NŪDIENĖS PREKYBOS FORMOS
Partijos XXVI suvažiavimas ir XI penkmečio pradžia „paspartino" mūsų žingsnius į priekį. Tai ypač žymu mūsų respublikoje.
Atvažiuojantieji į mūsų kraštą poilsiauti iš „vyresniojo brolio" šalies skųsdavosi ir skundžiasi: „U nas absoliutno ničevo net". Todėl jie, užuot poilsiavę ar gydęsi sanatorijoj, į kurią turi kelialapį, dienų dienas stovi universalinėse — bene ką nors kyštelės . . . Negana to, — apvažiuoja ir aplandžioja artimuosius miestelius, pasiekia ir tolimesnius miestus. Ką nutvėrę, skuodžia į paštą ir siunčia „į didžiąją laimės šalį". Paštuose visuomet grūstis, stovi po pusę dienos, kol siuntinį tarnautojas spėja priimti.
"Vyresnieji broliai", amžiais apsipratę su maišais ir eilių eilėmis, kantriai stovi.
Pradėdamas XI penkmetį, Sąjunginės lengvosios pramonės ir tekstilės ministras per Maskvos televiziją paaiškino, kodėl ..trūksta medvilninių audinių".
— Mūsų šalies pietuose, — sakė jis, — medvilnės derliai dideli ir kasmet didėja. Medvilnės padorojimo ir audimo fabrikai užversti, pluša dieną naktį. Tačiau medvilninių audinių trūkumas jaučiamas. O jaučiamas dėl to, kad: 1. Tos medžiagos pigios ir visi jas gaudo. 2. Daug medvilninių audinių sunaudojama gamybai klijuočių, kurias visuomenė labai perka. 3. Medvilninis audinys dedamas pagrindu linoleumui, kuriuo dažnas šiandien išsikloja grindis.
Ministras paaiškino ir visiems aišku, kodėl nėra ir nebus. O medvilnės kalnus regime rodomus televizijos. Televizijoj matome ir milijonus metrų audinių. Užtat kitur jų niekur nebematom.
Jau antri metai, kai žmonės nebegauna audinių patalynei, nei apatinių marškinių ar kelnių. Kas be to neišsiverčia, turi ieškotis pas spekuliantus. Valdžia „aprūpina" tik personalinius pensininkus, jaunavedžius ir naujagimius. Bet koks ten aprūpinimas! Jaunavedžiai gauna porą paklodžių, porą užvalkalų pagalviui ir du rankšluosčius. Kada kitąkart gaus — nežinia. Naujagimiui duoda taloną dviem vystyklams.
Švariausiai miegoti gali poilsiautojai. Apie sanatorijas nekalbam — ten valdžios įstaiga. Kalbam apie privačių namų savininkus, kurie laiko „valdiškuosius poilsiautojus", tokius, kurie ne privačiai kurorte apsigyvena, o kurorto poliklinikos nuomuoja-muose privatininkų namuose. Patalą kloti jiems turi tas, kas nuomoja kambarį, šiemet per tas pačias poliklinikas tokie privatininkai gavo po dvi pamainas patalynės kiekvienam valdiškai laikomajam poilsiautojui. Pinigus turėjo sumokėti iš anksto Kurortų valdybai Vilniuje. Taip buvo aprūpinti Birštono, Druskininkų, Palangos ir kitų poilsiaviečių valdiškus poilsiautojus laikantys privatininkai.
Šiaip pilietis sau nusipirkti paklodę gali vien pagal darbovietėj duotą taloną. O taloną gauna tik kas dešimtas, dvidešimtas ar dar retesnis kolektyvo dirbantysis. Kas nebedirba, pensininkas, invalidas, kaimietis gali pabūti be paklodės ir apatinių baltinių.
Talonai ne vardiniai. Juos galima pelningai parduoti. Taigi ir čia spekuliacija. Vilniuje su talonais universalinė aprūpina pirmadieniais. Tuomet čia prieš atidarymą prasideda „prekyba" talonų, šioje prekyboje daugiau paklausos, negu pasiūlos. Todėl talonai brangūs; o žmonių kaip kermošiuj.
Štai anekdotiškas nuotykis. Vienos mažesnės įstaigos dirbantiesiems buvęs skirtas tik vienas talonas. Nežinodamas, kam jį skirti, įstaigos viršininkas pasielgęs „saliamoniškai": nupirkęs tuos talonui priklausiusius skudurus, sukarpęs juos ir visiems po skiautelę išdainęs . . . Nebuvę nei kam pykti, nei kam pavydėti. Užtat „organai" žmogų tampę už „antisovietinę veiklą" . . .
Tokią prekybą talonais „Vakarinės naujienos" pavadino „pažangia prekybos forma". Tikrai „pažangi": „aprūpina", o liekame pliki.
Iš tiesų — kurgi toji medvilnė?
V. Kupėnas
***
NEMOKAMUMO SKRAISTĘ
PRASKLEIDUS
Šių metų pavasarį pasklido gandai, kad Vilniaus valstybinio V. Kapsuko v. universiteto prorektorius mokymo reikalams, gavęs už šios mokyklos Cerberio vaidmenį profesoriaus titulą Bronius Sudavičius laikomas namų arešte, o nemaži jo lobiai esą aprašyti. į kalėjimą Sudavičius nekišamas „iš pagarbos už titulus", kad viešumon neiškiltų naujas „nemokamo" mokslo skandalas.
Savo bute Br. Sudavičius neilgai tupėjo. „Buvo išteisintas", arba, kaip žmonės sako, išsilaižė. Ne veltui jis aukšto rango čekistas.
O viskas prasidėjo štai kaip. Vilniaus turguje buvę milicijos sulaikyti keli gruzinai už spekuliaciją. Per kratą jų lagaminuose radę Vilniaus universiteto studijų knygeles ar baigimo diplomus. Tardant paaiškėję, kad tame universitete jie niekad nesėdėję ir jokių mokslų nėję, o atvažiavę „nemokamai" susirinko parašus už egzaminus ir įskaitas.
Siūlų galai nuvedė į prorektoriaus Br. Sudavičiaus kabinetą. Dėl to jis nors kukliai, simboliškai, savo bute buvęs pasodintas.
Sudavičius, baigęs medicinos mokslus, neilgai dirbo gydytoju neurologu. Mediko profesiją metęs, stvėrėsi dar praktiškesniu mokslo. Greit išėjęs „mokslų mokslus" ir ėmęs universitete dėstyti dialektinį materializmą, partijos istoriją. Netrukus tapęs prorektorium.
„Nemokamų" diplomų bylą galbūt pratęsė to paties universiteto istorijos fakulteto doc. Jonas Dobrovolskis, kuris, išleidęs žmoną į turistinę kelionę Ispanijon, nežinia dėl kokių priežasčių iššoko pro langą . . . Kai kas sako, jog Dobrovolskis ne iššokęs, o buvęs išstumtas . . .
Taip siūlų galai subrido į vandenį ir, kaip dažniausiai esti, kaltas — iešmininkas.
Prorektorius Br. Sudavičius ne vien gruzinams buvo geras: nepamiršo ir saviškių. Per jo malonę dekanai ir stojamųjų egzaminų komisijų pirmininkai egzaminuotojams kasmet (gal tik 1982 m. vasarą nuo šių protekcijų santūriai susilaikė) įteikdavo nemažus sąrašus rektorato kandidatų, kurie „turėdavo" gauti dažniausiai nepaisant atsakymų ar rašomųjų kokybės tik gerus ar labai gerus įvertinimus. Todėl Dobrovolskiui iššokus pro langą ir suėmus teisės fakulteto doc. Papirtį, pargabentą net iš Paryžiaus stažuotės, prokuratūra šaukė ir tardė apie 130 dėstytojų, ne vieną studentą, už ką stojant į istorijos fakultetą per egzaminą jam buvo parašytas penketukas.
Įdomu, kad Lietuvos istorijos katedros vedėjas buvo ir Lietuvos istoriją dėstė partijos istorijos mokslų specas J. Dobrovolskis, o ne Bronius Dundulis, parašęs ketvertą studijų iš Lietuvos istorijos ir toliau tebetyrinėjąs poliublininius Lietuvos laikus.
Už „nemokamą mokslą" nukentėjo jau ne vienas dėstytojas ir ši byla, kaip eina gandai, dar nesibaigusi.
Ta pačia proga šiek tiek apie baudas už „nemokamą gydymą".
Norint įrodyti, kad gydytojai baudžiami už kyšių ėmimą, buvo pasiųsta provokatorė, sutaisyta byla ir šių metų pavasarį nuteistas gydytojas Algis Kriščiūnas, dirbęs Vilniaus onkologiniame institute. Jam kliuvo aštuonerių metų kalėjimo ir lagerio bausmė, konfiskuotas turtas.
Gydytojas A. Kriščiūnas niekuo nesiskyrė iš kitų. Tik iš kyšių pasišaipydavęs. O kaltas buvęs daugiau už tai, kad jo uošviai gyvena Federatyvinėj Vokietijoj, ir jis pats ieškojęs, ar jau buvo gavęs dokumentus ten išvažiuoti.
Taigi ir čia bus nušauti du zuikiai, kaip buvo nušauti, nuteisiant Vilniaus pedagoginio instituto mokslinio komunizmo dėstytoją S. Radzevičių.
R. Žvilgys
***
SUSITIKIMAS MOKYKLOJE
Šiandien mūsų mokykloje vyko susitikimas su senais komunistais, pogrindininkais, liaudies gynėjais. Atvyko trys: kadaise aukštas pareigas ėjęs personalinis pensininkas, vietinis komunistas — perkaršęs seniokas ir neskustu, pageltusiu veidu apysenis vyras, buvęs stribas.
Priėmė juos su didžiausia pompa, pasodino scenoje už gėlėmis apkrauto stalo. Sakė kalbas, liaupsino iškviestuosius, ragino sekti jų pavyzdžiu, džiaugėsi jų iškovotu dabartiniu laimingu gyvenimu . . . Paskum paprašė pakalbėti juos pačius.
Iš sostinės atvykęs žymusis pensininkas kalbėjo ilgai ir padrikai, nuolat lygindamas buvusį blogą gyvenimą su dabartiniu geru ir laimingu, keikė kruviną fašistinį režimą, buržuaziją, klerikalus, su purvais maišė visą Nepriklausomos Lietuvos tvarką ir jos valdžią. Tačiau šiame nerišlių epizodų ir moralų kratinyje kartais nuo karto pasitaikydavo ir įdomesnių gabaliukų. Tai atviresni pasisakymai apie ryšį su Maskva, apie gaunamus nurodymus, paramą apie tai, kaip, kokiais būdais jie stengdavosi kompromituoti Lietuvos valdžią ir jos tarnautojus, kaip išnaudojo kiekvieną gyvenimo sunkumą, nelaimę ar klaidą. Viskas turėjo būti daroma, kad tik pakenkus Lietuvos valdžiai, kad pasikasus po valstybės pamatais. Ir visa tai — dėl svetimos valstybės interesų, nors dangstomų gražiais darbo žmonių gerovės šūkiais. Po šiuo tariamu rūpinimusi liaudies gerove slypėjo tik imperialistinės valstybės tikslai ir samdytų jos agentų interesai.
Įvykdę savo šeimininkų įsakymus ir pavedimus jie buvo aprūpinti aukštomis pareigomis, gerais atlyginimais, gerais butais, o vėliau ir geromis pensijomis; apkarstyti medaliais, apdovanoti ordinais. Ir dabar jiems nereikia stovėti eilėse, prie tuščių lentynų parduotuvėse. Jiems — specligoninės, užsieniniai vaistai, atskiros vilos kurortuose. Kovotojai prieš „ponų valdžią" dabar patys ponai ir dar tokie, prieš kuriuos senieji atrodo tik skurdžiai . . .
Kalbėjo ir nukaršęs seniukas, buvęs kalvis, vienas iš tų eilinių, pačių žemiausių agentėlių, kurie didesnių savo viršininkų liepiami kėlė raudonas vėliavas, lipdė proklamacijas, pašnibždom kalbėjo kaimynams, kad nėra teisybės, kad jei taip būtų kaip Rusijoj . . . Nieko jis įdomaus nepasakė, o baigdamas net pasiskundė, kad namų valdyba ir miesto komitetas vis žada ir žada, bet neremontuoja buto; stogas leidžia vandenį, kanalizacija neveikia . . .
Dar mažiau ką galėjo pasakyti buvęs liaudies „gynėjas". Ir iškalba jo ne kokia. Porą kartų net necenzūriškai nusikeikė, pasakodamas, kaip bandė pabėgti į Sibirą tremiamas buožė, kurio sūnus buvo išėjęs į mišką. Kalbėti be to, trukdė dar ta aplinkybė, kad šis vadinamas liaudies gynėjas buvo išgėręs . . .
Baigus kalbėti „didvyriams", į sceną išėjo raudonais kaklaraiščiais pasipuošę pionieriai, sutartinai deklamavo eiliuotą padėką, skandavo šūkius, teikė gėles . . .
. . .O iš tikrųjų čia taip tiko Bernardo Brazdžionio eilės:
„Po pamatais piktų puvėsių grybas kilo
ir ėdė kūną einančios gyvent tautos".
P. S.
***
O GAL TAI DIEVO RYKŠTĖ?
Teko keliauti po Baltarusiją, po vakarinę jos dalį, tiksliau sakant, po buvusią Rytų Lietuvą. Dabar čia lietuvių kalba beveik mirusi, tik vietovardžiai, žmonių pavardės, papročiai ir liaudies architektūra dar byloja kokios tautos žmonės čia nuo amžių gyveno. Ir žmonių veidai dažnai toki lietuviški, tik žodžiai, deja, gudiški arba lenkiški . . .
Dar liūdniau darosi pasižiūrėjus į šio krašto bažnyčias. Vydžiuose, Svyriuose, Varnėnuose ir daugelyje kitų vietovių jos iš tikinčiųjų atimtos, stovi tuščios, apleistos, šventoriai priteršti, prišiukšlinti, apžėlę piktžolėmis. Bažnyčių langai išdaužyti. O vidus vidus! Atrodo pragaro jėgos čia siautėjo . . . Altoriai sudaužyti, skulptūrų galvos nukapotos, suolai sulaužyti, visur skeveldros, šiukšlės, nešvarumai . . . Nemažai jėgų reikėjo daužant altorius, laužant didelius, masyvius suolus, trupinant skulptūras ir kryžius. Ir kas tai padarė? Vaikai! Mokiniai! Kaip taisyklė, prie daugelio sudaužytų ir išniekintų bažnyčių, šalia jų esančiuose senuose pastatuose, būta mokyklų-internatų. šių internatų vaikams liesta siautėti bažnyčiose . . .
Štai kur tikras tarybinis ateistinis auklėjimas! Auklėjimas praktikoje, konkrečioje veikloje. Tai — naujos, komunistinės visuomenės formavimas . . .
... Ir dar viena mintis braunasi į galvą, žiūrint į šį klaikų, siaubingą bažnyčių nusiaubimą. Čia, šiose bažnyčiose, kai kurie kunigai savo laiku buvo pasišovę pirma pašlovinti savo tautos šovinizmą, o tik paskum Dievą. „Jei nemoka lenkiškai, — tegu neina išpažinties." Vadinasi traukis nuo Dievo, jei pirma nepagarbinai Lenkijos, šūkis „Didžiausiai Dievo garbei" buvo pakeistas šūkiu „Didžiausiai Lenkijos garbei". Jei nenusilenksi lenkiškumui — eik nors į pragarą . . .
Ir štai ištiko Dievo rykštė. Atėjo pats pragaras ir papūtė savo mirties kvapu. Ar tai ne Dievo įspėjimas: „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną"?
P. S.
***
