Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!
AUŠRA
Nr. 52 [92]
Turinys:
L i e t u v a
1986 m. vasaris
Nedaug yra pasaulyje tautų, kurios savo istorijos kelyje nebūtų patyrusios skriaudų iš kitų tautų arba pačios nebūtų kitų skriaudusios... Neretai ta pati tauta buvo ir skriaudžiamoji, ir skriaudėja. Sunku įsivaizduoti žmonijos istoriją be žudynių, grobimo, užkariavimų, kruvinų revoliucijų, be žiaurių karų, "nusipelniusių" net pasaulinių karų vardą...
Daugeliui tautų teko patirti net genocido siaubą, ilgaamžę svetimųjų okupaciją, įvairiopą dvasinę ir fizinę priespaudą, pažeminimus, nežmonišką išnaudojimą, skurdą. Daug tautų buvo visai sunaikintos arba nutautintos.
Skaudu tai konstatuoti. Dar skaudžiau suvokti, kad toks žmonijos "modus vivendi" nesikeičia net mūsų "šviesiajam" dvidešimtam amžiui baigiantis... Ir mūsų dienos, deja, paženklintos tuo pačiu gėdos ženklu – žiaurumu – pridengtu, rafinuotu ar atviru, grubiu, net cinišku. Skirtumas dabar "tik" toks, kad žmogaus žiaurumui mūsų laikų mokslas ir technika suteikė neregėtą iki šiol galią sunaikinti ne tik atskiras tautas, bet ir visą žmoniją, net visa, kas tik gyva Žemėje.
Mes, lietuviai, tai apmąstome šiandien ne vien teoriškai. Mūsų tauta šiuo metu kaip tik yra pavergtų, pažemintų tautų tarpe – kenčiame tarybinę priespaudą.
Tik 22 metus dvidešimtajame amžiuje tegyvenome nepriklausomą gyvenimą .. O ir per tą trumpą laisvės laikotarpį patyrėme ne vieną skriaudą iš savo kaimynų (netekome Vilniaus, Klaipėdos...). Ir visas 19 amžius mums buvo ištisa carizmo priespaudos naktis, negailestingas mūsų mažos tautos naikinimo amžius! Vos vos išlikome...
Dabar ir vėl Lietuva, nukraujavusi II pasauliniame kare, perėjusi tarybinius kalėjimus, lagerius, tremtinių kelius, intensyviai ruošiama tarybiniam "tautų suartėjimui"...
Kur išsigelbėjimas?
JAV PREZIDENTUI REIGANUI
TSRS VADOVUI GORBAČIOVUI
VISOMS PASAULIO TAUTOMS
Tarptautinė padėtis pasaulyje pasiekė tiesiog beprotiškai įtempto ginklavimosi ribą. Pagrindinė priežastis – tarpusavio nepasitikėjimas – tai pabrėžė ir Gorbačiovas, 1986.I.1 kalbėdamas per JAV televiziją. Užbaigus Ženevos susitikimą 1985.XI.21 Gorbačiovas spaudos konferencijoje karčiai, tiesiog su liūdesiu pastebėjo, kad nepasitikėjimas tarybine šalimi toks didelis, jog daugelis žmonių Vakarų šalyse tarybinius žmones įsivaizduoja kaip kraujo ištroškusius monstrus. (Ir iš tiesų ten su dideliu pasisekimu rodomi tokie filmai, kaip "Rembo" ir pan., vaizduojantys raudonųjų žvėriškumus). Į tarybinę valstybę atrodo daug kur pasaulyje žiūrima, kaip į žvėrišką galybę, pasiruošusią bet kuriuo metu praryti bet kurią šalį.
Pasaulio šalims beveik nebeįmanoma susitarti, nes nebėra jokio pasitikėjimo Tarybų Sąjungos pasirašytomis sutartimis. Kaip vertinti TSRS sutartis turbūt teisingiausia gali žinoti lietuvių tauta iš savo karčios patirties.
Lietuva ir TSRS prieš II pasaulinį karą pasirašė nepuolimo ir savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią įsipareigojo pavojaus atveju net ginti antrąją šalį. Netrukus po tos sutarties sudarymo 1939 m. PSRS ir Vokietija slaptu Molotovo-Ribentropo paktu dalijasi Rytų Europą. Lietuva čia tiesiog perkama ir parduodama. Netrukus, vykdydama tą paktą, TSRS ją praryja. Štai tau ir tarpusavio pasitikėjimas! Apie "laisvą" Lietuvos įstojimą į TSRS nėra ko ir kalbėti - "liaudies" pareiškimai šiuo klausimu skelbiami įžengus okupacinei tarybinei kariuomenei į Lietuvą. Rinkimai į taip vadinamą Liaudies seimą taip pat prievartiniai (dar ir dabar yra lietuvių, išsaugojusių priverstinio balsavimo dokumentus – žmonės be štampų pasuose apie balsavimą buvo represuojami. Dauguma represuotų asmenų mirė Sibire ar Šiaurėje). Lietuvių tauta turi teisę kalbėti pasauliui apie TSRS kaip apie kraujo ištroškusį monstrą – jokiame kare taip nenukentėjo Lietuva, kaip "taikiais" Stalino laikais: buožinimai, suėmimai, trėmimai, žudymai palietė daugiau kaip 1/3 lietuvių.
Ateis aušra ir meilės ateitis,
Visi keliai subėgs į širdį.
Ir sutemų lizde žvaigždė nušvis, –
Suriši šilko raiščiais mirtį...
Garbės įžiebsi aukurus,
Lieps šviesusis žiedas skleisis.
Iškelsi saulės vėliavą
Ant žemės puolusios, bevalės...
Ateik, ateik į mūsų žemę
Savim pripildžius amžinybę.
K. MĖTA
SKIRIAMA 60-TAJAM BALIO GAJAUSKO GIMTADIENIUI (1926.II.26) IR 34-OSIOMS KALINIMO METINĖMS
Pro sutemų neperplėšiamą šydą,
Pro juodą naktį nevilties,
Pilni pasiaukojimo, bebaimio ryžto
Išėjo sūnūs kurti ateities;
Palengvint dalią pavergtos Tėvynės,
Ir vargą motinų senų,
Kad nieks netemdytų dangaus žydrynės,
Kad būtų žemėje šviesu.
Ir Tu, Baly, apsisprendei toj gretoj
Palikti dalį kankinio aukos,
Ir kruvinuos gyvenimo verpetuos
Brandinti ateitį tautos.
Ištroškęs sugrąžinti laisvės vėją,
Apgint nuo šiaurės pūgos vaikus,
Kad vėlei kryžkelių Rūpintojėliai
Lydėtų grįžtant į namus.
ATSISVEIKINANT SU KUNIGU JUOZAPU ZDEBSKIU
... Lyg kardo kirtis
skausmo ašmenimu
į širdį krito nelaukta žinia...
Tikėt nenoriu savo ausimis!
Ir kaip mes šičia? –
Be Tavęs ..
Netinka Tau karste rankas sudėti!
Deja, deja...
Bet juk Tu nemirei;
sušalevai staiga,
nes palengva užgesti
Tau nebuvo laiko.
/Kas pasakys, kodėl –
Iš skausmo,
ar iš meilės –
plyšo Tau širdis?/
J. TAUTENIS
PRATARMĖ
Šiuo rašiniu norima prisiminti taurų lietuvį kun. Ambraziejų JAKAVONĮ, kuris savo gyvenime siekė sukurti savo krašto žmonėms šviesesnę ateitį, skiepijo juose Dievo, savo tautos bei kalbos meilę. Už visa tai jis susilaukė priešų neapykantos - buvo persekiojamas ir pagaliau nužudytas.
Besiartinant 100 metų nuo jo gimimo, susidomėta jo asmeniu. Norėta surasti jo kapą ir prie jo gimimo šimtąsias paminėti. Deja... paaiškėjo, kad jo palaikai žudikų buvo nežinia kur padėti, ir jo kapo nėra.
Jei nežinia, kur ilsisi jo žemiškieji palaikai, tai reikia bent iš dulkių prikelti jo atminimą. O laiko dulkės jo atminimą yra bebaigiančios užkloti. Seni žmonės, kurie jį atmena, jau baigia išmirti. Gervėčiuose, kur jis 16 metų darbavosi, nedaug kas jį beprisimena, o jei ir prisimena, tai mažai ką apie jo gyvenimą ir darbus težino. Lietuvių spauda apie jį nėra plačiau rašiusi nei tėvynėje, nei užsienyje. Lietuvių enciklopedijoje jis prisimintas mažos apimties straipsneliu paskutiniame papildymų tome be tikslesnių jo gyvenimo duomenų /nėra net jo gimimo metų/. "Mūsų Lietuva", rašiusi apie jo tragišką mirtį, paduoda klaidingą žinią, esą jo lavonas rastas žvyrduobėje prie Pabradės.
Lietuva - kankinių žemė. Daugelio jų atminimą laiko dulkės užklojo... Tad nedovanotinas būtų mūsų, lietuvių, apsileidimas, jei iš mūsų atminties išnyktų atminimas bent tų, kurie neseniai į amžinybę iškeliavo. Prikelkime jų atminimą, kad ateinančios kartos pažintų tuos, kurie skynė tautai kelią į šviesesnę ateitį, dėl jos kovojo ir žuvo.
Mokėkime tinkamai pagerbti savo tautos kankinius. Jų gyvenimas ir darbai duos mums stiprybės kovoje su dabarties negerovėmis.
(Tęsinys. Pradžia 48 nr.)
III dalis
Tremtis
Įžanga
Norint turėti aiškesnį supratimą apie tremtį (ištrėmimą, nutrėmimą), tenka šiek tiek nukrypti nuo temos ir papasakoti nors labai glaustai "Gulago salyno" žodžiais, kurie paimti iš senųjų Rusijos istorijos šaltinių.
Kaip ir kitose šalyse tremtis Rusijoje nepavėlavo.
Rusijos imperijoj jau prie Aleksiejaus Michailovičiaus 1648 m. Visuotinio Susirinkimo Nuostatais (Sobornym Uloženijem) tremtis buvo įstatymu įteisinta.
1863 m. pradėjo žmones tremti į atskirtą nuo žemyno vandenyno Sachalino salą, jos dykumas.
Čechovas rašo, kad caro valdymo laikais žmonėms, kurie tremtyje gerai elgdavosi, tremties laiką sutrumpindavo ir jie tapdavo visai laisvi. Telikdavo tik vienas apribojimas: negalėdavo grįžti į tą vietovę, kurioje gyveno prieš ištremiant.
Paskutiniame šimtmetyje tremties bausmę skirdavo teismas arba buvo tremiami administracijos.
Tremties sąlygos keisdavosi: tai sunkėdavo, tai lengvėdavo. Iš P. F. Jakubovičiaus ir Levo Tolstojaus žinome, kad su žmonėmis, vežamais į tremtį už politinius nusikaltimus, konvojininkai ir persiunčiamųjų kalėjimų administracija elgdavosi negarbiai.