dalimi, kuri ne dėl savo kaltės buvo priversta palikti gimtąjį kraštą, į kurį ji ir šiandien nebegali sugrįžti.
Štai prieš žiūrovų akis ir pati kūnu tapusi „idėja" — pjesė. Deja, nesąžiningo žurnalisto pjesė, kuri turi pasitarnauti Maskvai, spartinančiai Lietuvos rusifikavimo ir dehumanizavimo politiką.
J. Rauba
