TTG KATALIKŲ KOMITETO ĮKŪRIMAS

1978 metai atnešė gerų permainų. Svarbiausioji - popiežiumi buvo išrinktas Jonas Paulius II, kuris tuojau po išrinkimo pasakė būsiąs „tylos Bažnyčios“ balsu. Toji „tylos Bažnyčia“ buvome mes, tikintieji, pasklidę po visą Sovietų Sąjungą. Tai padrąsino visus, kurie vienaip ar kitaip bandė priešintis anuometinei prievartai. Tuo metu Sovietų Sąjungoje, visų pirma Maskvoje, jau veikė žmogaus teisių gynimo grupės, susikūrusios po 1975 m. Helsinkyje priimtų nutarimų žmogaus teisių srityje. Maskvoje buvo susikūręs Tikinčiųjų teisėms ginti krikščioniškasis komitetas.

Vasarą mane aplankė maskviečiai — stačiatikių dvasininkas Glebas Jakuninas, Aleksandras Ogorodnikovas ir Levas Regelsonas — ir papasakojo apie jų įkurtą Tikinčiųjų teisėms ginti krikščioniškąjį komitetą. Pasiūlė, kad prisidėtume prie jų. Pasidalijau idėja su kun. A. Svarinsku ir kun. J. Zdebskiu. Jie pritarė šiai minčiai, tačiau sutarėme, jog kursime savarankišką komitetą ir glaudžiai bendradarbiausime su maskviečiais.

Lapkričio 22 d. Maskvoje, Krikščioniškojo komiteto sekretoriaus Viktoro Kapitančiuko bute, įvyko spaudos konferencija. V. Kapitančiukas telefonu sukvietė žurnalistus. Kun. A. Svarinskas, kun. J. Zdebskis ir aš pristatėme užsienio žurnalistams apie Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto įkūrimą Lietuvoje ir padalijome pirmuosius tris dokumentus. Žurnalistai daug klausinėjo, kokia tikinčiųjų padėtis Lietuvoje. Vakare, grįždami iš Maskvos į Vilnių, traukinyje jau klausėmės BBC pranešimo apie įvykusią konferenciją. Suvokėme, kad tai labai pavojingas žaidimas, kuris greitai gali baigtis nelaisve. Tokia buvo atviros kovos už tikinčiųjų teises pradžia, kuri, Dievo laiminama, tęsėsi net penkerius metus, iki buvusio KGB vadovo J. Andropovo išrinkimo į TSKP Generalinio sekretoriaus postą. Vėliau KGB viršininkai apgailestaus, kad leido mums, Katalikų komiteto nariams, taip ilgai veikti, nes per tą laiką iki arešto suspėjome paruošti pamainą.

Mons. Alfonsas Svarinskas apie TTG Katalikų komitetą

Per 53 metus okupantai kelis kartus keitė kovos taktiką prieš Lietuvą ir tikinčiuosius. Pirmiausia jie norėjo mus išžudyti ginklu. Tačiau visos tautos jiems nepavyko sunaikinti. Sovietų valdžia Lietuvoje gyrėsi išžudžiusi 25 tūkstančius partizanų - gražiausią Lietuvos jaunimą. Po Stalino mirties maždaug nuo 1955 m. sovietų valdžia ėmė keisti taktiką - pradėjo griauti tautą ir Bažnyčią iš vidaus. Šitas periodas mums buvo pavojingesnis. Pirmiausia užsimota prieš Bažnyčią, pradėta smarkiai verbuoti dvasininkus. Buvo siekiama, kad mūsų hierarchai, tada bažnyčių valdytojai (vyskupų beveik nebuvo), nerastų bendros kalbos. Nebuvo kam tiesos žodį sakyti Bažnyčios vardu, kam Bažnyčios ginti. Tai ir paskatino kurti organizaciją, kuri gintų tikinčiųjų ir Bažnyčios reikalus. Tiesa, kunigai pagal kanoną neturi teises kalbėti Bažnyčios vardu, bet tai buvo ypatinga padėtis.

Turėjo įtakos ir Maskvos stačiatikių kunigo Glebo Jakunino ir kitų įsteigtas rusų Krikščionių Komitetas tikinčiųjų teisėms ginti. Rusai kvietė į savo komitetą ir lietuvius. Pasvarstėme, kad mūsų ir jų reikalai gerokai skiriasi: mes katalikai, kovojame ir dėl Lietuvos valstybės laisvės, be to, esame toli vieni nuo kitų, ir nutarėme steigti atskirą komitetą.

1978 m. lapkričio 13 d. penki kunigai Lietuvoje įsteigėme Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetą. Pasirašėme pagal abėcėlę - Jonas Kauneckas, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Vincas Vėlavičius, Juozas Zdebskis. Neturėjome nei pirmininko, nei sekretoriaus, vienas iš mūsų kasmet būdavo sekretorius, išsiųsdavo laiškus, pranešimus bei gaudavo atsakymus.