1977.X.12 d. "Vakarinės naujienos" informavo skaitytojus apie "pastaruoju metu" netinkamą futbolo žiūrovų elgesį Vilniaus "Žalgirio" stadione ir miesto gatvėse po rungtynių. Priekaištaujama, kad "pasibaigus rungtynėms, dalis žiūrovų nesiskirsto, o demonstratyviai būriuojasi, ir minia traukia miesto gatvėmis, šaukdama, trukdydama transporto eismui", kad "...kai kurie futbolo "gerbėjai"... mėtė ant bėgimo tako sprogstančias petardas, tribūnoje švysčiojo raketų liepsnos", o "netvarką daro... pigių emocijų trokštantys, dažnai neblaivūs žmonės". Toliau paaiškėja, kad "chuliganiškais išsišokėlių veiksmais Vilniaus "Žalgirio" stadione, gatvėje" pasižymėjo "daugiausia... jaunuoliai, paaugliai", o "liaudies teismas už chuliganiškus veiksmus dešimčia parų arešto nubaudė TSO darbininką V. Kiznį, Radijo matavimo prietaisų gamyklos darbininką J. Safronovą, VISI trečio kurso studentą R. Augustinavičių, o Politechnikumo moksleivį A. Karčinską — 30 rublių bauda". Siūloma "griežčiau kontroliuoti, kad į tribūnas nepatektų neblaivūs piliečiai, kišenes prisikimšę svaigalų butelių".
Laikraščio skaitytojams klausimas aiškus: chuliganų dabar niekur netrūksta, taip pat ir stadionuose. Tačiau visai neaišku, kaip tie keturi "chuliganai" suorganizavo didelę minią, kuri, kažką šūkaudama, taip užtvindė miesto gatves, kad net automobilių judėjimą sustabdė?
O buvo taip. 1977.X.7. anksti rytą prie kiekvieno Vilniaus miesto namo buvo kabinamos vėliavos: TSRS ir Lietuvos TSR. Šį darbą atliko sargai, šlavėjos. Vienas iš jų paklaustas, ką šiomis vėliavomis jis skelbia, atsakė: "neznajem, što načalstvo pridumalo". Tą dieną, pasirodo, Kremliuje buvo patvirtinta naujoji TSRS konstitucija, o vakare Vilniaus "Žalgirio" stadione Vilniaus "Žalgiris" žaidė antros lygos futbolo čempionato rungtynes su Vitebsko "Dvina". Rezultatu 3:0 laimėjo "Žalgiris". 20.000 vietų, stadionas buvo perpildytas. Ši Lietuvos futbolininkų pergalė prieš rusų komandą sukėlė didelį žiūrovų entuziazmą, perėjusį į sporadišką tautinių emocijų prasiveržimą.
Stadione buvo gausu milicijos ir saugumo agentų. Tačiau jie pasirodė bejėgiai sutramdyti įsiaudrinusius žiūrovus. Minia plūste paplūdo iš stadiono ir savaime susiorganizavusį, patraukė prie Žaliojo tilto. Čia ji atsirėmė į gyvą užtvarą. Gausus būrys įvairaus rango milicijos pareigūnų, tvirtai susikibę rankomis, mėgino minią dar sustabdyti, kad ji nepatektų į centrines miesto gatves. Tačiau ši užtvara buvo lengvai pralaužta ir milicininkai minios srauto buvo išsklaidyti. Minia toliau traukė Lenino prospektu, nešdama vieną Melnikaitės gatvėje nuplėštų vėliavų. Aidėjo šūkiai: "Rusai, nešdinkitės iš Lietuvos!", "Laisvę Lietuvai!" Ties Vienuolio gatve iššokęs milicijos būrys atėmė tarybinę vėliavą, kurią tuo metu nešė XI klasės moksleivis iš Kauno. Vėliau paaiškėjo, jog saugumiečius labai supykino tai, kad nešu-sieji tą vėliavą visą laiką juokėsi, atseit, "išniekino vėliavą". Didžiulė minia, žinoma, negalėjo netrukdyti ir transporto eismui, o trukdę jai žygiuoti troleibusai buvo ėjusiųjų nustumiami atgal. Eisena žygiavo dainuodama lietuviškas dainas ("Ant kalno mūrai" ir kt.). Girdėjosi ir Lietuvos himno posmai. Ties Vilniaus saugumo rūmais ir Lenino aikšte (jos viduryje stovi Lenino- paminklas) einančius pasitiko stiprūs, geriau susiorganizavę milicijos, saugumiečių ir MVD kariškių būriai. Čia minia buvo suskaldyta ir išstumta į šalutines gatves. Pagrindinis mūšis tarp demonstrantų ir ginkluotų valdžios atstovų, atrodo, įvyko ties Tauro kalnu. Daug žmonių buvo suimta. Suimtuosius tempė į automobilius ir vežė į surinkimo punktą Kalnų parke. Iš čia, žiauriai primušę, vienus paleido, privengdami, matyt, perpildyti kalėjimus šimtais areštuotų jaunuolių ir pernelyg išgarsinti įvykius, o kitus nusivežė. Iš viso suimtųjų buvo tiek, kad kalėjimų visiems nebūtų užtekę. O išvaikius minią, netrukus I-mos tarybinės ligoninės, esančios kitoje Lenino aikštės pusėje, traumatologinis skyrius buvo perpildytas sužalotais žmonėmis. Nemažai buvo ir saugumiečių pamuštais paakiais.
Ši valdžios atstovų nelengvai pasiekta pergalė prieš liaudies masę labai suerzino valdžios viršūnes. Už netinkamą pasiruošimą "futbolo rungtynėms" buvo nubausti kai kurie aukšti saugumo viršininkai. Bet jie vis tik ruošėsi, nes tos pat dienos 17 val.Liepos 21 d. gatvėje (prie saugumo rūmų šono) buvo pilna tuščių automobilių, nežinia nei ką atvežusių, nei ko čia laukiančių.
Po dviejų dienų — X.10 d., taip pat 19 vai. tame pačiame stadione prasidėjo "Žalgirio" komandos rungtynės-su Smolensko "Iskra". Vėl rezultatu 2:1 laimėjo "Žalgiris". Ir vėl daugiatūkstantinę žiūrovų minią apėmė pasididžiavimo jausmas sava komanda: nors futbole lietuviai nugali rusus!
Šį kartą valdžios atstovai buvo jau kitaip pasiruošę. Pačiame stadione buvo keli šimtai milicininkų ir nemažiau jų pagalbininkų — draugovininkų. Tačiau ir po šių rungtynių savaime susiorganizavusi minia vėl patraukė į miesto centrą, šaukdama ne taip dažnai viešai girdimus, visai ne tarybinius šūkius. Šį kartą milicijos ir saugumo pajėgas iš pat pradžių žymiai sustiprino MVD divizijono iš Suvorovo gatvės padaliniai. Minia, vėl prasiveržusi per tiltą, pasuko į Tilto gatvę ir, išėjusi į Katedros aikštę, susidūrė su keturiomis įvairiai uniformuotų tramdytojų eilėmis. Milicininkai ir MVD kariškiai agresyviais pleištais ėmė skaldyti minios avangardą į nedidelius būrius, juos apsupdami ir areštuodami. Buvo daroma viskas, kad tik minia neprasiveržtų į Lenino prospektą. Prospekto pradžioje esančioje Literatų kavinėje įsikūrė malšintojų štabas. Grumtynės buvo įnirtingos. Su dalimi areštuotųjų buvo susidorojama vietoje. Čia ypač aktyviai darbavosi civiliai apsirengę saugumo agentai. Nuo minios atplėštiems jaunuoliams užlauždavo už nugaros rankas, o kiti, griebę juos už plaukų, daužė galvas į automobilių bortus, smarkiai sužalodami ir sukruvindami jų veidus. Grumtynių metu buvo daužomi ir milicininkų automobiliai. Kai kurie jų buvo apversti.
Nežiūrint milicijos, saugumo ir kariuomenės pastangų, minia prasiveržė į Lenino prospektą ir pasiekė net Černiachovskio aikštę ir Vilniaus viešbutį. Persekiojamai miniai besiginant, Lenino prospekte akmenimis ir plytomis buvo išdaužta daug langų, tarp jų ir LKP CK rūmų, parduotuvės "Svajonė" vitrina ir kt. Ties Černiachovskio aikšte minia buvo išsklaidyta. Daug jos dalyvių areštuota. Visi išdaužyti langai, išskyrus "Svajonės" vitriną, dar tą pačią naktį buvo naujai įstiklinti. Visų tų grumtynių metu girdėjosi šūkiai: "Šalin, rusai!", "Laisvę Lietuvai!", "Laisvę politiniams kaliniams!" Šūkius atvejų atvejais skelbė demonstrantai, palypėję ant draugų pečių ir užsirišę ant akių šaliką, kad saugumo agentai neatpažintų. Narsiausiais kovotojais minioje buvo tie, kurie buvo primušti naujos TSRS Konstitucijos paskelbimo dienos vakare. Išaiškintus langų daužytojus moksleivius tuojau pat nubaudė jų mokyklose. Taip pat buvo nubausti ir įstaigų vadovai, kurių pavaldiniai dalyvavo tose eitynėse. Nukentėjo ir bolševikų partijai priklausantieji tėvai, kurių vaikai buvo patekę į milicijos ar saugumo rankas.
Per tas dvi dienas areštuota daug žmonių. Iš jų ilgesniam laikui sulaikyta'44. Pastarųjų tarpe nemažai rusų. Ši aplinkybė ypač pykina saugumiečius. Veikiausiai todėl, kad tas trukdo kitiems, t.y. lietuviams, sudaryti politines bylas. Kadangi minia buvo filmuojama paslėptomis kino kameromis, daugelis atpažintų kino juostose vėliau buvo šaukiami tardymui.
Praėjus kelioms dienoms po antrųjų futbolo rungtynių, į miesto KP rajoninius komitetus buvo sušaukti įstaigų ir įmonių vadovai ir partijos sekretoriai. Jie, tarp kitų reikalų, buvo informuoti ir apie X.7 ir 10 dienų įvykius mieste. Savikritiškai buvo pripažinta, kad spalio 7 d. rungtynėms buvo nepasiruošta.
Tardymai tebesitęsia. Nemažam skaičiui aukštųjų mokyklų studentų gresia pašalinimas ir išsiuntimas į kariuomenę.
Aukščiau cituoto "Vakarinių naujienų" laikraščio trečioji informacija apie netinkamą futbolo sirgalių elgesį buvo užbaigta tokia pastaba: "Apskritai reikia geriau pasiruošti sutikti didelį būrį žiūrovų, o viešosios tvarkos pažeidėjus nuraminti iš karto, nelaukiant, kol jie įsismagins..." Šiame redakcijos prieraše nesunku buvo įžiūrėti valdžios įspėjimą.
Sekančioms futbolo čempionato rungtynėms buvo pasiruošta tikrai geriau. Visų pirma, jau paskelbtos "Žalgirio" komandos rungtynės su Nalčiko "Spartaku" iš X1.5. buvo perkeltos į XI 6 d.; be to, rungtynės šį kartą turėjo įvykti nebe vakare", o dienos metu (geriau sekti žmones!); daugiau kaip 1000 bilietų buvo išdalinta milicijos ir saugumo įstaigoms, o visi kiti bilietai buvo paskirstyti įvairioms įstaigoms Ir gamykloms. Pastarosios, savo ruožtu, privalėjo sudaryti patikimų asmenų sąrašus, kurie atvyks stebėti rungtynių. Atvejais, kai norinčiųjų gauti tokius veltui duodamus bilietus trūkdavo, kai kurie žmonės buvo tiesiog įpareigojami ateiti į stadioną. Sąraše įrašytų pavardžių skaičius turėjo atitikti "iš aukščiau" paskirtų bilietų skaičių. Sąrašus reikėjo pristatyti į partijos komitetus, kur juos tikrino ir koregavo, ir tiktai po to buvo išduodami bilietai, suregistravus jų numerius. Pasitaikė, jog vienas direktorius, negalėdamas sudaryti reikalaujamo sąrašo, stačiai pasakė: "Pas mane niekas nesidomi futbolu". Už tai jis buvo išbartas ir vis tiek privalėjo sudaryti "futbolo mėgėjų" sąrašą ir išdalinti nustatytą bilietų skaičių. Ne vienas iš tokių "futbolo mėgėjų" buvo numatęs tą dieną kur nors išvykti ir maldaute maldavo nesiųsti jo į stadioną. Tačiau tokie savo viršininkų buvo įspėti, kad, jeigu neateis į stadioną, bus nubausti. Vis tik, nežiūrint šių grasinimų, ne visi, gavę veltui bilietus, atvyko žiūrėti "Žalgirio" ir "Spartako" rungtynių. Vieni tuos bilietus atidavė arba pardavė tikriems futbolo gerbėjams, tiems, kurie negalėjo gauti bilietų. Kiti, nepaisydami viršininkų grasinimų, praleido laiką savo nuožiūra. Šį sykį stadionas nebuvo taip labai perpildytas, kaip anų rungtynių metu, nes stovimų vietų bilietų šįkart visai nebuvo. Mokiniai į stadioną buvo įleidžiami tiktai su mokytojais ir visi turėjo sėdėti kartu.
Einantys žiūrėti rungtynių dar prieš stadiono vartus turėjo praeiti net du ar tris sargybinių kordonus ir kiekvieną kartą parodyti bilietus. Tokios kontrolės anksčiau niekada nėra buvę. Kai kur šiose užtvarose uniformuoti pareigūnai buvo net su tarnybiniais šunimis, išmokytais pulti ir draskyti žmones.
Stadiono tribūnose, ant kiekvieno suolo, galuose, sėdėjo draugovininkai. Praėjimuose tarp tribūnų stovėjo būriai milicininkų. Priekinėse tribūnų eilėse sėdėjo MVD kariškiai, milicininkai ir draugovininkai. Žiūrovams garsiai reaguojant į rungtynių eigą, pirmoji jų eilė atsistodavo ir, atsisukus veidu į publiką, stebėdavo jos elgesį. Bilietų paskirstymo pagal sąrašus sistema leido jiems lengvai nustatyti didžiausių "triukšmadarių" adresus. Milicininkai, aprūpinti portatyviniais radijo siųstuvais, sekdami publiką, vis kažką kalbėdavo į radijo siųstuvų mikrofonus.
Rungtynių metu prie stadiono stoviniavo daug tikrų futbolo mėgėjų, kurie negalėjo patekti į vidų. Bijodama jų atakos, visą stadioną, tarsi kokią tvirtovę, laikė apsupusi kariuomenė.
Rungtynėms pasibaigus, iš stadiono vėl plūdo minios žmonių. Tačiau šį kartą visi tylūs, nekalbūs, kažko sunerimę, netgi rūstūs, nors "Žalgiris" ir vėl laimėjo rungtynes rezultatu 1:0. Tokį minios elgesį iš dalies galima būtų paaiškinti tuo, kad jos tarpe daug buvo tokių, kurie šias rungtynes stebėjo tiktai atlikdami administracijos jiems pavestą pareigą. Tačiau tikroji šių nuotaikų ir aiškiai pastebimo įtempimo priežastis buvo ta, kad kelyje iš stadiono Melnikaitės gatve ir iki Žaliojo tilto ir už jo, iš kairės ir dešinės, buvo gausūs specialūs postai, kuriuose stoviniavo nenatūraliai pasitempusių aukšto rango (majorai, papulkininkiai, pulkininkai) milicininkų būriai. Kiekviename būryje jų buvo apie 10 žmonių. Be jų, gausu buvo milicijos pagalbininkų su raudonais raiščiais — draugovininkų. Šoninėse gatvėse ir šiaip nuošalesnėse vietose lūkuriavo geltoni milicijos automobiliai. Iš šalies žiūrint, visa tai labai priminė varomą vokiečių belaisvių eiseną Raudonoje aikštėje Maskvoje, pasibaigus karui...
Paskutinioji stadioną paliko kariuomenė. Jos padalinių maršas truko net 10 minučių.
Po rungtynių ypatingi milicijos postai buvo išdėstyti visoje centrinėje miesto dalyje, plote tarp M. Melnykaitės g. (dešinėje Neries upės pusėje) ir Trakų gatvės (kairėje upės pusėje), ir tarp Katedros aikštės ir tilto į Žvėryną Daugelis jų su radijo siustuvais. Šiuose postuose taip pat vyravo aukšto rango pareigūnai. Kai kur Dzeržinskio gatvėje matėsi milicininkai ir su baltais šalmais. Be šių postų gatvėmis vaikščiojo dar būriai draugovininkų, lydimų milicijos leitenanto arba kapitono. Visas Vilnius priminė karo stovį. Nežiūrint tokio pasiruošimo, incidentų vis dėlto neišvengta.
Vienu metu minia, patraukusi Dzeržinskio gatvės viduriu, sustabdė kuriam laikui transporto judėjimą. Nepadėjo čia nė "tvarkdarių" postai.
17 vai. būryje žmonių, sustojusių laukti troleibusų prie šv. Rapolo bažnyčios, kažkokie civiliai asmenys išprovokavo sąmyšį. Kažkam davus ženklą, tuojau iš kelių pusių subėgo tekini milicininkai, o priešingoje gatvės pusėje kiek atokiau stovėjęs milicijos automobilis beregint privažiavo prie įvykio vietos. Du aukšti, visiškai blaivūs inteligentiškos išvaizdos vyriškiai buvo įstumti į mašiną, į ją taip pat įsėdo keli milicininkai ir suimtuosius nusivežė. Vieno iš suimtųjų mažametis sūnus liko stovėti gatvėje. Būdinga, kad tame arešte milicininkai ir draugovininkai buvo pasyvūs, ir abu vyriškius, panaudoję prievartą, suėmė ir įsodino į milicijos mašiną ne milicijos pareigūnai, bet civiliai asmenys. Jų tačiau nurodymams milicijos pareigūnai buvo visiškai paklusnūs. Savo ruožtu, civiliai nė nelaukdami, kol automobilis su areštuotaisiais pajudės iš vietos, iš ten skubiai pasišalino.
17 vai. Lenino prospekte prie KGB rūmų ir Lenino aikštės įvyko valdžios pareigūnams nemalonus įvykis: susidūrė dvi "Volgos". Sužeistų nebuvo, tačiau staiga gausėjantis praeivių būrys sukėlė didelį rūpestį milicijos majorams ir papulkininkiams bei pulkininkams, kurių staiga nežinia iš kur susirinko čia gal koks 10. Jie, net ir neketindami iškviesti autoinspekciją, kurios reikalas yra tokius atvejus tvarkyti, patys nustūmė abu sugadintus automobilius į šoninę gatvę, kad tik išsisklaidytų vis didėjanti minia.
Iš abiejų saugumo rūmų pusių gatvėse stovėjo automobiliai, o pačiuose rūmuose daugelyje kabinetų degė šviesos. Matyt, ir čia buvo įtemptai dirbama rungtynių proga.
Tuo laiku į MVD mokyklą buv. Tiškevičiaus rūmuose Trakų gt. susirikiavę kuopomis, sugrįžo iš stadiono keli šimtai kursantų. Ties ta pačia mokykla privažiavo autobusas, iš kurio šurmuliuodami pasipylė daugiau kaip 30 milicininkų — viršilų, leitenantų ir net kapitonų. Visi jie, pamiršę savo laipsnius, nelyginant vaikai susigrūdo prie mokyklos, kad tik greičiau patektų į vidų. Iš jų elgesio matėsi, kad tai tos pačios mokyklos kursantai, apvilkti jiems patiems dar neįprastomis milicininkų uniformomis su neužsitarnautais ženklais antpečiuose.
18 vai. visi regimi ypatingi postai gatvių sankryžose buvo atšaukti. Gatvėse, ypač Lenino prospekte, ėmė vyrauti raudon-raiščių (draugovininkų) būriai, lydimi milicijos darbuotojų. Milicijos majorai, papulkininkiai ir pulkininkai — slaptų dalinių, skirtų miniai tramdyti, vadai išnyko. Yra pagrindas manyti, kad dalį tų pareigūnų sudarė milicininkų uniformomis persirengę saugumo viršininkai.
Taip Vilniuje praėjo antroji Spalio revoliucijos 60-mečio diena, labai verčianti suabejoti tariama "komunistų partijos ir liaudies vienybe", apie kurią tiek daug buvo kalbama per radiją ir televiziją šventinio parado metu, kuris taip pat vyko tarp Lenino aikštės ir saugumo rūmų. Spalio 7, 10 ir lapkričio 8 d.d. akivaizdžiausiai parodė, kad tarp partijos ir liaudies nėra jokios vienybės. Įsidėmėtina detalė. Vykusių demonstracijų metu vyriausybinė tribūna stadione buvo ypač stipriai saugoma. Ir kol mieste nebuvo sutramdyta liaudis, nė vienas privilegijuotasis neiškėlė kojos iš tribūnos. Ko gi ne "vienybės" iliustracija?
Belieka dar pridurti, kad sportinės varžybos Vilniuje nebe pirmą kartą sudaro rūpesčių valdžiai. Vilniečiai gerai prisimena, kaip prieš keletą metų už simpatijas užsienio komandoms, kai jos Sporto rūmuose rungtyniavo su rusais, žiūrovai spaudoje buvo apkaltinti chuliganizmu. Tuomet irgi buvo represijų ir svarstymų mokyklose bei darbovietėse. Vilnius net buvo kurį laiką išbrauktas iš tarptautinių varžybų tvarkaraščio.
Taigi spalio 7 ir 10 d.d. ir lapkričio 8 d. įvykiai Vilniuje visų pirma įdomūs tuo, kad, okupantams Ir jų vietiniams talkininkams brutaliai slopinant lietuvių tautinį sąmoningumą, persekiojamos tautinės savigarbos jausmas pasireiškia visai nelauktai ir netikėčiausiomis formomis. Šiuo atveju "Žalgirio" komandos pergalės daugeliui priminė jų tolimų protėvių pergalę ties Žalgiriu 1410 metais.
B. Visgirdas
