(Atviras laiškas Tomui Venclovai)
Mes Jus pažįstame kaip rašytoją ir vertėją, nepalaužiamą kovotoją už žmogaus teises, vieną iš Helsinkio susitarimų kontrolės Lietuvos grupės narių, neeilinio proto, neeilinio talento ir neeilinės drąsos žmogų. Mes tikime, kad Jūs, stojęs į šį nelengvą kelią, daug nuveiksite ginant lietuvybę ir žmogaus teises, paliksite ryškų pėdsaką tautos istorijoje.
1977 metų vasario mėnesį vienoje rusiškoje "Laisvės" radijo laidoje išgirdau labai mane sudominusį Jūsų straipsnį — "Žydai ir lietuviai". Šis kūrinys buvo išspausdintas viename pogrindiniame Tarybų Sąjungos žydų leidinyje; po to jį perspausdino vienas Izraelio žurnalas, o iš ten jis pateko į "Laisvę". Nežinau, ar jį skaitė lietuviškoje "Laisvės" laidoje, nes nuolatiniai trukdymai labai apsunkina šių laidų klausymą. Bet pats faktas tikrai paradoksalus: šiame spaudos ir išvystytų komunikacijų amžiuje lietuvį skaitytoją lietuvio rašytojo kūrinys gali pasiekti tik tokiu aplinkiniu keliu!
Iš anksto atsiprašau: neturėdamas prieš save Jūsų straipsnio, o tik jį kartą girdėjęs, galiu kai kuriose detalėse ir suklysti. Tiesa, pagrindinius Jūsų teiginius įsiminiau neblogai, todėl pabandysiu dėl kai kurių Jūsų straipsnio aspektų pasiginčyti.
Jūs rašote, kad žydai jau kelis šimtmečius gyveno kartu su lietuviais ir vertėsi savo tradiciniais verslais — prekyba ir amatais. Lietuvoje jie turėjo nemažą autonomiją ir iš gyventojų pusės jiems niekas negrėsė. Kai 19 amž. pabaigoje ir 20 amž. pradžioje per Rusiją, Ukrainą ir Lenkiją nusirito pogromų banga, Lietuvos žydų niekas nelietė. Nepriklausomoje Lietuvoje žydai — skaitlingiausia tautinė mažuma — taip pat aktyviai įsijungė į valstybės gyvenimą. Iš jų tarpo buvo nemažai teisininkų, medikų, verslininkų ir kt. Žydai turėjo savo organizacijas, laikraščius, mokyklas ir gimnazijas, rabinų seminarijas, žodžiu, respublikos įstatymų rėmuose naudojosi pilna autonomija.
Bet atėjo 1940-41 metai. Įžengus vokiečiams į Lietuvą daugelyje mūsų krašto vietovių, visų pirma Kaune, prasidėjo žydų pogromai. Ir kaip visos tos kruvinos puotos kulminacija — žiaurios, taip nebūdingos santūriesiems lietuviams, žydų skerdynės "Lietūkio" garaže Kaune.
Nors Jūsų teksto apie tai, kas ten vyko aš neturiu, bet apie to meto įvykius Lietuvoje tarybų valdžios metais gana daug rašyta. Tad apie šį įvykį aš pacituosiu eilutes iš M. Elino ir D. Gelperno knygos "Kauno getas ir jo kovotojai", išleistos Vilniuje 1969 metais. 14-15 puslapiuose ten rašoma:
"...Birželio 27-tą įvyko kruvina orgija buvusiame "Lietūkio" garaže Lenino prospekte. Čia banditai suvarė sugaudytus miesto gatvėse žydus vyrus tarytum darbui... Suvarytiems buvo įsakyta nusivilkti švarkus, nusiauti batus ir plikomis rankomis sukapstyti mėšlo krūvą. Kai jie atsisakė tai atlikti, juos ėmė mušti kastuvais, dalbomis, geležiniais vamzdžiais per galvą, nugarą, kur pakliūva. Keliems į burną buvo įkišama guminė žarna, naudojama mašinoms plauti, ir tol leidžiamas vanduo, kol nelaimingųjų viduriai plyšdavo. Netrukus visi kankinamieji gulėjo nebegyvi. Kita sugaudytų vyrų grupė turėjo suversti užmuštųjų lavonus į krūvą. Tai atlikus, atėjo ir jų eilė... Šitaip garaže buvo sadistiškai išžudyta apie 60 žmonių".
Baigdamas pasakoti šį epizodą Jūs sušunkate: tai baisu, šito negalima nei pateisinti, nei suprasti!
Netiesa, gerbiamasis poete! Nors šito jokiu būdu negalima pateisinti, apie tai negali būti nė kalbos, tačiau suprasti — ir galima, ir reikia! Kaip tik dėl šito ir parašytas šis mano laiškas.
Mane stebina Jūsų nežinojimas taip statant klausimą. Gal tai galima paaiškinti tuo, kad Jūs gimęs 1937 metais ir augote žymaus tarybinio veikėjo šeimoje, todėl apie tai, kas vyko 1940-41 metais Jūs turite arba nepilną, arba iškreiptą vaizdą. Tad prisiminkime tą nelabai jau tolimą praeitį.
Kaip jau minėjau, susikūrus Nepriklausomai Lietuvai, didžioji Lietuvos žydų dalis įsijungė į šalies gyvenimą, dirbo naudingą respublikai darbą. Iš tiesų, jeigu staiga iš Lietuvos būtų išvykę visi Lietuvos žydai, respublika būtų atsidūrusi gana sunkioje padėtyje. Ji būtų praradusi daugelį puikių specialistų, savo reikalo žinovų.
Bet mūsų krašte buvo tuo metu ir tokių žmonių, kuriuos siutino mūsų laimėjimai. Jie vadovavosi principu: kuo blogiau, tuo geriau, todėl kurstė, agitavo, skleidė nepasitenkinimą ir visaip stengėsi suparaližuoti dar nelabai sustiprėjusią šalies ekonomiką. Tai buvo komunistai. Nedidelė tai buvo grupelė, gal kokie 700 narių, ne daugiau. Bet jie turėjo labai stiprų ir galingą globėją — Tarybų Sąjungą, iš kur gaudavo pakankamai lėšų, o Kominterno organizuotame tautinių mažumų institute Maskvoje būdavo apmokomi pogrindinio darbo ir liaudies kurstymo paslapčių. Tad visa jų veikla svetimos valstybės naudai ir savo tėvynės nenaudai telpa į vieną žodį — išdavystė.
Pusė, o gal ir daugiau pusės Lietuvos komunistų buvo žydai. Jie su kitais komunistais tol dirbo savo pragaištingą darbą, kol pasiekė savo — Lietuvoje su tarybinių tankų pagalba buvo įvesta komunistų valdžia, o ji pati buvo įjungta į Tarybų Sąjungą. Suprantama, visa tai labai pakenkė žydų vardui lietuvių akyse.
Tiesa, vienas momentas kalba žydų naudai: Hitleris, nešęs žydams kančias ir mirtį, buvo jau užėmęs pusę Europos ir bet kada galėjo įžengti į Lietuvą. Tad žydai linko prie to, kas juos gynė. O tuo metu didžiausias žydų gynėjas buvo Tarybų Sąjunga.
Kokį vaizdą mes regėjome pirmą kartą įvažiuojant tarybiniams tankams į Lietuvą? Lietuviai šluostėsi sielvarto ašaras, o žydai nėrėsi iš kailio kaišiodami gėles tankistams, rizikuodami net patekti po vikšrais. Jų džiaugsmas buvo didelis!
Įvedus Lietuvoje tarybų valdžią, žydų įtaka nepaprastai sustiprėjo. Daugelyje įstaigų dirbo beveik vieni žydai. Jie visur kišosi, visus mokino gyventi tarybiškai. Kaimus užplūdo būriai agitatorių, daugiausia žydų, raginančių pradėti sėją ar javapiūtę. Žmonės tylėjo dantis sukandę, o šiems išvažiavus spiaudė — juk ką gali patarti žmogus per visą gyvenimą rankose nelaikęs nei dalgio, nei plūgo... Visose įmonėse pridygo komisarų, irgi daugiausiai žydų, kurie lindo prie žmonių su savo įsipareigojimais, soclenktynėmis ir kitais tauškalais. Nuo tokio "vadovavimo" gyvenimas pradėjo irti, pradėjo trūkti maisto produktų, drabužių ir kitų būtiniausių prekių. Dėl tų visų trūkumų žmonės visų pirma kaltino žydus.
Daugelis žmonių pasijuto nesaugiai. Prasidėjo areštai primetus absurdišką kaltinimą kontrrevoliucija, apšaukus liaudies priešu. Kaip taisyklė, būdavo suiminėjami geriausi, principingiausi lietuviai, šviesiausi protai. Greitu laiku kalėjimai buvo perpildyti. Visas šias akcijas vykdė čekistai, kurių tarpe vėl beveik pusę sudarė žydai. Ypač pasižymėjo savo uolumu NKVD tardytojas žydas Ovsiejus Rozovskis, Kauno turtuolio sūnelis. Šiuo metu jis yra nusipelnęs LTSR kultūros ir švietimo veikėjas (vargšė kultūra čekisto skleidžiama!).
Visa tai privedė prie to, kad lietuviai, šimtmečiais gerai sugyvenę su žydais, per šituos vienerius metus pradėjo jų neapkęsti. Beveik niekas liaudyje nesakydavo — tarybų valdžia, o tik žydų valdžia, o žmones, aktyviai bendradarbiaujančius su valdžia — žydberniais.
Žydai perlenkė lazdą. Tik taip galima paaiškinti jų elgesį. Aš girdėjau ne Iš vieno žmogaus, kaip žydai šaukė lietuviams: "Vakar jūs karaliavote, šiandien mes karaliaujame!"
O lietuvių įskundimai, o 1941 metų birželio vežimai į Sibirą, o masinės žmonių žudynės Pravieniškėse, Rainių miškelyje, o trijų chirurgų: Žemgulio, Mačiulio ir Gudonio žvėriškas nukankinimas Panevėžio ligoninėje? Visose šitose akcijose bene aktyviausiai dalyvavo žydai.
Kada 1962 metais Kaune buvo teisiamas P. Matiukas, kaltinamas žydų žudymu Lietuvoje ir dalyvavimu baudžiamuosiuose daliniuose prieš Baltarusijos partizanus, teisme jam buvo pateiktas klausimas: "Kodėl šaudei žydus?" Šis atsakė: "Todėl, kad 1941 metais Pravieniškėse mane ištraukė iš po lavonų krūvos. O šaudė mus daugiausia žydai..."
Ir taip lašas po lašo pildėsi rūstybės taurė, ir taip per vienerius metus anksčiau buvęs nepiktas pasišaipymas iš žydų būdo, kalbos ir papročių virto didele neapykanta. Tad ar reikia stebėtis, kad, prasidėjus karui, prasidėjo ir žydų pogromai?
Iš Jūsų straipsnio galima susidaryti nuomonę, kad žydų kaltė buvo beveik lygi nuliui, o lietuvių — vos ne visas šimtas pro centų. Bet juk, remiantis tikrove, tokia nuomonė būtų neteisinga: abiejų pusių kaltės artėja kažkur į vidurį. Beje, lietuviškosios pusės kaltė per trisdešimt du pokario metus beveik pilnai nušviesta. Tam Tarybų valdžia nepagailėjo nei popieriaus, nei pastangų. Noriu pridurti, kad prie beveik visos lietuvius demaskuojančios medžiagos rankas pridėjo ir jau minėtas buvęs čekistas Ovsiejus Rozovskis, dabar dirbąs LTSR Ministrų tarybos archyvų viršininku. Tuo tarpu žydų veiksmai buvo nušviesti viena kita knygute, kurias dar buvo spėta išleisti vokiečių okupacijos metais.
Šis laiškas — ne bandymas suvesti sąskaitas. Šitokio tikslo aš neturėjau. Norėjau tik pabrėžti, kad pogromai buvo atsakomoji priemonė, kad pirmi žingsnį žengė būtent žydai. Aš jokiu būdu nenoriu pateisinti pogromų ir tuo labiau tvirtinti, kad tik jais galima atlyginti už nuoskaudas. Nėra jokios abejonės, kad žydai per skaudžiai užmokėjo už savo kolabor ant iškurną, tuo labiau, kad buvo žudomi tikrai nekalti žmonės, nes čekistai, komisarai ir kiti bolševikų parankiniai, prasidėjus karui, pirmi išdūmė į Rusiją. Bet kas gi karo metu skaičiuoja aukas?!. Neapykanta — baisus patarėjas ir ji ne vienam lietuviui užtemdė akis.
Tiesa, Jūs be abejo sutiksite su tuo, kad pogromus vykdė ne geriausia lietuvių tautos dalis; priešingai, prie tokių darbelių visada mėgsta prikišti nagus visokios atmatos, girtuokliai ir recidyvistai. O tokių netrūksta kiekvienoje tautoje. Tuo tarpu geriausi lietuviai, nežiūrėdami į jokias nuoskaudas ir skriaudas, patirtas iš žydų, rizikuodami net savo gyvybe, juos gelbėjo, slėpė. Ir tokių buvo nemažai, jie aprašyti Jūsų minėtoje S. Binkienės knygoje "Ir be ginklo kariai".
Tad pagrindinė ir vienos, ir kitos pusės nusikaltimų priežastis buvo ta, kad abi gyvenusios bendrą gyvenimą tautos atsidūrė skirtingose barikadų pusėse.
0 kokie šiandien lietuvių santykiai su žydais? Nedaug jų beliko po karo ir tų pačių nemažai išvyko į Izraelį. 0 tie, kurie liko, įsiliejo į lietuvių tarpą, gyvena ir dirba, lyg tarp mūsų tautų nebūtų buvę jokių susidūrimų.
Man pačiam dabar tenka dirbti su vienu kitu žydu. Kaip taisyklė, jie visi yra geri specialistai, sumanūs ir darbštūs žmonės, todėl kolektyve visi juos gerbia. Atvirumo valandą jie prisipažindavo, jog Lietuvos jie nemainytų į jokį Rusijos miestą, net Maskvą, nes čia jie jaučiasi esą pilnateisiai kolektyvo nariai, niekas į juos nešnairuoja, iš nieko neišgirsta žodžių "židovskaja morda". Tuo tarpu Rusijoje daugelis, ypač partinių, į kiekvieną žydą žiūri kaip į potencialų disidentą, veikiantį pagal žinomą formulę: mes tarybų valdžią sukūrėme, mes ją ir sugriausime...
Įdomumo dėlei galiu priminti, kad 1967 m., prasidėjus arabų -Izraelio karui, daugumos lietuvių simpatijos buvo Izraelio pusėje. Ne, ne todėl, kad mes būtume neapkentę arabų. Mes simpatizavome Izraeliui ir džiaugėmės jo pergale taip, kaip mažos tautos atstovai simpatizuoja mažai valstybei užpultai žymiai skaitlingesnio priešo. Be to, arabus tada rėmė mūsų tėvynės pavergėjas — Tarybų Sąjunga.
Tarp tarybinių disidentų, kovotojų už žmogaus teises, žydai žengia pirmose gretose. Mes tikime, kad, kovodami už savo teises, jie kartu kovoja ir už mūsų. O tokius pasiaukojančius kovotojus mes mokame,gerbti.
Mes gyvename labai sudėtingu metu, ir niekas negali pasakyti, kas bus už mėnesio ar metų. Bet vieną, dalyką tvirtai žinau: bus laikas, kai mes tapsime laisvi. Esu įsitikinęs, kad laisva Lietuva su laisvu Izraeliu palaikys normalius, draugiškus santykius, nes šiuo metu mes su žydais stovime vienoje barikadų pusėje.
A. Žuvintas
