• Šv. Tėvo sveikinimas

• Kratos ir tardymai

• Mūsų kaliniai

• Chuliganizmas sovietinėje spaudoje

• Rašo Telšių kunigų taryba

• RRT įgaliotinis auklėja parapijų komitetus

• Petro Cidziko persekiojimas

• Žinios iš vyskupijų

• Sovietinėje mokykloje

• Bažnyčia sovietinėse respublikose

• Nauji pogrindžio leidiniai

1981 m. kovo 19 d.

LKB KRONIKA Nr. 47

Perskaitęs duok kitam! 
Eina nuo 1972 metų.

Artinantis laimingosioms Tavo prisiimtos garbingos vyskupo tarnybos dvidešimt penktosioms metinėms, didžio dvasinio džiaugsmo kupini, su dideliu palankumu siunčiame Tau šį laišką.

Iš tikrųjų kai rašome, Mūsų dvasia skrieja ir krypsta į Tave, Garbingasis Broli, į tolimą Lietuvos kraštą, į garsią to krašto tautą, kuri Mums dėl jos krikščioniško tikėjimo yra labai miela ir Apaštalų Sosto ypatingai vertinama, iš kurios Tu esi kilęs, kurioje lig šiol gyvenai ir dabar tebegyveni. Mums atrodo, kad Mes, rašydami šj laišką, tarytum būtume su Tavimi, kalbėtumės ir malonią iškilmę, kuri jau artinasi, švęstume.

Tepasiekia tad Tave maloniausi troškimai, kylantys iš Mūsų širdies, ir Tau reiškiami geriausi linkėjimai. Taip pat tebūnie Tau pareikšta pelnyta pagarba, kurią iš visos širdies siunčiame už Tavo gryniausią tikėjimą, ganytojišką uolumą, dvasines bei intelektualines savybes ir įžymius nuopelnus, kuriuos įsigijai kilniai ir visu stropumu vykdydamas šventosios tarnybos pareigas, rūpindamasis žmonių sielų išganymu. Tai šventai tarnybai ruošdamasis ir ją uoliai vykdydamas, praleidai beveik visą gyvenimą, eidamas šviesiais pėdsakais tų praeityje gyvenusių vyrų, 'kurie didesnės Dievo garbės ir Katalikų Bažnyčios gerovės siekdami, uoliai ir ištvermingai darbavosi ir Viešpatį Jėzų nuostabiai išpažino žodžiais ir darbais.

Vilnius. 1980 m. lapkričio mėnesį kaltinami už antitarybinius šūkius spalio švenčių demonstracijų metu ir tarybinės vėliavos išniekinimu buvo suimti Vilniaus 72 vid. mokyklos mokiniai: Vladas Noreika ir Sinkevičius. Noreikos tėvai dirba gamykloje, o Sinkevičiaus — Vilniaus Valstybinio universiteto dėstytojai. Nuteisus lygtinai, mokinius paleido. Giminės prasitarė, jog saugume suimtuosius mušė guminėmis lazdomis.

***

1981 m. vasario mėnesio pradžioje saugumo skyriaus viršininkas Baltinas patarė Irenai Skuodienei saugoti dukras nuo antitarybinių žmonių įtakos.
Čekistas įtikinėjo, kad jos vyras V. Skuodis nuteistas teisingai — pagal įstatymus, ir tik užsienis sąmoningai iškraipo faktus. Kartu įspėjo, kad jeigu tektų jai susitikti su užsienio diplomatais, „neiškraiptytų" faktų apie vyro teismą.

***

Kaunas. 1981 m. vasario mėn. į Kauno KGB buvo iškviesta Medicinos mokyklos mokinė Marytė Vėlyvytė. Tardytoją domino jaunimas, dalyvavęs Naujųjų Metų sutikime.

Iš Petro Paulaičio laiškų:
. .. Jeigu man siunčiamus laiškus praleidžia Maskva, Vilnius, Magadanas ar kurie kiti didieji Sov. Sąjungos centrai, tai tos vilkiškos kitų žmonių atžvilgiu pažiūros niekaip negali atsisakyti visų tų Rusijos periferijų, — mažų centriukų, kaip Baraševo (Mordovijos), Lesnoj ir kitų, beteisių žmonių kankinimo vietų, vietinė administracija. Čia kiekvieno tos administracijos viršininko savi, grynai asmeniniai interesai. Visi nori lengvo, bet pelningo darbo. O vienas iš tokių darbų ir yra maišikliu darbuotis vergų katile, kad nelaimingieji, ten pakliuvę, kuo mažiausiai galėtų tarpusavyje bendrauti, kad su niekuo jie laisvai, be svetimų: — administracijos painiavų, nesusirašinėtų ir nieko nežinotų, kas čia pat dedasi. . . . Negavau iš eilės net 7-nių laiškų. Kur jie nukeliavo? Panašiai buvo ir su Zoriano P. ir su Česlovo Stašaičio ir su kai kurių kitų laiškais. Tai visiems aišku, kad „uolieji" žmogaus teisių „gynėjai" tuos laiškus sulaikė, kad aš, jų vergas, per 33 metus visaip jų išnaudojamas, visiškai be kaltės engiamas ir persekiojamas, nežinočiau, ką rašo man artimiausieji bei mylimiausieji tautiečiai. Tų be jokios sąžinės ir savigarbos žmogaus teisių „gynėjų" žodžiai Madride labai saldūs, bet tikrovė tiems žodžiams visiškai priešinga, — net baisi. . . . Tūkstančiams mūsų Tėvynės Lietuvos geriausių Sūnų ir Dukrų, gražiausiam mūsų jaunimui, rusai — „išvaduotojai" — atėmė gyvybę, kitiems, jų tarpe ir man, — žmogišką gyvenimą. Rusų pagrindinis kėslas, ypač į mažesnes tauteles — jas asimiliuoti. Gi mes turime savo garbingos tautos gražią istoriją, turime savo nuosavą ryškų veidą. Mums svetimos importacijos, ypač rusiškos, nereikia, nes ji visur paremta melu, žiaurumu, girtavimu, ištvirkavimu. Mano noras — mano Brolių-Sesių norų tęsinys, pakelti visus sunkumus už savo Tėvynę ir Jos Vaikus, kad jie žinotų, su kuo turi reikalą ir kur tasai juos veda. . . .

Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komitetui

Nuorašai:
„Vagos" leidyklai Vilniuje, 
„Tiesos" redakcijai, 
„Komjaunimo tiesos" redakcijai

Šiuo raštu noriu atkreipti Lietuvos KP CK dėmesį į vieną nenormalų, skaudų ir kenksmingą dalyką — faktą, būtent, į tarybinės spaudos platinamą chuliganizmą. Juk žeidžia ne vien tik kumščio smūgis, bet dar labiau melagingas kaltinimas, prasimanymas ir šmeižtas. Chuliganas ne vien tas, kuris užpuola ir muša nekaltąjį, ne vien tas, kuris apspjaudo veidą ir purvais drabsto drabužius — chuliganas ir tas, kuris apšmeižia žmogų, primesdamas jam visokius nebūtus, paties išgalvotus nusikaltimus, kurie teršia doro žmogaus vardą.

Tokio chuliganizmo yra pilna prieš metus „Vagos" leidyklos išleistoje Broniaus Jauniškio knygelėje „Be iliuzijų", kurioje autorius su šarlatanišku įžūlumu svaido žiauriausius kaltinimus niekuo nekaltiems žmonėms.

Rašysiu čia apie man gerai pažįstamus asmenis ir žinomus įvykius, kuriuos grubiausiu būdu šmeižia ir iškraipo Jauniškis, ypač skyriuje „Užgesinta šviesa".

 

Kun. Jonas Danyla SJ

Telšių vyskupijos 
Kunigų taryba 
1980 m. lapkričio 30 d. 
Nr. 3.

TSRS GENERALINIAM PROKURORUI 

SKUNDAS

Jau eilę metų prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią veikia tamsūs gaivalai, vykdantys įvairaus profilio teroro veiksmus. Mus stebina tas faktas, kad Lietuvos TSR Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijų darbuotojai vis neįstengia nusikaltėlių išaiškinti arba tiesiog nekreipia dėmesio į tikinčiųjų skundus.

Pavyzdžiui, 1970 m. birželio 25 d. sudeginta Tauragės raj. Batakių bažnyčia, statyta 1509 m. Gaisro kaltininkai iki šiol neišaiškinti. Tikintiesiems susidarė įspūdis, kad nusikaltėlių niekas neieškojo, o į tikinčiųjų prašymus leisti statyti bažnyčią neatsakė nei LTSR, nei TSRS vyriausybė. Į LTSR Ministrų Tarybą kreipėsi 1970.VII.28, o į TSRS Ministrų Tarybą 700 tikinčiųjų 1970.VIII.17, ir bažnyčios atstatyti neleido. Žmonėse paplito gandai, kad bažnyčių sudeginimas buvo iš anksto planuotas, nes, praėjus lygiai mėnesiui, — 1970.VII.24, dienos metu, sudeginta to paties rajono Gaurės bažnyčia, vertinamas architektūrinis 1773 m. paminklas. Nusikaltėlių taip pat niekas nesurado. į tikinčiųjų prašymą, rašytą 1970.VIII.14, leisti atstatyti LTSR MT taip pat neatsakė ir bažnyčios atstatyti neleido.

Šilalė. 1981 m. sausio 21 d. į Šilalę atvyko RRT įgaliotinis Petras Anilionis. Susikvietęs viso rajono parapijų bažnytinių komitetų atstovus, rajono deputatus, aiškino jiems tarybinius įstatymus: negalima vaikų mokyti tikėjimo tiesų grupėmis, draudžiama vaikams, neturintiems 18 metų, patarnauti mišioms, adoruoti, giedoti bažn. chore ir t.t.

Viešai pareiškė, jog Šilalės vikarui kun. Vytautui Skipariui atims kunigystę.

Nevočių aštuonmetės mokyklos mokytojas Uksas paklausė: „Kas gali sutramdyti Šilalės vikarą?" Įgaliotinis patarė kreiptis į tardymo organus.

***

Šakiai. 1981 m. kovo 10 d. į Šakių rajono vykdomąjį Komitetą buvo sukviesti rajono apylinkių pirmininkai, mokyklų direktoriai ir parapijų komitetų atstovai. Paskaitą lektorius Murnikovas skaitė apie tai, kad kunigai nesilaiko tarybinių įstatymų, kad parapijų komitetai privalo juos kontroliuoti, jog šie negrobstytų lėšų ir t.t. Po paskaitos žmonės pateikė keletą klausimų: kodėl bažnyčios už elektrą moka po 25, o ne po 4 kap., kodėl buvo uždaryta Klaipėdos bažnyčia, kodėl nėra religinės spaudos? . . Atsakydamas lektorius pilstė iš tuščio į kiaurą.

LTSR Prokurorui

1980 m. gruodžio mėn. 16 dieną atvykau į Aukščiausiąjį Teismą, kur vyko viešas V. Skuodžio, G. Iešmanto ir P. Pečeliūno teismo posėdis. Nesant vietų posėdžio salėje, aš stovėjau vestibiulyje ir kalbėjau su vienu iš liudytojų (operatoriumi iš Televizijos studijos) apie jo tėviškę. Čia prie mūsų priėjo aukštas rudu kostiumu vyriškis ir piktai pradėjo šaukti man, kodėl aš tardau žmones, ir pareikalavo išeiti. Aš atsakiau, kad teismas nepriklausomas, ir kiekvienas pilietis turi teisę čia ateiti, ir paklausiau, kas jis toks esąs. Vyriškis, man neatsakęs, pakvietė milicininkus, kad mane išvestų. Aš pakartojau, kad teismas yra nepriklausomas, ir jis neturįs teisės čia ant manęs šaukti. Vyriškis rudu kostiumu, griežtai įsakė leitenantui ir trims seržantams mane išmesti per duris. Milicininkai užlaužė man rankas, smogė man į nugarą ir išstūmų į gatvę pro duris taip grubiai, kad net nuplėšė laikrodžio apyrankę.

Man pareikalavus, kad nupirktų naują laikrodžio apyrankę, v. leitenantas Stepanovas man pagrasino: „Aš tau kai nupirksiu, tai daugiau nieko nenorėsi".

Vėliau aš, grįžęs į vestibiulį, sėdėjau ir skaičiau laikraštį. Prie manęs priėjo vyras, prisistatė esąs teismo tarnautojas ir pradėjo šaukti: „Išeik iš čia, tu gadini orą, tu milicininkui į pirštą įkandai! Rašyk pareiškimą", — rodydamas pirštu, kreipėsi į milicijos seržantą, ir toliau ant manęs šaukė: „Išeik iš čia! Tu lietuvis ar ne? Jeigu lietuvis, — tai išeik iš čia". Neapsikęsdamas to rėkimo, pažadėjau po 15 minučių išeiti ir išėjau.

Kaunas. 1981 m. sausio mėn. inžinierius Vytautas Vaičiūnas, gyv. Kaune, Hipodromo gt. Nr. 46 bt. 35, pasiuntė pareiškimą Lietuvos KP CK sekretoriui P. Griškevičiui (nuorašus — Raseinių raj. „Naujas rytas" ir „Komjaunimo tiesos" laikraščių redakcijoms), kuriame pasisako prieš minėtuose laikraščiuose išspausdintą straipsnį „Atviras pokalbis su jaunimu", aprašantį procesiją — eiseną iš Tytuvėnų į Šiluvą.

Pirmosiomis straipsnio eilutėmis autorė E. Skudrienė teigia, jog „tiems, kurie dalyvavo toje sumaištyje, o juo labiau organizatoriams, širdies neskaudina sunkiai dorojamas derlius laukuose. Šiandien jie sotūs". Savo pareiškime inž. Vytautas Vaičiūnas įrodo, jog tikintieji Lietuvoje sudaro didesnę pusę gyventojų, jie dirba gamyklose, žemės ūkyje, tuo pačiu straipsnio kaltinimai pasidaro nepagrįsti.

Tūkstantinė minia, sausakimšai užpildžiusi Šiluvos bažnyčią, liudija, kad „žmogus gyvas ne vien duona. Reikia arti, sėti, pjauti, bet negalima į žmogų žiūrėti kaip į darbinį jautį ar penimą kiaulę". Vytautas Vaičiūnas nesutinka su straipsnio autore, jog pamokslo metu buvo išvardinti blogiausi jaunimo darbai. Tai grynas prasimanymas. Pamoksle buvo kalbama apie besaikį girtavimą ir moralinį palaidumą. Jaunimas buvo raginamas būti šių dienų Valančiais, įsijungti į tautos blaivinimo darbą, susigrąžinti prarastąsias vertybes: jaunuomenės skaistumą ir šeimų patvarumą. „Argi tautos nublaivinimo ir nusikalstinimo darbą reikia nustumti kažkur į kalno papėdę? Ar tai kenkia visuomenės ir valstybės interesams?" — klausia Vytautas Vaičiūnas.

Vytautas Vaičiūnas

Garliava. 1981 m. vasario 21 d. Garliavos vid. mokyklos Nr. 1 direktorius Nausėda, išsikvietęs X kl. mokinį Vytautą Gluoksnį, pradėjo klausinėti, ar tikrai tiki į Dievą, lanko bažn. chorą, groja vargonais. Mokinys nesigynė, tuomet mokyklos direktorius pareiškė: „Negalima! Tu komjaunuolis!" „Galiu iš komjaunimo išstoti", — nepasimetė dešimtokas. Direktorius pasiūlė rašyti pareiškimą.

Vasario 26 d. V. Gluoksnis vėl buvo iškviestas. Į mokyklą buvo iškviesta ir mokinio motina. Direktorius primygtinai reikalavo motiną paveikti sūnų, jog šis atsiimtų pareiškimą dėl išstojimo iš komjaunimo organizacijos. Gąsdino, kad, jei neatsiims, bus perduotas aukščiau, niekur nejstos. Motinos akyse vadino sūnų bukapročiu, sakėsi neatstos tol, kol sūnus giedos ir gros bažnyčioje.

***

1981 m. vasario 27 d. Garliavos vid. mokyklos direktorius Nausėda po pamokos pasiliko 7 kl. mokinį Egidijų Blockį. Teiravosi, ar lanko bažnyčią, patarnauja mišioms. Klausinėjo, kas daugiau tarnauja. Vaikas tylėjo. „Ko tyli, liežuvį prarijai, žado netekai?! Vis tiek viską žinome, mes bažnyčioje turime savo agentų!" — barėsi direktorius. „Jei viską žinote, tai kam dar klausiate?" — atsiliepė Egidijus. Atėjusios mokytojos padėjo direktoriui tardyti ir barti septintoką.

Nočia. 1981 m. sausio mėn. Baltarusijoje, Varanavos rajone, buvo apiplėšta Nočios bažnyčia. Vasario mėn. buvo išplėšta Rodunės bažnyčia: išniekintas tabernakulis, išlaužtos durys, pavogti kilimai, paveikslai ir apie 10,000 rub.

***

„Aušra" Nr. 23, Nr. 24. 
„Vytis" Nr. 6.
„Tiesos kelias" Nr. 16, Nr. 17.
„Blaivybėje — jėga" Nr. 1. Leidnys pasirodė 1981 m. — Blaivybės metais. „Blaivybinio entuziazmo ugnelei visuomenėje kurstyti, gerai patirčiai publikuoti, blaivybės aktyvistams suburti, blaivinimo fronto veiklai plėsti organizuojamas šis kuklus leidinukas", — rašoma įžangoje. Leidinys „Blaivybėje — jėga" — blaivybės propaguotojas ir jos šauklys.

„LKB Kronika" sveikina entuziastus, kurie, gelbėdami alkoholyje skandinamą Lietuvą, ryžosi leisti taip reikalingą leidinį „Blaivybėje — jėga".

*  *   *

 

Petras Plumpa (Čistopolio kalėjimas), Petras Paulaitis (Mordovija), Sergiejus Kovaliovas (Permės sr.), Viktoras Petkus (Permės sr.), Balys Gajauskas (Permės sr.), Vladas Lapienis (tremtis Tėjoje), Algirdas Statkevičius (Černiakovskio spec. psich. ligoninė-, Antanas Terleckas (Permės sr.), Julius Sasnauskas (Vilniaus saugumo kalėjime), Povilas Pečeliūnas (Permės sr.), Vytautas Skuodis (Mordovija), Anastazas Janulis (Mordovija), Povilas Buzas (Permės sr.), Gintautas Iešmantas (Permės sr.), Gemma-Jadvyga Stanelytė (Sverdlovsko sr.), Genovaitė Navickaitė ir Ona Vitkauskaitė (Panevėžio lageryje) ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti.