TOMAS ŽEMAITIS
Žodis skaitytojui
Šiame darbe aprašomas 40 metų Lietuvos istorijos laikotarpis '1904—1944 m.). Šis laikotarpis yra ypatingas lietuvių tautos gyvenime. Jame dar būdami rusų okupuoti (1904—1914) laisviau atsikvėpėme ir galėjome pasiruošti nepriklausomam gyvenimui. Po to pergyvenome I pasaulinio karo (1914—1918) baisumus, sukūrėme valstybe ir džiaugėmės nepriklausomu gyvenimu (1918—1940), pergyvenome pirmąją sovietinę okupaciją (1940— 1941), kuri nors sunaikino daug materialinių bei kultūrinių vertybių ir pražudė daug žmonių, bet nespėjo baigti pradėto naikinimo darbo. Pagaliau išgyvenome trijų metų vilties (vokiečių okupacijos) laikotarpį (1941—1944), pasibaigusį mūsų tautos tragedija — antrąja sovietine okupacija.
Šis darbas neapima to, kas vyko tuo laikotarpiu Mažojoje Lietuvoje (buvusiuose Rytprūsiuose) ir JAV. Lietuvių gyvenimas M. Lietuvoje ir JAV bus liečiamas tik tiek, kiek jis susijęs su įvykiais „Didžiojoje" Lietuvoje.
Lietuvių tautos istorijoje skaičius 40 yra įsidėmėtinas. 40 metų buvo draudžiama mums spauda lotynų rašmenimis. Po spaudos draudimo atšaukimo 1904.IV.24. (Visų carinės Rusijos įvykių datos žymimos senu stiliumi. Datoms nauju stiliumi nustatyti XIX amžiuje reikia pridėti 12 dienų, o XX amžiuje — 13 d.) 40 metų išgyvenome šiame darbe aprašomą laikotarpį.
1984 m., kai sukaks 40 m. nuo antrosios sovietinės okupacijos pradžios, švęsime šv. Kazimiero, Lietuvos karalaičio, 400 metų mirties jubiliejų, šis jubiliejus yra ypatingas, šv. Kazimieras yra simbolis lietuvių tautos pasipriešinimo rusams. Carų okupacijos .kais šv. Kazimiero šventė Lietuvoje buvo uždrausta švęsti.
Kazimieras kaip šventasis ir Vytautas Didysis kaip valstybininkas yra du didžiausi lietuvių tautos sūnūs. Kai šventėme 500 m. Vytauto D. mirties jubiliejų (1930), buvome laisvi. Ar Muksime laisvės 1984 m.? Ar tada baigsis mūsų Golgota?
Šis darbas suskirstytas į 3 dalis:
I dalis apima 1904—1914 metų laikotarpį;
II dalis — 1914—1918 m. (I pasaulinį karą) ir 1918—1940 nepriklausomo gyvenimo metus;
III dalis — 1940—1941 m. (I sovietų okupaciją) ir 1941—1944 m. (vokiečių okupaciją).
Darbo pradžioje trumpai aprašomas 1863—1904 m. laikotarpis, kuris sudaro įžangą į keturiasdešimtmetį (1904—1944). Šiame laikotarpy buvo įvykių, kurie nulėmė tolimesnę lietuvių tautos gyvenimo raidą.
Šis darbas nėra pilna aprašomojo laikotarpio istorija. Tai galbūt vadovėlis ir daugiau negu vadovėlis mūsų jaunajai kartai, kuri nesimokė Lietuvos istorijos mokykloje. Lietuvos istorija Tarybų Lietuvos mokykloje nedėstoma, o tos negausios žinios apie Lietuvos praeitį, kurių jaunimas gauna mokykloje iš tarybinių knygų ir periodinės spaudos, su nedidelėmis išimtimis yra tendencingos, nušviestos iš marksizmo pozicijų, primaišytos melo.
Skaitytojas dovanos už daugelį trūkumų, kurių ras šiame darbe. Panaudota ne visa esama literatūra (periodinė ir neperiodinė), o ir naudojamoji berašant ne visa turėta po ranka. Darbą rašydamas autorius buvo padėty kiškio, kurį plėšrus žvėris kiekvienu momentu gali užpulti ir sudraskyti.
Panaudota literatūra ir šaltiniai nurodomi tekste. Dažniau naudojama literatūra duota išnašose kiekvienos darbo dalies gale; tekste ji žymima skliaustuose skaitmeniu, kuris atitinka išnašų literatūros sąrašo eilės numerį.
Vilnius, 1981 m.
Įžanga
Lenkų istorikas J. Ochmanski savo veikalo „Historija Litvvy" (Warszavva 1967) pačioje pradžioje rašo: „Autoriaus tikslas atpasakoti nepaprastą ir didžią lietuvių tautos praeitį. Toji tauta teisingai didžiuojasi savo senoviška, labiausiai archaiška Europoje kalba. Pasmerkta sunaikinimui iš kryžiuočių pusės, sukūrė galingą valstybę, apsaugojo plačius Rusijos plotus nuo mongolų jungo, davė Lenkijai didingą Jogailaičių dinastiją, o pašaliui daug žymių valstybės vyrų, mokslininkų ir menininkų. Suskilusi vėliau į dvi dalis — sulenkintąją aukštesniąją klasę ir jos pažemintą lietuvišką liaudį, išstatytą rusifikacijos grėsmei, ne tik atgimė kaip tauta, bet ir sukūrė savo nepriklausomą valstybę".
1863—1865 m. keliais atžvilgiais nulėmė lietuvių tautos likimą: 1863 m. pradėtas nelaimingai pasibaigęs sukilimas. Kaip jo padarinys pradėtas smarkesnis Lietuvos rusinimas ir uždrausta lietuvių spauda lotyniškomis raidėmis. Teigiamas įvykis — 1865 m. galutinai panaikinta baudžiava, išlaisvinusi valstiečius.
Kova dėl lietuviškos spaudos ir dėl lietuvių tautos išlikimo tęsėsi 40 m. ir baigėsi 1904 m., kada prasidėjo naujas 40 m. periodas mūsų tautos gyvenime. Kiekvieną iš tų įvykių, kurie prasidėjo 1863—1865 m. laikotarpyje, trumpai apžvelgsime.
1863 metų sukilimas
1863 m. sukilimas prieš rusų valdžią prasidėjo Lenkijoje. Perėmus valdžią naujam carui Aleksandrui II (1855—1881), gimė ir stiprėjo geresnių laikų viltis. Varšuvoje ir visoje Lenkijoje prasidėjo tautinis ir religinis sąjūdis, virtęs manifestacijomis. Atsirado laikraščių, kurie karštai svarstė tautinius ir politinius klausimus. Kurstė lenkus ir užsieny esą lenkų emigrantai, užsienio valstybės (Anglija, Prancūzija) žadėjo pagalbą.
Norėdama nuraminti patriotišką lenkų judėjimą, rusų valdžia net davė Lenkijai autonomiją ir jos reikalams tvarkyti buvo paskirta Valstybės taryba, sudaryta iš pačių lenkų. Tačiau daugumos lenkų tai nepatenkino, jie reikalavo nepriklausomybės. Rusų valdžia, norėdama išvengti gresiančio sukilimo, ėmė gaudyti ir imti kariuomenėn jaunus vyrus, ypač iš vadinamos raudonųjų partijos, kuri pasisakė už rusų valdžios pašalinimą ir žadėjo valstiečiams duoti laisvę ir žemės. Be raudonųjų buvo ir baltųjų partija; jų programa buvo nuosaikesnė.
Dauguma jaunimo, vengdami kariuomenės, išsislapstė po miškus ir rinkosi į būrius. Tada raudonųjų Centro Komitetas, pabėgėlių verčiamas, pasivadino Laikinąja Tautos Vyriausybe ir pradėjo sukilimą 1863 m. pradžioje. Iš Lenkijos sukilimas persimetė į Lietuvą. Ir Lietuvoje susidarė Revoliucinis Komitetas. Norėdamas įtraukti į sukilimą valstiečius, Komitetas platino atsišaukimus, kad laimėjus sukilimui, valstiečiai bus sulyginti su bajorais, kad už valdomą žemę nereikės mokėti išperkamųjų mokesčių. Taip pat buvo žadama duoti po 3 margus žemės visiems trobelninkams ir darbininkams. Tų atsišaukimų paveikti greta bajorų ir kunigų prie sukilimo prisidėjo ne tik daug valstiečių, bet ir nemaža amatininkų bei dvarų darbininkų.
Sukilimui numalšinti rusai sutraukė į Lietuvę daug kariuomenės. Caro valdžia pasiryžo sukilimą kuo žiauriausiai numalšinti. Kai sukilimas buvo išsiplėtęs visoje Lietuvoje, į Vilnių buvo atsiųstas general gubernatorius M. Muravjovas, pasižymėjęs nepaprastu žiaurumu, vėliau pavadintas Koriku. Sukilėliams nesisekė, nes nebuvo vieningos vadovybės, ir jie buvo menkai ginkluoti (medžioliniais šautuvais, dalgiais ir kitais menkais ginklais). 1863.V.8 sužeistas mūšyje su rusų kariuomene pateko į nelaisvę Lietuvos sukilėlių, išskyrus Suvalkiją, vadas Z. Sierakauskas. Muravjovo įsakymu jis Vilniuje buvo pakartas.
Žuvus Sierakauskui sukilėliams vadovavo kun. A. Mackevičius. Jo būriai ilgai laikėsi, bet ilgainiui nusilpo. Mackevičius buvo suimtas ir Muravjovo įsakymu pakartas Kaune 1863.XII.28.
Lietuvos „raudonųjų" sukilėlių vadas K. Kalinauskas veikė Gardino srityje. Jis slapstydamasis laikėsi Vilniuje iki 1864.II.19. Dėl išdavystės suimtas ir pakartas Vilniuje. Išžudyti ir kiti sukilimo vadai.
Sukilėliai išsilaikė iki 1864 m. gegužės mėn. Daug sukilėlių žuvo, daug visai nekaltų žmonių buvo ištremta į tolimas Rusijos gubernijas ar Sibirą, daug sukišta į kalėjimus. 128 sukilėlius pakorė arba sušaudė. Iš viso į Rusiją buvo ištremta apie 9000 žmonių; kai kur buvo ištremti ištisi Lietuvos kaimai.
Po 1863 m. sukilimo įvyko lūžis lietuvių-lenkų santykiuose. Lietuvių tautinis sąjūdis atsiribojo nuo lenkų ir pradėjo eiti savo keliu, siekdamas įkūrimo tautinės, atskiros nuo Lenkijos valstybės.
Rusinimas
Po 1863 m. sukilimo caro valdžia ėmė kraštą smarkiai rusinti; norėjo užbaigti rusinimo darbą, pradėtą jau 1795 m. po paskutinio Lietuvos-Lenkijos padalijimo. Dabar valdžios priemonės buvo nukreiptos ne tik prieš sulenkėjusius bajorus, bet ir lietuvius inteligentus, kurių tuomet pradėjo rastis ir kurie ėmė dirbti savo tautai. Ligi šiol kovojo su rusų valdžia lenkiškai nusistačiusi bajorija, o dabar stojo ginti savo tautinių teisių tikrieji lietuviai, kilę iš kaimo, kurie pagaliau atsispyrė ne tik rusifikacijai, bet ir sulenkėjusių bajorų įtakai.
Kovai su rusiška priespauda padėjo ta aplinkybė, kad Lietuvoje buvo aukštesnė žemės ūkio kultūra negu Rusijoje (geresnis žemės įdirbimas); Lietuvos liaudis buvo labiau apsišvietusi negu Rusijos.
radinių parapijinių mokyklų tinklas Lietuvoje iki 1863 m. buvo labai tankus. Beraščių Lietuvoje buvo žymiai mažiau negu Rusijoje. Lietuvius skyrė nuo rusų kalba ir tikyba.
Po 1863 m. rusų valdžia norėjo viską surusinti: įstaigas, mokyklas, net Bažnyčią.
Visos po 1795 m. Rusijai tekusios Lietuvos žemės iš pradžių buvo padalintos į dvi gubernijas: Vilniaus ir Slonimo. Po kiek jos buvo sujungtos į vieną Lietuvos guberniją, bet netrukus padalintos į tris: Vilniaus, Kauno, Gardino. Visos trys iš pradžių ir rusų valdžios buvo vadinamos Lietuvos gubernijomis. Tačiau nuo 1840 m. caro valdžia jas pavadino Rusijos šiaurės vakarų kraštu. Jį valdė Vilniaus generalgubernatorius. Užnemunė priklausė Suvalkų gubernijai; ją valdė Varšuvos generalgubernatorius.
Pirmaisiais rusų valdymo dešimtmečiais (po 1795 m.) Lietuvoje veikė ta pati mokyklų sistema, ką ir anksčiau (iki 1795 m.). Aukštesniąsias mokyklas išlaikydavo vienuolynai, o žemesniąsias parapijų klebonai. Rusams užėjus dauguma aukštesniųjų mokyklų (gimnazijų) buvo iš vienuolynų atimtos ir surusintos, ūsai bandė kurti pradžios mokyklas prie cerkvių, bet lietuviai į s savo vaikų neleido ir dauguma jų užsidarė. Pradinis mokslas, ip ir anksčiau, buvo įgyjamas parapijinėse mokyklose. Parapijinėse mokyklose buvo mokoma lenkiškai arba lietuviškai. Mokytojais paprastai būdavo vargonininkai arba zakristijonai, o jas žiūrėjo kunigai, kurie duodavo apyskaitas vyskupui. Mokyklose mokydavo poterių, katekizmo ir skaityti lietuviškai ar lenkiškai ir rusiškai. Kartais mokyklas steigdavo dvarininkai. Buvo kaimuose ir tokių mokyklų, kuriose mokė tėvų samdomi daraktoriai (labiau prasišvietę kaimo žmonės). Visose privatinėse mokyklose dalykai nebuvo suvienodinti. Vienur pramokydavo tik lietuviškai skaityti ir rašyti, kitur mokydavo dar lenkų, rusų, net lotynų kalbų ir šiek tiek aritmetikos. Kai kur tokios mokyklos pasiekdavo net vidurinių mokyklų laipsnį. Privatinėse mokyklose paprastai mokydavosi tik valstiečių ir neturtingų bajorų vaikai. Į aukštesniąsias mokyklas iki baudžiavos panaikinimo baudžiauninkų vaikai negalėjo patekti, nebent bajoro liudijimą nusipirkę.
Po sukilimo 1864 m. Muravjovas uždarė visas parapijines mokyklas, ir jų vietoje pradėta steigti rusiškos. Vienoj tik Žemaičių vyskupystėj buvo uždaryta per 150 parapijinių mokyklų. Iš valdžios išlaikomų mokyklų buvo pašalinti mokytojai nerusai. Pašalinta lenkų kalba. Lietuviškai tebuvo leista dėstyti tikybą, bet vėliau ir tikybos buvo leista mokyti lietuviškai tik pirmaisiais mokslo metais. Kadangi rusų mokytojų trūko, tai mokydavo įvairūs atsitiktiniai žmonės, be jokio pasiruošimo: iš pravoslavų dvasinių seminarijų ir gimnazijų išstoję ar pašalinti mokiniai, kartais puskarininkiai ir įvairūs perėjūnai.
Lietuviai, pajutę, kad per mokyklas juos norima surusinti, ėmė priešintis ir neleisti vaikų į valdžios mokyklas. Ėmė steigtis slaptos mokyklos. Jose mokė namie patys tėvai arba kaimo pasamdytas mokytojas. Slaptose mokyklose buvo mokoma ne tik lietuvių kalbos, bet ir meilės lietuvių kalbai ir tautai. Tik pramokę lietuviškai vaikai buvo leidžiami į valdžios mokyklas. Už slaptas mokyklas valdžia smarkiai bausdavo (iki 500 rublių arba 3 mėn. kalėjimo), bet jos išsilaikė iki 1905 m., kada lietuvių kalba bent dalinai atgavo savo teises.
Gimnazijos taip pat pasidarė rusinimo įrankiu: viskas, net tikyba, jose turėjo būti mokoma rusiškai. Muravjovo įpėdinis Kaufmanas uždraudė gimnazijų mokiniams savitarpy kalbėtis nerusiškai.
Po 1863 m. Lietuvoje, be Suvalkijos, palikta tik dvi gimnazijos — Kaune ir Šiauliuose, vėliau jų pristeigta daugiau. Suvalkijoje mokyklų reikalai buvo kiek geresni. Veikė dvi gimnazijos — Marijampolėje ir Suvalkuose. 1866 m. įsteigta mokytojų seminarija Veiveriuose pradžios mokyklų mokytojams ruošti, kurioje kaip dalykas buvo dėstoma lietuvių kalba. Marijampolės ir Suvalkų gimnazijose irgi buvo dėstoma lietuvių kalba kaip fakultatyvus (neprivalomas) dalykas.
Kolonizacija
Rusams užėmus Lietuvą 1795 m., pradžioje tik kai kuriems caro generolams buvo išdalinta daugelis dvarų. Planinga kolonizacija, t.y. gausingų rusų būrių gabenimas į Lietuvą teprasidėjo po 1831 m. sukilimo. Bet toji kolonizacija nepasisekė: atgabenti rusai valstiečiai skurdo, kai kurie išsikraustė arba sulietuvėjo. Spartesnė kolonizacija pradėta po 1863 m. Nuo to laiko Lietuvoje padaugėjo kariuomenės, policijos, valdininkų ir kaimiečių rusų. Po 1863 m. sukilimo kai kur Lietuvoje ištisi kaimai buvo išvežti į Rusijos rytus, jų vietoje įkurdinti rusai kolonistai. Pagal išleistas instrukcijas teikiant pirmumą rusams žeme pirkti ir varžant lietuvių bei žydų teises, 1864—1889 m. Lietuvoje iš ctalikų žemės valdytojų perėjo į rusų rankas apie 900.000 dešimtinių žemės (1 dešimtinė = 1,09 ha).
Bet kolonizacijai ir šį kartą nesisekė. Dažnai naujieji kolonistai nesugebėdavo tinkamai ūkininkauti ir tapdavo pajuokos objektu, nežiūrint jiems teikiamos finansinės paramos, aprūpinimo pradžioje javais ir statybinėmis medžiagomis (kurie gaudavo žemę be trobesių). Kai kurie kolonistai gautą žemę parduodavo (apeidami įstatymus) ir grįždavo į Rusiją, dalis jų sulietuvėjo.
Tolimesnius kolonizacijos planus sužlugdė pralaimėtas rusų karas su japonais. 1905.V.1 įstatymu Lietuvoje katalikams buvo leista pirkti žemę iš katalikų. Kolonizacijos nebuvo atsisakyta ir po 1905 m., bet ji didesnės įtakos Lietuvoje neturėjo, nes tuo metu sustiprėjo lietuvių susipratimas ir apšvietimas.
Spaudos draudimas
Viena iš rusinimo priemonių buvo lietuviškos spaudos lotynų raidėmis uždraudimas. 1864 m. balandžio mėn. Muravjovas žodžiu įsakė cenzūros komitetui neleisti spausdinti lietuviškų knygų lotynų raidėmis, šį įsakymą Muravjovas įteikė carui, kuris 1864.V.19 jį patvirtino. Muravjovas nespėjo šio draudimo įvykdyti. Jo įpėdinis Kaufmanas pasirūpino iš vidaus reikalų ministro P. Valujevo specialų aplinkraštį. Tas aplinkraštis 1865.IX.13 nurodė visiems generalgubernatoriams uždrausti spausdinimą „bet kokių leidinių lietuvių ir žemaičių kalba lotyniškai-lenkiškomis raidėmis" (J. Ochmanski, Historija Litvvy, p. 186). Generalgubernatoriai privalėjo visomis turimomis priemonėmis „uždrausti spausdinimą, pardavinėjimą ir platinimą panašių leidinių" (J. Ochmanski, ten pat).
„Barbariškas, neturįs precedento istorijoje lietuvių spaudos uždraudimas sudavė baisų smūgį lietuvių kultūrai, nes buvo nukreiptas į labiausiai svarbią ir įtakingą sritį — raštiją (. . .) Draudimas pasmerkė tautą dvasinei mirčiai ir surusėjimui (J. Ochmanski, ten pat).
Tauta stojo į kovą už savo tautinę kultūrą. Lietuvos šviesuomenė suprato, kad rusiškų raidžių įvedimas yra viena iš rusinimo priemonių. Kova už lietuvišką spaudą reiškėsi dviem pagrindinėmis formomis: 1. rusiškomis raidėmis, vadinamąja graždanka, spausdinamų knygų boikotu ir platinimu lietuviškų knygų lotynų raidėmis, spausdinamų Rytprūsiuose; 2. slaptu mokymu lietuviškai vaikų, kurių tėvai nenorėjo leisti į rusiškas mokyklas.
Kova apėmė visus tautos sluoksnius: kunigus, pasauliečius, mokslus einantį jaunimą, inteligentus ir paprastą liaudį — kaimiečius, vyrus ir moteris. Daug žmonių nukentėjo. Iš viso už draudžiamų knygų laikymą ar platinimą nukentėjo (kalėjo, buvo ištremti) daugiau kaip 1000 žmonių, daugiausia valstiečių. Keletas knygnešių buvo, gabendami knygas (MLTE, 3, p. 265). Bet kova buvo laimėta, 1904 m. draudimas atšauktas.
Kovai su spaudos draudimu labai padėjo ta aplinkybė, kad anuomet Lietuva ribojosi su Vokietija. Už Lietuvos sienos Rytprūsiuose gyveno ištisai lietuviai. Dėka tokios kaiminystės galėjome savo spaudą leisti Rytprūsiuose (daugiausia Tilžėje) ir ją gabenti per sieną į Lietuvą.
Baudžiavos panaikinimas
1863—1865 m. buvo nelaimingi lietuvių tautai (pradėtas nelaimingai pasibaigęs sukilimas, uždrausta spauda, sustiprinta rusifikacija), bet 1865 metais buvo vienas teigiamas įvykis, padėjęs lietuvių tautai pakilti ir išsilaisvinti — tai baudžiavos panaikinimas.
Baudžiava jau buvo atgyvenusi savo amžių. Kituose Europos kraštuose ji jau buvo panaikinta. Baudžiauninko darbas, iš prievartos atliekamas, nedavė tokio pelno, kokį duoda laisvas ūkininkavimas. Suvalkijoje baudžiava panaikinta jau 1807 m., įvedus Napleono kodeksą, o likusioje Lietuvoje panaikinta 1861 m. įstatymu, bet įgyvendinta visoje Lietuvoje tik 1865 m.
Rusų valdžia po 1863 m. sukilimo norėjo patraukti valstiečius savo pusėn. Bajorus ir dvarininkus ji laikė didžiausiais savo priešais. Panaikindama baudžiavą jį tikėjosi padaryti valstiečius sau palankius. 1865 m. reforma grąžino žemę tiems valstiečiams, iš kurių dvarininkai ją buvo atėmę. Valstiečiams sumažino išperkamuosius žemės mokesčius. Tiems, kurie neturėjo žemės, ir kumečiams buvo duota po 3 dešimtines žemės.
Baudžiavos panaikinimas padėjo susikurti savarankiškam, stipriam ūkininkų luomui. Kadangi lietuvių kalba buvo užsilikusi beveik pas vienus valstiečius, tai jų atleidimas iš baudžiavos labai palengvino lietuvių tautinės sąmonės kilimą. Atsirado pasiturinčių valstiečių, kurie galėjo leisti savo vaikus į mokslą. Iš kaimo iėjo pirmieji lietuvių inteligentai, baigę aukštąjį mokslą. Jie ėmėsi vadovauti lietuvių tautos išsilaisvinimo darbui. Lietuvių aukštesnysis luomas (bajorai, dvarininkai) su retomis išimtimis buvo sulenkėję ir Lietuvai žuvę.
Lietuvių tautiškas atgimimas
Senojoje Lietuvos valstybėje (1253—1569) jos gynimas ir valdymas buvo aukštesniojo luomo — bajorijos pareiga, liaudis politiniame gyvenime nedalyvavo. Susijungus Lietuvai su Lenkija, lietuvių bajorijos teisės lenkų pavyzdžiu buvo labai išplėstos; liaudis, valstiečiai nuo valstybės reikalų buvo visiškai nušalinti. Pilnais valstybės piliečiais buvo tik bajorai, kurių dauguma palengva prisiėmė lenkų kalbą.
Lietuvai patekus į rusų valdžią 1795 m., bajorų teisės buvo susiaurintos; jie, kaip ir visi gyventojai, liko caro valdiniais. Tuo tarpu Vakarų Europos kultūrinės įtakos dėka Rusijoje vyko šioks toks demokratėjimas, buvo panaikinta Lietuvoje baudžiava, valstiečiai gavo šiokią tokią savivaldą ir laisvę, atkuto, praturtėjo, tie buvo tikri lietuviai, išlaikę lietuvių kalbą ir sveikas tradicijas. Iš prakutusių valstiečių tarpo atsirado lietuvių inteligentijos ir pirmieji kovotojai už lietuvybės teises. Bajorijos tik labai nedidelė dalis prisidėjo prie lietuviško sąjūdžio ir lietuvių tautos atgimimo. Koks buvo tasai sąjūdis?
Lenkėjimo procesas XIX a. pradėjo skverbtis ir į lietuvišką kaimą, ypač Lietuvos rytuose ir pietuose. Kai kurie valstybių politikai ir mokslininkai jau manė, kad lietuvių tauta su jos kalba ir kultūra yra jau praeities dalykas. Lietuviai buvo likę be savo inteligentijos ir aristokratijos. Bet tuo metu visoje Europoje kilęs susidomėjimas liaudimi ir jos kūryba, atkreipė dėmesį į lietuvių tautosaką ir į lietuvių kalbą. XIX a. pradžioje prasidėjęs Europos tautų atgimimas pasiekė ir Lietuvą. Vysk. Merkelio Giedraičio (apie 1536—1609), M. Daukšos (gimęs tarp 1527—1538, miręs lc>13) ir kitų dvasia, kuriam laikui apmirusi, vėl atgimė ir ėmė duoti naujų atžalų. Nedidelė dalis dar nesulenkėjusių žemaičių bajorų prabilo lietuviškai: S. Stanevičius (1799—1848), D. Poška (apie 1757—1830) ir kiti.
Tačiau kova su lenkėjimu ir rusinimu, kovą už lietuvybės teises pradėjo kilusi iš liaudies lietuvių inteligentija. Ši kova, šis tautiškojo atgimimo sąjūdis baigėsi nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimu (1918). Štai svarbiausi šio sąjūdžio atstovai.
Kovotojų eilę už lietuvių tautos ir kalbos teises pradeda S. Daukantas (1799—1864). Bet jis miršta tais metais, kai uždraudžiama lietuvių spauda. Be Daukanto į naujųjų laikų lietuvių tautišką atgimimą, į kovą dėl lietuviškos spaudos, prieš rusinimą įsijungia vysk. M. Valančius (1801—1875).
Naują etapą lietuvių tautiškame atgimime pradeda „Aušra" (1883) su jos įkūrėju J. Basanavičium (1851—1927). Po „Aušros" nušvinta dienos šviesa — įsikuria nepriklausoma Lietuvos valstybė. Bet vienas nepriklausomos Lietuvos šauklių, „Varpo" įsteigėjas V. Kudirka (1858—1899) pirma laiko miršta neišvydęs tos dienos šviesos (1918.II.16). Ir 1863 m. sukilimo išvakarėse (1862.XI.2) gimsta lietuvių tautiškojo atgimimo dainius J. Maironis-Mačiulis.
Kova už spaudos laisvę baigėsi 1904.IV.24 laimėjimu. Pralaimėtas Rusijos karas su Japonija ir kilusi 1905 m. Rusijos revoliucija privertė caro valdžią duoti pavergtoms tautoms daugiau laisvių. Prasidėjo naujas periodas lietuvių tautos gyvenime 1904 m., kuris užsibaigė 1944 m.
Pirmoji dalis
1904-1914 metai Lietuvoje
1904—1914 m. sudarė ypatingą laikotarpį lietuvių tautos gyvenime. Tai buvo tarsi įžanga į jos gyvenimą nepriklausomoje valstybėje. Svetimai valstybei valdant tauta gali turėti tokias sąlygas, kurios daugeliu atžvilgiu prilygsta jos gyvenimui savoje nepriklausomoje valstybėje. Tokias sąlygas lietuvių tauta turėjo minėtu laikotarpiu. Daugely gyvenimo sričių (tautinėje, kultūrinėje, ekonominėje) lietuviai jau tuomet pasiekė to, kas paprastai įgyvendinama tik savoje valstybėje.
Lietuvių tauta tame laikotarpyje pakilo naujam gyvenimui. Atsirado daug lietuviškos spaudos — laikraščių, knygų. Spauda turėjo palyginti didelę laisvę. Kaimas, ta pagrindinė anuomet mūsų tautos dalis, ėmė sparčiai šviestis, skaitė spaudą, steigė lietuviškas mokyklas, kūrė savas kultūrines ir ekonomines organizacijas. Daug pasiekta kovoje dėl lietuvių kalbos teisių (mokyklose, bažnyčiose). Lietuviai pradėjo atgauti savo pozicijas Lietuvos miestuose, kurie iki tol buvo nelietuviški. Kun. prof. St. Yla savo knygoje „Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje" (Chicago, 1973, p. 300-301) šį laikotarpį taip apibūdina: „Mūsų tautos gyvenimas kaip tik šio šimtmečio pradžioje staiga pakirdo didele socialine, kultūrine, religine dinamika ir padarė didelį šuolį pirmyn, šiuo metu buvo padaryta tokių šviesių sprendimų, pradėta tokie nauji sąjūdžiai bei pavartotos tokios reformos priemonės, kurios kituose pažangiuose kraštuose pasireiškė žymiai vėliau. (. . .) Visa tai buvo padaryta trumpame 1907—1910 m. laikotarpy. Net nepriklausomybės laikais mes ta prasme daug ko nebesukūrėme, tik tęsėme, tobulinome, plėtėme, kas buvo pradėta anuo metu".
Kokios buvo priežastys, kad lietuvių tautos atgimimui ir kultūrėjimui susidarė palankios sąlygos?
Vidurio Europoje vyko tautų išsilaisvinimo judėjimas. Austro-Vengrijos valstybėje čekai siekė nepriklausomybės, 1912 m. nepriklausomybę iš turkų įgijo bulgarai, dar anksčiau graikai. Lenkai po 1795 m. padalijimo buvo stiprus kumštis prieš rusiško imperializmo kėslus. Suomiai jau buvo įgiję autonomiją. Pati rusų tauta siekė laisvės. Despotiškas valdymas buvo likęs tik Rusijoje. Rusai siekė demokratinių laisvių ir žmoniškesnio, geresnio gyvenimo savo valstybėje. Laisvėjimo procesas prasidėjo po karo su japonais pralaimėjimo ir po kilusių Rusijoje neramumų (revoliucijos).
Spaudos draudimo panaikinimas
Caro valdžia pamatė, kad lietuviams spaudos draudimas yra jai pačiai nenaudingas: iš Rytprūsių gabenami be cenzūros leidžiami laikraščiai ir knygos sėjo didelę valdžios neapykantą, kėlė vis didesnį žmonių pasipriešinimą. Atkakli lietuvių kova su spaudos draudimu baigėsi gėdingu caro valdžios pralaimėjimu. Po 40 metų ji galutinai įsitikino, kad „jokia galybė nėra pajėgi sustabdyti vis didesnio lietuviškų knygų plitimo" (3, p. 210). Taip pareiškė carui kunigaikštis Sviatopolkas-Mirskis, Vilniaus gubernatorius. 1904.IV.24 buvo atšauktas lietuviškų raidžių vartojimo uždraudimas.
Rusų-japonų karas ir 1905 m. revoliucija
Rusų-japonų karas prasidėjo 1904.1.27 ir tęsėsi 18 mėnesių. Rusija tuomet turėjo 106 milijonus, Japonija — 45 mil. gyventojų. Japonų kariuomenė buvo moderniškai ginkluota ir gerai apmokyta (vokiška technika). Japonai kulkosvaidžiais ištaškydavo puolančius juos durtuvais rusus (rusams dar ir tuomet durtuvas buvo lemiamas kautynių ginklas), prie savęs jų neprisileisdami. Pralaimėjusi kautynes sausumoje (paskutinės kautynės buvo ties Mukdenu), Rusija surinko paskutinius karo laivus iš Baltijos ir Juodųjų jūrų ir pasiuntė juos į Rytus; šis laivynas japonų buvo visiškai sunaikintas. Taikos sutartis sudaryta 1905 m. rugpjūčio mėn.
Karas pareikalavo daug išlaidų ir daugelio žmonių gyvybių. Pablogėjo valstybės ekonominė padėtis. Jo išdavoje buvo padidinti mokesčiai, pabrango prekės ir padidėjo darbo žmonių vargas.
1905.1.9, sekmadienį, Petrapily (tuometinė Rusijos sostinė, dabar Leningradas) didelė minia su bažnytinėmis vėliavomis ir šventais paveikslais atžygiavo prie caro rūmų, norėdami pareikšti savo pageidavimus pagerinti darbo žmonių būklę. Caras išsigando ir liepė šaudyti į minią. Žuvo arti 1000 žmonių. Dėl to caro autoritetas smarkiai smuko, dingo juo pasitikėjimas. Kilo protestai ir smarkus bruzdėjimas visoje Rusijoje. Prasidėjo atskiruose miestuose streikai, spalio 10 d. privedusieji prie visuotinio streiko, kuris tęsėsi keletą dienų. Streikavo fabrikų darbininkai, tarnautojai, laisvų profesijų žmonės, moksleiviai.
Kilęs Rusijoje revoliucinis sąjūdis neaplenkė ir Lietuvos. Po miestus ir kaimus važinėjo agitatoriai, ragindami sukilti prieš valdžią ir ponus (dvarininkus), nemokėti mokesčių, šalinti rusų valdininkus, rusus mokytojus. Revoliucijos įkarštyje ir buvo šalinami rusai mokytojai, jų vietoje pastatant lietuvius, pakeičiami lietuviais valsčių viršaičiai bei kiti pareigūnai, daužomi degtinės monopoliai.
Įvairių laisvių apskelbimas. 1905 m. suteikta peticijos teisė. Iki tol peticijos buvo laikomos nusikalstamu darbu, valdžios skundimu. Suteikus peticijų teisę, jas ėmė rašyti atskiri asmenys, organizacijos, valsčiai. Nors peticijos teisė 1905.VIII.6 d. buvo atšaukta, tačiau žmonės ir toliau rašė. Peticijose ir valsčių susirinkimuose buvo reikalaujama pradžios mokyklose visus dalykus dėstyti lietuviškai, o vidurinėse įvesti lietuvių kalbą kaip privalomą dalyką, valsčiuose ir vietos administracijos įstaigose vartoti lietuvių kalbą, teismuose priimti pareiškimus lietuvių kalba ir t.t. Buvo reikalaujama žodžio, spaudos, tikėjimo, susirinkimų ir organizacijų laisvės.
Visuotinis streikas privertė carą paskelbti 1905.X.17 manifestą. Jame buvo išdėstyti būsimo konstitucinio valdymo pagrindai ir pasižadėta sušaukti valstybės dūmą, be kurios pritarimo joks įstatymas neturėtų galioti. Manifestu taip pat buvo suteikta sąžinės ir asmens laisvė, susirinkimų ir sąjungų laisvė. Dar prieš spalio 17 d. manifestą 1905.IV.17 buvo paskelbtas tolerancijos aktas, padaręs galą religiniams persekiojimams Rusijoje. Paskelbus tolerancijos aktą, didelis skaičius katalikų, kurie dėl kokios nors priežasties buvo prirašyti prie stačiatikių cerkvės arba buvo gimę iš mišrių moterysčių (bet dvasioje buvo katalikai) sugrįžo į Katalikų Bažnyčią. Tuo pačiu aktu leista visose mokyklose dėstyti tikybą gimtąja mokinių kalba.
1905.V.1 panaikinti suvaržymai, draudžia lietuviams katalikams pirkti žemę Lietuvoje. Ligi šiol katalikai valstiečiai žemei pirkti turėdavo gauti gubernatoriaus leidimą, kuris labai sunkiai buvo duodamas. Tų pat metų lapkričio 3 d. įsakymu valstiečiai atleisti nuo išperkamųjų mokesčių už žemę.
Didysis Vilniaus Seimas
Tuojau po caro manifesto paskelbimo, 1905.X.19 Vilniuje įvyko įvairių politinių srovių lietuvių susirinkimas, kuris išrinko 15 asmenų komitetą visuotiniam lietuvių seimui (suvažiavimui) Vilniuje suorganizuoti. Organizacinio komiteto ir nelegalios spaudos išplatintais atsišaukimais gyventojai buvo kviečiami siųsti savo atstovus į seimą.
„Žinią apie suvažiavimą Vilniuje trumpu laiku pasklido po visą Lietuvą ir buvo žmonių priimta su didžiausiu entuziazmu (3, p. 216). į suvažiavimą atvyko per 2000 atstovų ir asmenų iš visų Lietuvos vietų, daugiausia lietuvių valstiečių. Atvyko net Mažosios Lietuvos (Rytprūsių) atstovai. Dalyvavo jame atstovai visų visuomenės sluoksnių ir visų politinių partijų, kurios kaip tik tuo metu Lietuvoje buvo pradėjusios veikti. Seime buvo Vilniaus ir net Gardino gubernijų valstiečių bei Vilniaus miesto darbininkų atstovų, nemokančių lietuviškai; jie seime kalbėjo lenkų kalba, seime nedalyvavo Lietuvos miestų darbininkų ir dvarų darbininkų atstovai, nes socialdemokratai jam nesiruošė, nors patys seime dalyvavo.
Seimo atstovas St. Kairys savo atsiminimuose (2, p. 82—112) rašo: „1905.XI.20 pradėjo Vilniun griūti šimtai lietuvių. Užsiregistravo apie 1800 ir dar apie 200 dalyvavo neregistruotų. Tai buvo lietuviško kaimo atstovai iš visų Lietuvos kampų. Atvyko keli ir iš Gardino gubernijos, kalbėję lenkiškai ar „po prostemu" (gudiškai). Dauguma atvykusių buvo rinkti valsčių, parapijų, kaimo bendruomenių, dalis jų gavo raštu ar žodžiu duotus įsakymus, ko turėtų seime reikalauti. Kiti vyko savo noru. Kaimiečių minią tik nežymiai atmiešė kunigai ir inteligentai. (. . .) Posėdžių salėje tris pirmąsias kėdžių eiles, kiek praretinamas inteligentų ir vienos kitos skarelės, užėmė kunigai, jų buvo apie 50. O jau toliau iki pat didelės salės galo — kaimo vyrų minia, tik kur ne kur atmiešta moteriško veido, tik vienas kitas įsiterpęs inteligentas. (. . .) Grynas lietuviškas kaimas, atrodo, visas vienodai pakvipęs šienu ir čia atvykęs atrodė vienodų reikalų vedamas. (. . .) Vienoje salės vietoje keli barzdoti veidai — ūkininkai iš Gardino gubernijos. (. . .) Salės estradoje, kur susirinko organizacinio komiteto prezidiumas ir narių dalis, jų tarpe J. Basanavičius, P. Višinskis, J. Vileišis, atrodo kiek neramu ir kiek padrika. Seimo organizatoriai nesitikėjo tokio seimo, kokį dabar matė. Laukė atvykstant daugiausia inteligentų ir tikėjosi beveik „akademinio" klausimų svarstymo; gi dabar iš perpildytos salės kaimiečių akimis žiūrėjo į juos pats gyvenimas su jo bėdomis, lūkesčiais ir reikalavimais".
Seimas posėdžiavo kiauras dvi dienas, XI.21—22 d., iki vėlyvos nakties. Posėdžiavo vietinės caro valdžios, generalgubernatoriaus Frezės pašonėje. Seimui vadovavo penkių asmenų preizdiumas: A. Smetona nuo demokratų partijos, St. Kairys — socialdemokratų, J. Stankūnas — ūkininkų, kun. P. Būčys — kunigų ir J. Basanavičius — nepartinių atstovas. Nustatyta tokia darbotvarkė: pranešimai iš vietų, gyvenamojo momento įvertinimas ir kas daryti, žemės klausimas ir mokyklos.
„Ir delegatai prašneko. Tai buvo būdingiausias Vilniaus seimui momentas, vaizdžiai atkūręs kaimo nuotaikas, rūpesčius ir norus.
(. . .) Delegatų kalbose buvo keliama dešimtys reikalų, tai buvo vietos, savojo kaimo, net savo šeimos reikalai. Tačiau iš tų vietinių reikalų kūrėsi bendras Lietuvoje padėties vaizdas" (2, p. 82—112).
Seimo rezoliucijos. Pripažindamas, jog dabartinė caro valdžia yra pikčiausias mūsų priešas, seimas nutarė: stoti kovon drauge su visų Rusijos tautų liaudimi. Reikalauti Lietuvai autonomijos su demokratiškai išrinkti seimu Vilniuje. Toji autonomiška Lietuva turi būti sudėta iš etninės Lietuvos ir tų pakraščių, kurie dėl ekonominių, kultūrinių ir kitų priežasčių panorės prie jos priklausyti.
Rezoliucijose seimas ragino žmones nemokėti rusų valdžiai jokių mokesčių, uždarinėti degtinės monopolius, neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, neiti į kariuomenę. Be to, reikalavo, kad mokyklose visi dalykai būtų dėstomi gimtąją mokinių kalba, ir kad valsčiuose visi reikalai irgi būtų atliekami gimtąja žmonių kalba.
Rezoliucijos buvo vieningai priimtos rankų pakėlimu. Visą naktį dirbusi P. Vileišio spaustuvė jau ankstyvų rytą lapkričio 23 d. turėjo išspausdinusi 36.000 egz. seimo nutarimų (rezoliucijų). Jie buvo išdalinti seimo dalyviams parsivežti ir platinti bei vykdyti juos.
Seimo reikšmė, įvykęs seimas parodė, kad lietuvių tauta jau buvo politiškai subrendusi. Tokio gausaus seimo nei viena Rusijos pavergta tauta nebuvo sušaukusi. ,,Iš visų Lietuvos kampų suvažiavę atstovai klausėsi, kas buvo kalbama apie visos Lietuvos reikalus. Klausė net lenkiškai prabilusio Vilniaus darbininko, kuris taip pat kalbėjo apie visos Lietuvos reikalus. Nekalbant apie inteligentus, eiliniam kaimo delegatui aiškėjo, kad yra Lietuva, kupina priešingumų savyje, bet kartu turinti ir bendrų reikalų, kad tą Lietuvą yra sau Lietuva, skirtinga nuo kitų kraštų, ypač nuo Rusijos, (. . .) kad norint laisvės sau, dera ją pripažinti ir tautinėms mažumoms. Delegatai ryžosi dėtis į kovą ir kovai pažadinti visą kraštą. Ryžosi tikėdami laimėsią. Tikrumo dar neturėjo vykdami į Vilnių, bet su juo grįžo namo iš Vilniaus. Gavo pasitikėjimo savim. Tai buvo labai daug. (. . .) Seimas žadėjo didelį laimėjimą — laisvę. Ir kai 1919 m. reikėjo ją ginti ginklu, jau priaugančios kartos pasąmonėje atkuto iš tėvų girdėtos kalbos apie Vilniaus seime iškeltus kovos šūkius ir pastūmėjo į ginkluotos kovos žygį" (2, p. 82—112).
Vilniaus generalgub. A. Frezė, vienas iš labiausiai nuosaikių ir labiausiai žmoniškas Lietuvos administratorius (M. Romer, Litvva. Lvvovv, 1908, p. 419), reaguodamas į seimo nutarimus, 1905.XI.23 išleido patvarkymą, kuriuo užtikrino, kad lietuvių kalba bus įvesta į pradžios mokyklas, lietuviai katalikai bus priimami į pradžios mokyklas mokytojais; kad lietuvių kalba bus vartojama valsčių savivaldybėse, ir kad valsčių sekretorius, kurie tuomet buvo tikri valsčių valdytojai, galės rinkti patys gyventojai.
Grįžę iš seimo atstovai pradėjo šaukti susirinkimus, aiškinti jo nutarimus ir juos vykdyti. Bematant visame krašte prasidėjo rusų mokytojų, valsčių sekretorių, policijos ir kitų valdininkų šalinimas. Kadangi Rusijos biudžetas dėl labai gausių pajamų iš degtinės buvo vadinamas „girtu biudžetu", tai degtinės parduotuvės buvo uždarinėjamos, o kitur net daužomos ir naikinamos. Beveik visa Suvalkija atsisakė mokėti rusams mokesčius. 1905 m. pabaigoje revoliucinis sąjūdis pasiekė aukščiausią laipsnį.
Kai Rusijoje vyko žiaurūs žydų pogromai, šimtais degė dvarai, lietuviškas kaimas žiūrėjo teisybės tiek tautiniuose, tiek ir socialiniuose santykiuose, laikinai pamiršdamas net dvaro padarytas skriaudas. Nebūta išsišokimų nei prieš dvarą, nei prieš žydus. Buvęs Lietuvos dvarininkas lenkų istorikas W. Wielhorskis mini, kad 1905 m. revoliucijos metu degė dvarai į rytus nuo Lietuvos, bet Lietuvoje dvarai nebuvo liečiami (1, p. 383). Taip pat M. Biržiška, buvęs Vilniaus universiteto rektorius, rašo, kad „dėl kitokio būdo, religinių tradicijų ir visuomeninio susidrausminimo nei vienam dvarininkui ar lenkpalaikiui per 1905 m. revoliuciją nei plaukas nuo galvos nenukrito" (Imta iš 1, p. 383).
Sudariusi taikos sutartį su Japonija, rusų valdžia pirmiausia ėmė malšinti revoliucinį judėjimą Rusijoje, o paskui ėmėsi jį likviduoti Lietuvoje. A. Frezė, bandęs nuolaidomis raminti mūsų kraštą, turėjo iš pareigų pasitraukti. Jį pakeitė reakcingas generolas Krivickis.
1905 m. revoliucijos numalšinimas
Prieš malšindama Lietuvoje sukilimą, rusų valdžia ėmė skelbti, kad Lietuvoje, ypač Žemaičiuose, rusai esą skerste skerdžiami. Valdžia tuo norėjo pateisinti ruošiamas griežtas malšinimo priemones. į Lietuvą buvo atsiųsti kariuomenės būriai, vadinanv baudžiamaisiais. 1905 m. pabaigoje pradėta ieškoti revoliucionierių ir juos areštuoti, grąžinti į savo vietas buvusius viršaičius, policininkus, mokytojus. Buvo deginami valstiečių gyvenamieji namai ir kiti trobesiai, jei jų šeimos narys buvo įtariamas revoliucine veikla. Kai kurie baudžiamieji būriai net patrankomis apšaudė miestelius ir kaimus vein dėl to, kad ten buvo pašalintas rusas mokytojas ar valsčiaus sekretorius. Buvo išieškoma iš gyventojų nuostoliai, padaryti valsčiams, mokykloms ir degtinės parduotuvėms. Baudžiamieji būriai išreikalaudavo iš gyventojų nesumokėtus mokesčius ir baudas, o paskui dar nubausdavo fizinėmis bausmėmis (plakdavo rykštėmis), nors fizinės bausmės buvo panaikintos. Buvo išžudyta daug nekaltų žmonių. Veikė karo lauko teismai, kurie paprastai bausdavo mirties bausme.
Nors revoliucija buvo numalština, ir Lietuva nei autonomijos, nei savivaldos negavo, tačiau iškovotų laisvių trupiniai krašte paliko (2, p. 388). Revoliucija šį tą iškovojo, ir senoji tvarka bei priespauda negrįžo. Nors ir valdžios prižiūrimos jau gelbėjo veikti lietuvių švietimo, kultūrinės ir ekonominės organizacijos. Leista pradžios mokyklose lietuviškai dėstyti tikybą ir steigti privatines mokyklas su lietuvių dėstomąja kalba. Buvo leidžiami lietuviški laikraščiai ir knygos.
Dėl revoliucijos daugiausia nukentėjo kairiųjų srovių atstovai, nors joje dalyvavo ir katalikų — pasauliečių ir kunigų. Lazdynų Pelėdos (katalikiškos 'pakraipos rašytojos) apysakoje „Klaida" ir kun. Lindės-Dobilo - „Blūde" 1905 m. revoliucija pavaizduota neigiamai. Bet Vasario 16 akto signataras prel. K. Šaulys rašo: ,,Revoliucija buvo davusi mums tada, kad ir kurį laiką, seniai lauktąją pilietinę laisvę, laisvę tvarkyti ir organizuoti savo visuomeninį gyvenimą, daryti susirinkimus, reikalauti socialinių, kultūrinių, politinių reformų. Tuomet tai buvo nauja, neįprasta. Kraštas džiaugėsi, žmonių dvasia ir nuotaika buvo pakilusi. Juk revoliucija praskynė kelią į Vilniaus seimą" (Imta iš 1, p. 389).
Dūma
Caro manifeste buvo pažadėta dūma (tautos atstovybė). 1906.IV.23 buvo paskelbta Rusijos valstybės konstitucija (pagrindinis įstatymas)*, kurioje buvo pasakyta, kad joks įstatymas negalioja, jei jo valstybės taryba ir dūma nepriims ir caras nepatvirtins. Valstybės taryba turėjo parengti įstatymus ir juos siūlyti dūmai svarstyti ir priimti. Dūma turėjo teisę parengti įstatymų projektus (šiaip jau įstatymų projektus parengdavo ministrų taryba). Caras galėjo ir dūmos bei valstybės tarybos priimtą įstatymą atmesti. Nesant dūmos bei valstybės tarybos, pats caras leido įstatymus. Dūmai priklausė biudžeto tvirtinimas. Dūmos atstovai turėjo interpeliacijos teisę — kelti aikštėn administracijos neteisėtus veiksmus ir reikalauti viešų pasiaiškinimų dūmoje. Atstovai turėjo imuniteto teisę (negalėjo būti policijos suimami ir teisiami).
Pirmoji dūma susirinko 1906.IV.27. į ją buvo išrinkta 412 atstovų, jų tarpe 7 lietuviai. Caro valdžia tikėjosi, kad į dūmą bus išrinkti jai palankūs atstovai, bet išėjo kitaip. Dūmoje buvo kalbama dėl karo lauko teismų, dėl mirties bausmių, nekaltų žmonių trėmimo į Sibirą, dėl kaimų deginimo. Dūma tapo vienintelė vieta, kurioje buvo galima laisvai kalbėti apie viso krašto reikalus. Dūmos veikla nepatiko caro biurokratijai, ir 1906.VII.7 caras dūmą paleido, nepaskelbdamas naujų rinkimų, o pagal konstituciją paleidžiant dūmą turėjo būti nurodytas terminas naujai dūmai susirinkti. Tuomet dūmos atstovai susirinko Suomijos Vyborgo mieste ir paskelbė atsišaukimą, kuriame tarp kitko gyventojai buvo kviečiami neiti kariuomenėn, nemokėti mokesčių (nes be dūmos pritarimo mokesčiai neteisėti), šį atsišaukimą pasirašė ne visi atstovai. Pasirašiusieji buvo suimti ir atiduoti teismui, kuris juos nubaudė po 3 mėn. kalėjimo.
Dūmą išvaikius Rusijoje vėl atgijo revoliucinis sąjūdis, vėl prasidėjo represijos, sproginėjo bombos, buvo vykdomos mirties bausmės.
Antroji dūma susirinko 1907.II.20. į ją vėl pateko 7 lietuvių .atstovai. Caras ir jo administracija nebuvo patenkinti ir II dūmos veikla, nes buvo kritikuojami valdžios darbai, nurodomi valdžios sauvaliavimai ir neteisėti veiksmai. Buvo reikalaujama žemės reformos, karo lauko teismų ir mirties bausmių panaikinimo. 1907.VI.3 16 atstovų socialdemokratų buvo suimti, esą jie ruošę sąmokslą nužudyti carą — tai buvo melas, provokatorių darbas. Dūma vėl buvo paleista. Dešimt atstovų socialdemokratų ištrėmė į Sibirą, o kitus 6 nubaudė sunkiųjų darbu kalėjimu.
Naujas dūmos rinkimų įstatymas sumažino atstovų nerusų skaičių, rusų atstovams užtikrinta dauguma. Lietuvių, vietoje buvusi 7, pateko tik 5 atstovai (Suvalkų gubernijai skirta tik 1 atstovas vietoj buvusių 2). Visose gubernijose buvo sumažintas valstiečių atstovų skaičius, o padidintas dvarininkų (III dūmoje buvo 77% rusų, nors rusai visoje valstybėje tesudarė 43% gyventojų).
Trečioji dūma susirinko 1907.XI.1 ir veikė su pertraukomis iki 1912.VI.6 — visą dūmai įstatymo numatytą darbo laiką. Šios dūmos metu vyriausybė vykdė reakcingą nacionalistinę politiką, kurią dūma rėmė. Spauda kentėjo nuo cenzūros, buvo slopinama kultūrinė veikla.
Ketvirtoji dūma buvo renkama pagal III dūmos rinkimų įstatymą. Lietuvių buvo išrinkta tik 4 atstovai (vieną atstovą laimėjo Lietuvos dvarininkai).
Prasidėjus Didžiajam karui 1914 m., dūmos autoritetas pakilo: su ja labiau skaitėsi caras, su ja skaitėsi ir užsienis. 1917.II.25 VI dūma buvo paleista. Dūmos partijų lyderiai nepakluso šiam caro aktui ir sudarė visų dūmos partijų konventą. Šis konventas privertė carą Nikalojų II atsisakyti sosto ir patvirtinti pirmą Rusijos revoliucinę vyriausybę, grafo S. Lvovo vadovaujamą. Bolševikai, paėmę valdžią, dūmą išvaikė.
Dūmos reikšmė. Nors dūmos veikla buvo trukdoma, ir su ja caras bei jo biurokratija mažai skaitėsi, tačiau jos reikšmė buvo didelė. Dūma buvo vienintelė vieta, kur buvo galima laisvai kalbėti, kritikuoti valdžią. Atstovų kalbas perduodavo spauda, nors pastarajai kartais už tai tekdavo nukentėti. .. Lietuviai, sudarydami dūmoje labai mažą skaičių, patys vieni nieko negalėjo laimėti. Bet vis tik jų reikšmė lietuviškam reikalui buvo didelė. Ligi šiol apie lietuvius ir Lietuvą Rusijoje mažai kas žinojo. O dabar staiga atsirado dūmos narių, kurie išeidavo kalbėti kaip lietuvių tautos atstovai. Jie kėlė balsą prieš lietuvių tautos priespaudą ir atkreipė dorų rusų dėmesį į Lietuvos kraštą. Kartais lietuviams pasisekdavo su rusų ir kitų tautų atstovų pagalba pravesti sau palankius įstatymus. Pvz., kai III dūmoje buvo sprendžiamas klausimas, kokią vietinę kalbą įvesti miestų savivaldybėse greta rusų kalbos, Suvalkų gubernijos 8 miestuose (tarp jų ir Seinuose) nutarta įvesti lietuvių kalbą. Iki tol tuose miestuose (Marijampolėje, Vilkaviškyje ir kt.) buvo vartojama lenkų kalba. Lenkų kalba (Suvalkų gubernijoje) tepalikta Suvalkuose ir Augustave („Šaltinis" 1912, Nr. 8).
Mūsų atstovai dar turėjo progų remti Lietuvos reikalus ir privačiai, susitinkant su aukštaisiais Rusiją valdančiais asmenimis, su spaudos žmonėmis. Be to, jie galėdavo lengviau prieiti prie ministerijų valdininkų ir savo dūmos nario autoritetu paremti kurį nors reikalą, šie atstovų ryšiai ypač daug padėjo Didžiojo karo metu, kai šimtai tūkstančių pabėgėlių lietuvių atsidūrė Rusijoje be darbo ir duonos, kai reikėjo juos šelpti. Dūmos atstovo M. Yčo rūpesčiu net buvo išgauta pinigų išlaikyti dviem lietuvių gimnazijoms Voroneže.
Lietuvių spauda po draudimo
1904 m. panaikinus spaudos draudimą, tuojau lyg grybai po lietaus pradėjo dygti lietuviški laikraščiai. Tam padėjo ir 1905 m. išleisti laikini įstatymai, palengviną laikraščių steigimą: laikraščiui steigti nereikėjo prašyti leidimo, pakako tik apie tai pranešti gubernatoriui.
Pirmas legalus po spaudos draudimo panaikinimo lietuviškas laikraštis buvo „Lietuvių laikraštis", išėjęs Petrapily.1904.XI.18. Tai buvo nepartinis savaitraštis. Po to 1904.XII.23 Vilniuje išėjo dienraštis „Vilniaus žinios", inž. Petro Vileišio leidžiamas. 1905 m. sausio mėn. Vilniuje išėjo „Lietuvos bitininkas", iliustruotas mėnesinis ūkininkų laikraštis, kun. J. Ambraziejaus leidžiamas. Nuo 1906 m. jo vietoje eina „Šviesa", o „Lietuvos bitininkas" virsta „Šviesos" priedu.
1905 m. pabaigoje Vilniuje pradėjo eiti savaitraštis „Lietuvos Ūkininkas", leidžiamas lietuvių demokratų partijos, vėliau virtusios valstiečiais liaudininkais. 1905 m. Kaune pradėta leisti katalikų „Nedėldienio skaitymai", savaitraštis, ėjęs iki 1907 m., redagavo A. Jakštas-Dambrauskas. 1906 m. jau eina Vilniuje socialdemokratų savaitraštis „Naujoji gadynė", o Seinuose „Šaltinis", lietuvių krikščionių demokratų iliustruotas savaitraštis, „šaltinis" leido priedus: ūkininkams „Artoją" ir vaikams „Šaltinėlį". 1907 m. Kaune išėjo pirmas lietuvių literatūros, mokslo ir politikos žurnalas „Draugija", kurį leido kun. A. Dambrauskas-Jakštas.
Kadangi „Vilniaus žinios" ideologiniu atžvilgiu svyravo (iš karto jose spietėsi kairiųjų pažiūrų žmonės, vėliau redaktorium tapo kun. J. Tumas, pagaliau vėl pateko į kairiųjų rankas), tai tautininkų ir katalikų srovės žmonės 1907 m. pradėjo leisti „Viltį" tris kartus per savaitę, redaguojamą A. Smetonos. Vėliau „Viltis" perėjo vien į katalikų rankas, redaktorium tapo P. Dovydaitis. 1913 m. „Viltis" virto dienraščiu.
1909 m. „Vilniaus žinios" virto „Lietuvos žiniomis", leido valstiečiai liaudininkai; ėjo iš karto du sykius per savaitę, vėliau virto dienraščiu. Nuo 1910 m. „Lietuvos žinių" priedu eina „Aušrinė", laisvamaniškos pakraipos. „Aušrinė" prieškarinėje mokyklinėje jaunuomenėje sukūrė nemažą sąjūdį, apie ją spietėsi socialistinis jaunimas. 1911 m. vasario mėn. „Draugijos" priedu išeina „Ateitis", katalikiškas mėnesinis moksleivių laikraštis, sukūręs ateitininkų sąjūdį. 1910 m. pradėjo eiti Kaune „Lietuvaitė", mėnesinis moterų laikraštis. O 1910 m. gegužės mėn. išėjo „Pavasaris", kaimo jaunimui skirtas katalikiškas mėnesinis laikraštis.
Visų laikraščių čia neminint, dar atžymėtinas 1908—1914 m. leidžiamas Vilniuje lenkų kalba „Litwa", pradžioje mėnesinis, o nuo 1909 m. ėjo dusyk per savaitę, redagavo Davainis-Silvestravičius. „Litwa" turėjo tikslą laimėti lietuvybei sulenkėjusius, pametusius savo kalbą lietuvius. „Litwa" buvo taikomas daugiau inteligentams. Sulenkėjusiam kaimui Davainis-Silvestravičius nuo 1912 m. leido iliustruotą savaitinį „Lud".
Iš visų lietuviškų laikraščių tik vienas „Lietuvių balsas" buvo prorusiškas. Nors jis gavo valdžios piniginę paramą, bet 1906 m. likvidavosi (nebuvo skaitytojų).
Kai kurie laikraščiai neilgai gyvavo. Jie arba patys sustodavo ėję, arba administracijos būdavo uždaromi dėl valdžiai nepriimtino turinio.
Valdžiai numalšinus 1905 m. prasidėjusią revoliuciją, kilo reakcija, laisvių suvaržymas. Spaudai įvesta cenzūra. Gubernatoriams duota teisė administraciniu būdu bausti redaktorius pinigais arba kalėjimu. Naujų laikraščių leidimas apsunkintas įvairiais formulumais. Tačiau nežiūrint įvairių varžymų, praėjus 10 metų nuo spaudos draudimo panaikinimo, Rusijos ribose ėjo net 25 lietuviški laikraščiai: 10 Kaune, 8 Vilniuje, 3 Seinuose, 3 Rygoje ir 1 Kudirkos Naumiesty.
Spaudą atgavus pradėta leisti mokslo, meno, literatūros ir religijos žurnalai. Pirmas toks buvo „Gabija", 1907 m. Išleistas Krokuvoje. A. Dambrauskas-Jakštas nuo 1907 m. leido jau minėtą „Draugiją". 1908 m. Seinuose pasirodė katalikiškas „Vadovas", o 1910—1911 m. socialdemokratų „Visuomenė". Nuo 1907 m. Lietuvių Mokslo Draugija Vilniuje leido neperiodinį „Lietuvių tautą". 1912 m. buvo išleistas almanachas „Švyturys" (atsispindėjo lietuvių kultūrinis gyvenimas). 1912—1914 m. ėjo literatūros ir meno žurnalas „Vaivorykštė". 1911—1912 m. ėjo žurnalas „Teatras".
A. Dambrausko-Jakšto apskaičiavimu 1904—1914 m. katalikiškų laikraščių tiražas sudaręs 31.000 egz. per metus (2, p. 158— 161). „šaltinis" prieš I pasaulinį karą turėjo apie 50.000 skaitytojų-
Nors spauda buvo varžoma cenzūros, bet vis tik buvo tokia spaudos laisvė, apie kurią mes dabar (čia, Lietuvoje) tik svajoti galime. Spauda laisviau rašė 1906—1907 m. Vėliau cenzūra buvo griežtesnė. Spaudos laisvei pavaizduoti pateiksime kelis pavyzdžius.
„Vyriausybė ir jos darbai." (Straipsnio pavadinimas). Sunku Rusijoje ką nors gera žmonių gerovei iškaulyti, nes priešinasi tam senovės valdininkai-biurokratai, kurie per tiek metų čiulpė žmonių kraują. (. . .) Dabar jiems baisu, kad neužilgo turės paleisti iš savo rankų valdžios vadžias, kad reikės išsižadėti (. . .) kyšių ir valstybės pinigų eikvojimo. . ."
Rusų dienraštis „Strana" apie Port-Arturo (iš rusų-japonų karo) baisenybes taip aprašo: „Kareiviai kaip tikri didvyriai mirė badu, o generolo Steselio pati pardavinėjo likučius nuo savo gausaus stalo. (. . .) Mėsininkai pardavinėjo ponios Stesęlienės kiaulieną po 4 rb. už svarą . . . Ponia Steselienė pardavinėjo puskiaulius po 400 rb. Ir tai viskas darėsi tuomet, kai kareiviai maitinosi arkliena ir sirgo baisia cingos liga.
(Rusų-japonų kare) kareiviai žuvo batalionais, pulkais, o admirolas Uchtomskis, žiūrėdamas į jų kraują, begėdiškai kalbėjo: „Žūna divizija — 18 tūkst. žmonių — tai nedidelio daikto, juk rusų moterys per dvi savaiti daug daugiau pagimdo kūdikių . . . Užtat nėra ką perdaug gailėtis kareivių: juos išmuš — moterys vėl pagimdys; bet jei pražudysime nors vieną laivą, tai jau jo nepagimdys nieks; porą metų reikės užtrukti, kad naują padarius . . ." Ir darė Port-Arturo generolai taip, kaip kalbėjo: kareivių tūkstančius kasdien žudė, (...) o laivyną prisirišę laikė tol, kol japonai neatėjo ir prieplaukoje nesunaikino jo" („šaltinis", 1906, Nr. 36, p. 573).
„Lietuvos tvirkintojai (straipsnio pavadinimas). Prie įpratimo laužyti įstatymus (. . .) prisidėjo netikusi rusų valdžia. Seniau, nors įstatymus nelabai kas pildė, tai nors jautė, kad tie įstatymai teisingi. Esant gi lietuviams po rusų valdžia, visiškai kitaip virto. (. . .) Prie to rusų valdininkas — tai „vziatočnik". Už kyšį, įbruktą į delną, leis jis tau ir padės visus įstatymus be pabaudos peržengti. (. . .) Rusų valdininkai jau visur tokie, o ypatingai mūsų krašte. Pas mus susirinko visokie šiukšliai, kuriems rūpėjo vien pasipelnyti ir žmones nuplėšti." („Šaltinis", 1906, Nr. 34, p. 534).
„Dūmoje kalba (Darbo kuopos atstovas) Petrovas: ,Mes galėtume paklausti poną ministerį pirmininką (Stolypiną), ar peržengęs visus šalies įstatymus, paniekinęs visus Monarcho prižadus, pajuokęs įstatymdaves įstaigas, ar ketina jis pasiliuosuoti? (. . .) Bergždžia yra šaukti tokius žmones (kaip Stolypinas), idant pildytų įstatymus'. Kalba atstovas Miliukovas: ,Vyriausybei paniekinimas įstatymų esąs tik paprastas atsitikimas apskritoje vyriausybės sistemoje, pasiremiančioje melu. (O vis tik Stolypinas neatsistatydino)'. („Šaltinis", 1911, Nr. 13, p. 154).
„(Balandžio mėn.) kalbėjo Stolypinas apie 87 str., pagal kurį buvo paleista 3 dienom valstybės taryba su dūma ir tuo tarpu įvesta žemininkijos Vakarų krašte. Stolypinas gynė vyriausybės teises ir aiškino, jog buvo pasielgta teisingai, nes ... tai buvo reikalinga apginti rusų teises žemininkijose. 202 balsais prieš 82 (nacionalistų) priimta, kad min. pirmininko darbai nesutinka su teisėmis ir jo pasiaiškinimas nėra patenkinamas.' („šaltinis", 1911, Nr. 19, p. 225).
Savo atsiminimuose (2, p. 174—176) St. Kairys rašo: ,,1906.V.3 Vilniuje išėjo „Naujosios gadynės" 1 nr. XII.28 išėjo paskutinis 32 nr., redakcija pati sustabdė laikraštį. Kiekviename laikraščio numeryje buvo po politinį straipsnį; dauguma jų kalba su nepaprastu „įžūlumu", kaip ne visada kalbėjo užsieny (Tilžėje) leistas „Darbininkų balsas". Pvz. 1 nr.: „Darbo žmonės! Nesulauksite jūs tikros laimės ir geresnio gyvenimo, ligi bus gyva dabartinė valdžia ..." 3 numeryje buvo paskelbta duomenų apie caro ir jo šeimos turtus; už tai numeris buvo konfiskuotas. 4 numeryje: „Esame įsitikinę, kad vien proletarai ir valstiečiai tegalės galą padaryti senybinei tvarkai . . . reikia jau dabar ruoštis prie kovos su caro valdžia". Ir taip buvo rašoma kiaurai per visus 32 laikraščio numerius. Tai buvo kurstymas išgriauti esamą politinę santvarką, už ką buvo baudžiama pagal B. St. 51 str. Iš 32 laikraščio nr. buvo konfiskuota 11. Tas nereiškė, kad konfiskuojami numeriai būtų skaitytojui žuvę: be trijų numerių visi kiti buvo spėta iškraustyti iš spaustuvės prieš policijai ateinant. Redaktorei Brazaitytei teko atsisėsti kalėjime ir sumokėti piniginę baudą. Leidėjas Jaks-Tyris pateko kalėjiman ir neteko vietos Vilniaus Žemės banke. Paskutiniame numeryj redakcija sako, jog nenorėjusi būti pasmaugta purvinų valdžios tarnų rankų. Perdėta (sako St. Kairys). Buvo daug purvinų, bet išimtis vyriausiam lietuviškų raštų cenzoriui Vilniuje Mykolui Itomlenskiui (Lietuvos rusas, pasilikęs gyventi nepriklausomoje Lietuvoje); nebijodamas pakenkti savo karjerai, dažnai mokėjo prisiimti ant savo kupros dalį laikraščių nusikaltimų prieš caro valdžią.
Laikraščio numeris patekdavo į cenzoriaus rankas tik jau atspausdintas.
„Naująją gadynę" pakeitęs „Skardas" 1907.L, 1-me nr.: „Pasibaigė 1906, tamsios reakcijos, karo lauko teismų metai. Visus metus siautė tamsios skrajojančių būrių, ištrėmimų, kalėjimų, bado ir valdžios sauvalios jėgos . . . Neskubėkime džiaugtis, kad senieji metai pasibaigė . . . Pasiliko senoji reakcija, senieji kankintojai senoviškai varo savo darbą". Numeris nebuvo konfiskuotas.
Spaudą atgavus paaugo ir lietuviška knyga. Lietuviškų knygų augimas matomas iš lentelės.
Laikotarpis Įvairių Pastaba
pavadinimų
knygų
skaičius
16 amžius 34 šiuos skaičius reiktų
17 amžius 58 bent 10% padidinti, nes ne
18 amžius 304 visos knygos buvo įtraukiamos
1801-1864 962 į bibliografiją.
1865-1904 3200
1905-1914 3264 (1, P- 256)
1915 m. Vilniuje, dar rusams valdant, surengtoje lietuvių literatūros parodoje buvo išstatyta 2500 įvairių lietuviškų spausdinių; joje dar trūko 500 įvairių egzempliorių, kurie laiku negalėjo būti pristatyti. Be to, įvairūs socialdemokratiškos krypties leidiniai negalėjo būti išstatyti. (Imta iš V. Gaigalaičio kn. „Litauen", Frankfurt a/M 1917, p. 74).
Mokyklos ir švietimas po 1905 m.
Iki 1905 m. Lietuvoje, esant rusiškoms visoms valdinėms mokykloms, net pradinėms, jas lankė labai mažas mokinių skaičius. Pvz., apie 1898 m. Kauno gubernijoje pradžios mokyklose mokėsi tik 12,4% visų lietuvių vaikų, o pagal kitus šaltinius tik 4,8% (1, p. 160), nes tėvai neleido vaikų į rusiškas mokyklas.
Po 1905 m., kai mokyklose buvo leista tikybą dėstyti gimtąja kalba ir mokyti lietuvių kalbos, be to, kai į mokyklas pradėjo skirti mokytojus lietuvius, mokinių skaičius pradžios mokyklose pradėjo smarkiai didėti.
1905—1907 m. Vilniaus ir Suvalkų gubernijose valdines mokyklas lankė tik 13% mokyklinio amžiaus vaikų. Palyginti su Rusijos gubernijomis Lietuvoje mokyklų buvo mažiau, tačiau lietuvių raštingumo procentas buvo didesnis: raštingų lietuvių buvo 52,1%, rusų — 29,4% (1, p. 162). Taip buvo todėl, kad Lietuvoje veikė daug slaptų mokyklų. Greta veikusių valdinių pradžios mokyklų toje pat apylinkėje veikdavo bent 5 slaptos grynai lietuviškos mokyklos, o pastarąsias papildydavo beveik kiekvienoje šeimoje motinų mokyklos (P. Rimšos skulptūra vaizduoja tokią mokyklą). Tokių lietuviškų mokyklų (slaptų ar motinų) buvo gausu dar ir prieš 1914 m. (1, p. 162). Už slaptas mokyklas bausdavo iki 500 rb. arba 3 mėn. kalėjimo. 1906.VIII.24 buvo panaikintas 1892 m. įstatymas, baudžiąs už slaptą vaikų mokymą. Bet praktiškai baudė ir toliau, o 1911 m. sausio mėn. vidaus reikalų ministras išleido aplinkraštį, kuriame vėl buvo nustatytos bausmės už slaptą mokymą.
1905.V.1 caro įsakymu leista Lietuvos pradžios mokyklose dėstyti lietuvių kalbą. Po 1905 m. leista dėstyti lietuvių kalbą ne tik pradžios, bet ir aukštesnėse mokyklose. Tačiau lietuvių kalbos mokytojus turėjo samdyti ir apmokėti patys mokinių tėvai. Užtat daugely aukštesniųjų mokyklų lietuvių kalba nebuvo dėstoma.
Dar 1913 m. Šiaulių ir Palangos gimnazijų mokiniai už lietuvių kalbos pamokas turėjo patys užsimokėti.
1906.X.5 buvo suteikta teisė valstiečių luomo vaikams be leidimo stoti į mokyklas. 1905.X.5 panaikintas 1864 m. draudimas mokyklose tarpusavy kalbėtis gimtąja kalba.
Caro valdžia, atsigavusi nuo 1905 m. revoliucijos smūgių, kazokų pagalba Lietuvon sugrąžino ne tik policininkus, viršaičius, bet ir atleistus mokytojus rusus. Senoji nutautinimo sistema iš dalies vėl grįžo į Lietuvos mokyklas.
1915 m. Lietuvoje, dar rusams valdant, iš bendro 1134 pradžios mokyklų mokytojų skaičiaus lietuvių buvo 275 (virš 24%), o Suvalkijoje jau dirbo 71% lietuvių mokytojų (1, p. 165).
Švietimo draugijų mokyklos. Po 1905 m. revoliucijos išleista įstatymai, kurie palengvino draugijų steigimą. Tuomet pradėjo organizuotis lietuvių švietimo draugijos, kurios ėmė steigti pradžios mokyklas, gimnazijas, amatų mokyklas ir kitokias. Pirmiausia įsisteigė Suvalkijoje 1906 m. „Žiburio" draugija (steigėjai kunigai M. Gustaitis ir J. Staugaitis); vėliau (irgi 1906 m.) Kauno gub. „Saulės" draugija (steigėjas ir ilgametis jos pirmininkas kun. K. Olšauskas) ir paskiausiai Vilniuje — „Ryto" draugija 1913 m. (steigėjai A. Smetona, J. Basanavičius, kun. Mironas ir kt.). Draugijoms buvo leista veikti tik gubernijų ribose.
„Žiburio" draugija 1906 m. įsteigė dvi pradžios mokyklas. Ligi I pasaulinio karo „Žiburys" vidutiniškai išlaikė 7-9 pradžios mokyklas, įsteigė mergaičių progimnaziją Marijampolėje. Rūpinosi progimnazijos steigimu ir Seinuose, bet negavo valdžios leidimo. Vokiečių okupacijos metu (1915-1910 m.) „Žiburio" draugija įsteigė gimnazijas Marijampolėje, Seinuose, Prienuose, Šakiuose ir kt.
Pradžios mokyklų daugiausia išlaikė „Saulės" draugija. 1908 m. išlaikė 45 mokyklas, 1910 m. — 40 mokyklų, bet 1912—1913 m. teišlaikė 34 mokyklas, kuriose dirbo 42 mokytojai lietuviai. Be pradžios mokyklų „Saulės" draugija steigė dviklases mokyklas, 1911 m. įsteigė mokytojų ir buhalterijos kursus Kaune. 1915— 1918 m. draugija steigė ne tik pradžios mokyklas, bet įsteigė ir daug gimnazijų: Kaune, Panevėžyje, Ukmergėje, Utenoje ir kt.
1919 m. jau išlaikė 10 gimnazijų bei progimnazijų, kuriose mokėsi daugiau kaip 1600 mokinių (1, p. 472).
„Ryto" draugija savo veiklą plėtė daugiausia Vilniaus krašte: steigė pradžios, specialias ir aukštesniąsias mokyklas. 1915 m. ji išlaikė 8 pradžios mokyklas. Norėjo steigti mokytojų seminariją, bet valdžia nedavė leidimo. Tik 1919 m., vokiečių okupacijos metu, įsteigė Vilniuje mokytojų kursus, kurie vėliau virto mokytojų seminarija.
Be šių 3 draugijų dar veikė liberalios (kairiųjų pažiūrų) visuomenės „Šviesos" draugija, įsteigta 1906 m., steigėjai K. Grinius ir kt. Ji išlaikė dvi pradžios mokyklas, Marijampolėje suorganizavo mokytojams ruošti kursus. Valdžiai nepatiko šios draugijos veikla, ir 1908 m. ją uždarė.
Visose šiose privatinių draugijų išlaikomose mokyklose dėstomoji kalba buvo lietuvių.
Po 1905 m. steigėsi privatinės lietuvių mokyklos ir už Lietuvos ribų, ten leidimas joms steigti buvo lengviau duodamas, negu Lietuvoje. Pvz., 1913 m. Rygoje „Žvaigždės" draugija išlaikė 5 lietuvių pradžios mokyklas su 509 mokiniais. Petrapily veikė 4 pradžios mokyklos, Liepojoje — 1, Odesoje — 1, Tomske — 1.
Veiverių mokytojų seminariją 1868—1918 m. baigė 1025 auklėtiniai, iš jų daugiau kaip 80% lietuviai (1, p. 178). Lietuvių kalba čia buvo dėstoma tik kaip dalykas. į Panevėžio mokytojų seminariją, įsteigtą 1872 m., tik po 1905 m. pradėjo priiminėti lietuvius. Patekdavo lietuvių nedaug, nes jie turėjo gauti švietimo ministerijos leidimą laikyti egzaminus. Nuo 1906 m. per 9 metus ją baigė tik 12 lietuvių. į Vilniaus mokytojų institutą irgi tik po 1905 m. pradėjo priiminėti lietuvius katalikus.
Aukštesnysis mokslas. 1893 m. Kauno gubernijoje tebuvo 4 gimnazijos (Kauno berniukų ir mergaičių, Šiaulių berniukų ir Panevėžio realinė mokykla). Tuo metu Kauno gubernijos gimnazijose buvo labai mažas lietuvių skaičius: iš 1108 mokinių tik apie 220 lietuvių (19,8%). Kadangi Lietuvoje valstiečiams lietuviams stoti į gimnazijas buvo daroma visokių kliūčių, todėl lietuviai siekdavo mokslo Mintaujos, Liepojos, Daugpilio ir Rygos gimnazijose ir Palangos progimnazijoje (Palanga buvo Kuršo gubernijoje). Geresnė padėtis buvo Suvalkijoje, kur veikė Marijampolės ir Suvalkų gimnazijos, ir jose kaip dalykas buvo dėstoma lietuvių kalba (neprivalomas kursas).
Prieš I pasaulinį karą 1913—1914 m. Lietuvoje jau veikė iš viso 26 gimnazijos: 10 valdžios ir 16 privatinių. Viso veikė 30 gimnazijų, progimnazijų bei realinių mokyklų (su sustiprintu matematikos-gamtos mokslų mokymu). Per trumpą laiką (1905— 1915) Lietuvos visuomenė savo jėgomis įsteigė beveik du trečdalius aukštesniųjų mokyklų, kuriose daug didesnis lietuvių mokinių skaičius galėjo siekti mokslo.
Moralinė atmosfera mokyklose caro laikais nebuvo sugedusi. Rašytojas kun. M. Vaitkus savo atsiminimuose rašo, kad jaunimas eidavo mokslus „paprastai mažame ar bent nedideliame mieste, kurie dar nebuvo stipriai paliesti sugedimo. Disciplina mokyklose buvo griežta; mokiniai turėdavo gyventi padoriuose butuose, mokyklos stropiai prižiūrimuose. Netinkamų vaidinimų nebuvo, kadangi nei teatrų, nei kinų, nei televizijos nebūta. Nepadorių paveikslų niekas neplatino. Knygos būdavo rūpestingai atrenkamos; iš šalies irgi beveik niekas nekišdavo mokiniams nepadorių knygų (. . .). Ir visa tų laikų mūsų provincijos atmosfera buvo gana padori. Į mergaites jaunimas žiūrėjo pagarbiai, korektiškai, riteriškai" (M. Vaitkus, „Mistiniame sode", JAV, 1957, p. 156).
M. Vaitkus gal kiek ir perdėtai gražiai nušviečia anų laikų mokyklos gyvenimą, bet palyginkime su tuo, kas dabar dedasi Lietuvos mokyklose . . .
(Bus daugiau)
