K R O N I K A

Ir praėjusiais metais — 36-tais okupacijos metais — Lietuva žengė nelaisvės pančius vilkdama...

Šitiekos metų vergija iškankino tėvynę! Gilios žaizdos žymi jos kūną ir sielą: gausūs kalėjimai, jaunimo kolonijos, beprotnamiai, venerinės ligoninės, išsigimėlių globos namai, našlaitynai; paplitęs bedieviškas nihilizmas, alkoholizmas, šeimų skyrybos, palaidumas ir abortomanija, nusikalstamumas ir chuliganizmas, melas ir nesąžiningumas... Tokia Lietuva žengia į 1978-sius metus, varoma Kremliaus "aiškiaregių" varovų "į dar šviesesnę ateitį", nuolat girdėdama jų patyčias — "laisvės, pažangos, gerovės" šūkius šūkaujant...

Metai nauji, o mūsų kelias?.. Ar šiais metais mūsų Tėvynė dar giliau grims į tarybinį purvą, ar gelbėsis iš jo? Ar ji dar giliau įkvėps pražūtingojo materializmo, ar ieškos sveiko oro? Ar ji vis labiau susigyvens su vergiškumu, ar dar labiau ims šlykštėtis viskuo, kas tik juo dvelkia?

Neturime laisvės, bet turime turėti laisvę mylinčias širdis!
Neturime nepriklausomybės, bet turime Tėvynę Lietuvą, kurią, svetimųjų skriaudžiamą turime dar labiau mylėti ir jai aukotis!

Tėvynė didelėje negalėje, bet ji gyva! Ji kovoja! Ji bus laisva! Jos praeitis byloja apie didį tautos gyvastingumą ir ištvermę. Ir dabartis duoda tvirtą pagrindą tuo tikėti, nes dauguma tautiečių nepraradę sveiko proto, tautinės sąmonės, krikščioniškos sąžinės. Yra daug drąsių Tėvynės sūnų ir dukrų!

Šias vertybes šiandieną turime puoselėti ir saugoti kaip akies vyzdį, kad rytoj galėtume džiaugtis ir Lietuvos laisve bei nepriklausomybe.

. . . Daugiau...

Kai 1941 m. Raudonoji armija užėmė Lietuvą, ir Tarybų Sąjunga likvidavo jos nepriklausomybę, šešios Lietuvos vyskupijos turėjo 10 vyskupų: Vilniaus arkivyskupija — 2, Kauno arkivyskupija — 2, Vilkaviškio vyskupija — 2, Telšių vyskupija — 2, Panevėžio vyskupija — 1 ir Kaišiadorių vyskupija — 1. Po 1944 m. hitlerinės kariuomenės sutriuškinimo, sugrįžus Raudonajai armijai į Lietuvą, keturi vyskupai buvo priversti palikti savo kraštą ir išvykti svetur, keturi buvo suimti ir nuteisti kalėti, vienas mirė, ir liko Lietuvoje einantis savo pareigas tik Panevėžio vyskupas K. Paltarokas. 1955 m. vyskupui K. Paltarokui pavyko gauti tarybinės valdžios leidimą kreiptis į Apaštalų Sostą su prašymu, kad būtų Lietuvos Bažnyčiai paskirti nauji vyskupai. Iš pristatytų kandidatų popiežius Pijus XII paskyrė du vyskupus: kun. P. Maželį ir kun. J. Steponavičių, kuriuos 1955 m. rugsėjo 11 d. vysk. K. Paltarokas pakonsekravo Panevėžio katedroje.

Netrukus grįžo iš Sibiro du vyskupai: vysk. T. Matulionis ir vysk. P. Ramanauskas. Kiti du ištremti vyskupai: vysk. M. Reinys ir vysk. V. Borisevičius nesugrįžo į Lietuvą. Vysk. M. Reinys mirė Vladimiro kalėjime, o vysk. V. Borisevičius buvo sušaudytas. Grįžusiems iš kalėjimo vyskupiškų pareigų eiti civilinė valdžia neleido. Jie apsigyveno savo vyskupijose altaristų teisėmis: vienas Birštone, kitas — Švėkšnoje.

Vysk. T. Matulioniui pasirūpinus, šv. Tėvas paskyrė jam pagalbininku kun. V. Sladkevičių, kurį vysk. T. Matulionis 1957 m. gruodžio 25 d. pakonsekravo vyskupu. Kai vysk. T. Matulionis, atleidus Kapitulinį vikarą, ėmė pats valdyti Kaišiadorių vyskupiją, civilinė valdžia ištrėmė iš Kaišiadorių vyskupijos abu vyskupus: vysk. T. Matulionį į Šeduvą, o vysk. V. Sladkevičių į Nemunėlio Radviliškį.

1958 m., mirus vysk. K. Paltarokui, Lietuvoje liko tik du pareigas einantys vyskupai: Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos Apaštališkasis administratorius vysk. J. Steponavičius ir Telšių vyskupijos Apaštališkasis administratorius vysk. P. Maželis, vėliau šv. Tėvo paskirtas Telšių vyskupu ordinaru.

. . . Daugiau...

10 puslapio originale nerasta

Čia turėjo būti rašinio 
"Kokių ganytojų reikia Lietuvai" 
pabaiga ir pradžia rašinio

"Iš Lietuvos jaunimo sąjūdžių istorijos"
pradžia

metų po grįžimo, vėl buvo įkalintas. Kiek geriau pasisekė prof. Matulaičiui. Grįžęs iš tremties, jis buvo priimtas dirbti LTSR MA Istorijos institute. Tačiau Žiugžda jį nuolat terorizavo už jo principingumą ir neužilgo išstūmė į pensiją.

Stalinui mirus paaiškėjo, kad daugelis Lietuvos istorikų išsaugojo meilę savo tautos praeičiai. J. Žiugždos pastangos juos perauklėti, daugeliui sutrumpino gyvenimą: 1954 m. mirė J. Jonynas, 1955 — P. Pakarklis, 1949 m. samdyto žmogžudžio buvo suluošintas J. Baldžius, o 1951 m. jį išvarė į pensiją. Iš produktyvesnių senosios kartos istorikų liko tik B. Dundulis ir J. Jurginis.

Būsimieji talentingi lietuvių istorijos ir kalbos bei liaudies kūrybos tyrinėtojai: R. Batūra, A. Baltrušaitis, J. Kardelytė, V. Merkys, V. Milius, J. Kazlauskas, A. Tyla, R. Vėbra, N. Vėlius ir daugelis kitų buvo susitelkę kraštotyrininkų eilėse. Kadangi jie daug dėmesio skyrė Baltarusijos TSR priskirtiems lietuviškiems kaimams tyrinėti, šeštojo dešimtmečio pabaigoje ši veikla buvo prislopinta administracinėmis priemonėmis.

Ryškus kraštotyrinio judėjimo slopinimo pavyzdys yra anoniminis straipsnis 1961 m. balandžio 15 d. "Tiesoje", kuriame Politinės ir mokslinės literatūros leidykla, išleidusi kelis kraštotyrinius - turistinius leidinėlius, apkaltinama nepakankamu budrumu, nes, esą, į redakcijas patenka atsitiktiniai žmonės, ir štai — rezultatas: pasirodė apolitiški, idealizuojantys feodalinę praeitį, neatspindintys socializmo laimėjimų leidiniai. Knygutės "Žemaitijos keliais" autorius A. Ramanauskas straipsnyje iškoneveikiamas, nes "tiesiog susižavėjęs dievukų, bažnyčių, altorių aprašymu, nurodymu jų amžiaus ir architektūros", tik vienu kitu sakiniu pamini kolūkius, įmones, kultūros namus bei mokyklas. Toliau "Tiesa" piktinasi, kad "Birštono ir jo apylinkių" autorius L. Žilevičius per daug žavisi gamtovaizdžiais, o apeinama nūdiena, žmonės, "neparodoma, kas konkrečiai dabar gydosi Birštone"... R. Salūgos knygutės apie Punią ir Kernavę — tai pasaldinti pasakojimai apie feodalus, kur savo teiginiams paremti autorius pateikia kiek nori viduramžių metraštininkų citatų, bet visiškai nutylimi socializmo laimėjimai — piktinasi "Tiesa". J. Matutis savo knygutėje "Nemuno vingiais", esą, per daug vietos skiriąs upės krantams, o pamiršta, kas dedasi ant tų krantų.

. . . Daugiau...

Tarybinėje spaudoje ir visur kitur kiekviena proga pabrėžiama, kad Lietuvoje mokslas visokeriopai skatinamas ir mokslininkams sudaromos kuo puikiausios darbo sąlygos. Nuolat pateikiami iškalbingi skaičiai apie mokslo darbuotojų gausėjimą. Štai ir 1976 m. išleistame ataskaitiniame leidinyje "Lietuvos TSR ekonomika ir kultūra" pateikiami tokie skaičiai.
1975 metų pabaigoje Lietuvoje buvo 12538 mokslo darbuotojai, iš kurių:
274 — mokslų daktarai,
4339 — mokslų kandidatai, 231 — akademikas, narys korespondentas, profesorius,
1348 — docentai,
676 — vyresnieji moksliniai bendradarbiai

Ką gi, galėtume tik džiaugtis, jei šie keliolika tūkstančių mokslininkų galėtų vaisingai darbuotis savo krašto gerovei ir jei kartais mokslininkų vardu nebūtų prisidengę paprasčiausi šarlatanai. O kad iš tikrųjų mokslininkų kelias Lietuvoje yra nelengvas, rodo šie pavyzdžiai.

Kiekvienas Lietuvos inteligentas visada mielai ir su pasitenkinimu perskaito literatūros mokslininko Vytauto Kubiliaus straipsnius. Juose visada kvalifikuotai nagrinėjami literatūrinio gyvenimo reiškiniai, juose nuolat pulsuoja meilė menui ir žmonėms. Tai vienas iš pačių subtiliausių ir talentingiausių literatūros kritikų. Jau keletas metų, kai šis mokslininkas yra parašęs disertaciją daktaro laipsniui įgyti. Deja, iki šiol ji vis dar neapginta. Kodėl? Priežastis paprasta.

. . . Daugiau...

 (Atviras laiškas Tomui Venclovai)

Mes Jus pažįstame kaip rašytoją ir vertėją, nepalaužiamą kovotoją už žmogaus teises, vieną iš Helsinkio susitarimų kontrolės Lietuvos grupės narių, neeilinio proto, neeilinio talento ir neeilinės drąsos žmogų. Mes tikime, kad Jūs, stojęs į šį nelengvą kelią, daug nuveiksite ginant lietuvybę ir žmogaus teises, paliksite ryškų pėdsaką tautos istorijoje.

1977 metų vasario mėnesį vienoje rusiškoje "Laisvės" radijo laidoje išgirdau labai mane sudominusį Jūsų straipsnį — "Žydai ir lietuviai". Šis kūrinys buvo išspausdintas viename pogrindiniame Tarybų Sąjungos žydų leidinyje; po to jį perspausdino vienas Izraelio žurnalas, o iš ten jis pateko į "Laisvę". Nežinau, ar jį skaitė lietuviškoje "Laisvės" laidoje, nes nuolatiniai trukdymai labai apsunkina šių laidų klausymą. Bet pats faktas tikrai paradoksalus: šiame spaudos ir išvystytų komunikacijų amžiuje lietuvį skaitytoją lietuvio rašytojo kūrinys gali pasiekti tik tokiu aplinkiniu keliu!

Iš anksto atsiprašau: neturėdamas prieš save Jūsų straipsnio, o tik jį kartą girdėjęs, galiu kai kuriose detalėse ir suklysti. Tiesa, pagrindinius Jūsų teiginius įsiminiau neblogai, todėl pabandysiu dėl kai kurių Jūsų straipsnio aspektų pasiginčyti.

Jūs rašote, kad žydai jau kelis šimtmečius gyveno kartu su lietuviais ir vertėsi savo tradiciniais verslais — prekyba ir amatais. Lietuvoje jie turėjo nemažą autonomiją ir iš gyventojų pusės jiems niekas negrėsė. Kai 19 amž. pabaigoje ir 20 amž. pradžioje per Rusiją, Ukrainą ir Lenkiją nusirito pogromų banga, Lietuvos žydų niekas nelietė. Nepriklausomoje Lietuvoje žydai — skaitlingiausia tautinė mažuma — taip pat aktyviai įsijungė į valstybės gyvenimą. Iš jų tarpo buvo nemažai teisininkų, medikų, verslininkų ir kt. Žydai turėjo savo organizacijas, laikraščius, mokyklas ir gimnazijas, rabinų seminarijas, žodžiu, respublikos įstatymų rėmuose naudojosi pilna autonomija.

. . . Daugiau...

1977.X.12 d. "Vakarinės naujienos" informavo skaitytojus apie "pastaruoju metu" netinkamą futbolo žiūrovų elgesį Vilniaus "Žalgirio" stadione ir miesto gatvėse po rungtynių. Priekaištaujama, kad "pasibaigus rungtynėms, dalis žiūrovų nesiskirsto, o demonstratyviai būriuojasi, ir minia traukia miesto gatvėmis, šaukdama, trukdydama transporto eismui", kad "...kai kurie futbolo "gerbėjai"... mėtė ant bėgimo tako sprogstančias petardas, tribūnoje švysčiojo raketų liepsnos", o "netvarką daro... pigių emocijų trokštantys, dažnai neblaivūs žmonės". Toliau paaiškėja, kad "chuliganiškais išsišokėlių veiksmais Vilniaus "Žalgirio" stadione, gatvėje" pasižymėjo "daugiausia... jaunuoliai, paaugliai", o "liaudies teismas už chuliganiškus veiksmus dešimčia parų arešto nubaudė TSO darbininką V. Kiznį, Radijo matavimo prietaisų gamyklos darbininką J. Safronovą, VISI trečio kurso studentą R. Augustinavičių, o Politechnikumo moksleivį A. Karčinską — 30 rublių bauda". Siūloma "griežčiau kontroliuoti, kad į tribūnas nepatektų neblaivūs piliečiai, kišenes prisikimšę svaigalų butelių".

Laikraščio skaitytojams klausimas aiškus: chuliganų dabar niekur netrūksta, taip pat ir stadionuose. Tačiau visai neaišku, kaip tie keturi "chuliganai" suorganizavo didelę minią, kuri, kažką šūkaudama, taip užtvindė miesto gatves, kad net automobilių judėjimą sustabdė?

O buvo taip. 1977.X.7. anksti rytą prie kiekvieno Vilniaus miesto namo buvo kabinamos vėliavos: TSRS ir Lietuvos TSR. Šį darbą atliko sargai, šlavėjos. Vienas iš jų paklaustas, ką šiomis vėliavomis jis skelbia, atsakė: "neznajem, što načalstvo pridumalo". Tą dieną, pasirodo, Kremliuje buvo patvirtinta naujoji TSRS konstitucija, o vakare Vilniaus "Žalgirio" stadione Vilniaus "Žalgiris" žaidė antros lygos futbolo čempionato rungtynes su Vitebsko "Dvina". Rezultatu 3:0 laimėjo "Žalgiris". 20.000 vietų, stadionas buvo perpildytas. Ši Lietuvos futbolininkų pergalė prieš rusų komandą sukėlė didelį žiūrovų entuziazmą, perėjusį į sporadišką tautinių emocijų prasiveržimą.

. . . Daugiau...

BALIO GAJAUSKO BYLA

1977 m. balandžio 20 d. areštuotas kaunietis Balys Gajauskas, buvęs politinis kalinys, 25 metus praleidęs tarybiniuose lageriuose. Prieš tai — vasario 7 d. — pas jį ir dar pas du kauniečius— Oną Grigaliūnienę ir Leonardą Stavskį — buvo darytos kratos. Kratų metu paimta vertinga archyvinė - istorinė medžiaga, liečianti Lietuvos partizanini judėjimą 1944-1952 metais. Į saugumo rankas pateko kai kurie Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS), Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) ir "Vanagų" štabo dokumentai. (Bendras demokratinis pasipriešinimo sąjūdis 1949 m. vasario mėn. po Markulio — dabartinio Vilniaus universiteto profesoriaus — išdavystės buvo reorganizuotas į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį). L. Stavskis tardomas patvirtino, kad pas jį rastą medžiagą atnešęs B. Gajauskas. Be to, L. Stavskis parodė, kad jo bute Gajauskas, kartu su šiauliečiu J. Petkevičiumi, kai kuriuos popierius fotografavo.
Balandžio 20 d. B. Gajauskas buvo iškviestas į saugumą kaip liudininkas LKB kronikos byloje, tačiau į namus nebesugrįžo.

Balandžio 22 d. saugumiečiai kratė Pašilių namus Giruliuose. Balandžio 28 d. — Jono Pratusevičiaus butą Vilniuje (J. Pratuse-vičius — buvęs Lietuvos partizaninio judėjimo dalyvis, daug metų iškalėjęs Mordovijos lageriuose, grįžęs baigė universitetą ir dabar dirba ekonomistu).

Kratos metu Pratusevičiaus bute paimtas pašto vokas, kurio siuntėjas užrašytas B. Gajauskas, keletas rankraščių (išrašų iš knygų) ir adresų knygutė. Kratai besibaigiant, į jo butą užėjo Vytautas Bastys, 1976 m. grįžęs iš lagerio, kur iškalėjo 23 metus, ir dabar gyvenantis Vilniuje. Jis buvo iškrėstas, bet nieko nerasta.

. . . Daugiau...