Pastaraisiais mėnesiais Lietuvoje vėl suaktyvinta dvasinio genocido politika. Teko patirti, kad iš įvairių Lietuvos Mokslų Akademijos institutų iki 1982 m. pabaigos turi būti atlesita 180 darbuotojų. Tuo reikalu buvo kreiptasi į Akademijos prezidentą J. Matulį ir prašyta daryti žygius, kad šis žalingas nutarimas nebūtų įgyvendintas. Tačiau J. Matulis pasirodė esąs bejėgis ir tiktai patarė atleisti tuos, kurie mažiau reikalingi, t.y. daugiausia iš techninio ir pagalbinio personalo. Savaime aišku, kad be šios kategorijos darbuotojų niekur neapsieinama, o mokslo įstaigose jų, be to, ir taip tėra minimalus skaičius, tad atleisti teks nemažai ir mokslo darbuotojų, kurie mažam mūsų kraštui visada yra nepaprastai reikalingi.
Kas skaudžiausia — šis nutarimas taikomas ir Lietuvių kalbos ir literatūros bei istorijos institutams, kurie dabartinėje situacijoje yra patys reikalingiausi. Numatoma, kad iš šių dviejų institutų turės būti atleista po keletą darbuotojų, nežiūrint, kad šie institutai ir taip palyginti labai negausūs. Šiuo metu juose dirba maždaug po 100 darbuotojų, nors faktiškai Lietuvių kalbos ir literatūros instituto etatų skaičių reikėtų ne mažinti, o net padidinti. Pavyzdžiui, daugiatomį Lietuvių kalbos žodyną rengia vos keliolika darbuotojų, tad nenuostabu, kad ir žodyno darbas juda labai iš lėto. Lėtokai vyksta ir kitų kalbos bei literatūros sričių tyrinėjimo darbai, o daugelis šio instituto darbuotojų pernelyg pervargę nuo perdidelio krūvio ir nepatogių gyvenimo sąlygų.
Tiesa, kiek anksčiau buvo prašoma padidinti institutui riją — skirti daugiau etatų, tačiau šis prašymas nebuvo patenkintas. Ta proga buvo pasiūlyta sudaryti sutartis su ,,užsakovais" ir tokiu būdu gauti papildomų pajamų, — šitaip, atseit, būsią įmanoma padidinti ir instituto darbuotojų skaičių. Bet užsakovas — visa tauta! Juk jai rašomi kalbos ir literatūros veikalai. Tad kokių dar užsakovų ieškoti? Faktiškai Lietuvių kalbos ir literatūros institutas turėtų būti kertinis mūsų tautos mokslo šventovės — Akademijos akmuo. Juk ne kas kitas, o lituanistika yra mūsų mokslo ir kultūros tyrinėjimų pagrindas ir jai kaip tik turėtų būti skiriama daugiausia dėmesio. Pagaliau, kur plaukia visos pajamos, gautos už parengtus veikalus? Argi ne į valstybės iždą? Tad kur tų naujų pajamų ieškoti?
Dar liūdnesni Istorijos instituto reikalai. Daugelis istorikų verste verčiami tirti „brandaus ir išsivysčiusio socializmo laikotarpį" bei kapstytis dabarties falsifikacijose — ir jas maskuoti, o tuo tarpu ilgaamžė galinga Lietuvos praeitis vis dar laikoma uždraustąja zona, į kurią istorikams įžengti nevalia. Būdinga — vieno istoriko teigimu, iš 220 istorijos kandidatų tik devyniolikos kandidatinėse disertacijose nagrinėjami tikrai istoriniai klausimai, o visa kita — tik partotyrinis niekalas.
Sunki taip pat ir materialinė istorikų būklė. Tie, kas nepataikauja, menkai uždirba ir turi kitur ieškoti sau papildomo darbo. Pasakojama, kad kartais tenka net vagonus iškrauti, norint užsidirbti būtinų pragyvenimui lėšų.
Be to, istorijos instituto darbų baras labai platus. į jo apimtį įeina ir menotyra, etnografija, mokslo ir technikos raidos tyrimai. O kur dar archeologija ir įvairios istorinės epochos? Kaip visa tai aprėpti negausiam istorikų būriui, kurių didesnė dalis nukreipiama tirti bei rašyti „neįgyvendintos maisto programos" kūrėjų biografijas ar gvildenti nusigėrusio proletariato šlovės bei socialistinio lenktyniavimo problemas? . . .
Negeriau ir Lietuvos filosofams. Daugelis jų mokslo kandidatų ar net daktarų laipsnius įgijo tik parašę disertacijas „mokslinio" ateizmo ar „mokslinio" komunizmo klausimais, tiksliau — išplūdę religiją ir kunigus. Lietuvos filosofijos raidą tiria vos vienas kitas mokslininkas, o pats darbas laikomas nepelningu ir nelabai reikalingu. Taigi, praretinti savo darbuotojų gretas teks taip pat ir Filosofijos, sociologijos ir teisės institutui. į komplikuoto žmonių dvasinio gyvenimo problemas bus tada dar mažiau kreipiama dėmesio, mažai kam beteks ir Lietuvos filosofijos istoriją tirti.
Pagaliau netenka savo darbuotojų taip pat ir kiti Lietuvos Mokslų Akademijos institutai. Kodėl? Ar vien tik ekonominiai sistemos sunkumai verčia siaurinti Lietuvos mokslininkų gretas, ar gal yra ir kita, dar svarbesnė priežastis? Taip, yra. Ta priežastis kaip tik jau išlindo kaip yla iš maišo, tik kol kas ją nedaug kas pastebi. Pasirodo, kovai su religija stiprinti Lietuvos KP CK nutarimu, žinoma, ne be Maskvos palaiminimo, steigiamas „mokslinis" ateizmo problemų tyrimo institutas. Tam ir reikia dotacijų. Lietuvos mokslo skurdinimo kaina bus suburtas ne vienas šimtas veltėdžių, kurie primityvins dvasines žmogaus problemas, ignoruos jų sprendimą ir, nuodydami visuomenę, gausins tik girtuoklių, nusikaltėlių ir įvairių kitų degradentų eiles. Po šia tariamo mokslo skraiste dar labiau suvešės dvasinis skurdas ir paspartės — to tik ir laukiama — nutautinimo procesas.
Labai gaila, kad daugeliui Lietuvos mokslininkų teks palikti pamėgtąjį darbą ir eiti kur į kontoras ar gamybą, nežiūrint, kad jie taip reikalingi gimtojo krašto kultūrai ir mokslui puoselėti, nepaisant, kad jiems mokslo darbui paruošti reikėjo tiek metų ir tiek pastangų bei triūso.
S. Beržinis
***
