J. TAUTENIS
PRATARMĖ
Šiuo rašiniu norima prisiminti taurų lietuvį kun. Ambraziejų JAKAVONĮ, kuris savo gyvenime siekė sukurti savo krašto žmonėms šviesesnę ateitį, skiepijo juose Dievo, savo tautos bei kalbos meilę. Už visa tai jis susilaukė priešų neapykantos - buvo persekiojamas ir pagaliau nužudytas.
Besiartinant 100 metų nuo jo gimimo, susidomėta jo asmeniu. Norėta surasti jo kapą ir prie jo gimimo šimtąsias paminėti. Deja... paaiškėjo, kad jo palaikai žudikų buvo nežinia kur padėti, ir jo kapo nėra.
Jei nežinia, kur ilsisi jo žemiškieji palaikai, tai reikia bent iš dulkių prikelti jo atminimą. O laiko dulkės jo atminimą yra bebaigiančios užkloti. Seni žmonės, kurie jį atmena, jau baigia išmirti. Gervėčiuose, kur jis 16 metų darbavosi, nedaug kas jį beprisimena, o jei ir prisimena, tai mažai ką apie jo gyvenimą ir darbus težino. Lietuvių spauda apie jį nėra plačiau rašiusi nei tėvynėje, nei užsienyje. Lietuvių enciklopedijoje jis prisimintas mažos apimties straipsneliu paskutiniame papildymų tome be tikslesnių jo gyvenimo duomenų /nėra net jo gimimo metų/. "Mūsų Lietuva", rašiusi apie jo tragišką mirtį, paduoda klaidingą žinią, esą jo lavonas rastas žvyrduobėje prie Pabradės.
Lietuva - kankinių žemė. Daugelio jų atminimą laiko dulkės užklojo... Tad nedovanotinas būtų mūsų, lietuvių, apsileidimas, jei iš mūsų atminties išnyktų atminimas bent tų, kurie neseniai į amžinybę iškeliavo. Prikelkime jų atminimą, kad ateinančios kartos pažintų tuos, kurie skynė tautai kelią į šviesesnę ateitį, dėl jos kovojo ir žuvo.
Mokėkime tinkamai pagerbti savo tautos kankinius. Jų gyvenimas ir darbai duos mums stiprybės kovoje su dabarties negerovėmis.
Šio rašinio tikslas yra iš surinktų duomenų aprašyti kun. Jakavonio gyvenimą, laikotarpį, kuriame jis gyveno, nušviesti jo asmenybę ir nuveiktus darbus.
Autoriaus atliktas darbas tėra kuklus bandymas parašyti kun. Jakavonio biografiją. Gal ateityje surinks kas daugiau duomenų iš jo gyvenimo, gal paaiškės naujų dalykų, gal kas parašys apie jį platesnius atsiminimus. O dabar norėtasi paminėti kun. Jakavonio 100 metų gimimo sukaktį, turime pasitenkinti tomis žiniomis, kurias per trumpą laiką pavyko surinkti.
GIMTINĖ
Kun. Ambraziejus JAKAVONIS gimė 1886 m. (tikslesnė data nežinoma) Randamonių kaime, Ratnyčios parapijoje. Ratnyčios apylinkėse gražūs, sausi pušynėliai su smėlėtais kalneliais. Žemė smėlėta, nederlinga, todėl žemės ūkis čia menkas. Gyventojai caro ir lenkų okupacijos laikais vertėsi įvairiais darbais, veždavo į Druskininkus parduoti grybus, uogas, pieno produktus, daržoves ir kt.
12 km į šiaurės rytus nuo Ratnyčios ir 15 km į rytus nuo Druskininkų yra Randamonių kaimas (prie jo ir ežeras), iš visų pusių miškų apsuptas. Kaimas didelis, 1939 m. buvo 49 ūkiai su 260 gyventojų.
Prasidėjus tautiniam lietuvių atgimimui, Randamonių kaimo gyventojai visą laiką reiškėsi lietuviška veikla.
Vilniaus Golgotoje" /B.Šėmis, Vilniaus Golgota. Kaunas, 1930/ 1/ rendane tokių žinių apie Randamonių lietuvių veiklą (ši knyga duoda žinias tiktai iki 1929 m.).
1926.IV.B Randamonyse vaidinta "Viršaičio meilė", monologas "Geriau nevesti", deklamacija "Vilnius ir lietuvis", kuri klausytojus sugraudino (376 р.).
1926.XII.26 vaikų eglutė - giesmės, dainos, deklamacijos, prakalbos apie reikalą mylėti gimtąją kalbą, pabaigoje Tautos himnas (420 р.).
1927.IV.17 Randamonyse įsteigtas šv.Kazimiero draugijos skyrius. Įsirašė 12 narių. Išrinkta valdyba su pirmininku J.Jakavoniu (450 ir 453 p.). 1928.XII.9 įvyko metinis šv.Kazimiero draugijos susirinkimas, išrinktas naujas pirmininkas J.Akstinas (650p.).
Reikia manyti, kad nuveikta buvo daugiau, tik ne viskas pateko į spaudą.
Lietuvių Enciklopedijoje (išleista JAV), 25 t.,teikia žinių, kad 1930 m. randamoniečiai pastatė cementinį paminklą-kryžių, ir kad 1938.V.9 ištremtas iš pasienio ruožo už lietuvišką veiklą Domininkas Jakavonis.
Daugiau žinių apie lietuvių veiklą Randamonyse turėjo būti žurnale "Mūsų Vilnius" (ėjo Lietuvoje) ir vilniškėje spaudoje.
Neturime žinių apie jų veiklą caro laikais.
Lietuviška pradinė mokykla Randamonyse įsikūrė 1923 m. Pirmuoju mokytoju buvo Juozas Mazginis. Mokykla užsimota paversti lenkiška, bet gyventojai pasipriešino. "Vilniaus Golgota" rašo, kad 1928.III.9 d. į Randamonis atvyko lenkė mokytoja, bet visų pajuokta grįžo, iš kur atėjusi (563 p.).
Nuo 1929.IX.1 iki 1930.III.15 mokykla neveikė, nebuvo tvirtinami mokytojai.1933/34 m. lietuvių draugija "Rytas" nesurado tokio mokytojo, kuris būtų patvirtintas. Vaikų mokėsi daugiau kaip 30 (Žinios imtos iš leidinio-albumo "Lietuvių mokyklos Vilniaus krašte", išleisto Vilniuje 1934 m. sausio mėn.).
Kun. Ambrasiejaus Jakavonio tėvas buvo Karolis, motina Regina. Karolio šeimoje augo 5 vaikai: 3 sūnūs -Petras, Tomas (Tamošius) ir Ambraziejus - ir 2 dukterys -Agota ir Vincenta. Ambraziejus buvo visų vaikų jauniausias.
Karolis Jakavonis valdė ketvirtį valako žemės. Prie jo žemės priėjo ežeras,jam priklausė truputis miško-pušyno. Žemė menka -smėlis.
- Kai pereina gyvuliai, žolė neauga,- pasakojo Karolio sūnaus Petro sūnus Petras Jakavonis.
Toje žemėje augo grikiai, rugiai. Kviečių randamoniečiai savo laukuose nėra matę.
Kadangi ūkis buvo menkas, tai Karolio vaikai turėjo galvoti, kur rasti darbo ir pragyvenimo. Petras ir Tomas išvyko į JAV. Pirmiausia išvyko Petras. Jis atsiuntė "šipkartę" (laivokartę) ir pasiėmė Tomą. Petras, 13 metų išgyvenęs Amerikoje, grįžo į Lietuvą. Grįžęs apsivedė, pirko ūkį Merkinės valsčiuje, Levoniškio vienkiemyje. Išaugino 8 vaikus.
Tomas liko gyventi JAV. Jis ten prasigyveno tiek, kad galėjo savo jaunesnįjį brolį Ambraziejų leisti į mokslą. Tomo pinigais Ambraziejus baigė vidurinį mokslą ir kunigų seminariją.
Vincenta taip pat buvo išvykusi į JAV, bet, mirus vyrui, grįžo į Lietuvą ir apsigyveno tėvo ūkyje. Dabar kun.Ambraziejaus tėviškėje gyvena Vincentos sūnus.(Žinių apie kun.Ambraziejaus gimtinę ir Karolio šeimą suteikė kunigo brolio Petro sūnus Petras Jakavonis, dabar gyv.Vilniuje.).
Baigęs 4 klases Vilniuje, Ambraziejus įstojo į Vilniaus kunigų seminariją.
KUNIGŲ SEMINARIJOJE
Caro laikais Vilniaus kunigų seminarijos vadovybė buvo lenkiška. Profesūra taip pat lenkiška arba lenkiškos orientacijos žmonės. Lietuviai į seminariją buvo priimami nelabai noromis. Palankumo seminarijos vadovybė lietuviams nerodė, priešingai, į juos buvo kreivai žiūrima. Auklėjimas seminarijoje vyko lenkiškoje dvasioje.
Lietuviai klierikai sudarė nedidelę visų seminarijos auklėtinių dalį (1905 m. seminarijoje buvo apie 150 klierikų). Jokia slapta lietuvių klierikų organizacija, kokia buvo pvz. Seinuose, Vilniaus seminarijoje neveikė.
Po 1863 m. sukilimo visoje Lietuvoje vyko sustiprintas lietuvių lenkinimas per bažnyčią. Bet po spaudos lietuviškais rašmenimis atgavimo 1904 m. pradėjo reikštis stiprus tautinis lietuvių judėjimas, apie kurį negalėjo nežinoti seminarijos auklėtiniai.
1906 m. kovo mėn. pradėta leisti Seinuose katalikiškas savaitraštis "Šaltinis", kuris plito ir Vilniaus krašte. 1907 m. spalio mėn. pradėta leisti Vilniuje 3 kartus savaitėje kun. J. Tumo redaguojama "Viltis", kuri ypatingą dėmesį skyrė Vilniaus krašto lietuvių reikalams. Vyko arši kova dėl lietuvių kalbos teisių bažnyčioje. Po didelių pastangų 1901 m. Vilniaus lietuviai gavo šv. Mikalojaus bažnyčią. Iki tų metų nė vienoje Vilniaus bažnyčioje nebuvo lietuviškų pamaldų. Vysk. E. Roppas (1903-1907) įvedė į Vilniaus kunigų seminariją lietuvių kalbos dėstymą.
Į Vilniaus kunigų seminarijos lietuvių klierikų rankas patekdavo leidžiama lietuviška spauda - laikraščiai ir knygos. Juos jaudino lietuvių vedama kova dėl lietuvių kalbos teisių.
Lietuvių tautinis atgimimas pasiekė Vilniaus kunigų seminarijos mūrus. Šios seminarijos auklėtiniai, būsimieji lietuviai kunigai, neliko abejingi savo tautos ir savo gimtosios kalbos reikalams.
Baigdamas 1911 m. kunigų seminariją, A. Jakavonis buvo susipratęs lietuvis.
Kun. dr. J. Vaišnoro MIC knygoje "Arkivyskupas J. Matulaitis-Matulevičius" (1952 m. tilpo "Aiduose") 200-207 p., randame tokių žinių apie Vilniaus kunigų seminariją:
Lietuviai, stodami į seminariją ir mažai mokėdami lenkiškai, dažnai užsirašydavo lenkais iš baimės būti per egzaminus atmesti. Mat prieš egzaminus kiekvienas turėjo pasisakyti, kokios tautybės esąs. O visų buvo tokia nuomonė, kad lietuvių ir gudų į seminariją nenorima įsileisti. Patekę į seminariją lietuviai patirdavo daug nemalonumų tiek iš vadovybės, tiek iš draugų lenkų: buvo kimbama net į lietuviškas pavardes - jos lenkinamos. Istorijos profesorius, iki vysk. Matulaičiui ateinant į Vilnių, beveik kas pamoką kalbėdavęs vis apie Lietuvos-Lenkijos uniją. Klierikams tas net įkyrėjo. Inspektorius, dėstydamas bažnytinę teisę, daug skaudžių priekaištų lietuviams prikalbėdavo. Lenkams inspektorius leisdavo seminarijon parsigabenti lenkiškų kalendorių, o lietuviams lietuviškų - ne. Lietuviškai ar gudiškai net savo tarpe viešai negalima kalbėtis, nes į tai šnairiai buvo žiūrima, daromi priekaištai.
Vysk. Matulaičiui vienas lietuvis klierikas pasakojo, kad jis nemokėjęs lenkų kalbos. Kai būdavo lenkų kalbos rašomieji darbai, beveik nieko neparašydavęs. Mokytojas jam statydavęs nulį kube ir skaudžiai pajuokdavęs. Apgyvendinę jį viename kambary su keliais lenkais; tie dažnai labai skaudžiai jį pašiepdavę ir priekaištų darydavę. Nebegalėdamas iškęsti, nuėjęs inspektoriui pasiskųsti ir prašyti, kad jį apgyvendintų drauge su vienu draugu, kuris apsiėmęs jį lenkiškai mokyti. Inspektorius nesutikęs jo su tuo draugu apgyvendinti ir pasakęs: "Juk tamsta žinojai, kad čia lenkų seminarija; jei lenkiškai nemokėjai, tai reikėjo stoti Kaunan; gi dabar kentėk..."
Seniau, jei tik kuris lietuvis stodamas seminarijon mokėdavęs lenkiškai, tai paprastai beveik visada ir užsirašydavęs lenku, kad neturėtų paskui nemalonumų. Tautybė pasikeisdavusi tik baigus seminariją.
"Tautinis šovinizmas šios vyskupijos kunigų liga; ta liga serga ir seminarija.", daro pastabą vysk. Matulaitis.
Tokia buvo atmosfera Vilniaus kunigų seminarijoje J. Matulaičiui perėmus 1918 m. gale vyskupijos valdymą. Minėtoje knygoje vysk. Matulaičio suteiktos žinios atitinka 1918 m. pabaigą ir 1919 m. pradžią. Panaši arba visai tokia pat padėtis turėjo būti ir A. Jakavoniui lankant seminariją (1907-1911 m.).
G E R V Ė Č I U O S E
1911 m. baigęs kunigų seminariją, kun. Jakavonis buvo paskirtas vikaru į Gervėčius.
Gervėčiai seniau priklausė Ašmenos, paskui Vilniaus apskričiai. Vietovės vardas galėjo kilti nuo pelkėse besilaikančių gervių ("Mūsų Lietuva" I tomas, išleista JAV).
Gervėčių bažnyčia statyta vysk. Jono iš Lietuvos kunigaikščių 1526 m., atstatyta 18 mm.: 1899-1903 m. pastatyta nauja mūrinė, erdvaus ir taisyklingo gotiško stiliaus bažnyčia, viena iš pačių gražiausių rytų Lietuvoje.
Koplyčios yra Girių ir Sakalaičių kaimuose.
Yra žinoma, kad l8 amž. prie bažnyčios veikė ir pradinė mokykla, kurią 1604 m. lankė 10 mokinių ("Mūsų Lietuva" I t., 194-197p.).
Miestelis įsikūręs Lošos (Ašmenos įtako) slėnyje. Su Gervėčių miesteliu suaugę du dideli Miciūnų ir Mockų kaimai. Gyventojų Gervėčių valsčiuje 1931 m. buvo 14164. Gyventojų dauguma smulkūs ūkininkai. Gervėčiai yra lietuviškumo sala sugudėjusiose apylinkėse.
Bet neseni laikai, kai Gervėčiai nebuvo sala. Tai matyti iš žemėlapio, kurį sudarė Baltarusijos TSR Mokslų akademija. Gervėčiai ir jų apylinkės išliko lietuviški, o vietovės į šiaurę sugudėjo.
Prieš atvykstant kun. Jakavoniui, Gervėčiuose nieko lietuviško nebuvo. Žmonės buvo tamsūs, ir juos vadindavo "gerviataks vorona".
Klebonas kun. Antanas Dalinkevičius, nors kilęs nuo Ukmergės ir iš mažens lietuviškai tekalbėjęs, dėjosi lenku. Bažnyčioje visos pamaldos buvo atliekamos tik lenkų kalba.
"Gervėčių bažnyčioje nėra lietuviškų pamaldų, viskas atliekama lenkiškai. Klebonas Dalinkevičius, kilęs nuo Ukmergės, iš mažens net nemokėjo lenkiškai, o dabar lenku virto" (rašo 1905 m. "Viltis" Nr.109 ir 1909 m. "Šaltinis" Nr.43).
O 1911 m. "Viltis" Nr.135 rašė, kad klebonas Dalinkevičius pašalino iš Gervėčių bažnyčios lietuviškų poterių skaitymą. Vikarui jam duodami lenkai, nors lietuvių ten apie 2000.
Taip rašė lietuvių laikraščiai.
Į Gervėčius paskirtas vikaru, kun. Jakavonis įvedė lietuviškas pamaldas.
"Viltis" 1912 m. Nr.94 rašė, kad Gervėčių parapijoje gyventojų per 6000, o lietuvių didesnė pusė. Lietuviai jau turi pamaldas savo kalba, o giedojimų dar visai neturi.
Kun. Jakavonis samdė giedotojus, mokėjo jiems po rublį, kad būtų kam giedoti per lietuvių pamaldas (kun. K. Pukėno liudijimas).
Su vargonininku jis suorganizavo lietuvių chorą, kuris išaugo į stiprų vienetą.
Lankydamas parapijiečius, kalėdodamas, kun. Jakavonis ragino juos mylėti savo gimtąją kalbą, gerbti savo senuosius papročius, skatino juos dainuoti lietuviškas dainas, ragino neužmiršti tautinių šokių, žaidimų. Ragino parapijiečius mokytis lietuviškai skaityti ir rašyti, platino lietuvišką spaudą.
Dar didesnės galimybės kun. Jakavonio lietuviškai veiklai atsirado tada, kai karo metu mirus kun. A. Dalinkevičiui, jis tapo Gervėčių klebonu.
Iš Gervėčių parapijos išėjo daug lietuvių inteligentų, kurie prisidėjo prie lietuviško darbo tiek pačiuose Gervėčiuose, tiek kitur Lietuvoje. Prie lietuviškos inteligentijos paruošimo daug prisidėjo kun. Jakavonis. Jis atrinkdavo mokinius, juos paruošdavo ir siųsdavo į lietuvių gimnaziją Vilniuje. Stojant į gimnaziją, sunkumų sudarydavo lietuvių kalba. Aritmetikos ir kitų dalykų mokiniai pramokdavo vietos rusiškoje, vėliau lenkiškoje mokykloje. Kun. Jakavonis pats mokė vaikus lietuvių kalbos.
Vykstant mokytis į Vilnių, buvo labai aktualus lėšų, pragyvenimo klausimas, nes daugumos vaikų tėvai buvo neturtingi ir nepajėgė apmokėti mokymosi išlaidų. Vilniuje veikė lietuvių bendrabučiai. Juose mokiniai gaudavo pilną išlaikymą. Už išlaikymą mokėjo kas kiek galėjo, likusią dalį pridėdavo lietuvių organizacijos. 1913 m. įsteigus lietuvių "Ryto" draugiją, kun. Jakavonis ėmėsi Gervėčių parapijoje organizuoti jos skyrius.
Kun. Jakavonio veiklos rezultatai veikiai ėmė reikštis.
"Aušra" 1912 Nr.3 ir 1914 Nr.19 rašo, kad Gervėčių parapijoje kyla tautinis susipratimas. Žmonės skaito "Aušrą", domisi, kas joje rašoma. "Aušra" pabrėžia, kad gervėtiškiai myli ir brangina savo gimtąją kalbą.
Peržvelkime, ką rašė tuomet lietuvių spauda apie lietuvišką veiklą Gervėčių parapijoje.
Iš lietuvių kultūrinės veiklos kronikos lenkų okupacijos metais(imta iš "Vilniaus Golgotos").
1922.I.6 Gervėčiuose pirmas lietuvių vaidinimas (Vilniaus gimnastai vaidino "Vargšą Tadą"), dainos ir deklamacijos.
1922.V.7 Knistuškėse lietuvių mokykloje vaidinta "Linksmos dienos", deklamacijos, dainos.
1922.XII.26 Rimdžiūnuose mokinių eglutė su dainomis ir deklamacijomis. Klausytojams labai patiko daina "Dieve, vargingą ir nelaimingą Lietuvą ginki!"
1923.I.6 Giriose vaikų eglutė, dainos.
1923.IV.4 Gėliūnuose lietuvių vaidinimas, monologas.
1923.XII.27 Gėliūnuose lietuvių vaidinimas "Amerika pirty", monologas "Marcelė".
1924.I.1 Galčiūnuose vaikų eglutė su dainomis ir deklamacija.
1924.I.6 Gėliūnuose vaikų eglutė su dainomis ir deklamacija.
1924.I.6 Miciūnuose lietuvių mokyklos eglutė su dainomis ir deklamacijom.
1925.V.24 Knistuškėse vaidinta "Nežudyk" ir "Grybų barnis", dainos.
1925.VI.21 Knistuškėse vaidinta "Mūsų gerasis", sakyta monologas "Nesiseka vesti".
1925.VI.25 Miciūnuose vaidinta "Ant bedugnės krašto" ir gudiškai kitas vaidinimas.
1925.XII.25 Gervėčiuose lietuvių jaunimo vakarėlis su žaidimais ir dainomis.
1925.XII 25 Miciūnuose eglutė su Kalėdų giesmėmis, dainomis, deklamacijomis.
1926.I.6 Galčiūnuose lietuvių mokyklos eglutė, dainos, deklamacijos.
1926.V.10 Knistuškėse vaidinta "Nežudyk" ir "Grybų barnis". 1926.VI.21 Knistuškėse vaidinta "Mūsų gerasis", monologas "Nesiseka vesti".
1926.XII.26 Petrikuose vaikų eglutė, deklamacijos.
1927.I.5 Miciūnuose vaikų eglutė, deklamacijos, giesmės, dainos, paskui vaidinta "Betliejus", 3 monologai.
1927.IV.18 Galčiūnuose vaidinta "Ant bedugnės krašto", dainų choras, monologas "Po krikštynų", deklamacijos.
1927.IV.19 Gėliūnuose vaidinta "Nesipriešink" ir "Dūšelės", deklamacijos, du monologai. Vaidinimo kluonas buvo papuoštas lietuviškomis vėliavėlėmis.
1927.IV.23 Miciūnuose vaidinta "Vytautas kalėjime", "Velykų sapnas" ir "Degtinė"; monologai, dialogai, trilogai, gyvi paveikslėliai, baletas, dainos. Kluonas papuoštas lietuviškomis vėliavėlėmis.
1927.V.15 Petrikuose vaidinta "Grybų barnis", du monologai ("Pati pasileido" ir "Parapijos komiteto įgaliotinis"), deklamacijos.
1927.V.26 Mockuose vaidinta "Mūsų gerasis" ir "Kuprotas oželis", monologas "Ieško teisybės".
1927.V.29 Rimdžiūnuose vaidinta "Sapnas Velykų naktį", "Nesipriešink" ir "Jonukas melagis", dainų choras
X X X
Dėl lietuviškos veiklos lenkų okupacijos metais kun. Jakavonis buvo persekiojamas, kalintas ir galų gale iš Gervėčių pašalintas. 1921.IV.21 jis buvo suimtas ir išlaikytas 6 savaites Vilniaus (Lukiškių) kalėjime. Parapijiečiai daug dėjo pastangų, kad jų klebonas būtų paleistas.
1927.X.5 kun. Jakavonis vėl buvo suimtas ir išvežtas į Lukiškių kalėjimą.
1927.XI apie 15 d. delegacija - lietuvis ir gudas - Varšuvoje įteikė popiežiaus nuncijui prašymą su keliais šimtais parašų grąžinti iš kalėjimo kleboną kun. Jakavonį ("Vilniaus Golgota", 517p.).
1927.XII.20 kun. Jakavonis buvo paleistas iš kalėjimo ir nuvestas tiesiog pas arkivyskupą R. Jalbžykowskį. Šis neleido kun. Jakavoniui grįžti į Gervėčius ir perkėlė jį į Kliuščionis. Gervėčių klebonu paskyrė kun. Buivį, buvusį Kliukšionių kleboną ("VG", 528 p.).
Kas dėjosi Gervėčių parapijoje, iškėlus kun. Jakavonį.
Lietuviška veikla nedingo. Štai ką rašė "Vilniaus Golgota" apie lietuvių veiklą 1928 m.
1928.I.5 Giriose vaikų eglutė. Vaidinta "Į mokslą" ir "Kurčias žentas"; dainos.
1928.I.6 Pelegrindoje vaidinta "Ant bedugnės krašto", vaikų eglutė.
1928.I.8 Miciūnuose vaidinta "Žvaigždutė" ir "Betliejus"; du monologai, deklamacijos, solo dainos, duetas, vaikų eglutė.
1928.IV.29 Gėliūnuose vaidinta "Kurčias žentas" ir "Užkerėtas Jackus"; deklamacijos, monologas, solo, dainos.
1928.V.6 Knistuškėse vaidinta "Velnias ne boba", dainų choras, monologas "Dėl kraičio", vaikų deklamacijos.
1928.V.13 Miciūnuose vaidinta "Aušros sūnūs", dainos.
1928.V.17 Knistuškėse vaidinta "Užkerėtas Jackus", du monologai, deklamacijos, viešnios vilnietės baleto šokis.
1928.VI.10 Petrikuose vaidinta "Marytė vargonininko duktė" ir jaunimo sugalvota komedijėlė, rodyta gyvas paveikslas "Kęstučio susitikimas su Birute".
1928.VI.29 Gervėčiuose vaidinta "Vagis", monologas "Po kelionės", deklamacijos. Vaidinimo klojimas išpuoštas tautinėmis lietuviškomis vėliavomis, o viršuje plevėsavo didelė tautinė vėliava. Pertraukomis jaunimas dainavo lietuviškas dainas, dėl ko policija grasino protokolu, bet jaunimas nenutilo.
1928.XII.8 Knistuškėse šv. Kazimiero draugijos susirinkime 3 paskaitos: Rūpinkimės savo tikėjimui. Kaip senovėje gaminta raštai. Per šviesą į laimę.
Be abejo, ši veikla yra susijusi su kun. Jakavonio atliktu darbu Gervėčių apylinkėje.
Vietoj kun. Jakavonio atkeltas į Gervėčius kun. Buivis neišbuvo nei metų, nes ir jis gynė lietuvių reikalus. 1928 m. balandžio mėn. jis iškeltas į Ceikininius. Lietuvių pamaldos Gervėčių bažnyčioje buvo sumažintos iki vieno karto per mėnesį. Lietuvių delegacija 1927.XII.3 įteikė ark. Jalbžykovskiui su 684 parašais prašymą, kad duotų bent pusę pamaldų lietuviškai. Arkivyskupas atsakė neigiamai.
1928.II.7 vėl Gervėčių parapijos 16 kaimų 8 įgaliotiniai su 10 prašymų ir 970 parašų nuvyko į Vilnių prašyti arkivyskupo, kad leistų lietuviams bent pusiau su lenkais turėti savo pamaldas. Dėl savo vardinių arkivyskupas jų nepriėmė. Šeši įgaliotiniai grįžo namo, o du laukė rytdienos. Vasario 8 d. ark. Jalbzykovskis priėmė delegatus, kurie jam įteikė 10 prašymų su 970 parašų, bet užtat išklausęs lietuvių prašymą, išvadino juos durniais, liepė išeiti ir užtrenkė duris (V.G.,p552).
Iškėlus kun. Buivį, Gervėčių klebonu buvo paskirtas kun. Malinauskas, aršus lietuvių lenkintojas. 1929.V.28 Gervėčių bažnyčioje naujas klebonas visas pamaldas atlaikė lenkiškai, nors pats iš vakaro paskelbė tą sekmadienį esant lietuvišką. Kai lietuviai ėmė savo kalba giedoti, klebonas pasišaukė policiją, kuriai nurodė suimti K.Steponavičių (vysk.J.Steponavičiaus tėvą), su juo lietuvių delegacijos vardu kalbėjusį. Policija išvežė K.Steponavičių į Vilnių (VG,589 p.) ir pasodino Lukiškių kalėjime.
1928.VI.6 Gervėčių bažnyčioje lietuvių sekmadienį klebonas Malinauskas vėl viską atliko lenkiškai.
1929.VI.15 Gervėčių parapijos lietuvių sodžiai pasitiko ark. Jalbzykovskį su juodomis vėliavomis, protestuodami prieš lietuvių kalbos naikinimą Gervėčių bažnyčioje. 18 lietuviškų sodžių įteikė arkivyskupui raštą, reikalaudami bent pusės pamaldų lietuviškai ir atsiimti lenkintoją kleboną Malinauską. Gervėčių miestelyje statė vartus Gervėčiai, Mockai, Miciūnai, Gaigaliai, Kerplėšinė, bet policija neleido juodų vėliavų ant vartų iškelti. Gėliūnai, Rimdžiūnai, Girios, Knistuškės, Milcėjos, Petrikai, Pelegrinda, Galčiūnai ir Gudzininkai pastatė vartus Rimdžiūnuose ir pakabino dvi juodas vėliavas; raita policija jas plėšė, žmonės gynė, įvyko muštynių. Policija plėšė vėliavas ir iš lietuvių raitelių, kurie atvyko arkivyskupo pasitikti, bet vis dėlto daugybė juodų vėliavėlių, staiga pasirodę, apsupo arkivyskupą, o viena moteriškė laikė prieš jį didelę juodą vėliavą (VG,595 p.).
Kun. Malinauskas pridarė tiek netaktų Gervėčiuose, kad pats ark. Jalbzykovskis susiprato jį iš ten iškelti. 1932 m. Gervėčių klebonu buvo paskirtas kun. St.Chodyka, kuris lietuvių neskriaudė, leido jiems savo gimtąja kalba melstis bažnyčioje.
Prie Gervėčių apylinkės lietuvių tautinio susipratimo daug prisidėjo ir tai, kad 1918-1925 m. Vilniaus vyskupu buvo lietuvis Jurgis Matulaitis. "Vilniaus Golgota" rašė: "1922.VII.11,12 ir 13 dienomis Gervėčius aplankė Vilniaus vyskupas J.Matulaitis, kurio lietuviškos pamaldos ir lietuviški pamokslai padrąsino lietuvius justi, jog jų kalba neprastesnė už lenkų" (VG,178 p.).
Gervėčių apylinkės gyventojai okupacijos metais dėjo daug pastangų dėl lietuviškų mokyklų steigimo ir jų išlaikymo. Pirmosios lietuviškos mokyklos čia buvo įsisteigusios dar prieš I pasaulinį karą ir karo metu. Karo metu jos veikė slaptai. Pradžioje tai buvo "daraktorių" mokyklos, o vėliau, atsiradus mokytojams, jos virto pradinėmis mokyklomis. Prie jų organizavimo daug prisidėjo kun. Jakavonis.
Pasibaigus I pasauliniam karui, Gervėčiuose buvo įsteigta "Ryto" lietuviška mokykla. 1922.XII.12 lenkų valdžia ją uždarė. Lietuviškos mokyklos buvo pradėjusios veikti ir Gervėčių apylinkės kaimuose. Vietoj lietuviškų valdžia steigė lenkiškas mokyklas. Lietuviai jas boikotavo. Gervėtiškiai kreipėsi į įvairias įstaigas, reikalaudami lietuviškų mokyklų. Rašyta daug memorandumų švietimo įstaigoms, siųsta delegacijos į Vilnių ir Varšuvą. Galop 1926 m. kovo mėn. valdžia leido "Rytui" steigti lietuviškas mokyklas Galčiūnų, Gėliūnų, Girių, Miciūnų, Mockų, Petrikų, Rimdžiūnų ir kituose kaimuose.
Mokytojai rengdavo suaugusiems vakarinius kursus. Mokyklose atsirado lietuviškos skaityklos. Buvo ruošiamos paskaitos, vaidinimai. Blaivybės draugija Gervėčių parapijoje turėjo 14 skyrių. Veikė Lietuvių ūkio draugijos skyrius.
Užėjus persekiojimo bangai 1936-1938 m., tiek Gervėčių parapijoje, tiek kitose okupuoto Vilniaus krašto vietovėse lietuviškos mokyklos ir organizacijos buvo likviduotos.
Kun. Jakavonis KLIUŠČIONYSE
Kliuščionys - miestelis, esąs apie 14 km į rytus nuo Pabradės ir apie tiek pat km į pietus nuo Švenčionių, dabar BTSR teritorijoje. Miestelis ir apylinkės gerokai sugudėję, tačiau kai kurie kaimai, kaip antai Kulbariškė, Svitališkė, Karklinė ir kiti, išliko grynai lietuviški. I pasaulinio karo metais (prie vokiečių) Svitališkio gyventojai buvo įsteigę lietuvišką pradinę mokyklą. Lenkų okupacijos laikais (1920-1939 m.) kai kuriose Kliuščionių apylinkės kaimuose veikė lietuviškos mokyklos, buvo rengiami lietuviški vakarai.
1942-1944 m. Kliuščionys buvo priskirti prie Lietuvos Generalinės srities, apylinkėje veikė 4 lietuviškos mokyklos (Mūsų Lietuva, I, 695 p.).
Kliuščionyse kun. Jakavonis klebonu buvo apie vienerius metus. Po to buvo iškeltas į Švenčionėlius. Turbūt bijota, kad neatlietuvintų apgudėjusios Kliuščionių parapijos.
Kun. Jakavonis ŠVENČIONĖLIUOSE
Iki 1905 m. Švenčionėliuose nebuvo net bažnyčios. Anksčiau čia buvo kaimas su 13 sodybų ir 82 gyventojais. Švenčionėliai išaugo su geležinkelio linijos nutiesimu. Katalikų parapijos steigimu rūpinosi Švenčionių dekanas kun. Burba. Pirmoji koplyčia buvo įrengta paprastuose namuose. Greit paaiškėjo, kad ji per maža. 1907 m. buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia. 1908 m. Švenčionėliai gavo parapijos teises. Tarp geležinkelio mazgų, Švenčionėliai pralenkė Senuosius Švenčionis. 1933 m. Švenčionėliuose buvo 607 gyvenamieji namai ir 3833 gyventojai. Lenkų laikais čia buvo valsčiaus centras (ML I).
Atkeltas į Švenčionėlius, kun. Jakavonis 1929 m. pradėjo statyti didelę mūrinę bažnyčią. Bažnyčios pamatai kaimiečiai atveždavo akmenų, o kun. Jakavonis už akmenis užsakydavo jiems lietuvišką spaudą.
1934 m. kun. Jakavonis buvo iškeltas į Eitminiškes. Į jo vietą paskirtas lenkas kun. B. Sanevičius bažnyčios statybą tęsė toliau, bet 1939 m. prasidėjęs karas statybos darbus nutraukė. Bažnyčios statybą užbaigė kun. Bronius Laurinavičius jau po II pasaulinio karo. 1959 m., užbaigus visus statybos darbus, bažnyčia konsekruota.
Švenčionėliuose gyvai reiškėsi lietuviška veikla. 1927.II.13 įsteigtas šv. Kazimiero draugijos skyrius (VG, 517 p.). Skyrius rengė vaidinimus, lietuviškus vakarus, minėjimus (1933.II.8 surengtas Maironio minėjimas), turėjo vaidintojų būrelį. Veikė lietuviška "Ryto" mokykla ir skaitykla (Lietuvių Enciklopedija, 30 t.).
Bet susirinkimams, vaidinimams ir kitiems reikalams lietuviai neturėjo savo namų. Pasirodymams reikėdavo ieškoti pastogės pas privatininkus ir už tai mokėti didelį pinigą. Todėl nutarta statyti savo namus, kurie turėjo vadintis liaudies namais.
Tuo metu, kai kun. Jakavonis klebonavo Švenčionėliuose, kun. K. Pukėnas, kilęs iš šios parapijos, buvo gimnazijos kapelionu ir dėstė tikybą vienoje gudiškoje vietovėje netoli Minsko. Atostogas jis praleisdavo Švenčionėliuose.
Liaudies namų statybą suorganizavo kunigai Jakavonis ir Pukėnas. 1933 m. juodu susitarė, kad 2/3 statybos išlaidų padengs Jakavonis, o 1/3 - Pukėnas. Namus statydino abudu, statybai vadovavo kun. Pukėnas kaip švenčionėliškietiss. Pastarasis mėgino ieškoti piniginės paramos nepriklausomoje Lietuvoje, bet aukų surinkta labai mažai. Prie statybos išlaidų padengimo šiek tiek prisidėjo šv. Kazimiero draugija.
1934 m. liaudies namai buvo pastatyti. Namų statybą galutinai teko užbaigti kun. Pukėnui, nes tais metais kun. Jakavonis buvo iškeltas į Eitminiškes. Jo iškėlimo iš Švenčionėlių priežastis ir buvo tie baigiami statyti liaudies namai. Tai buvo lenkų ir jų dvasinio vadovo ark. Jalbzykovskio "atpildas" kun. Jakavoniui už tai, kad lietuviškai veiklai buvo sukurtas patogus, jaukus židinys.
1936 m. lenkų valdžia lietuvių liaudies namus, kaip "pavojingus statybos atžvilgiu", uždarė. Iškrausčius iš jų lietuvius, namuose buvo apgyvendinti pasienio tarnybos kareiviai.
1936 m. uždarytas Švenčionėlių šv. Kazimiero draugijos skyrius (ML I).
EITMINIŠKĖSE
Kun. Jakavonis buvo perkeltas į sulenkėjusią Eitminiškių parapiją. Eitminiškės yra apie 8 km į pietryčius nuo Paberžės (tarp Paberžės ir Nemenčinės). Anksčiau Eitminiškės buvo Paberžės filija. Paberžėje darbavosi kunigai lenkintojai, tad jie ir apylinkės dvarininkai sulenkino Eitminiškių gyventojus.
Eitminiškėse kun. Jakavonis lietuviškų pamaldų neįvedė, nes nebuvo kas jas lanko. Kun. Pukėno liudijimu tiktai 1939 m., Vilniaus krašto dalį prijungus prie Lietuvos, Eitminiškėse galbūt buvo įvestos lietuviškos pamaldos, ar bent evangelijos skaitymas lietuviškai.
Eitminiškės kun. Jakavoniui buvo ištrėmimo ir bausmės vieta. Čia jo lietuviškai veiklai nebuvo dirvos, kaip Gervėčiuose ar Švenčionėliuose. Bet jis nenusiminė ir atsidavė Dievo valiai. Ėjo sąžiningai kunigo pareigas ir rasdavo progą priminti parapijiečiams jų lietuvišką kilmę, pažadinti juose norą grįžti prie savo tėvų kalbos.
Taip kun. Jakavoniui gyvenant tremtinio dienas, atėjo 1939 metai. Vilnius ir dalis Vilniaus krašto grįžo Lietuvai. Aplinkui siautė karas, keitėsi valdžios. Pagaliau 1941 m. antroje pusėje vokiečiai okupavo visą Lietuvą. Vilniaus krašto lenkai nerimo ir buvo kupini vilčių, kad karui pasibaigus vėl bus atstatyta Žečpospolita (Lenkija) 1920-1939 m. ribose.
Organizavosi lenkiškas pogrindis, įsikūrė armija krajova (krašto armija), dar vadinama lenkų "baltaisiais" partizanais. Jie gaudavo iš vokiečių ginklų kovoti su "raudonaisiais" (bolševikų) partizanais. Bet "baltieji" užuot kovoję su "raudonaisiais" turimus ginklus panaudojo prieš lietuvius. Žudydavo lietuvių karius, policininkus ir eilinius lietuvius. Buvo nužudytas Dieveniškių viršaitis Kakarieka, Trakų tardytojas kriminalinėms byloms Zibalas ir daug kitų nekaltų žmonių.
KUN. JAKAVONIO NUŽUDYMAS
Kun. K. Pukėno liudijimas./Kun. Kazimieras Pukėnas, gim. 1905. II. 29, gyvena Nemenčinėje, Vilniaus rajone/.
"Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę
už draugus atiduoti". (Jn 15,13)
1943 m. Didįjį šeštadienį (balandžio 24 d.) atėjo pas kun. Jakavonį parapijietė ir skundėsi, kad lenkų "baltieji" paėmė iš jos paršus, jautį ir dar kai ką.
- Ar pažinai, kas paėmė? - paklausė kunigas.
Moteris išvardijo visus - apie penkis asmenis. Kunigas surašė jų pavardes ant kortelės ir pakišo po staltiese.
Pirmąją velykų dieną po rezurekcijos atvyko į Eitminiškes armija krajova būrys, užėmė kleboniją ir, įsibrovę į kunigo priimamąjį, ištraukė iš po staltiesės kortelę, kurioje buvo surašytos partizanų pavardės. (Ta moteris tardoma išdavė, kur kortelė buvo padėta.) Tuomet "baltieji" liepė kunigui eiti su jais.
Jį nuvežė į armijos krajovos štabą, kuris buvo Balingrado apylinkėje, netoli Neries upės. Ten kun. Jakavonis susilaukė žiaurios mirties.
Neturime žinių, kaip kun. Jakavonis buvo tardomas ir kankinamas, ir kada jis buvo nužudytas. Apie tai yra pasklidę visokių kalbų. Vieni sako, kad jį labai kankino. Kiti kalba, kad jis gyvas, pririšus kojas prie dviejų greta augančių berželių, buvęs pakabintas ir medžių jėga plėšiamas pusiau, atidavęs Dievui dvasią. O dar kiti visą tą tragediją sušvelnina ir sako, kad buvęs sušaudytas. Tikrovė nuo mūsų yra paslėpta, tik viena yra tikra, kad jis mirė kankinio mirtimi.
Buvo žmonių, kurie jo mirties aplinkybes žinojo, gal būt ir dabar jų yra, bet visa tai slepiama.
"Mūsų Lietuva" taip aprašo jo mirtį: "Lenkų partizanai kun. Jakavonį ilgai kankino ir mušė, reikalaudami išduoti kitus veiklesnius lietuvius. Po poros mėnesių jo lavonas buvo rastas pakastas miške - žvyruobėje netoli Pabradės" (ML I, 197 p.).
Kur padėti kun. Jakavonio palaikai?
Netiesa, kad kun. Jakavonio lavonas buvo rastas. Kur žudikai padėjo jo lavoną, apie tai ir dabar nėra žinių. Vieni sako, kad kunigą nužudydė ir "pakišo po krūmu". Kiti tvirtina, kad jo lavoną įmetė į Neries upę. Tam prieštaraujama, esą lavonas turėjęs išplaukti.
Betgi žudikai galėjo parišti akmenį, kad lavonas neiškiltų į paviršių.
Peršasi mintis, kad kun. Jakavonio lavonas buvo taip sudarkytas, jog buvo nepatogu jį parodyti, ir reikėjo paslėpti, kad niekas jo daugiau nematytų.
Kun. Pukėno liudijimu, Eitminiškių parapijos vietiniai senyvo amžiaus gyventojai žino, kur žudikai padėjo kun. Jakavonio lavoną, bet klausiami atsako: "Ne wiem" (nežinau). Slepia. Bijo pasakyti.
Reikia manyti, kam tebera gyvi kun. Jakavonio žudikai, jei ne visi, tai bent vienas ar keli. Gal jie čia,Lietuvoje, gyvena, o labiausiai tikėtina, kad bus išsmukę į Lenkiją.
Lenkų okupacijos ir karo metu daug Vilniaus krašte buvo nužudyta taurių lietuvių, bet jų lavonai rasti ir žinome, kur jų kapai. buvo taip paslėpti, kad niekas jų nerastų. O kun. Jakavonio palaikai buvo paslėpti, kad niekas jų nerastų, kad nežinotume, kur jo amžino poilsio vieta, kad nenueitume prie jo kapo nulenkti prieš jį galvą, išreikšti jam lietuvio meilę ir dėkingumą.
Mes nenorime keršto, neieškome žudikų, kad jie būtų nubausti (nors ir dabar gaudomi ir teisiami žmonės už nusikaltimus, kurie buvo padaryti II pasaulinio karo metu). Mes tik vieno prašome, ne tik prašome, bet ir reikalaujame:
-Pasakykite, kur padėjote nužudytojo kūną? Jei Jūsų sąžinė dar nėra visai išblėsusi, atiduokite mums kun. Jakavonio palaikus!
ŠITAIP ATSILYGINTA...
Kun. Jakavonio nužudymas nėra išimtinis atsitikimas. 1942-1944 m. ir 1945-1947 m., jau karui pasibaigus, armija krajowa - baltieji- be atodairos žudė lietuvius.
Šitaip lenkų "baltieji" atsilygino už tai, kad Lietuva 1939 m., kilus karui, nesusidėjo su vokiečiais, paskelbė neutralumą ir nėjo ginklu atsiimti Vilniaus, kurį lenkai 1920 m. karine jėga iš mūsų atėmė. Atsilygino už tai, kad 1939 m. pralaimėjusius karą, bėgančius nuo priešo lenkus Lietuva priėmė ir su jais kultūringai elgėsi. Priėmė, nes nelaimėje lietuvis moka priešui (šiuo atveju lenkui), kuris jam daug skriaudų pridarė, atleisti ir jams parodyti savo gerą širdį.
Šitaip lenkai atsilygino lietuviams už neutralumą. O buvo Lietuvos tuojau balsu, ir tai iš aukštų pareigūnų pusės, kad prasidėjus 1939 m. karui, reikia skelbti Lenkijai karą ir atsiimti Vilnių bei Vilniaus kraštą, kurį lenkai smurtu ir jėga iš mūsų išplėšė. Nuo šitos pagundos susilaikyta, nenorėta lenkams kenkti tada, kai juos nelaimės užgulė. Akis už akį, dantis už dantį... Jei lenkai prieš mus panaudojo smurtą, tai ir mes dabar duokime jiems į kailį. Jei jie 1938 m. mus pažemino ir primetė mums diplomatinius santykius, tai dabar mes jiems už viską atsilyginkime – ir už 1920 m., ir už 1939 metus.
Mes nepasielgėme tada taip, kaip pasielgė lenkai 1938 m. su Českoslovakija. Kai vokiečiai draskė Čekoslovakijos kūną, tada ir lenkai prie anų prisidėjo ir pasiėmė dalį jos žemių.
Mes nelaimėje lenkams nekenkėme, mes juos užjautėme ir jiems padėjome. Kad taip iš tikrųjų buvo, liudija patys lenkai.
P. Lossovskis savo veikale "Litwa a sprawy polskie 1939-1940" (Varšuva 1985) rašo, kad lietuviai 1939 m. pralaimėjus karą, bėgančius nuo priešo lenkus "priėmė su užuojauta ir elgėsi su jais taktingai" (49 p.).
"Lietuvos Raudonasis Kryžius, rašo Lossovski minėtame veikale, suteikė pagalbą labiausisi jos reikalingiems. Paskelbta raudonojo Kryžiaus šiltų drabužių, baltinių, patalynės, maisto produktų ir knygų rinkliava po dviejų savaičių siekė 72000 litų vertės.
Daug komplikuotesnis ir sunkus buvo reikalas priimti ir apgyvendinti keliolika tūkstančių kariškių. Tai sudarė sunkią problemą tokiam nedideliems kraštui, kaip Lietuva. Tačiau lietuviai parodė nemaža pastangų ir nemažiau geros valios, kad ir pats priėmimas ir paskesnis internuotojų buvimas būtų sutvarkyti kaip galima geriau. Pranešimai tiesioginių liudininkų aiškiai apie tai kalba. Suteikta transporto priemonė /.../ Kelyje atskiruose etapuose buvo suorganizuotos nakvynės. Taip pat pasirūpinta, kad internuotieji galėtų gauti šiltą maistą. Tai daug reiškė sušalusiems ir išalkusiems žmonėms.
Tdeuš Mąkoša, kuris pežengė sieną Zaviesuose, perėjimo punkte kelyje iš Vilniaus į Kauną, rašo taip "Lietuviai paruošė mums maistą ad hoc (šiam atvejui) suorganizuotose virtuvėse po atviru dangumi, čia pat prie geležinkelio. Gavome po gerą gabalą duonos ir miežių košės su gausiu uždaru. Norėjosi matyti ne vieną iš nelaimės draugų tarpo, tarsi jis priimtų tą valgį, pateiktą jam prieš tris savaites. O čia pasirodė, kad puikesnio ir skanesnio davinio negalima sugalvoti. "(47 p.).
Panašiai atrodė priėmimas ir maisto suorganizavimas tiems, kurie peržengė sieną Ukmergės plente. Apie tai vienas iš internuotų kareivių -Vaclovas Zyndram-Koscialkowskis rašė: "Poilsis Ukmergėje. Lietuvės ponios... be perstojo raikė stambius duonos gabalus, tepė juos sviestu ir kartu su puodeliu pieno ar arbatos davinėjo kareiviams. Paprastai, be pozos, tarsi tai būtų jų kasdieninis užsiėmimas... Prisižiūrėjau į jas. Susikaupusios, rimtos, nelinkusios į pokalbį ir matyti, jog visa tai daro, ne todėl, kad mus lenkus, specialiai myli, o ne. Jos tai daro, nes esame nelaimingi žmonės, kurie staigiai neteko ne tik tėvynės, bet ir kąsnio duonos. Ir todėl visa tai turi dar didesnę vertę" (iš kareivio laiško žmonai)/ 47-48 p/.
Šitaip atsiliepė apie lenkų karių internavimą ir jų priėmimą Lietuvoje P. Lossovskis minėtame veikale, kuriame jis bendrai labai tamsiomis spalvomis vaizduoja lietuvių valdymą 1939-1940 m. atgautoje 1939.X.10 Vilniaus krašto teritorijoje. Veikalo gale autorius rašo, kad lenkų visuomenė tuomet (1939-40 m.) buvo nepagrįstai persekiojama ir visaip varžoma. "Lietuvos valstybė per trumpą pusės metų laikotarpį, kada ji turėjo valdžią Vilniaus krašte; suspėjo parodyti lenkų visuomenei, ką reiškia būti engiama tautine grupe diktatūrinėje, nacionalistinėje policinėje valstybėje" (322 p.)
Netiesa, kad Lietuvos valstybė tuo metu buvo policinė ir diktatūrinė. Lietuvoje 1939 m. buvo prasidėjęs demokratėjimo procesas, kai kovo mėn. buvo sudaryta koalicinė vyriausybė, kurią be tautininkų įėjo ir krikščionys demokratų ir liaudininkų atstovai. Lietuvos vyriausybės įgaliotinis Vilniuje tuomet buvo krikščionis demokratas Kazys Bizauskas, kuris su lenkais elgėsi labai taktingai ir kurio laikysenai ir P. Lossovskio nieko blogo negalėjo prikišti.
KUN. JAKAVONIO IŠORĖ IR CHARAKTERIO BRUOŽAI
Kun. Pukėno liudijimu, kun. Jakavonio buvo aukštas, labai stiprus vyras, raumeningas, kaulėtas. Valgė mažai. Laikė bitės, todėl valgydavo medų.
Kokią jėgą jis turėjo, parodo vienas įvykis. Palūšėje per atlaidus susipešė du vyrai. Mušeika, parmetęs ant žemės antrąjį, užgulė ir grąsino peiliu nudurti. Zakristijonas nevaliotojo jo sutramdyti. Tada atskubėjo kun. Jakavonis. Mušeika atsistojo prieš kunigą su peiliu, bet greitai buvo jo nuginkluotas...
Būdamas apie 55 m. amžiaus, kun. Jakavonis buvo žilstelėjęs, bet ne kiek nepraplikęs. Jo balsas buvo stiprus, nešvelnus. Klausa nebloga. Bažnyčioje per pamaldas giedodavo stipriu, galingu balsu. Ir kaimuose mėgdavo dainuoti su kitais. Veiklus, judrus. Mėgdavo draugystę su žmonėmis, ypač jaunimu. Mėgdavo svečiuotis pas kitus ir pas save priiminėti svečius.
Gyveno labai kukliai. Jo buto apstatymas buvo labai paprastas, baldų turėjo tik tiek, kiek reikalinga.
Savo ūkiu nesirūpino. Viską darė, tvarkė jo šeimininkė Elzbieta iš Mockų kaimo, Gervėčių parapijos.
Kun. Jakavonis buvo lietuvis patriotas. Lietuvą, lietuvius jis mylėjo, bet neapykantos lenkams pas jį nebuvo. Jis lenkų neskriaudė, bet ir lietuvių skriausti neleido.
Pinigo neturėjo, nes jį išleisdavo įvairiems reikalams. Po mirties jokio turto nepaliko.
Kada 1939 Lietuvai grįžo Vilnius, jo šeimininkė Elzbieta davė jam maišelį auksinių pinigų. Jis tą pinigų pusę atidavė Lietuvos bankui Vilniuje, o kitą pusę paskyrė sustiprinti lietuvių prekybai Vilniuje (maišelyje galėjo būti iki 1000 rublių).
Moralės atžvilgiu kaip kunigas buvo švarus. Santykiuose su moterimis jam jokių priekaištų daryti negalima (kun. Pukėno liudijimas).
VYSKUPO JULIJONO STEPONAVIČIAUS ATSIMINIMAI
APIE KUN. A. JAKAVONĮ
/Vyskupas gim. 1911.X.18 Gervėčių par., Mielūnų kaime./
Tuo laiku, kai kun. A. Jakavonis buvo paskirtas į Gervėčius vikaru (1911 m.), klebonu buvo sulenkėjęs lietuvis Antanas Dalinkevičius, kuris savo tėviškėje net nemokėjo lenkų kalbos. Vėliau lenkų kalba pramoko Vilniuje, kunigų seminarijoje ir dirbdamas vikaru. Čia išbuvo iki 1927 m. spalio mėn., kada buvo areštuotas. Išleistas iš kalėjimo gruodžio mėn., buvo perkeltas į Kliuščionis. Iš Kliuščionių perkeltas į Švenčionėlius, iš ten į Eitminiškes. 1934 m. jau buvo Eitminiškėse.
Kun. Jakavonis daug jaunimo siųsdavo į lietuvių gimnaziją Vilniuje; padėdavo pasiruošti, mokydavo lietuvių kalbos. Ir man, pasakojo vyskupas, padėjo pasiruošti į gimnaziją. Mokino lietuvių kalbos. Bet Vilniaus mane priėmė tik į prieklasį, į pirmąją klasę buvau per silpnas.
Gervėčiuose kun. Jakavonis turėjo gerą vargonininką, nors gudą. Šis padėjo kun. Jakavoniui suorganizuoti lietuvių bažnytinį chorą, kuris gražiai reiškėsi lietuvių pamaldose.
"Mūsų Lietuvoje" parašyta, kad kun. Jakavonis mokino jaunimą dainuoti. Jakavonis balsą turėjo nekokį. Nuo 1918 m. pas jį vikaru buvo kun. Romelis. Šis turėjo gerą balsą, buvo muzikalus. Tai Romelis mokino jaunimą dainuoti.
Kun. Jakavonis suorganizavo Gervėčių apylinkės jaunimą ir vaikus. Jaunimą būrė į lietuvių "Ryto" organizaciją. Gervėčių apylinkės jaunimas lenkų okupacijos metais išvystė plačią kultūrinę veiklą: ruošė vaidinimus, vakaruones su įvairia programa (monologais, deklamacijomis, dainomis ir t.t.). Ši veikla didžiuosius dalimi yra kun. Jakavonio nuopelnas.
Iškalbos kun. Jakavonis turėjo nekokią. Bet mėgdavo sakyti ilgus pamokslus, kas gal ne visuomet žmonės patikdavo. Bet kuo jis patraukė žmones, sugebėjo laimėti jų simpatijas? Savo nuoširdumu, lietuviškumu.
Kun. Jakavonis lenkų buvo nužudytas už lietuvybę. Bet jisai lenkų neskriaudė. Pamaldas laikė lietuviškai ir lenkiškai. Kaip kunigas, Jakavonis buvo savo vietoje. Kunigystės sakramento priėmimo metu duotų įsipareigojimą nesulaužė. Kaip kunigui jam jokių priekaištų daryti negalime.
Nebuvo prisirišęs prie materijos, turtų (kaip kartais pasitaiko kunigų gyvenime).
Kalbėdami kolektyviai šv. rožančių, lietuviai prie kiekvienos jo paslapties kartais prideda maldas "Mūsų tautos kankiniai ir šventieji, melskitės už mus!"
PETRO JAKAVONIO ATSIMINIMAI
/Petras Jakavonis, gimęs 1903 m., gyvena Vilniuje/
Kun. Ambraziejus Jakavonis yra mano dėdė. Mano tėvas Petras ir kun. Ambraziejus yra broliai.
Kun. Ambraziejų lenkų "baltieji" išsivedė per Velykas 1943 m. ir nužudė.
Kartą kun. Jakavonis yra pasakęs "baltiesiems" į akis "Plėšti, žudyti žmones negalima. Tai ne partizanų darbas".
Kunigo šeimininkė Elzbieta pasakojo, kad jis tada per Velykas, partizanų vedamas iš namų, verkė.
Kunigą nužudžius, jo namuose pasiliko jo šeimininkė Elzbieta. Vėliau ji persiėmė kambarį Eitminiškėse ir ten gyveno.
Kai buvo pranešta, kad kunigas nužudytas, vokiečiai suėmė Eitminiškių vargonininką, lenką.
Po kunigo dingimo, be vargonininko buvo areštuoti jo sūnus, žentas ir dar vienas asmuo.
Po Velykų už mėnesio kalbėjausi su vargonininko dukra. Aš jai pasakiau: "Duok raštelį, kad kunigą paleis, ir visi keturi areštuotieji bus laisvi".
Lenkų "baltieji" plėšė ir žudė lietuvius karo metu ir jam pasibaigus.
X X X
Petras Jakavonis dar papasakojo, kaip lenkų "baltieji" jį vedė sušaudyti ir kaip jis liko gyvas.
1944 m. liepos-rugpjūčio mėn., įžengus tarybinei armijai į Vilnių, lenkų "baltieji" partizanai, dabar jau virtę "raudonaisiais", tam tikrą laiką šeimininkavo Vilniuje (kol Tarybų valdžia pagaliau juos sutvarkė), plėšė ir žudė vietinius gyventojus lietuvius.
Keturi tokie ginkluoti vyrai įsibrovė į mano butą Vilniuje, reikalavo aukso, kurio aš neturėjau, pasiėmė, ką rado vertingo, mane patį išsivedė nušaudyti. Man paklausus už ką mane šaudys, atsakė, jog "tu padarei blogai penkiems lenkams" ( ). Išsivedė prie geležinkelio stoties (jau buvo naktis), liepė nusirengti viršutinius rūbus, palikdami tik su trumpikėmis.
VIETOJ UŽBAIGOS
Dievas leido tautas ir suteikė joms teisę gyventi ir kurti savo kultūrą. Lietuvių tauta istorijos eigoje patyrė labai daug skriaudų iš kaimyninių tautų pusės.
19 amž. prasidėjus tautų atgimimo judėjimui, neliko jam abejingi ir lietuviai. Prasidėjo kova už lietuvių kalbos teises.
Ypač daug skriaudų ir persekiojimų patyrė lietuviai, gyvenantys Lietuvos pakraščiuose, per įvairias okupacijas.
Kun. Jakavonio nuopelnas lietuvių tautai yra tas, kad jis beišnykstančios lietuviškos Gervėčių salos gyventojams, spaudžiamiems sugudėjusių apylinkių, įkvėpė naujos gyvybės, pažadino jų tautinį sąmoningumą ir sukėlė į garbingą kovą už savo kalbos teises, už savo papročių ir kultūros išlaikymą.
Už tai jis susilaukė ypatingos neapykantos iš lenkų šovinistų pusės.
Tėvynės meilė yra krikščioniška dorybė.
Kun. Jakavonis savo gyvenimą paaukojo Dievo ir tautos tarnybai. Dievo, nes jis buvo kunigas ir ėjo sąžiningai kunigo pareigas; tautos, nes jis mylėjo savo tautą, jai save atidavė.
Jis mylėjo savo tautą, bet jame nebuvo neapykantos kitoms tautoms.
Kun. Jakavonis yra mūsų tautos kankinys.
kalbėdami šv. rožančių, prie kiekvienos paslapties kartais prideda maldas "Lietuvos kankiniai ir šventieji, melskitės už mus!"
Ateina didelė epocha
Ir laiką perlaužia pusiau.
O Kraujas laša dar tamsiau.
Iš kiekvieno kankinio kapo
Tau į kraują sruvena jėga,
Kuri, kartą potvyniu tapus,
Pasikels vėl kūrybos banga.
/Kazys Bradūnas/