SKIRIAMA 60-TAJAM BALIO GAJAUSKO GIMTADIENIUI (1926.II.26) IR 34-OSIOMS KALINIMO METINĖMS
Pro sutemų neperplėšiamą šydą,
Pro juodą naktį nevilties,
Pilni pasiaukojimo, bebaimio ryžto
Išėjo sūnūs kurti ateities;
Palengvint dalią pavergtos Tėvynės,
Ir vargą motinų senų,
Kad nieks netemdytų dangaus žydrynės,
Kad būtų žemėje šviesu.
Ir Tu, Baly, apsisprendei toj gretoj
Palikti dalį kankinio aukos,
Ir kruvinuos gyvenimo verpetuos
Brandinti ateitį tautos.
Ištroškęs sugrąžinti laisvės vėją,
Apgint nuo šiaurės pūgos vaikus,
Kad vėlei kryžkelių Rūpintojėliai
Lydėtų grįžtant į namus.
Ak, ilgas laisvėn atsigręžęs žygis!..
Bet dvidešimt penkis metus
Rekruto lemtimi kančia pražydo,
Spygliuota viela suraišytas dangus.
Skausme suklupo motina bežadė,
Išleidus vienturtį ilgam...
Kas jai šviesias viltis pažadins,
Berymant pusrūsy drėgnam?..
Tiktai prie Sopulingosios altoriaus
Ieškot paguodos ir vilties.
Tiktai po kryžium atsistojus
Visi širdies skausmai išblės.
Išklausė Viešpats alpstančią dejonę –
Nušvito pusrūsis niūrus –
Po kruvinų tremties klajonių
Sugrįžo saulė į namus.
Tačiau trumpai gaivino kvapas
Tėvynėj duonos iškeptos,
Nes vėl naujos kančios verpetas
Takais kartosis pramintuos.
Paliko vėlei sopulių suspausta
Senoji motinos širdis,
Ir slaptose svajonėse įspausta
Pirmosios meilės ateitis.
Neteko džiaugtis krykštesiu dukrelės,
Išgirsti mirštančios mamos "sudie"...
Bet neliūdėk, kad pakraščiai aptemę,
Kad jungas vis sunkesnis kasdien.
Aukoj savojoj Tu ne vienas!
Kaip Aukščiausio dovana,
Nors atskirta spygliuotų sienų,
Tavo laukia ir mylinti žmona...
Tavo kely ir pavergta Tėvynė,
Ir nekaltieji kapuose,
Ir tie, kurių likimai susipynę
Su laisvės ir tiesos dvasia.
Ir stovi jie didingai ramūs,
Lyg gyvos kronikos tautos:
Viduklės kunigas, ir Viktoras, Antanas,
Nepalenkti Kalvarijos trečios...
Perklupę kelsis broliškoj vienybėj,
Išsekins nesantaikos upes,
Kol Dievas – mūsų prieglauda, stiprybė –
Į kelią didįjį išves!
Š. ROMUVA