ATSISVEIKINANT SU KUNIGU JUOZAPU ZDEBSKIU
... Lyg kardo kirtis
skausmo ašmenimu
į širdį krito nelaukta žinia...
Tikėt nenoriu savo ausimis!
Ir kaip mes šičia? –
Be Tavęs ..
Netinka Tau karste rankas sudėti!
Deja, deja...
Bet juk Tu nemirei;
sušalevai staiga,
nes palengva užgesti
Tau nebuvo laiko.
/Kas pasakys, kodėl –
Iš skausmo,
ar iš meilės –
plyšo Tau širdis?/
-----------------------------
Ar ne vis tiek? –
Dabar?.
Juk niekas nesuprato
tavųjų "keistenybių" niekada.
O Tu – lyg kaltas vaikas –
teisintais droviai:
"Juk tai iš meilės broliams
aš saiką praradau..."
Tu niekad nežinojai "negaliu",
Lengvų kelių,
ramybės neieškojai.
"Taip reikia!" –
Kaina – nesvarbu!
Negaila laisvės ir...
pačios gyvybės!
/...Kas žino,
ką už ją pirkai?
Už ką
šia kraupią lemtį paukojai?.. /
Ar ne todėl - tik Tu – nesykį
surasdavai raktus
giliausiai užsklęstų širdžių,
Ir apie Meilę joms kalbėt galėjai
kaip niekas kitas...
Ir žodžiais...
Taip, ir žodžiais,
nes juos tarei ne lūpom,
Bet meilės ir aukos ugnim.
Visiems mokėjai būti samariečiu,
nors Tu gi k u n i g a s buvai!
Tiktai kitoks...
Todėl tad gydančio balzamo srovės
Iš Tavo lūpų ir širdies
apiplėštų širdžių gelmėn tekėjo!..
Aukštai - kaip sakalas –
skridai,
Ir mus kvietei
Į Meilės Saulę kilti!
O, kaip viliojo tos viršūnės svaigios!
Tik... ne visuomet
mums drąsos užteko
Silpnus sparnus
prieš vėjus išbandyti...
Nekaltink mūsų! –
mes tokie silpni
ir bailūs,
ir pavargę...
Geriau išmelsk
nors mažą kibirkštėlę
aukos ir meilės –
ryžto ir drąsos,
Kad neužmirštume
aistrų triukšme
parodytojo Tavo kelio.
Iš T e n dabar pamokyk
"gyvent ne sau",
"kentėti nekaltai" be baimės,
"neatsakyti Meilei,
ko Ji prašo",
Ir "šalia pasmerktojo
Mylimojo drąsiai atsistoti"...
-----------------------
Tu dar sugrįši –
negali kitaip!
Juk sūnūs palaidūnai
eina ir negrįžta...
Juk pilnos pakelės
žaizdotų skurdžių,
apiplėštų,
suluošintų širdžių...
Praeina "kunigai", "levitai" –
visi, kas Meilės nepažįsta,
kas myli netikrai
Ir nebemato
purvinam veide
neištrinamo dieviškumo bruožų.
O, kaip sunku! - -
Pro Tavo veidrodį pažvelgus,
Tiesa tokia rūsti,
nepermaldaujama
ir aiški!
M y l ė t i r e i k i a t a i p,
k a i p K r i s t u s m o k ė!
Nes Evangelijos kitos
n ė r a!
Nėra ir priešų –
žemėje visoj!
Yra - tik sužalotos širdys
Apiplėštos –
be meilės,
be šviesos –
Visi joms esame skolingi,
jei "nepraradom saiko"- ...
---------------------------------
Prie Tavo kapo nestovėjau –
neužbėriau smiltelės
ant šviesių akių...
Te visados mane
tas žvilgsnis lydi.
Neatnešiau speiguos
pravirkusios gėlės...
Nereikia jų – kai Tavo kraujas žydi – –
Neatėjau galvos nulenkt – –
Bet Tu dabar žinai,
ko niekas nežinos –
Ir ko nespėjau žemėj pasakyti.
Bet ir dabar ne viską pasakiau.
Todėl šiandien netariu "sudiev",
Nes Tu dar grįši –
negali kitaip.
Iškeliavai –
kad būtum artimesnis...
Kalbi dabar garsiau.
Ir Tavo žodžiai
Širdin man smelkias
lyg gaivi rasa,
ir spindi aiškiai –
Tad jų nustelbti lyg žaibai,
niekas jau negali
Tik nenutolk!..
Tik nenutilk, prašau!
Ir Tavo žvilgsnio tyro
nenoriu aš užmiršt...
Tebus jis man
ne priekaištas,
o kelio švyturys!
To kelio,
ant kurio sustojai
lig Amžinybės Ryto pailsėti...
Liepsnok ir dek -
darbuos ir žodžiuos gyvas!
Aukos ir meilės
žiedu vis žydėk!
Kad nepritruktume užsnūdę,
vestuvių puotos laukdami,
širdžių žibintams
kvepiančios alyvos -
Tu mums visiems
dabar
jau tobula mylėdamas - padėk!
--------------------------------
Tu dar sugrįši!
Negali kitaip...
Juk kaip mes čia? -
Be Tavęs?
...Toks ilgas -
Lietuvon -
šventųjų kelias,
Nuplautas Krikšto vandeniu
ir nekaltų aukų
krauju! - -
------------------------
A. VALDONĖ
1986 m. vasaris