• Chuliganizmas sovietinėje spaudoje
• RRT įgaliotinis auklėja parapijų komitetus
• Bažnyčia sovietinėse respublikose
• Nauji pogrindžio leidiniai
1981 m. kovo 19 d.
LKB KRONIKA Nr. 47
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 metų.
Artinantis laimingosioms Tavo prisiimtos garbingos vyskupo tarnybos dvidešimt penktosioms metinėms, didžio dvasinio džiaugsmo kupini, su dideliu palankumu siunčiame Tau šį laišką.
Iš tikrųjų kai rašome, Mūsų dvasia skrieja ir krypsta į Tave, Garbingasis Broli, į tolimą Lietuvos kraštą, į garsią to krašto tautą, kuri Mums dėl jos krikščioniško tikėjimo yra labai miela ir Apaštalų Sosto ypatingai vertinama, iš kurios Tu esi kilęs, kurioje lig šiol gyvenai ir dabar tebegyveni. Mums atrodo, kad Mes, rašydami šj laišką, tarytum būtume su Tavimi, kalbėtumės ir malonią iškilmę, kuri jau artinasi, švęstume.
Tepasiekia tad Tave maloniausi troškimai, kylantys iš Mūsų širdies, ir Tau reiškiami geriausi linkėjimai. Taip pat tebūnie Tau pareikšta pelnyta pagarba, kurią iš visos širdies siunčiame už Tavo gryniausią tikėjimą, ganytojišką uolumą, dvasines bei intelektualines savybes ir įžymius nuopelnus, kuriuos įsigijai kilniai ir visu stropumu vykdydamas šventosios tarnybos pareigas, rūpindamasis žmonių sielų išganymu. Tai šventai tarnybai ruošdamasis ir ją uoliai vykdydamas, praleidai beveik visą gyvenimą, eidamas šviesiais pėdsakais tų praeityje gyvenusių vyrų, 'kurie didesnės Dievo garbės ir Katalikų Bažnyčios gerovės siekdami, uoliai ir ištvermingai darbavosi ir Viešpatį Jėzų nuostabiai išpažino žodžiais ir darbais.
Vilnius. 1980 m. lapkričio mėnesį kaltinami už antitarybinius šūkius spalio švenčių demonstracijų metu ir tarybinės vėliavos išniekinimu buvo suimti Vilniaus 72 vid. mokyklos mokiniai: Vladas Noreika ir Sinkevičius. Noreikos tėvai dirba gamykloje, o Sinkevičiaus — Vilniaus Valstybinio universiteto dėstytojai. Nuteisus lygtinai, mokinius paleido. Giminės prasitarė, jog saugume suimtuosius mušė guminėmis lazdomis.
***
1981 m. vasario mėnesio pradžioje saugumo skyriaus viršininkas Baltinas patarė Irenai Skuodienei saugoti dukras nuo antitarybinių žmonių įtakos.
Čekistas įtikinėjo, kad jos vyras V. Skuodis nuteistas teisingai — pagal įstatymus, ir tik užsienis sąmoningai iškraipo faktus. Kartu įspėjo, kad jeigu tektų jai susitikti su užsienio diplomatais, „neiškraiptytų" faktų apie vyro teismą.
***
Kaunas. 1981 m. vasario mėn. į Kauno KGB buvo iškviesta Medicinos mokyklos mokinė Marytė Vėlyvytė. Tardytoją domino jaunimas, dalyvavęs Naujųjų Metų sutikime.
Iš Petro Paulaičio laiškų:
. .. Jeigu man siunčiamus laiškus praleidžia Maskva, Vilnius, Magadanas ar kurie kiti didieji Sov. Sąjungos centrai, tai tos vilkiškos kitų žmonių atžvilgiu pažiūros niekaip negali atsisakyti visų tų Rusijos periferijų, — mažų centriukų, kaip Baraševo (Mordovijos), Lesnoj ir kitų, beteisių žmonių kankinimo vietų, vietinė administracija. Čia kiekvieno tos administracijos viršininko savi, grynai asmeniniai interesai. Visi nori lengvo, bet pelningo darbo. O vienas iš tokių darbų ir yra maišikliu darbuotis vergų katile, kad nelaimingieji, ten pakliuvę, kuo mažiausiai galėtų tarpusavyje bendrauti, kad su niekuo jie laisvai, be svetimų: — administracijos painiavų, nesusirašinėtų ir nieko nežinotų, kas čia pat dedasi. . . . Negavau iš eilės net 7-nių laiškų. Kur jie nukeliavo? Panašiai buvo ir su Zoriano P. ir su Česlovo Stašaičio ir su kai kurių kitų laiškais. Tai visiems aišku, kad „uolieji" žmogaus teisių „gynėjai" tuos laiškus sulaikė, kad aš, jų vergas, per 33 metus visaip jų išnaudojamas, visiškai be kaltės engiamas ir persekiojamas, nežinočiau, ką rašo man artimiausieji bei mylimiausieji tautiečiai. Tų be jokios sąžinės ir savigarbos žmogaus teisių „gynėjų" žodžiai Madride labai saldūs, bet tikrovė tiems žodžiams visiškai priešinga, — net baisi. . . . Tūkstančiams mūsų Tėvynės Lietuvos geriausių Sūnų ir Dukrų, gražiausiam mūsų jaunimui, rusai — „išvaduotojai" — atėmė gyvybę, kitiems, jų tarpe ir man, — žmogišką gyvenimą. Rusų pagrindinis kėslas, ypač į mažesnes tauteles — jas asimiliuoti. Gi mes turime savo garbingos tautos gražią istoriją, turime savo nuosavą ryškų veidą. Mums svetimos importacijos, ypač rusiškos, nereikia, nes ji visur paremta melu, žiaurumu, girtavimu, ištvirkavimu. Mano noras — mano Brolių-Sesių norų tęsinys, pakelti visus sunkumus už savo Tėvynę ir Jos Vaikus, kad jie žinotų, su kuo turi reikalą ir kur tasai juos veda. . . .
Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komitetui
Nuorašai:
„Vagos" leidyklai Vilniuje,
„Tiesos" redakcijai,
„Komjaunimo tiesos" redakcijai
Šiuo raštu noriu atkreipti Lietuvos KP CK dėmesį į vieną nenormalų, skaudų ir kenksmingą dalyką — faktą, būtent, į tarybinės spaudos platinamą chuliganizmą. Juk žeidžia ne vien tik kumščio smūgis, bet dar labiau melagingas kaltinimas, prasimanymas ir šmeižtas. Chuliganas ne vien tas, kuris užpuola ir muša nekaltąjį, ne vien tas, kuris apspjaudo veidą ir purvais drabsto drabužius — chuliganas ir tas, kuris apšmeižia žmogų, primesdamas jam visokius nebūtus, paties išgalvotus nusikaltimus, kurie teršia doro žmogaus vardą.
Tokio chuliganizmo yra pilna prieš metus „Vagos" leidyklos išleistoje Broniaus Jauniškio knygelėje „Be iliuzijų", kurioje autorius su šarlatanišku įžūlumu svaido žiauriausius kaltinimus niekuo nekaltiems žmonėms.
Rašysiu čia apie man gerai pažįstamus asmenis ir žinomus įvykius, kuriuos grubiausiu būdu šmeižia ir iškraipo Jauniškis, ypač skyriuje „Užgesinta šviesa".
Kun. Jonas Danyla SJ
Telšių vyskupijos
Kunigų taryba
1980 m. lapkričio 30 d.
Nr. 3.
TSRS GENERALINIAM PROKURORUI
SKUNDAS
Jau eilę metų prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią veikia tamsūs gaivalai, vykdantys įvairaus profilio teroro veiksmus. Mus stebina tas faktas, kad Lietuvos TSR Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijų darbuotojai vis neįstengia nusikaltėlių išaiškinti arba tiesiog nekreipia dėmesio į tikinčiųjų skundus.
Pavyzdžiui, 1970 m. birželio 25 d. sudeginta Tauragės raj. Batakių bažnyčia, statyta 1509 m. Gaisro kaltininkai iki šiol neišaiškinti. Tikintiesiems susidarė įspūdis, kad nusikaltėlių niekas neieškojo, o į tikinčiųjų prašymus leisti statyti bažnyčią neatsakė nei LTSR, nei TSRS vyriausybė. Į LTSR Ministrų Tarybą kreipėsi 1970.VII.28, o į TSRS Ministrų Tarybą 700 tikinčiųjų 1970.VIII.17, ir bažnyčios atstatyti neleido. Žmonėse paplito gandai, kad bažnyčių sudeginimas buvo iš anksto planuotas, nes, praėjus lygiai mėnesiui, — 1970.VII.24, dienos metu, sudeginta to paties rajono Gaurės bažnyčia, vertinamas architektūrinis 1773 m. paminklas. Nusikaltėlių taip pat niekas nesurado. į tikinčiųjų prašymą, rašytą 1970.VIII.14, leisti atstatyti LTSR MT taip pat neatsakė ir bažnyčios atstatyti neleido.
