-
Svetainės pradžia
- 61 Kronika 1984 m.
Šiame numeryje:
2 Kun. Sigito Tamkevičiaus dvasinis testamentas
3 Kun. Sigito Tamkevičiaus teismas
4 Mintys, perskaičius straipsnį „Vienoje rankoje rožančius, kitoje — vėzdas"
5 Štai kokia sovietinė tikėjimo laisvė!
8 Kunigai gins tikinčiųjų teises
10 Katalikai sovietinėse respublikose
1984 m. sausio 6 d.
Buvo nepaprastai džiugu ir miela, kai per Vatikano radiją išgirdome, kad už mūsų tautą meldžiasi tolimos Airijos tikintieji.
Mes tikime jungtinės maldos galybe. Nemaža tikinčiųjų, sužinoję apie paskelbtas maldų dienas už Lietuvą, tuojau prisijungė prie bendros maldos ir Lietuvoje.
Dvasioje susirinkę prie Gerosios Motinos kojų, mes jautėmės paguosti ir sustiprinti.
Lietuviai niekada nepamirš Jūsų Tautos dovanos — šv. M. Marijos statulos. Nuo tada, kai į mūsų šventovę Šiluvoje atkeliavo statula, kiekvieną mėnesio 13 d. čia renkasi Marijos mylėtojai, ir jų skaičius nuolat auga. Tą dieną iškilmingai koncelebruojamos šv. Mišios, sakomi pamokslai, gausiai einama sakramentų. Jei mūsų kunigai ir tikintieji eina drąsiai į kalėjimus, rizikuoja netekti geresnės vietos, o maži mokinukai atsilaiko prieš draugų pajuoką, mokytojų atvirą diskriminaciją ir saugumo klastą, tai tik todėl, kad už mūsų Tautą kažkas aukojasi ir meldžiasi.
Todėl nuoširdžiai dėkojame už maldas ir tą meilę, kurią mums rodote!
Teatlygina Jums Dievas!
Po 1979 m. prokuroro oficialaus perspėjimo kunigams — Alfonsui Svarinskui ir Sigitui Tamkevičiui — dar labiau sustiprėjo neoficialių gąsdinimų ir gandų srautas. Buvo kalbama, kad KGB slapta nutarusi juos sunaikinti, dirbtinai padarius jiems avariją ar panašiu būdu. Per visą Lietuvą nuolat sklido gandai, kad kunigai: A. Svarinskas ir S. Tamkevičius — jau sužeisti avarijoje, suimti ir padarytos pas juos kratos. Žmonės, išgirdę tuos gandus, dažnai perspėdavo kunigus nevažinėti vakarais po vieną ir saugotis visokių provokacijų. Saugumo agentai nesidrovėdavo patys telefonu paskambinti kunigams ir gąsdinti susidorojimu. Tos paskalos tikriausiai buvo specialiai saugumo leidžiamos įgąsdinti bailiuosius.
Susidarė tokia padėtis, kad uolesni kunigai kiekvienu momentu galėjo laukti visokių netikėtinumų.
Saugumiečiai nuolat gyrėsi turį visokių priemonių paveikti net žmogaus psichiką. Iš dalies tai pasitvirtino, susidorojant su provoslavų šventiku Dimitrijumi Dutko ir kitais kaliniais. Todėl kun. Sigitas Tamkevičius 1982 m. vasario 6 d. parašė savo dvasinį testamentą:
Manasis „credo"
Vis dažniau girdžiu grasinimus, kad būsiu suimtas. Tikiu, kad saugumo grasinimai gali tapti tikrove.
1983 m. lapkričio 29 d. Vilniuje LTSR Aukščiausiame teisme buvo pradėta nagrinėti Kybartų parapijos klebono, TTGKK nario kun. Sigito Tamkevičiaus byla. Šiam teisminiam susidorojimui su kun. S. Tamkevičium KGB ruošėsi iš anksto ir labai kruopščiai. Dar vasarą vyskupijų kurijos gavo raštus, kuriuose nurodoma, jog draudžiama prie bažnyčių rinkti parašus po pareiškimų-protestų tekstais. Aukščiausiojo teismo pirmininkas, kalbėdamas per Lietuvos televiziją, renkantiems parašus ir net pasirašantiems po tekstais asmenims grasino bausmėmis; KGB ne vienoje vietoje prieš parašų rinkėjus griebėsi tiesioginių brutalių priemonių. Kelis kartus liaudyje buvo paskleistos dezinformuojančios žinios apie tariamai įvykusį teismą ne Vilniuje ir kun. S. Tamkevičiaus nuteisimą 12 m. laisvės atėmimu, todėl nemažai žmonių, sužinoję tikrą teismo datą, galvojo esą klaidinami ir į teismo procesą vėlavo arba visiškai neatvyko. Artėjant teismo dienai, dauguma organizacijų buvo įspėtos, kad lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje neišleidinėtų savo darbuotojų iš darbų. Kai kuriuos studentus bei spec. mokyklų mokinius mokyklų vadovybė įspėjo, kad, jei nenori turėt nemalonumų ir tęsti toliau studijas, nevyktų į teismą, kartu atidėtų tolimesniam laikui net savo asmeninius reikalus Vilniaus link. Gydymo įstaigose buvo įvesta griežta biuletenių (atleidimų nuo darbo dėl ligos) kontrolė. Prijaučiantys kun. S. Tamkevičiui kunigai ir pasauliečiai buvo iš anksto prigrasinti nevykti į teismą ar teismo metu kokiu nors pretekstu kviečiami į įvairias įstaigas (kai kurie iš jų tardymams).
Apie „viešą" teismo procesą nebuvo pranešta net kun. S.Tamkevičiaus broliams. Teismo metu į salę buvo įleisti tik 3 kun. S. Tamkevičiaus broliai. Brolio žmoną, kuri nuo vaikystės globojo našlaičiu likusį kun. Sigitą Tamkevičių, čekistai į salę neįleido; jų nuomone, brolio žmona nėra giminė.
Dievo Tarno Arkivyskupo Matulaičio užrašuose skaitome: „Tiek mūsų Bažnyčia kentėjo prie caro, dabar ir vėl naujos kančios, ir tai vardan sąžinės laisvės. Dieve, koks keistas šis pasaulis . . . Tie patys žmonės, kurie neseniai kovojo prieš cenzūrą, prieš spaudos laisvės varžymą, dabar neleidžia kitokių pažiūrų laikraščių . . . Tie žmonės, kurie taip karštai reikalavo susirinkimų ir susibūrimų laisvės, ir žodžio laisvės, dabar kitokių nuomonių žmogui neduoda nė lūpų praverti... Jie seniau reikalavo lygių teisių, o dabar jas pripažįsta tik savo šalininkams. Kaip dažnai čia taikomas laukinio nedorėlio doros dėsnis". (Užr. 174-175).
Niekur turbūt pasaulyje tiek nekalbama apie visokias laisves kaip Sovietų Sąjungoje ir niekur jos taip grubiai nepažeidinėjamos kaip toje pačioje Sąjungoje. L. Boerne yra pasakęs: „Nėra žmogaus, kuris nemylėtų laisvės, tik teisingasis jos reikalauja visiems, o neteisingasis — tik sau pačiam". Visas pasaulis religijos laisvę supranta taip: nori — tikėk, nenori — netikėk. Tuo pačiu esi nevaržomas atlikti visa, kas yra susiję su tikėjimo praktikavimu ar jo nepraktikavimu. Pas mus sąžinės laisvė aiškinama, jog „pagal proletarinį-marksistinį sąžinės laisvės supratimą ateizmo laisvė yra laisvė kiekvienam piliečiui išsivaduoti iš religinių iliuzijų, išsiugdyti mokslinę-marksistinę pasaulėžiūrą ir netrukdomai ja vadovautis gyvenime . . . Kol tikintysis nėra atsikratęs religinių iliuzijų, tol negali būti visiškos sąžinės laisvės. Socialistinės santvarkos sąlygomis sąvoka „pilna sąžinės laisvė" norima tik pažymėti didžiausią pasiekimą kovoje už žmogaus išvadavimą nuo prietarų. Visiška sąžinės laisvės bus pasiekta komunistinėje visuomenėje" („Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvę"). Visa tai perskaičius, nesunku suprasti, kad ateistai laisvės reikalauja ir ją praktiškai pripažįsta tik sau patiems. Jų „teisingumas" matomas bei sutinkamas visur: pradedant eiliniais tikinčiųjų persekiojimais ir baigiant gėdingais teisminiais susidorojimais.
Nuteisus kun. Alfonsą Svarinską ir areštavus kun. Sigitą Tamkevičių, Lietuvos tikintieji pradėjo rinkti parašus po pareiškimais — protestais, adresuotais KP CK generaliniam sekretoriui Jurijui Andropovui bei generaliniam prokurorui, reikalaudami išlaisvinti neteisingai suimtus kunigus. Kad pareiškimų-protestų tekstai su parašais pasiektų adresatus, o nebūtų sulaikyti dar Lietuvoje, KGB būstinėje, tikintieji dalimis juos vežė į Maskvą ir užregistruotus palikdavo pirmajame kambaryje. Po pareiškimų-protestų tekstais dėl kunigų išlaisvinimo pasirašė 123000 tikinčiųjų, iš kurių 22 pasirašė krauju. Būtų pasirašę dar daugiau tikinčiųjų, jei ateistai nebūtų ėmęsi represinių priemonių, kad tik sutrukdytų parašų rinkimą. Lietuvos bedieviai bauginimais bandė įsakinėti, kad net kunigai draustų tikintiesiems pasirašinėti po pareiškimų tekstais. Žmones, renkančius parašus, saugumiečiai, vartodami fizinę jėgą, gaudė, grūdo į mašinas ir vežė į milicijos skyrius. Ten baugino, grasino, atiminėjo parašus bei tekstus, baudė 50 rub. administracinėmis baudomis. Per lietuviškos televizijos laidas liaudis buvo bauginama, jog parašų rinkėjai gali būti nubausti kalėjimu. Ne viename rajone pasirašiusius po pareiškimais asmenis saugumo darbuotojai tardė, vertė pasirašyti po jų duodamais neaiškiais tekstais.
Prie pareiškimų-protestų, kurie buvo vežami į Maskvą, buvo pridėti pareiškimai generaliniam prokurorui ir Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkui, kuriuos Lietuvos tikinčiųjų vardu pasirašė Aldona Šukytė, Albina Žemaitytė, Alfonsas Bumbulis ir Juozas Kazalupskas.
Kriokialaukis (Alytaus raj.). 1983 m. liepos mėn. 13 d. ir 25 d. Vilniaus saugume buvo tardomas Krokialaukio parapijos klebonas, TTGKK narys kun. Vaclovas Stakėnas. Tardytoją Pilelį domino tokie klausimai: Kada susipažinote su kun. Sigitu Tamkevičium? Kiek esate girdėję jo pamokslų ir kokiom progom pasakytų? Kokias problemas savo pamoksluose lietė kun. S. Tamkevičius? Kas pakvietė stoti į TTGKK narius? Kokiu tikslu įstojote į komitetą? Ar dabartiniu metu dar laikote komitetą veikiančiu? Kodėl vengiate rašyti pareiškimą, jog nedalyvausite komiteto veikloje?"
Kun. V. Stakėnui atsisakius rašyti atsistatydinimo iš komiteto pareiškimą, per kelias valandas tardytojas įrodinėjo, jog komiteto veikla yra antivalstybinė. Bandė primesti, jog komiteto tikslas tarnauti Vatikanui, „Laisvės" ir kitoms užsienio radijo stotims.
Tardytojas Pilelis tardymą baigė grasinimu: „Jei ir toliau kovosit beprasmę kovą, pažiūrėsim, kas laimės!"
Paskutiniu metu saugumas masiškai sulaiko siunčiamus kaliniams ir tremtiniams laiškus.
Labai retai gaunami laiškai ir iš lagerių: iš kun. A. Svarinsko gauti vos keli laiškai.
Negauna laiškų tremtyje Julius Sasnauskas ir kiti. Jų siunčiami laiškai į Lietuvą taip pat nepasiekia adresatų.
Kartą tardomai jaunuolei saugumiečiai prasitarė, jog laiškai į lagerius esą trukdo perauklėti kalinius.
Čia pateikiame mus pasiekusio Viktoro Petkaus laiško ištrauką:
„Iš tikrųjų žmogus pajungė gamtą, užvaldė planetą, prakirto langą į kosmosą, bet ar jis nuo to tapo laimingesnis? Žmogus pats sukėlė jėgas, kurių jau nebegali suvaldyti. Tad ar tie progreso teigėjai nepadarė didžiulio vingio į šalį, nepaniekino tikrųjų dvasinių vertybių? Jie neapčiuopė, kur sukoncentruota pagrindinė žmonijos išmintis, nepasinėrė į gilumą, o vien tik metėsi į techniką. Ir rezultatas: technikoje padaryti didžiuliai atsiekimai, o kaip su žmogumi? Juk vienas žmogus nuo kito skiriasi pirmiausia savo vertybių, troškimų, idealų struktūra, o ne tuo, kaip jis manipuliuoja ta ar kita technika.
TSKP CK Generaliniam sekretoriui
Nuorašas: LKP CK pirmajam sekretoriui
Lietuvos TSR kunigų
P a r e i š k i m a s
Prieš 30 metų ir anksčiau, asmenybės kulto laikais, kai kurie Tarybų Sąjungos vadovaujantieji asmenys manė, kad komunizmo nebus galima įgyvendinti be prievartos ar grasinimų. TSKP XX suvažiavimas tai gėdingai taktikai padarė galą: ištuštėjo ir užsidarė daugelis lagerių, į savo kraštą sugrįžo tremtiniai, vėl susijungė išdraskytos šeimos, — ir nuo to kultūrinis bei ekonominis gyvenimas nė kiek nesumenkėjo, bet priešingai — pakilo.
Labai gaila, kad ne visos asmenybės kulto laikų anomalijos buvo panaikintos — kai kurios jų dar ir šiandien egzistuoja. Viena iš tokių anomalijų yra sąžinės ir religijos laisvių varžymas, religijos niekinimas ir prievartinė ateizacija. Kad visa tai yra tikriausia anomalija, aiškiai rodo pats gyvenimas, šiandien Europoje yra ištisa eilė socialistinių valstybių, kuriose tos anomalijos beveik nejaučiama: kur tikintieji nei mokyklose, nei darbovietėse nediskriminuojami, kur leidžiama gausi religinė spauda ir kur vis dėlto kultūrinis ir ekonominis gyvenimas žengia ne lėtesniu žingsniu, negu pas mus.
Vilnius, š.m. slaptame „Informaciniame biuletenyje" Nr. 1 buvo patalpinta LKP CK sekretoriaus P. Griškevičiaus kalba apie aktualius kovos su klerikaliniu ekstremizmu klausimus ir partinių organizacijų uždavinius, ateistiškai auklėjant respublikos gyventojus.
Partijos vadovas pradžioje duoda bendrą apžvalgą apie Lietuvos Bažnyčią. Džiaugiasi, kad daugelis dvasininkų yra lojalūs valdžiai. Tačiau yra dalis nusiteikusių ekstremistiškai, kurie į savo pusę stengiasi patraukti kitus kunigus, ypač jaunus. Bendrą toną ideologinėms diversijoms duoda Vatikanas.
Partijos sekretorius ypač puolė Popiežių Joną-Paulių II-jį už jo nuolatinį palankumą Lietuvos Bažnyčiai. Paminėjo, kad daug kunigų atvažiuoja iš užsienio ir bando pravežti į Lietuvą priešišką literatūrą. Jie ir nupirkę kun. A. Svarinskui, kun. S. Tamkevičiui ir kt. kunigams lengvąsias mašinas.
Piktų žodžių nepagailėjo ir TTG Katalikų komitetui. Jie esą skatina rašyti visokius pareiškimus ir nesilaikyti Religinių susivienijimų nuostatų.
Žitomyras. 35 metų amžiaus Žitomyro bažnyčios vargonininkė Zofija Bieliak buvo nuteista 5 metams kalėjimo ir 5 tremties už skleidimą informacijos apie Dievo Motinos pasirodymą Fatimoje.
* * *
Ryga. 1983 m. rugsėjo 10 d. į Šiluvos atlaidus iš Rygos važiavo du autobusai maldininkų (maždaug 60 žmonių), tačiau tikslo nepasiekė — netoli Šiluvos jie buvo sustabdyti autoinspekcijos. Pareigūnai klausinėjo, kas organizavo kelionę ir dėl ko į Lietuvą važiavo melstis. Kelionės organizatore prisipažino Konstancija Cimanovskaja. Visiems buvo įsakyta grįžti atgal. Kadangi žmonės nesutiko, buvo išlaipinti ir Šiluvą pasiekė maršrutiniais autobusais, o iš jų išsinuomotus autobusus milicininkai palydėjo iki Lietuvos-Latvijos sienos ir įsakė vairuotojams daugiau tokiu tikslu į Lietuvą nevažinėti.
„Lietuvos ateitis" Nr. 6. Periodinis jaunimo leidinys pasirodė šių metų gegužės mėnesio pabaigoje. Jame gvildenamos tautinės bei šiandieniam Lietuvos jaunimui aktualios problemos.
* * *
„Lietuvos ateitis" Nr. 7, dedikuotas nuteistam kun. Alfonsui Svarinskui, pasirodė rugsėjo mėnesio pabaigoje. Leidinyje plačiai aptariamas kun. A. Svarinsko teismas bei kun. S. Tamkevičiaus areštas; atspausdintas tikinčio Lietuvos jaunimo kreipimasis į užsienyje gyvenančią lietuvių jaunuomenę.
* * *
„Aušra" Nr. 35 (75). 1983 m. vasario mėnesį pasirodė pogrindžio leidinio „Aušra" 35-tasis numeris. Leidinyje ypatingo dėmesio susilaukia straipsnis „Aušrai" šimtas metų", kuriame išsamiai nušviečiama ta aplinka, kurioje po 19 metų spaudos draudimo pasirodė pirmojo lietuvių laikraščio „Aušra" numeris. Ji — lietuvių atgimimo pradžia, pirmas sąmoningas žingsnis į savo ateitį. Tai, anot prof. Biržiškos, didžiausia pasaulyje revoliucija, kokių istorija težinanti — sukilimas vos pradedančios susiprasti tautelės prieš didžiulę rusų-vokiečių-lenkų santarvę", — rašoma leidinyje. „Aušra" Nr. 35 reiškia protestą dėl kun. Alfonso Svarinsko suėmimo; supažindina skaitytojus su lietuviais kaliniais Mordovijos 385/3-5 zonoje. Leidinyje nemažai vietos užima straipsnis „Keturiasdešimt metų (1904-1944)", kuriame apžvelgiamas ekonominis Lietuvos gyvenimas, kultūrinė krašto veikla.