K R O N I K A

Ten užaugau, iškentėjau 
Aš kančias visas 
Ir pamėgau, pamylėjau 
Vargdienių dūmas. . .

Trys svarbios lietuvių tautai datos lydėjo Maironio atėjimą į šį pasaulį. Metai prieš jo gimimą Didžiojoj Lietuvoj buvo panaikinta baudžiava (1861), o po metų įvyko lenkų-lietuvių sukilimas prieš pavergėjus rusus (1863), o po dviejų metų rusai uždraudė spaudą lotynų raidėmis (1864).

Šie trys įvykiai sukrėtė Lietuvą ir pažadino naujų socialinių ir kultūrinių jėgų, pasukusių lietuvių gyvenimą nauja kryptimi ir atvedusių Lietuvą į demokratinę Nepriklausomą valstybę.

Po baudžiavos panaikinimo ir po 1863 metų sukilimo dauguma lietuvių, ypač kaimo gyventojų, buvo atpalaiduoti nuo priklausomybės sulenkėjusiems dvarininkams, šitaip daug kas gavo laisvę ir teisę be aristokratų tiesioginės valios ir lenkų įtakos savarankiškai tvarkytis kasdienį savo gyvenimą. Po sukilimo rusai ėmėsi mažinti lenkų poveikį lietuviams ir padaryti sau palankesnius krašto gyventojus. Tačiau spaudos uždraudimas sudavė didžiulį smūgį: Lietuva, per rusišką spaudą ir mokyklą, per kolonistus rusus ir caro administraciją turėjo būti suprovoslavinta ir surusinta.

. . . Daugiau...

Turi Lietuva nemaža žymių žmonių. Vienas iš tokių žmonių yra šiuo metu gulago kančias kenčiąs Antanas Terleckas, baigęs Vilniaus universiteto ekonomikos ir istorijos fakultetus, draugiškas, gerbiamas ir jaunimo mėgiamas žmogus, jis, negalėdamas pakęsti tarybinės valdžios daromų skriaudų lietuviams, dažnai kėlė balsą, protestavo žodžiu ir raštu, ne kartą drąsiai rėžė saugumiečiams tiesą į akis. jam už tai buvo atsilyginta.

Jau ne pirmą kartą A. Terleckas parengtinio tardymo ir po teismo prieš išvežant į kalinimo vietą 1979.X.31 — 1980.X.5 buvo įkalintas Vilniuje, saugumo komiteto požemiuose, kur jau tūkstančiai lietuvių prarado savo sveikatą, neteko laisvės, kur žvėriškai buvo tyčiojamasi ir tebesityčiojama iš švenčiausių teisių ir žmogaus orumo. Tardomas A.Terleckas atsisakė duoti parodymus, todėl jam buvo sudarytos itin sunkios kalinimo sąlygos: ilgai buvo neleidžiama susirašinėti su šeima, kiauras paras jis buvo tardomas penkių aukšto rango tardytojų: Lazarevičiaus, Markevičiaus ir kt. Paskutinį pusmetį prieš pat teismą jis buvo laikomas su labai pavojingais žmonėmis. „Nuo vasario 20 buvau laikomas su labai nervuotais žmonėmis. Aleksandrui vaikystėje Sibire galvą kirviu perskėlė, o Juozui Vilkaviškio rajone kažkas kastuvu makaulę aptalžė. Siutui praėjus, Aleksandras būdavo labai geras, o Juozas visą laiką tylėdavo (su juo buvau nuo VI.6 iki VIII.25). Pavargau su jais",— kiek vėliau 1981.II.26 rašė laiške A. Terleckas, kurio bylos medžiagą kruopštūs saugumo darbuotojai sudarė net keliolikos tomų. Su tokiu kalnu popierių A. Terleckui buvo duota nepaprastai mažai laiko susipažinti.

Kalinys buvo taip požemių ir tardymų įtampos išvargintas, kad pirmąją proceso dieną per pertrauką jį ištiko priepuolis. Todėl po pertraukos dar negalėdamas atsigauti po ištikusio smūgio, neturėjęs jėgų net kalbėti. Teisme dalyvavusi gydytoja tvirtino, kad teisiamasis A. Terleckas yra nuolatinėje jos priežiūroje, gauna stiprius vaistus ir teismo metu jo sveikata esanti patenkinta. Per teismą A. Terleckas, kaip ir jo bičiulis Julius Sasnauskas, elgėsi ramiai, su jam būdingu jumoru, šviesiu optimizmu, nors iš tikrųjų buvo neapsakomai išvargintas, nukamuotas ir išsekintas. Savo principų, pasaulėžiūros ir įsitikinimų nė vienu žodžiu nepasmerkė, savo veiksmų neapgailestavo. Teisme, be artimiausių šeimos narių, dalyvavo vien tik saugumiečiai ir kviestiniai.

. . . Daugiau...

Antrasis Pirčiupis

Labai mažai kas žino, kad 1984 m. gruodžio 24 d. sukaks 40 metų, kai Merkinės apylinkėse buvo žiauriai susidorota su Klepočių, Lizdų, Druskininkų, Ryliškių, Taručionių, Vertelkų ir Pieriškių kaimų gyventojais. Kai kas tą įvykį vadina antrojo Pirčiupio tragedija.

Pirčiupio kaimą sudegino ir gyventojus sušaudė vokiečiai. Jie 1944 m. birželio 3 d. nužudė 21 vyrą, 29 moteris ir 69 vaikus. Iš viso - 119 žmonių. Vokiečiai savo tikslų neslėpė. Jie iš anksto pasakė:  ,,Mes jūsų priešai. Ginkitės!" Su Merkinės apylinkių gyventojais žiauriai susidorojo rusai, kurie 1944 m. čia sugrįžo kaip „broliškos tautos išvaduotojai". . .

Pirčiupio tragedija yra kruopščiai ištirta, aprašyta, o jo aukoms atminti pastatytas didingas paminklas. Deja, kada pamatysime Klepočių ir kitų kaimų nekaltoms aukoms atminti monumentą, ar bent užuominą spaudoje? Apie šį siaubingą įvykį tylima ir neleidžiama niekam net jo prisiminti. Yra asmenų, kurie asmeniškai matė ir pergyveno tą tragediją, tik jiems nevalia apie tai kalbėti. Nevalia net lankytis savo gimtosiose vietose. Kodėl?

Apie Pirčiupį kalbama, rašoma. Jo tragediją nušviečia muziejus. Čia vedami vaikai, suaugę, svečiai iš užsienio. Klepočių, Lizdų ir kitų kaimų tragedija niekur negarsinama. Apie ją šiandien tiksliai pasakoti sunku. Ją išsamiai ištirti būtų galima tik su valdžios parama. Tik nejaugi pats galvažudys rašys apie save straipsnius, knygas, kaip tą siaubingą 1944 m. Kūčių dieną įvykdė iš anksto paruoštą niekšišką planą.

Kuo mes paremiame savo tvirtinimus? Tuo laiku kai kas iš mūsų buvome tiesioginiai liudininkai tų kruvinų įvykių. Mūsų liudijimus papildė kai kurie asmenys, patys pergyvenę 1944 m. Kūčių dieną, jos siaubą, ir šiandien dar gyvi. Mūsų pateiktus faktus dar ir šiandieną gyvai atmena Merkinės apylinkių vyresnės kartos žmonės. Mūsų pateiktos datos yra tikslios. Datų, kurių negalime šiandien prisiminti ar nustatyti, neduodame. Todėl kai kurie įvykiai galbūt nušviesti nenuosekliai, tačiau ypač iškeltini viešumon, kurios taip bijo ir vengia rusų valdžia, komunistų partija.

. . . Daugiau...

VINCAS TRUMPA

( Lietuvių enciklopedija, 15 t. Red. V. Maciūnas. Lietuvių enciklopedijos leidykla, JAV)

Bendrieji bruožai

XIX a. Lietuvos istorija yra okupuoto krašto ir pavergtos tautos istorija. Jeigu ne padalijimai, XIX a. Lietuvos istoriją turbūt reikėtų pradėti vad. reformų laikotarpiu, kuris maždaug sutapo su paskutinio Lenkijos karaliaus ir D.L.D. Stanislovo Augusto viešpatavimu ir kulminacinį tašką pasiekė ketverių metų seime ir 1791.V.3 Konstitucijoje, kurią  įgyvendinus, Lietuvos-Lenkijos respublika būtų politiškai, sociališkai ir ekonomiškai tapusi nauju organizmu. Tos reformos, kurių ryšys su Amerikos ir ypač Prancūzijos revoliucijomis buvo perdaug ryškus, ir buvo vienas pagrindinių motyvų, kodėl Rusija ir jos partneriai (Prūsija ir Austrija) skubinosi užgniaužti naują laisvės ir pažangos židinį prie Vyslos ir Nemuno. Karinės intervencijos ir vietinės konservatyviosios opozicijos (targovičanų) pagalba tai joms pasisekė įvykdyti ir 1793-95 padalijomais Lietuvos-Lenkijos valstybė nustojo egzistavusi, nežiūrint heroiško Kosciuškos, Jasinskio, Prozoro sukilimo, kuriame bene pirmą kartą į politinės kovos sceną išėjo gana platūs valstiečių sluoksniai (dalgininkai ir šakininkai). Todėl negalima sutikti su kai kuriais rusų ir dabartiniais okupuotos Lietuvos istorikais, kad 1795 Lietuvos prijungiamas prie Rusijos turėjo tam tikros pažangios prasmės. Sociališkai ir ekonomiškai Rusija buvo daug labiau atsilikusi, negu Lietuva ir Lenkija, ypač turint galvoje aukščiau minėtas reformas; tai rodė ir masiškas valstiečių bėgimas iš 1772 Rusijos okupuotų Lietuvos ir Lenkijos sričių.

Iš antros pusės, faktas, kad 1794 sukilimo vadams teko kreiptis į Lietuvos gyventojus lietuvių kalba ir kad XIX a. aplamai buvo tautų atbudimo amžius, verčia abejoti ir kai kurių lenkų istorikų spėjimais, kad skirtumai tarp Lenkijos ir Lietuvos, jeigu nebūtų buvę padalijimų, būtų pranykę ir istorinėje Lietuvos-Lenkijos teritorijoje (su Gudija ir Ukrainos dalimi imtinai) būtų išaugusi lenkiškos kultūros vieninga konstitucinė respublika, nors 1791 konstitucija ir buvo svarbus žingsnis šia kryptimi. Tiesa taip pat, kad per visą XIX a. iki J. Pilsudskio ir poeviakų (POW — Polska Organizacja Wojskowa, žr. LE XXIII, 253-255) laikų Lietuvoje netrūko pastangų atgaivinti senosios Lenkijos idėją. Okupacinė rusų valdžia, bent ligi 1831 sukilimo, ne tik nesipriešino, bet dargi padėjo lenkų kultūrinei įtakai skleistis Lietuvoje. Nežiūrint to, per visą XIX a. nuolat augo ir stiprėjo lietuviškasis gaivalas, kuris XIX a. pabaigoje pasidarė reikšmingas politinis ir kultūrinis veiksnys, su kuriuo negalėjo nesiskaityti nei rusai, nei lenkai.

. . . Daugiau...